Istorija

KRETINGOS DVARAS
 
Parengė Julius Kanarskas
 

Kretingos dvaro rūmai Kretingos lurdas Kretigos dvaro parke
 
Melno taikos sutartimi nustačius sieną tarp Vokiečių Ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, istorinė Kretingos žemė buvo suskaldyta į 2 dalis. Vokiečiams likusioje pietinėje dalyje įkurti du Kretingos vardą turintys dvarai: Adlig DeutschCrottingen (dab. Šlikiai) ir Koelmisch Deutsch Crottingen. Šalia pastarojo XVII a. pastačius bažnyčią, aplinkui išaugo Kretingalės (vokiškai - Crottingen, Deutsche Crottingen) miestelis. Lietuvai atitekusioje žemių dalyje XV-XVI amžiais susiformavo Kretingos kaimas, o jo pakraštyje - aplinkiniams kaimams administruoti, mokesčiams rinkti ir pasienio žemėms saugoti skirtas Kretingos dvaras.
Neturėdami tikslių istorinių žinių, apie Kretingos dvarą XV a.-XVI a. pr. galime kalbėti tik Žemaičių seniūnijos istorijos kontekste. Žinome, kad XVI a. Kretingos, Gargždų, Gintališkės, Palangos ir Platelių dvarai sudarė Platelių valdą, kuri priklausė Žemaičių seniūnams Kęsgailoms. Paskutinysis iš Kęsgailų Stanislovas Stanislovaitis 1529 m. sudarė testamentą, kuriuo Platelių valdą užrašė didžiajam kunigaikščiui.
1532 m. Stanislovui Kęsgailai mirus, Kretinga drauge su visa Platelių valda atiteko didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam (mirė 1548 m.), t.y. tapo valstybine valda. Amžininkai Žygimantą apibūdina kaip juoką ir sąmojį mėgusį, ramų, nekalbų, lėtos eisenos, augalotą, tvirtą, stiprų vyrą, galėjusį perlaužti pasagą ir pertraukti storoką kanapinę virvę. Nors jam teko ne kartą kariauti su Maksva, kryžiuočiais ir totoriais, tačiau karo nemėgo ir buvo linkęs viską spręsti taikos budu. Visi jį gerbė ir laikė teisingu vyru, tačiau jam didelę įtaką darė antroji žmona, italų kunigaikštytė Bona Sforca, kuri vyro vardu šeimininkavo šalyje. Viena iš mėgstamiausių jos valdų buvo Platelių dvaras ir ežero saloje stovėję rūmai.
Į gyvenimo pabaigą Žygimanto sveikata smarkiai pablogejo, todėl jau nuo 1544 m. kraštą faktiškai valdė jo sūnus Žygimantas Augustas (1520-1572). Jis pritarė humanizmo idėjų platinimui, kurį laiką toleravo reformacijos judėjimą, nors vėliau stojo ginti katalikybės. Jo valdymo laikais prie Lenkijos-Lietuvos valstybės prijungta didžioji Livonijos žemių dalis, priimtas Lietuvos II statutas, 1569 m. Liubline sudaryta LDK ir Lenkijos unija, valstybinių dvarų žemėse pradėta vykdyti žemės reforma, žinoma Valakų reformos vardu. Kretingos dvaro žemėse reformą pravedė didžiojo kunigaikščio paskirtas matininkas Jokūbas Laškovkis, kuris 1566 m. surašė Kretingos valsčiaus inventorių. Tai pirmasis oficialus dokumentas, kuriame minimas Kretingos dvaras ir valsčius.
1572 m. didysis kunigaikštis Kretingos dvarą, mainais už valstybei atiduotas Svisločės valdas Gudijoje, atidavė Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimui Chodkevičiui (mirė 1579 m.). Tai vienas žymiausių XVI a. LDK politikos ir karo veikėjų. Mokėsi Karaliaučiaus, Leipcigo ir Vitenbergo (Vokietija) universitetuose, gyveno Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V dvare, dalyvavojo karo žygiuose. Grįžęs į Lietuvą, 1559-1561 m. vadovavo LDK kariuomenei Livonijoje. 1564 m. paskirtas Žemaičių seniūnu, 1566 m. - LDK didžiuoju maršalka, Livonijos valdytoju ir etmonu, 1574 m. - Vilniaus kaštelionu. Už nuopelnus valstybei didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas 1568 m. patvirtino jam grafo titulą, o giminės herbe leido naudoti Livonijos simbolio - grifo atvaizdą. Tarp grafo nuopelnų reikėtų paminėti jo siekius išsaugoti LDK savarankiškumą ir lygiateisiškumą federacinėje valstybėje pasirašant 1569 m. Liublino uniją.
Livonijos karui grafas išleido nemažai savo lėšų. Nuostoliams kompensuoti 1565 m. didysis kunigaikštis leido jam valdyti nemažas valdas Žemaičių seniūnijoje, kurias 1568 m. užrašė amžinam naudojimui. Tokiu būdu Chodkevičiams atiteko Grūstės ir Gintališkės valsčiai, Skuodo miestelis ir dalis Viešvėnų valsčiaus. Grūstės valsčiuje netoli dab. Ylakių (Skuodo raj.) grafas įkūrė Bareikių miestą, pavadintą legendinio giminės pradininko Bareikos garbei. Deja, karo su švedais metais XVII a. pradžioje jis buvo sunaikintas ir nebeatstatytas. Šalia Skuodo miestelio ir dvaro grafas 1572 m. pastatė Johanesbergo (Skuodo) miestą. Jame apgyvendino iš Livonijos pakviestus amatininkus ir prekybininkus vokiečius, kuriems išdavė Magdeburgo privilegiją.
J. J. Chodkevičius užaugo protestantiškoje aplinkoje, todėl aktyviai rėmė reformacijos sąjūdį, Johanesberge (Skuode) pastatė evangelikų liuteronų bažnyčią. Tačiau vėliau, veikiamas kontrreformacijos judėjimo, apie 1570-1572 metus priėmė katalikybę, prisidėjo prie Vilniaus jėzuitų kolegijos ir akademijos kūrimo.
1579 m. Kretinga atiteko grafo sūnui, žymiausiam visų laikų Lietuvos karvedžiui Jonui Karoliui Chodkevičiui (1560-1621). Jis mokslo žinių sėmėsi Vilniaus, Ingolštato (Vokietija) ir Paduvos (Italija) universitetuose. 1599 m. paskirtas Žemaičių seniūnu, 1600 m. - LDK. lauko etmonu, 1602 m. - Livonijos valdytoju ir etmonu, 1605 m. - LDK didžiuoju etmonu, 1616 m. - Vilniaus vaivada (t.y. pagal to meto hierarchiją buvo antruoju žmogumi valstybėje po didžiojo kunigaikščio). Vadovavo LDK kariuomenei karuose su švedais, rusais, turkais ir totoriais. Jį išgarsino 1605 m. Kirchholmo (Salaspilio) mūšyje netoli Rygos pasiekta triuškinanti pergalė prieš daug gausesnę švedų karaliaus Karolio IX kariuomenę ir paskutinysis Chotino mūšis prie Dniestro upės, kurio metu grafo vadovaujamiems lietuvių ir lenkų kariams pavyko atmušti gausių turkų ir totorių ordų antpuolius ir apginti Chotino tvirtovę (Ukrainoje).
Ryškų pėdsaką grafas paliko Žemaičių seniūnijoje, kurią valdė iki 1616 m. Jo dėka 1614 m. Skuode įkurta parapinė mokykla, o Kražiuose pradėjo veikti jėzuitų kolegija, tapusi Žemaitijos seniūnijos švietimo ir kultūros židiniu. Šalia kolegijos grafo fundacija 1621 m. buvo pradėta statyti jėzuitų bažnyčia.
Istorija liudija, kad mėgiamiausia grafo valda buvo Kretinga. Jo laikais Kretingos kaimas tapo svarbiu prekybos su Prūsija centru. Jame 1602 m. grafas pastatė pirmąją medinę bažnyčią ir įkurdino vienuolius bernardinus (pranciškonus observantus). kuriems 1605-1617 m. išmūrijos erdvius vienuolyno rūmus ir naują bažnyčią. Vienuolynas tapo katalikybės forpostu protestantiškosios Prūsijos pasienyje. Šalia vienuolyno, Kretingos kaimo žemėje, 1609 m. grafas įkūrė Karolštato (Kretingos) iniestą, kuriam suteikė Magdeburgo teises ir herbą su Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu Jėzumi rankose atvaizdu. Jo rūpesčiu 1609-1610 m. mieste pradėjo veikti parapinė mokykla.
Pasakojama, kad po sunkių karo žygių grafas mėgo ilsėtis ir savo darbus apmąstyti Kretingos dvare po dideliu ąžuolu. Jam bedūmojant, dažnai medin nutūpdavo baltas balandis. Tas pats balandis esą rytais žadindavęs grafą, snapeliu brazdendamas į langą...
Bažnyčios požemiuose jis įrengė šeimos mauzoliejų, kuriame palaidojo seserį, abu sūnus ir žmoną Sofiją Mieleckaitę. Šalia jos paliko vietą ir sau. Deja, jo valia atgulti amžinam poilsiui Kretingoje liko neįgyvendinta. Po sunkaus sužeidimo 1621 m. rugsėjo 24 d. Chotino tvirtovėje mirusį garsųjį karvedį antroji žmona Ona Aloizė palaidojo savo dvare Ostroge (Ukrainoje).
Gerbdami didžiojo karvedžio atminimą, kretingiškiai 1930 m. jo vardu pavadino vieną iš pagrindinių miesto gatvių. Kretingos bažnyčioje garbingoje vietoje puikuojasi jos fundatorių Jono Karolio ir Sofijos Mieleckaitės Chodkevičių portretai. Grafo portreto kopija, kurią 1984 m. nutapė A. Žemaitis, eksponuojama Kretingos muziejuje.
J. K. Chodkevičiui 1621 m. mirus, Beržonos, Bistricos, Bychovo, Kretingos, Liachovičių, Skuodo, Timkovičių ir kitus dvarus, buvusius Žemaitijoje, Gudijoje ir Livonijoje, paveldejo vienintelė duktė Ona Scholastika (mirė 1625 m.). Visą paveldėtą turtą ji 1622 m. užrašė savo vyrui, LDK maršalkai Jonui Stanislovui Sapiegai. Tokiu būdu Kretingos dvaras perėjo didikams Sapiegoms.
Jonas Stanislovas Sapiega mirė 1635 m. bevaikis. Jo valdos atiteko Kazimierui Leonui Sapiegai (1609-1656), kuris jaunystėje mokėsi Vilniaus ir Miuncheno (Vokietija) universitetuose, karo mokslo žinių sėmėsi Olandijoje. Laisvai kalbėjo 7 kalbomis, pasižymėjo iškalbingumu. Paskirtas LDK raštininku, tvarkė Lenkijos-Lietuvos valstybės archyvą. Nuo 1638 m. LDK maršalka, o 1643 m. - LDK pakancleris. Dalyvavo karuose su Maskva, kazokais ir švedais. Steigė bažnyčias ir vienuolynus. Vilniaus universiteto bibliotekai dovanojo turtingą retų knygų biblioteką ir skyrė lėšas teisės katedrai įsteigti bei išlaikyti. Kretingai 1636 m. pakartotinai patvirtino Magdeurgo teises, 1644 m. - brolio išduotą privilegiją dėl miesto ir miestiečių padėties pagerinimo. Karo su švedais metu nukentėjusią bažnyčią ir vienuolyną aprūpino reikalingais indais. Apie XVII a. vidurį pakeitė Kretingos miesto herbą, suteikdamas Šv. Kazimiero atvaizdą. Mirė bevaikis. Jo dvarus išsidalijo giminės.
Kretinga atitekojo sūnėnui, bene skandalingiausiam LDK valstybės ir karo veikėjui Kazimierui Jonui Sapiegai (1637-1720). 1670-1681 m jis buvo Polocko vaivada. 1681-1682 m. LDK lauko etmonu, o 1682 m. paskyrus jį LDK didžiuoju etmonu ir Vilniaus vaivada, tapo vienu galingiausių LDK didikų, kadangi jo rankose atsidūre valdžia ir kariuomenė. Jo pozicijas sustiprino ir brolis Benediktas Sapiega, kuris, būdamas LDK iždininku, valdė visas valstybės pajamas. Tokiu būdu Sapiegos tapo visagaliais, pradėjo nesiskaityti su kitais didikais. Kilus konfliktui su bažnytine vadovybe, Vilniaus vyskupas K. Bžostovskis 1694 m. K. J. Sapiegą ekskomunikavo, uždraudė tikintiesiems bendrauti su Sapiegomis ir jų šalininkais, o dvasininkams paliepė nelaikyti pamaldų, jei į jas atvyksta Sapiegos. Šį vyskupo nurodymą sunku buvo vykdyti vienuolynų bažnyčiose, kadangi dauguma Vilniaus vienuolynų gyveno iš Sapiegų aukų. Todėl daugelis vieinuolynų pažeidinėjo vyskupo draudimą ir aiškinosi, kad jie paklūsta tik savo vienuolijų ordinų generolais. Po poros metų K. J. Sapiega susitarė su vyskupu ir bausmė 1696 m. buvo atšaukta. Sapiegų viešpatavimu nepatenkinti didikai apsijungė ir vadovaujamikunigaikščio Grigaliaus Antano Oginskio pradėjo prieš juos kovą. Sapiegų ir Oginskių kariuomenės ne kartą susikovė įvairiose LDK vietovėse, plėšė ir naikino priešininkų dvarus. Tokie susirėmima vyko ir Kretingoje: mūšių metu miestas ir vienuolynas su bažnyčia buvo apgriauti. Lemiamą mūšį Sapiegų kariuomenė pralaimėjo 1700 m. prie Valkininkų. Sapiegos buvo apšaukti išdavikais, o jų dvarus raginta konfiskuoti. Šiaurės karo pradžioje K. J. Sapiega rėmė Švedijos karalių Karolį XII. Už tai 1703 m. Lenkijos-Lietuvos valstybės seimas nutarė jį pašalinti iš visų valstybinių pareigų. Bet jis ir toliau jas ėjo, rėmė 1704 m. karaliumi tapusį švedų statytinį Stanislovą Leščinskį. LDK didžiojo etmono pareigų atsisakė tik 1708 metais, o Vilniaus vaivados pareigas ėjo iki mirties. Kazimiero Jono Sapiegos asmenybė ir darbai susilaukė įvairaus vertinimo. Jei istorikai smerkė jį už kolaboravimą su švedais, LDK didikų tarpusavio kivirčų kurstymą, tai rašytojas Balys Sruoga dramoje „Kazimieras Sapiega“ idealizavo.
Sapiegų laikais sudaryti inventoriai liudija, kad Kretingos dvaro sodyba stovėjo toje pačioje vietoje, kur yra ir šiandien - prie Akmenos ir Dupulčio upių santakos. Užtvenkto Dupulčio pietiniame krante stovėjo rūmai su pagalbiniais ūkiniais pastatais. šiauriniame krante - palivarko (dvaro ūkinio padalinio) pastatai, o prie užtvankos - vandens malūnas. Visi pastatai buvo mediniai, šiaudiniais stogais. Tik rūmų stogas buvęs dengtas čerpėmis. Sodybą juosė akmenų mūro siena ir griovys. Įvažiavimui nuo miesto pusės buvo įrengti vartai ir tiltas. Sapiegos dvarą nuomavo.
Istorinėje literatūroje teigiama, kad po K. J. Sapiegos mirties Kretingos dvarą paveldėjo duktė Kotryna, kuri, esą, ištekėjo už Mykolo Masalskio. Šis teiginys klaidingas, kadangi tiek Mykolas Masalskis, tiekjo sūnus Mykolas Juozapas Masalskis buvo vedęs Oginskaites. Iš tikrųjų Kretingą 1720 m. paveldėjo K. J. Sapiegos sūnus Jurgis Sapiega.
Jurgio Sapiegos duktė Kristina 1745 m. ištekėjo už LDK pataurininko Kazimiero Adrijano Masalskio (mirė 1778 m.). Kraičiui gavo Kretingos dvarą, kurį atidavė vyrui. Iš jo 1756 m. dvarą už 100.000 auksinų nupirko tėvas Mykolas Juozapas Masalskis (mirė 1768 m.). Tai didžiausią karjerą valstybinėje tarnyboje padaręs ir aukščiausiai į valdžios Olimpą iškilęs Masalskių giminės atstovas. 1726 m. paskirtas LDK raštininku, 1737 m. - Mstislavlio vaivada, 1742 m. - Trakų kaštelionu, 1744 m. - Vilniaus kaštelionu ir LDK lauko etmonu, 1762 m. - LDK didžiuoju etmonu. Taip pat jis buvo LDK Vyriausiojo tribunolo maršalka. Titulavosi Liachovičių, Kretingos ir Myšos grafu.
1770 m. Kretingos savininku tapo I. J. Masalskis (1729-1794), kunigaikštis, Vilniaus vyskupas (nuo 1762 m.), senatorius, LDK iždininkas, Edukacinės komisijos pirmininkas. Jis išgarsėjo kaip labai prieštaringa asmenybė. Buvo didelis meno ir mokslo globėjas. Jo išlaikomas mokslus užsienyje baigė žymus lietuvių architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Vyskupo rūpesčiu ir lėšomis rekonstruota Vilniaus arkikatedra ir pastatyti Verkių dvaro rūmai. Jis steigė Vilniaus vyskupijoje pradines mokyklas, parašė mokyklų nuostatus, kuriuose atsispindėjo švietėjiškos mintys. Amžininkai ir istorikai jį smerkė už lengvabūdiškumą, valstybinių lėšų švaistymą, savanaudiškumą, pasipriešinimą Ketverių metų seimo reformoms, kolaboravimą su Rusija.
Vyskupas rūpinosi iš tėvo Mykolo Juozapo Masalskio paveldėtos Kretingos valdos ateitimi, įsakė mieste, pradedant turgaus aikšte, statyti tik mūrinius namus. Manoma, kad dalį naujųjų namų projektavo architektas L. Stuoka-Gucevičius. Išlikę 1793 m. jo sudaryti vyskupo I. J. Masalskio namų Kretingoje abrisai. 1775 m. vyskupas atidarė vidurinę mokyklą, paskyrė jai ir mokytojų butams 2 namus. Tai buvo pirmoji ir vienintelė vidurinė mokykla Vakarų Žemaitijoje (artimiausia mokykla veikė Kražiuose).
Skirtingai nuo pirmtakų, ėmėsi atnaujinti ir plėsti apleistą dvarą, statė jame tik mūrinius (akmenų mūro) pastatus, o esamus medinius liepė pakelti ant mūrinių pamatų. Pirmiausia buvo mūrijami ūkiniai ir gamybiniai pastatai - spirito varykla (bravoras), vandens malūnas, kalvė, tvartai, ratinė ir kt. Priešais rūmus užveisė didelį vaismedžių sodą, o kelią nuo dvaro iki bažnyčios (dab. Vilniaus gatvę) 1778 m. apsodino liepų alėja. Kai kurie praeities tyrinėtojai teigia, kad vyskupas atvežė į Kretingą pirmuosius šiltųjų kraštų augalus.
1775 m. vyskupo valdos Žemaitijoje žymiai prasiplėtė. Mainais už valstybei perleistas valdas, seimas jam atidavė Palangos ir Plungės seniūnijas bei Tarvydų kaimą, esantį tarp Kretingos ir Darbėnų. Tiesa, faktiškuoju Palangos seniūnijos savininku jis tapo tik 1782 metais, kadangi buvęs seniūnas K. Mirbachas ir kiti didikai šiems mainams įnirtingai priešinosi.
Prasidejus 1794 m. sukilimui, sukilėlių vado Tadeušo Kosciuškos įsakymu vyskupas buvo suimtas, apkaltintas valstybės išdavimu ir 1794 m. birželio 28 d. Varšuvoje viešai pakartas. Palaidotas arkikatedros rūsyje Vilniuje.
Jo valdas paveldėjo dukterėčia, brolio Juozapo Masalskio duktė, austrų kunigaikščio Karolio de Lin našlė Elena Apolonija de Lin. 1795 m. Telšių apskrityje jai buvo perduoti Darbėnų, Grūšlaukės, Kretingos, Palangos, Plungės dvarai ir Tarvydų kaimas. Darbėnų ir Palangos dvarus ji netrukus perleido pusbroliui, tėvo sesers Kotrynos sūnui generolui Ksaverui Niesiolovskiui, kuriam šias valdas dar iki 1794 m. sukilimo užrašė vyskupas I. J. Masalskis. Kretingą ir kitas valdas ji užrašė naujajam vyrui
grafui Vincentui Potockiui, valdžiusiam nemažas valdas Gudijoje ir Lenkijoje. Už Potockių skolas valstybei Kretingos dvaras 1801 m. buvo inventorizuotas, o 1802-1804 m. teisme buvo nagrinėjama byla dėl Kretingos grafystės paėmimo valstybės nuosavybėn.
Po teismų, 1806 m. kovo 8 d. Kretingos, Grūšlaukės, Plungės dvarus ir Tarvydų kaimą iš V. Potockio nupirko rusų kunigaikštis Platonas Zubovas (1767-1822). Tai garsus Rusijos valstybės karo ir politikos veikėjas, sparčiai tarnybinės karjeros laip-
tais iškilęs būdamas imperatorės Jekaterinos II favoritu. Turėdamas 23 metus, 1790 m. iš poručiko (leitenanto) tapo generolu-anšefu (aukščiausias to meto Rusijos generolo laipsnis), 1793 m. gavo grafo titulą. Jam buvo patikėtos atsakingos Jekaterinoslavo, Voskresensko ir Tauridos generalgubematoriaus, Karo kolegijos nario, Juodosios jūros karo laivyno viršininko ir kitos valstybinės pareigos. Nuo 1791 m. vadovavo Rusijos vidaus ir užsienio politikai. 1795 m. pradėjo karą su Persija, dalyvavo derybose dėl Lenkijos-Lietuvos valstybės III-ojo padalijimo. Po karo gavo daugybę dvarų Kurše, o Lietuvoje jam buvo padovanota Šiaulių ekonomija. Savo naujųjų valdų rezidencija jis pasirinko Rūentalio (Rundalė, Latvija) pilį Kurše, netoli Žeimelio. 1796 m. Vokietijos karalius suteikė jam šviesiausiojo kunigaikščio titulą.
Rusijos caru tapus Pavelui I, 1797 m. buvo atleistas iš tarnybos ir ištremtas į užsienį - išvyko į Vokietiją. Grįžęs 1801 m. kartu su broliais Valerijonu ir Nikolajumi nužudė Pavelą I. Naujasis caras Aleksandras I paskyrė jį valstybės tarybos nariu, tačiau anksčiau turėtos įtakos atgauti nepavyko, kadangi valdovas neprileido jo prie valstybės tvarkymo reikalų. Po 1812 m. pasitraukė iš valstybinės tarnybos, rūpinosi ūkine dvarų veikla.
Nors Kretinga buvo tik menka didžiulių kunigaikščio valdų dalelytė, tačiau ji neliko be dėmesio. 1809 m. šalia bažnyčios jis pastatė erdvų medinį namą bemardinų mokyklai, kuris kretingiškių švietimui tarnavo iki XX a. vidurio (sudegė 1941 m.). Jo valdymo laikais toliau buvo formuojama dvaro sodyba, pradėtas kurti parkas, 1816 m. palei kelią (dab. Vilniaus gatvę) išmūryta nauja akmenų tvora. Seni kretingiškiai pasakoja, kad Kretingoje pas savo širdies draugą P. Zubovą lankydavosi Rusijos carienė Kotryna (Jekaterina II). Esą, jiedu mėgę sėdėti ant parke esančio akmens, kurio paviršiuje iškalinėtas dvipusis suolas. Deja, tai tik graži legenda, kadangi P. Zubovas įsigijo Kretingą kai jo mylimoji imperatorė jau seniai buvo mirusi. Tačiau istorinė tiesa netrukdo legendoms gyvuoti. Minėtą akmenį kretingiškiai vadina „Meilės akmeniu“' ir tiki, kad mylintieji būtinai prie jo privalo susitikti ir prisipažinti apie savo jausmus. Tuomet jų ryšys būsiąs tvirtas ir ilgas.
P. Zubovas turėjo nemažai nesantuokinių vaikų, kuriems suteikdavo Nevedomskio arba Platonovo pavardę.
1821 m. P. Zubovas vedė lietuvių kilmės Vilniaus gražuolę Teklę Valentinavičiūtę. Ji 1822 m. pagimdė jam vienintelę teisėtą dukterį Aleksandrą, kuri, dar būdama kūdikiu, tapo didžiulių tėvo turtų paveldėtoja. Tuo nepatenkinti P. Zubovo giminės savo nuožiūra ėmėsi disponuoti palikimu, o Teklę su dukra privertė grįžti atgal į Vilnių, pasižadėdami, kunigaikštytei Aleksandrai, kol ji nepilnametė, ir jos motinai kas mėnesį mokėti po 3.000 rublių. Kunigaikštytei 1824 m. mirus, Teklė prisiteisė Rūentalio dvarą ir ištekėjo už grafo A. P. Šuvalovo.
Kretingos dvaru po P. Zubovo mirties disponavo sūnėnas, vyriausiojo brolio Nikolajaus Zubovo sūnus, tikrasis valstybės patarėjas Aleksandras Zubovas (1797-1875).
1827 m. visi Lietuvoje buvę P. Zubovo dvarai atiteko broliui, Rusijos kariuomenės generolui majorui Dimitrijui Zubovui (1764-1836). Jis laikomas Lietuvos Zubovų šakos pradininku. Jo palikuonys įsikūrė Lietuvoje, susigiminiavo su vietiniais bajorais, rėmė tautinį lietuvių judejimą, pasižymėjo švietėjiška ir kultūrine veikla.
Kretingos dvarą 1828 m. balandžio 20 d. už 250.000 sidabro rublių jis užstatė 9 metams grafui Mykolui Tiškevičiui. Jo laikais 1829 m. Tarvydų kaimo žemėje įkurtas Dimitravo palivarkas, o nederlingose jo žemėse užsodintas spygliuočių medžių miškas. Dvaro sodyboje užbaigtas formuoti peizažinis parkas, kuris 1839 m. minimas tarp penkių gražiausių angliškojo landšaftinio stiliaus parkų, buvusių Telšių apskrityje.
Pagal 1839 m. sudarytą Dimitrijaus Zubovo turtų dalybų aktą Kretinga atiteko vieninteliam grafo sūnui, tikrajam valstybės patarėjui, Rusijos imperatoriškųjų rūmų hofmeisteriui Mikalojui (Nikolajui) Zubovui (1801-1871). Jo valdymo laikais rekonstruotas dvaro ūkvedžio namas ir ūkiniai gamybiniai pastatai, 1841 m. įkurti Pryšmančių ir Platonavo (dab. Geštautų kaimas), o 1846 m. - Žadeikių palivarkai. Žemdirbystei netinkamos Pryšmančių žemės apsodintos spygliuočių medžių mišku. XIX a. viduryje šalia senųjų dvaro rūmų prie tvenkinio iškilo tinko mūro secesinės architektūros rūmai.
1864 m. Kretingos dvarą M. Zubovas užrašė antrajam savo sūnui, Rusijos kariuomenės atsargos pulkininkui Gabrieliui (Gavrilui) Zubovui. Paveldėjimas Sankt Peterburgo apygardos teisme buvo įteisintas 1871 m., po tėvo mirties. Jo laikais Kretinga buvo užstatyta grafui Juozapui Tiškevičiui. Gabrielius Zubovas garsėjo kaip lėbautojas ir azartinių lošimų mėgėjas. Jam paskendus skolose, dvaras 1874 m. buvo aprašytas ir parduotas varžytinėse. Jį įsigijo Juozapas Tiškevičius. G. Zubovas turėjo teisę per vienerius metus po varžytinių dvarą išsipirkti, tačiau to nepadarė. Kretingoje ir toli už jos ribų sklando gandas, kad grafas Zubovas dvarą J. Tiškevičiui pralošęs kortomis. Kai kurie autoriai klaidingai nurodo, kad po Mikalojaus Zubovo mirties Kretingą paveldėjo ir J. Tiškevičiui pardavė vyresnysis jo sūnus, Kauno gubernijos bajorų vadovas Mikalojus Zubova

Laimučio Januškevičiaus nuotraukos

 

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas