Kas pasikėsino į Palangos Laiminančio Kristaus" skulptūrą?

„Laiminančio Kristaus” sunaikinimo istoriją bene konkrečiausiai Juozui Mickevičiui yra papasakojusi Palangoje gyvenusi iš Rudaminos kilusi Julija Valantinienė. Pasak jos, apie 1947-uosius su komisija į Palangą iš Maskvos atvykęs Justas Paleckis. Kadangi J. Valantinienės vyras dirbo kurortų valdymo tarnyboje ir dar iš Kauno laikų buvo pažįstamas su J. Paleckiu, tai jų namuose komisijai buvę suruošti pietūs. Prieš išeidamas J. Paleckis pasikvietęs šeimininkę į atskirą kambarį ir išsaugoti „Laiminančio Kristaus” bei Birutės kalno koplyčioje ir Lurdo nišoje esančias skulptūras - komisija nutarusi, kad jų ten negali būti ir jas rekia sunaikinti... J. Paleckis paprašęs apie tai pranešti tuometiniam Palangos klebonui Poškai ir jo paprašyti, kad šis pasirūpintų jog minėtos skulptūros būtų perkeltos į šventorių ar į bažnyčią. Kartu paprašė niekam nesakyti, kad perspėjo būtent jis, J. Paleckis, nes laikai tada buvo neramūs ir Maskva J. Paleckio už tokius perspėjimus nebūtų paglosčiusi. Kaip tvirtina J. Valantinienė, ji, vos tik išlydėjusi svečius, nuėjo pas kleboną Pošką ir papasakojo jam tai, ką išgirdo iš J. Paleckio. Klebonais tais sumaištingais laikais nesiryžo parsivežti minėtų skulptūrų į bažnyčią ar šventorių. Birutės kalno koplyčios ir Lurdo nišos skulptūrų išsaugojimu pasirūpino tuo metu Juliaus Janonio gatvės 34-ame name gyvenusi Sofija Daktaraitė, kuri kartu su keliomis kitomis jai gerai pažįstamomis palangiškėmis šias skulptūrėles iš parko pargabeno į Palangos bažnyčią. „Laiminančio Kristaus” skulptūrą perkelti į bažnyčios šventorių joms buvo ne pagal jėgas. Tuo laiku ką nors daryti su šia skulptūra buvo itin sudėtinga, nes tada Tiškevičių rūmuose šeimininkavo kariškiai - čia buvo įsikūręs Pasienio karinis štabas, o pati skulptūra gerai pritvirtinta prie postamento.

Taip atėjo 1948-ųjų pavasaris. Kaip 1963 metų kovo 28 dieną J. Mickevičiui papasakojo palangiškiai Irena Valskienė, Geryba ir Endriekus, „1948 metų balandžio mėnesį Palangos miesto vykdomasis komitetas Palangos klebonui jau oficialiai davęs nurodymą išvežti iš parko Kristaus skulptūrą. Tačiau ir po to skulptūra liko savo vietoje. Ir štai balandžio mėnesio pabaigoje, artėjant gegužės 1-osios šventei, Palangos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Bertašius kurorto Komunalinio ūkio vedėjui Mykolui Kuršiui davė nurodymą nugriauti šią skulptūrą. Darbo ėmėsi pats M. Kuršis su jo vadovaujamu darbininku Juozu Gaubiu, kuris tada gyveno Ronžės gatvėje. Šį darbą jie atliko jau sutemus. Rūmuose gyvenę kariškiai pradžioje jiems neleidę griauti skulptūros, tačiau, kai M. Kuršis atsivedė policininkus, kariškiai nusileido ir nebetrukdė griauti. Skulptūra buvusi sudaužyta ir išvežta į Kretingos geležinkelio stoties metalo priėmimo punktą, o ten pakrauta į vagonus ir išvežta į Lentvario ketaus liejyklą perlydyti. Išliko tik dalis tos skulptūros pėdos. Ją išsaugojo kretingiškis geležinkelietis Jokubauskas, kuriam šią relikviją iš metalo priėmimo punkto 1948 metų balandžio pabaigoje parnešė uošvė.

Kaip yra užrašęs J. Mickevičius, nugriovus skulptūrą, anksti ryte (apie 9 val.) pats miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas atėjo pas dažytoją Benediktą Zakarką (gyveno Kretingoje) bei Edvardą Pocių (jie dažydavo palangiškių namus) ir pasiūlė „šiokio tokio” darbelio už gerą užmokestį. Šiems sutikus, jis dažytojus nusivedė į parką, prie buvusios „Laiminančio Kristaus” skulptūros, iš kurios bebuvo likęs vienintelis pjedestalas. Ant postamento jau stovėjo bareljefinėmis statulomis ornamentuota vaza, kuri čia buvo atnešta iš rūmų kiemo. Pirmininko pavaduotojas dažytojams nurodė restauruoti vazą, postamentą ir juos nudažyti. Darbininkai greitai šią užduotį atliko ir, gavę už darbą 400 rublių, nuėjo uždarbį „aplaistyti”.

Šiandien vis dar diskutuojama dėl skulptūros nuvertimo datų. Kai kuriuose leidiniuose yra buvę skelbta, kad skulptūra sunaikinta 1953 metais, tačiau garbaus kraštotyrininko J. Mickevičiaus užrašyti palangiškių ir kretingiškių prisiminimai, kai nuo šių įvykių buvo praėję vos keliolika metų, leidžia tvirtinti, kad skulptūra buvo nugriauta 1948-ųjų pavasarį. Tokios išvados, domėdamasis sunaikintos parko skulptūros istorija, buvo priėjo ir skulptūros atstatymo komisijos pirmininkas V. Litvaitis.

Paskutiniaisiais sovietinės valdžios metais buvo panaikinti bet kokie čia anksčiau stovėjusios „Laiminančio Kristaus” skulptūros pėdsakai: postamentas palaidotas šalia iškastoje duobėje, žemė išlyginta ir įrengtas gėlynas. 1993-ųjų metų birželio pradžioje palangiškiai, kasdami žemę atstatomos „Laiminančio Kristaus” skulptūros postamentui, susidūrė su rimta kliūtimi - kiek pakasus žemę jų kastuvai atsidaužė į po žemėmis gulintį senąjį potamentą. Jis buvo iškeltas ir nuvežtas ant Žemaičių kalnelio, kuris yra pietinėje parko pusėje (į pietus nuo rūmų). Na, o senojo vietoje stojo naujas. Ant jo ir buvo sumontuota Stasio Žirgulio atkurta „Laiminančio Kristaus” skulptūra.