-
- EDOUARDAS ANDRÉ
-
- Florence André
Kaeppelinn
-
- Tekstas parengtas
pagal publikaciją „Pranešimas apie Edouardą André“, išspausdintą
2001 m. Vilniaus dailės akademijos išleistoje knygoje „Lietuvos
želdynų ateitis“
-
- Edouardo André vardas yra glaudžiai
susijęs su prancūzų želdynų meno suklestėjimu pasaulyje
XIX a. pabaigoje. Išties Edouardas André daug prisidėjo
nubrėžiant šiuolaikinės želdininkystės kontūrus,
nurodydamas gaires kr
aštovaizdžio
architekto profesijai, paskleisdamas daugybės savo projektų
urbanistinį aspektą įvairiuose Prancūzijos miestuose ir
pasaulyje.
- Didžiuliai parkai, kuriuos jis
sukūrė, dar puikiai gyvuoja ir demonstruoja augalijos
išteklius tam tikroje vietoje arba šalyje. Edouardas André
ypač daug dirbo vyravusio XIX amžiuje angliškojo stiliaus
tradicijomis, sukurdamas geometrines kompozicijas prie pastatų,
puikius mišraus stiliaus (pr. style mixte) pavyzdžius.
- Dėka savo tvirto pasirengimo,
kurį jis įgavo dirbdamas su Decaisne Paryžiaus gamtos
istorijos muziejuje, po jaunų dienų patirties Prancūzijos
Centro regiono sodininkystėje, 1860 metais jis buvo priimtas
dirbti į Paryžiaus miesto savivaldybę, dalyvavo daugybės
didžiųjų Paryžiaus ir priemiesčių viešųjų parkų
kūrimo ir plėtimo darbuose, bendradarbiavo su garsiausiais to
laikmečio kraštovaizdžio architektais.
- Želdynų tvarkymui jis pradėjo
vadovauti kuriant Buttes-Chaumont parką Paryžiuje. Šių
ilgų, trukusių net trejetą metų, kūrybos darbų sunki ir
kartu nuostabi patirtis jį paskatino dalyvauti tarptautiniame
konkurse, kurį organizavo Liverpulio miesto savivaldybė Sefton
parko sukūrimui. 1867 metais jo projektas vienbalsiai buvo
pripažintas geriausiu. Jį paskyrė ir vadovauti darbams.
- Šiame 150 ha miesto parke jis
sėkmingai pritaikė tvarkymo būdus, kuriuos taikė Paryžiuje.
Aplink šį parką numatyta individualių namų sklypų juosta
turėjo sumažinti jo kūrimui skirtas išlaidas. Sudėtingo,
raižyto reljefo parke vietinių medžių masyvai sudaro
subtiliausių niuansų visumą. Retų medžių rūšys
praturtina erdvę ir sukuria daug vizualių derinių.
- Upės Mersey, įtekančios į
jūrą, vanduo panaudotas kriokliams visomis galimomis formomis;
vingiuota, nusėta salomis vaga nuveda į ežerą, kuriame
galima pasiirstyti. Grotos, uolos suteikia ansambliui dar
daugiau vaizdingumo. Metaliniai elementai, geležinis tiltas ir
dideli šiltnamiai pastatyti remiantis naujausiais to laikmečio
technikos pasiekimais.
- Mūsų dienomis šis parkas
Prancūzijoje yra vadinamas „angliškuoju“, o Anglijoje jis
laikomas vieninteliu XIX amžiaus „paryžietiško“ stiliaus
parku!... Jis suprojektuotas tuo laikotarpiu, kai dauguma anglų
parkų būdavo kuriami pagal formalius projektus. Jo
neformalumas atitiko rekreacinį stilių ir teikė daugybę
galimybių įvairiems renginiams rengti.
- Parkas sukurtas prieš 130 metų
iki šių dienų lieka brangus Liverpulio žmonių širdims. Jis
yra laikomas istoriniu meno kūriniu, tarytum tapyba arba
skulptūra. 1992 metų Liverpulio miesto savivaldybės raporte
sakoma, kad šis parkas ir dabar tinka naudoti. Kelių tinklas,
krūmai ir medžiai sukuria nesuardomą stebinantį ir
paslaptingą parko vaizdą.
- Sukūręs šį pagrindinį savo
kūrinį jis dirbo daugybėje Prancūzijos miestų parkų -
Cognac, Angers, Montpellier (pacituoti tiktai šie), taip pat
Europoje pertvarkė Gando ir Liuksembourgo Citadeles, įrengė
Monte-Carlo kazino prieigas, viešą Funchal sodą Maderoje ir
Romoje.
- Jis paskleidė prancūziškąjį
modelį iki Pietų Amerikos. Iš tiesų Edouardas André tapo
žinomas Rio de la Plata sostinėje nuo 1867 m. tarptautinės
Paryžiaus parodos, kur visi buvo supažindinti su darbais
Liverpulyje. Tada jo paprašyta sukurti Buenos Aires miesto
tvarkymo projektą, kuris nebuvo įgyvendintas dėl
prezidentūros pasikeitimo Argentinoje. Įdomus bumerango
efektas: būtent jo mokiniai transformavo miestus šioje
šalyje. Taigi galima kalbėti apie „André mokyklą“.
- 1890 metais jo vėl buvo
paprašyta išnagrinėti Urugvajaus sostinės Montevideo
pertvarkymą. Darbai Urugvajaus sostinėje liudija pačią
visapusiškiausią pažangą miestų tvarkymo srityje. Edouardas
André buvo pakviestas perorganizuoti didesniąją miesto dalį.
- „1880 metais apstatytas miesto
plotas buvo 550 ha. Jo projekte numatytas naujas urbanizavimas,
susisiekimo kelių sistema ir naujas žemių panaudojimas
sudarė prielaidas ateities 4500 ha ir 1,5 milijono gyventojų
miestui. Toks gyventojų skaičius yra šiandien“ [1].
Centrnio parko plano studijos atskleidžia projekto evoliuciją
jungiant parko dalis, naudojamos tiesios ir įstrižos linijos,
kurios pasitaiko amerikietiškuose parkways.
- Kaip buvo įpratęs daryti
kiekvienoje šalyje, į kurią jį pakviesdavo dirbti, Edouardas
André kartu su savo sūnumi René Edouardu André per 1890 metų
ekspediciją išvaikščiojo visas laukines Urugvajaus vietoves.
Ši ekspedicija turėjo tikslą nustatyti galimybę gauti
vietinių augalų, juos geriau pažinti ir panaudoti trims
parkams, kuriuos pats sukūrė, taip pat bulvarams, alėjoms,
skverams ir jungusiai miestą jūros promenadai.
- Šitokia veikla jis suteikė
visiems sukurtiems parkams augalų įvairovę, kuri lieka
pavyzdžiu ir šiandien. Mūsų laikais tai padeda išplėsti
apimtį saugojamų vietinių augalų rūšių, kurios yra
išnykusios arba kurioms gresia pavojus išnykti.
- Be abejonės, E. André rūpėjo
plėsti mokslo žinias apie augalus: tarp jo kūrinių minimas
botanikos sodas Sefton parke ir netgi botanikos mokykla
Liuksemburge. Vis dėlto įdomu pastebėti, jog kai kurie jo
darbai niekada neišvydo dienos šviesos dėl finansavimo
stygiaus arba nuolatinių atidėliojimų...
- Atliktos Liverpulio miesto
studijos atskleidžia didaktinį ir rekreacinį interesą, kurį
numatė botanikos sodui E. André, pabrėždamas, kad tai: „Sefton
parko medaus puodynė, traukos objektas, paremtas istorinėmis
ištakomis, potencialus pajamų šaltinis“.
- Privati klientūra dėl kūrinių
įvairovės taip pat suvaidino svarbų vaidmenį jo karjerai.
Sugebėjimas žvelgti erdvėje ir laike padarė tai, kad tos
vietos, kurios pradžioje buvo sukurtos reikliai ir turtingai
privačiai klientūrai, galėjo būti panaudotos visuomenės
tikslams ir lengvai pritaikomos naujai paskirčiai.
- Palangos botanikos parkas yra
gyvas to reiškinio liudytojas. Šio parko struktūra ir
augmenija, pritaikyta atšiauriam klimatui, leido jam
atsilaikyti prieš šio regiono vėjų antpuolius ir šalčius.
Buvusi Tiškevičių šeimos vasaros rezidencija sėkmingai tapo
kurorto viešu parku.
- „Kurortų parkuose reikia
įrengti mankštos ir poilsio vietas specialiam gyventojų
sluoksniui, kurį sudaro ligoniai ir poilsiautojai. Būtina, kad
jie būtų netoli nuo gydymo ir sanatorinių įstaigų. Jų
projektas vargu bus grynas ir natūralus: pirmiausia reikia
didelių ir patogių pasivaikščiojimams skirtų takų,
parinkti krūmus ir gėles, prižiūrėti gražias vejas,
sukurti masyvus, kurie mestų šešėlį pavieniams suoleliams
skaitymui; kitose dalyse, priešingai, reikia nepridengtos
erdvės muzikos klausymui, namelių žaidimams, prekybai
prabangos arba pirmos reikmės prekėmis, vienu žodžiu, turi
būti visos pramogos, kokių gali pageidauti pasiturintys
poilsiautojai, pramogaujantys žmonės [2].
- Šio teksto sąskambis su
anksčiau išdėstytomis mintimis leidžia manyti, kad
pagrindiniai teiginiai yra vis dar aktualūs, net jei kurorto
publika išsiplėtė, padedant gydykloms ir socialinėms
įstaigoms.
- Prancūzijoje Haye rožynas -
pirmasis vienos augalų genties tematinis sodas, kuris iš
pradžių buvo pradėtas kurti rožių kolekcionieriui Jules
Gravereaux, yra dviejų kūrybinių partnerių bendro ir
vaisingo tikslo siekimo rezultatas. E. André ten demonstruoja
mokslininko griežtumą, rinkdamas kolekcijas, kur rūšių
klasifikacija pasidaro labai aiški, tiksli ir naujoviška.
Griežtame ir originaliame šio sodo geometriniame plane
atsiskleidžia jo kaip menininko pilnatvė.
- Tarptautinėje šlovės šviesoje
šis rožynas lieka šaltiniu ateinančioms kartoms. Prieš
keletą metų Val-de-Marne departamentas panoro įsigyti šią
įsimintiną vietą ir atkakliai restauruodamas pavertė ją
vienu iš savo regiono papuošalų.
- Savo paskaitomis ir
publikacijomis, gausios korespondencijos dėka E. André tapo to
laikmečio mokslinės minties centru, nepavargdamas dalijosi
savo žiniomis ir patyrimu su mokiniais ir kolegomis.
- Jis užmezgė tvirtus ryšius su
didžiausiais kūrėjais, tokiais kaip F. L. Olmstedas, Central
Park Niujorke autorius, su tokiais specialistais kaip C. L.
Sargentas, kuris kūrė l'Arnold Arboretum Harvarde. E. André
palaikė nuolatinius ryšius su Williamu Robinsonu ir Darwinu
Anglijoje.
- Prancūzijoje jo bendradarbiavimas
Nancy mieste su Emile Gallé ir Victor Lemoine, taip pat
draugystė su Maurice de Vilmorin buvo nepaprastai vaisingi. Tai
liudija daug faktų. Jų pagrindinis bendras bruožas buvo
nepasotinamas interesas visokių formų augalams, su kuriais E.
André sugebėjo tvarkyti kraštovaizdį.
- Sūnus René E. André, meno ir
gamybos inžinierius, papildė savo botanines žinias Kews
sodininkystės mokykloje ir nuo 1892 metų bendradarbiavo, o
vėliau sekė tėvo pėdomis.
- Po trejų metų intensyvių
tyrinėjimų E. André asociacija 1998 metų balandžio 15-17
dienomis organizavo tarptautinį kolokviumą Tours (Ture),
centre to regiono, kur Edouardas André gimė, sukūrė daugybę
sodų ir sėmėsi jėgų visą gyvenimą.
- Prie šio renginio organizavimo
prisidėjo C.N.R.S. - Centre national des recherches
scientifiques (Nacionalinis mokslo tyrimų centras) ir Versalio
Architektūros mokykla, jį globojo daugybė ministerijų,
Centro regioninė taryba ir Bendroji Indre et Loire departamento
taryba.
- Visų šalių, kuriose E. André
dirbo, specialistai patikslino dabartines žinias, parodydami,
kokį vaidmenį jis suvaidino moderniosios kraštovaizdžio
architektūros ištakose.
- E. André sukurtų Lietuvoje
parkų ansamblis sudaro labai vertingą palikimą įvairiais
atžvilgiais. Pasodinta ir išsilaikiusi parkų augalija yra
vertinga ir patikrinta medžiaga ateities kūrybai. Parkų
geografinė padėtis palanki turizmo plėtotei. Be to,
tarptautinis E. André pripažinimas sudaro palankias aplinkybes
pritraukti prestižinį mecenatą parkų atkūrimui bei
priežiūrai. Tai liudija tiek Palangos, tiek Kretingos parkas,
kuris palaipsniui atgyja dėka jo administratorių entuziazmo ir
užsispyrimo. Galima pranašauti palankią ateitį ir puikiems
Lentvario, Trakų Vokės bei Užutrakio parkams, kurių
kaimynystė su Vilniumi suteikia jiems papildomo patrauklumo.
- Būtina, kad specialistai giliai
išstudijuotų jų būklę ir poreikius, kad būtų galima
globaliai ir realiai įvertinti tų parkų istorinį kontekstą,
kuris atitiktų XXI amžiaus sodų poreikius.
- Tuo pat metu reikėtų ieškoti
finansinių rėmėjų, kurie būtų suinteresuoti parkų
restauracija. Atsiminkime, kad tai yra simbolis vaisingo
Lietuvos ir Prancūzijos bendradarbiavimo praeityje ir ateityje.
-
- Literatura / Références
- 1. These de doctorat: „L'oeuvre
des paysagistes français a Buenos-Aires et l'espace public
entre 1860 et 1930.“ Sonia Berjman. Université Paris I. 1996.
- 2. E. André. Traité général de
la Composition des parcs et jardins. 1879, p. 187
-
- Iš prancūzų kalbos vertė
Jolanta Jonikienė
