Gintarą pažinusios tautos daugelį amžių spėliojo, kas gi yra toji graži gamtos dovana, kaip ji atsirado. Kol mokslas nebuvo taręs apie gintarą tiesos, jos pagal savo gyvenamąsias sąlygas ir papročius kūrė apie jį įvairius padavimus bei mitus. Kai kurie pasiekė ir mūsų laikus. Tuose mituose gintarui, kaip ir daugeliui nesuprantamų gamtos reiškinių, buvo priskiriama dieviška kilmė.

Įžymus romėnų poetas Ovidijus pačioje mūsų eros pradžioje sueiliavo mitą apie Fajetoną, kurio tragiškame finale aiškinama gintaro kilmė. Gintaras, pasak Ovidijaus, yra Saulės dievo Febo žmonos Klimenos ir jos dukterų ašaros, išlietos apverkiant Fajetoną. Dievaitis norėjęs pasivažinėti savo tėvo Febo Saulės vežimu, tačiau nemokėjęs suvaldyti žirgų, per arti atsidūręs prie žemės ir ją padegęs. Dzeusas už tai jį nutrenkęs į Eridano upę. Fajetono motina Klimena ir seserys labai jo gailėjusios ir smarkiai raudojusios. Beraudodamos jos įaugusios į žemę ir pavirtusios medžiais. Nuo tų medžių sakų taip pat lašėjusios ašaros. Nuo Saulės jos sukietėjusios ir virtusios gintaru, kurį upė pagauna ir siunčia romėnėms, kad šios pasipuoštų.

Padavimų apie gintarą sukurta ir Lietuvoje. Pagimdė juos gražūs, poetiški Lietuvos pajūrio vaizdai, tos aplinkybės, kuriomis gintaras patenka į žmogaus rankas. Baltija išmeta gintarą į auksinį Lietuvos pajūrio smėlį nerimaudama, giliai alsuodama. Ir kuo tas alsavimas gilesnis, audringesnis, tuo daugiau Baltija paberia į krantą gintaro lašelių, o kartais ir didelių gabalų.

Tokia poetiška gintaro kelionė iš jūros gelmių į pakrantę tikros gintaro istorijos nežinančioje liaudyje pagimdė fantastinį padavimą, pasak kurio, kiekvienas jūros bangų išplautas gintaro gabalėlis esąs nepaprastai taurios bei karštos ir tragiškos meilės vaisius. Todėl jis skaidrus kaip ašara, tyras kaip Jūratės ir Kastyčio meilė.

Atsitikę tai seniai seniai, kai dievas Perkūnas dar buvęs vyriausias visų dievų, o deivė Jūratė gyvenusi Baltijos jūros dugne gintaro rūmuose. Ji buvusi visų deivių gražiausia ir nežinojusi, kas yra žmogiškoji meilė.

Jūroje, prie Šventosios upės įtakos, Jūratės vandenų karalijos žuvytes savo tinklais gaudęs drąsus žvejas Kastytis. Pasiuntusi Jūratė undines, kad šios įspėtų Kastytį nedrumsti Baltijos vandenų, negąsdinti žuvyčių. Bet žvejas, nepabūgęs deivės įspėjimų, nebodamas undinių vylių, ir toliau mėtęs į Baltiją savo tinklus. Karštai pamilusi Kastytį už drąsą ir grožį Jūratė, nusiviliojusi jį į gintaro rūmus. Perkūnas, sužinojęs, kad nemirtingoji deivė pamilusi žvejo sūnų, didžiai užsirūstinęs. Jis savo žaibais sugriovęs gintaro rūmus, nužudęs Kastytį, o Jūratę prirakinęs prie tų rūmų griuvėsių sienos. Čia Jūratė, bangų blaškoma, nuolat raudanti Kastyčio ir nelaimingos judviejų meilės. Jos rauda būna tokia jaudinanti, kad amžinai šaltos, ramios jūrų gelmės pradedančios nerimauti, audrintis ir siausti, išmesdamos iš gilumos ir išplaudamos į krantą Perkūno sudaužytų gintaro rūmų skeveldras. O smulkučiai gintaro gabalėliai – Jūratės ašaros, tyros ir skaidrios, kaip tyra ir skaisti buvusi tragiška jos meilė.

Šitaip pasakoja apie gintaro atsiradimą prieš daugelį amžių sukurtas lietuvių liaudies padavimas [1], kurio įkvėpti, lietuvių poetai, kompozitoriai, dailininkai sukūrė puikių kūrinių: lietuvių poezijos klasikas Maironis parašė lyrinę poemą „Jūratė ir Kastytis“; pagal jos siužetą kompozitorius J. Gruodis parašė baletą, V. Klova – simfoninę poemą, K. Kaveckas – chorinę poemą; dailininkas S. Kazimieraitis šia tema sukūrė spalvingą vitražą, skulptorė N. Gaigalaitė nulipdė gražią skulptūrinę kompoziciją, vaizduojančią Jūratę ir Kastytį (šis iš bronzos lietas kūrinys pastatytas Palangoje prie fontano Basanavičiaus gatvės gale, netoli pajūrio kopų). Šiuo padavimu pirmaisiais Palangos gintaro muziejaus gyvavimo metais buvo pradedama muziejaus ekspozicija. Kadangi tiek padavimas, tiek ir gintaro gavyba Lietuvoje yra glaudžiai susijęusi su Baltijos pajūriu, tai ekspozicijos pradžioje buvo eksponuojami jūrą ir jos pakrančių gražuolių pušų, prie kurių papėdės amžinai alsuojanti jūra išplauna gintarą, vaizdai. Pro Baltijos alsavimą, kuri įkūnyta M. K. Čiurlionio, J. Gruodžio, J. Juzeliūno muzikoje, muziejaus lankytojai klausydavosi Maironio poemos „Jūratė ir Kastytis“ ir taip tartum patekdavo į poetiško liaudies padavimo pasaulį, kurį perteikdavo jau minėtas spalvingas dailininko S. Kazimieraičio vitražas.

Padavimo apie Jūratę ir Kastytį muzikos, poezijos ir vaizdo simfonija įvesdavo lankytoją į ekspozicijos skyrius, kur jis žingsnis po žingsnio dar ir šiandien gana išsamiai gali susipažinti su Lietuvos „auksu“ – gintaru, jo kilme, istorija ir praktiniu panaudojimu.

 

Nuorodos:

1. Padavimą apie Jūratę ir Kastytį pirmasis užrašė ir 1842 m. Vilniuje lenkų kalba išleistoje savo knygelėje „Wspomnienia Żmudzi“ išspausdino tautosakininkas, etnografas ir literatūros istorikas Liudvikas Adomas Jucevičius. Žr. L. A. Jucevičius, Raštai, VILMIUS, 1959, P. 430-434.