|
RAŠYTINIAI
ŠALTINIAI APIE BIRUTĖS KALNĄ
Vykintas
Vaitkevičius
|
 |
 |
|
 |
Birutės
kalno koplyčia ir laiptai į Birutės kalną
Juozo Baltiejaus, Danutės Mukienės, Aldo Žolio
nuotraukos |
Palangos BIRUTĖS
kalnas yra 800 m į pietvakarius nuo Dariaus ir Girėno bei
Vytauto g. sankryžos, Palangos grafų Tiškevičių dvaro parke.
Kalno aikštelė apskrita, apie 60 metrų skersmens (kitur
nurodoma - 40X80 m). Būta ir puslankio formos pylimo. Šlaitai
statūs, daugiau kaip 20 m aukščio. 1506 metais toje vietoje,
kur, kaip buvo tikima, ilsisi Birutės palaikai, įsakyta
pastatyti šv. Jurgio koplyčią, J. Šliavas nurodo, kad tada
vysk. M. Giedraičio pakviesti jėzuitai kalno papėdėje pastatė
dar ir nekaltosios Mergelės Marijos statulą, kurią
stabmeldžiai pradėjo garbinti kaip Birutę (Šliavas J. , 1978).
1753 metais koplyčia atnaujinta (atkelta iš Šventosios), o 1869
m. pastatyta dabartinė. 1898-1900 m. kalno šlaite įrengtas
Švenč. panelės Marijos Lurdas.
Iki pat šiol žmonės žino nemažai padavimų apie šį kalną.
pasakojama, kad ant jo gyvenusi vaidilutė Birutė ir kad ji
vėliau čia buvusi palaidota (Kviklys B. , 1991). Ant kalno būta
aukuro (Praurimės), čia garbinti lietuvių dievai (Mūsų
rytojus, 1933). Vaidilutė Birutė buvo prisiekusi skaistybę
dievui Perkūnui, kursčiusi šventąją ugnį. Kunigaikštis
Kęstutis Birutę sutikęs nešančią maisto savo broliams ir
susitikimo vietoje pastatęs puikius rūmus (Dundulis P. , 1985).
Sakoma, kad ant kalno šventas Jurgis „smaką” nudūręs (M.
U. ).
1582 m. M. Strijkovskis „Kronikoje” rašė, kad Palangoje,
prie jūros, žemaičiai ir kuršiai šventos Birutės vardu
tebevadina kalną ir iškilmingai Birutės šventę švenčia toje
pačioje vietoje, kur Romos kunigas atvažiuoja ir iš žvakių,
aukų nemažą pelną gauna (Dundulis P. , 1985). M. Preatorijus
yra palikęs žinias iš XVII a. pabaigos. Pasak jį, praeityje
šventu buvęs Birutės kalnas tokiu tebelaikomas iki šiol.
Yra išlikęs pasakojimas, kad kartą valstietis iš Klaipėdos
srities supykęs ant švento Jurgio (jo supratimu, naujojo Dievo),
kad jam vagys pavogė arklį, ir pasakė: „Nei asz taw, nei tu
man”, aš nenoriu pas tave eiti, tu neik pas mane ir man nekenk
(Mannhardt W. , 1936).
XVIII a. maras buvo įsisiautęs ir Palangoje bei jos apylinkėse.
Sakoma, kad tomis dienomis ant Birutės kalno susirinkę žmonės
meldėsi ir raudojo, prašydami senų dievų pasigailėjimo
(Kviklys B. , 1991).
L. A. Jucevičius 1842 m. rašė, kad : „Liaudis, su didžiu
dėkingumu atsimindama tos kunigaikštienės dorybes, po mirties
įskaitė ją į savojo krašto deivių tarpą. Net kai jau visai
sunyko pagonybė Žemaičiuose, pastarieji žmonės nesiliovė
Birutės laikyti šventąja. Minios žmonių plaukdavo iš tolo
melstis prie jos kapo ir prašyti, kad ji iš šventovės
aukštybių pažvelgtų į jų skurdą. Krikščionių kunigai
turėjo ne sykį vaikyti susirinkusiųjų pulkus. Tačiau nei
įkalbinėjimai, nei grasinimai, nei ginkluotų pajėgų
naudojimai neįstengė fanatikų atgrasinti. Su ginklu rankose jie
rinkdavosi atiduoti garbės mirusiajai Birutei. Tad vienas
kunigas, Palangos klebonas, kurio pavardės negalėjau sužinoti,
liepė pamūryti švento Jurgio koplyčią ant kalno, toje
vietoje, kur ilsisi Birutės palaikai, kad bent jau šventoje
bažnyčioje melstųsi liaudis. Ilgainiui žmonių uolumas
nuslūgo, o Birutės dievinimo vieton atėjo jos dorybių ir
taurių ypatybių minėjimas. Vis dėlto senovės paklydimas nėra
dar visai išnykęs [... ]” (Jucevičius A. L. , 1959, 441-442).
J. Šliūpas, remdamasis Palangos kunigo Barkausko žiniomis, 1884
m. rašė, jog kalnas yra lankomas tiek katalikų, tiek
liuteronų, o kovo 4 -ąją, balandžio 23-ąją susibėgdavę „minios
Prusu ir Latviu, suvesdavo daug arkliu ir jus aplink kalną
iszkilmingai vadžiodavę melsdami Dievo, idant jis per užtarimą
szv. Jurgio gelbėtu jus nu limpancziu ligu ir antpulimo vagiu.
Tądien aukodavo Dievui isz vaszko nulipintus visokio didumo
arklius, kožnas pagal savo iszgalę: vieni didesnius, o kiti
mažesnius; artojai gi dėjo akėczias, žambius ir kitus ukės
įnagius, o ukininkės - verszius, parszus ir kitus vaszkinius
padarus” (Aušra, 1884). Per šv. Jurgį ir šv. Roką (04. 23
ir 08. 16) po pamaldų Palangos bažnyčioje procesijos eidavo ant
Birutės kalno. Pastatytoje koplyčioje kalne buvo išpjova
pinigams aukoti, ten aukota, kad sektųsi žvejyba, kad sektųsi
avys, būtų geros vilnos; kad gytų rankos votys - aukota
atitinkamos rankos pirštinė, kad koja-kojinė. Prašant
sveikatos, nešti smeigtukai. Buvo daromi įžadai (M. U. ; V. V.
; L. A. Jucevičius 1842 m. sutiko sergančią moteriškę, kuri
davusi įžadus, pasveikus aplankyti Birutės kapą). Atlaidų
metu ant kalno šalia koplyčios sėdintiems ubagams būdavo
aukojami sūriai, sviestas, kiaušiniai, pienas, apdžiovintos
menkės (M. U. ).
Kalne rasta I-ojo tūkstantmečio keramikos. Tuo metu kalnas buvo
sutvirtintas smėlio pylimais, medinėmis užtvaromis. XII-XIII a.
kalno papėdėje buvo kaimelis (12-15 pastatų). XIV a.
pabaigoje-XV a. pradžioje kalne pastatyta gynybinė siena, kovų
su kryžiuočiais metu, matyt, sudeginta. Po to kuriam laikui
kalnas buvo apleistas, o vėliau buvo supilti pylimai iki 2, 5 m
aukščio, kurių vidiniu pakraščiu įkasti 16-18 cm skr. 8
stulpai. Pylimą tarp stulpų dengė ryškus juodas sluoksnis -
periodiškai degintų laužų pėdsakai. Tai XV a. šventvietė su
keturkampiu šventykos pastatu. Viskas apleista XV a.
pabaigoje-XVI a. pradžioje. (Klimka L. , Žulkus V. , 1989).
LITERATŪRA:
-
AL - Šturms E.
Die AlkstItten in Litauen. - Contributions of Baltic
University. - Hamburg, 1946. Nr. 3.
-
Aušra 1884 -
Szl. J. Isz Lietuvos. Palanga, Palanga. - Auszra, 1884. Nr.
7-8.
-
Dundulis B.
1985 - Birutės šlovės Palangoje prasmė. - Mokslas ir
gyvenimas, 1985. Nr. 8.
-
Jucevičius L.
A. 1959 - Raštai. - V. , 1959.
-
Klimka L. ,
Žulkus V. 1989 - Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais. -
V. , 1989.
-
Kviklys B. 1991
- Mūsų Lietuva. - V. , 1991. T. 1-4.
-
LAM - Tarasenka
P. Lietuvos archeologinė medžiaga. - K. , 1928.
-
Mannhardt W.
1936 - Letto - preussische GOtterlehre. - Riga, 1936.
-
Mūsų rytojus
1933 - Rado senovės lietuvių aukuro vietą. - Mūsų
rytojus, 1933 05 16.
-
Narbutas T.
1992 - Lietuvių tautos istorija. - V. , 1992. T. 1.
-
Sekmadienis
1933 - J. B. K. Pasitvirtino Birutės kalno padavimas. -
Sekmadienis, 1933. Nr. 23.
-
Urbanavičius
V. 1987 - Šventaragio slėnis: legendos ir faktai. -
Kultūros barai, 1987. Nr. 12.
-
Žulkus V. 1984
- Birutės kalno paslaptys. - Mokslas ir gyvenimas, 1984. Nr.
6.
ŠALTINIAI:
- 1948 M. LII ŽV. , AS 1/33 -
LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTO 1948 M. ŽVALGOMOSIOS
- ARCHEOLOGINĖS EKSPEDICIJOS
DIENORAŠTIS. SAUG. LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTO
- ARCHEOLOGIJOS SKYRIAUS ARCHYVE,
BYLOS NR. 1, P. 33.
- 1984 M. V. ŽULKUS TYR. , AS
1098A, B, C - ARCHEOLOGINIŲ TYRINĖJIMŲ ATASKAITA (AUT. V.
ŽULKUS), SAUG. LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTO ARCHEOLOGIJOS
SKYRIAUS ARCHYVE, BYLOS NR. 1098A-C.
- M. U. - MARTYNO UŽPELKIO
ASMENINIS ARCHYVAS
- ŠLIAVAS J. , 1978, 14-16 -
ŠLIAVAS J. ŽEMĖ IR ŽMOGUS (MAŠINR. ). ŽEIMELIS, 1978.
SAUG. F152-15.
- V. V. - VYKINTO VAITKEVIČIAUS
ASMENINIS ARCHYVAS
|
;)
;)
;)
