GINTARAS. AR ŽINAI?
Juodkrantės gintaro lobio pėdsakai
 
Parengta pagal Algirdo Gaigalo publikaciją „Juodkrantės gintaro lobio pėdsakai“, paskelbtą „Mokslas ir gyvenimas“ žurnale (2000 m. Nr. 12)
 
 
XIX a. viduryje Juodkrantėje, Kuršių marių dugne, firmai “Stantien und Becker” kasant gintarą (1858-1899 m.) buvo surinktas neolito laikų gintaro dirbinių lobis. Ši firma kasmet iškasdavo 85 t gintaro. Archeologiniai radiniai išgriebti iš marių dugno semiant holoceninį litorinos laikų (prieš 5500 metų) smėlį ir jį sijojant semtuve.
 
Unikalų Juodkrantės lobį 1882 m. aprašė R.Klebsas. Apie šiuos vėlyvojo akmens amžiaus Narvos kultūros gintaro meno dirbinius garsas paplito po visą pasaulį. Dažnai jie minimi Lietuvos archeologų darbuose ir vadovėliuose su piešiniais, perpieštais iš R.Klebso ir kitų knygų. Iš viso buvo surinkti 434 radiniai. Ypač patraukė dėmesį  stilizuotos gintarinės žmonių figūrėlės. Vertingiausi radiniai pateko į Karaliaučiaus Alberto universiteto muziejų, kur iki Antrojo pasaulinio karo buvo saugomi. Juos aprašė profesorius K.Andrė 1937 m. Karaliaučiuje išleistoje knygoje. 1944 m. pabaigoje artėjant frontui Karaliaučiaus Alberto universiteto muziejaus gintaro eksponatai buvo evakuojami. Jų likimas ilgą laiką buvo nežinomas, manyta, kad jie negrįžtamai prarasti. Tačiau vėliau jie buvo aptikti paslėpti netoli Žemutinės Saksonijos miesto Getingeno pilies. Sukrautus irstančiose dėžėse juos pastebėjo okupacinės kariuomenės kareiviai. 1958 m. kai kurie pateko į Getingeno Jurgio Augusto universiteto Geologijos ir mineralogijos institutą ir muziejų.
 

 
Man dirbant Lenkijos mokslų akademijos Žemės muziejuje pagal bendrą darbų projektą su prof. habil. dr. Zbignevu Vuiciku (Zb. Wójcik), kolegė prof. habil. dr. Barbara Kosmovska-Ceranovič (Kosmowska-Ceranovicz) padovanojo savo pačios su Henriku Panera redaguotą knygą apie gintaro tyrimus (Investigations into Amber). Knyga (285 p.) išleista 1999 m. Gdanske Gdansko archeologijos muziejaus ir Lenkijos mokslų akademijos Žemės muziejaus. Knygoje įvairiais gintaro nuosėdų, inkliuzų, archeologijos, fizinių cheminių analizių ir gaminių klausimais paskelbti net 37 straipsniai. Dėmesį patraukė Zigfrido Riškovskio ir Gerdo Veisgerberio publikacija (Siegfried Ritzkowski, Gerd Weisgerber, Die neolithishen Bernsteinartefakte der Bernstein-sammlung der ehemaligen Albertus-Universität zu Königsberg i. Pr., p. 137-150). Šiame straipsnyje autoriai išsamiai aprašo 18 gintaro archeologinių radinių, kurie karo metais buvo išgabenti iš Karaliaučiaus ir dabar yra Getingeno universiteto Geologijos ir paleontologijos muziejuje. Iš aprašytųjų 4 unikalūs neolito gintaro meno dirbiniai priklauso Juodkrantės lobiui: 3 vaizduojamos antropomorfinės figūros; vienas radinys primena pakabutį. Šios trys gintarinės žmonių figūrėlės priklauso neolito “Juodkrantės kultūrai”. Juodkrantės gintaro skulptūrėlių veidai plokšti,  trikampiai. Manoma, kad tai ne veidas, o kaukė, kuri reiškė kokią nors mitinę būtybę. Pirmoji figūrėlė, pažymėta Getingeno universiteto muziejaus inventoriaus Nr. 58-001, yra didžiausia: 14,30 cm ilgio (aukštis), 5,70 cm pločio ir 1,67 cm storio. Sveria 80,30 g. Gerai nugludinta (nušlifuota). Ji stilingiausia, primena moterį. Galva suapvalinta, aukštai iškelta viršum gražiai išryškintų pečių. Kaktoje matyti netaisyklinga natūralaus gintaro duobutė. Kaklas platokas ir šiek tiek įsmaugtas. Veidas iškilęs stilizuotu trikampiu. Smakras smailokas. Akys įrėžtos siaurais neaštriais pagilinimais su duobutėmis viduryje. Figūrėlės šonuose nuleistos rankos atskirtos nuo liemens platokais pagilinimais. Pažastyse išgręžtos dvigubo kūgio skylutės. Kojos perskirtos giliu pleištišku pagilinimu, tačiau j pavaizduota tik nedidelė dalis. Straipsnio autoriai inventorinio šios figūrėlės aprašymo gale rašo: “Kopija - Palangos gintaro muziejuje, Lietuva”. Antra figūrėlė (muziejaus inventoriaus Nr. 58-002) keliais įrėžiais labai paprastai meniškai padaryta. Ji kitokio stiliaus negu pirmoji. Matmenys mažesni: 9,57 cm ilgio (aukštis), 4,35 cm pločio ir 1,54 cm storio. Svoris yra 36,28 g. Figūrėlės veidas ryškiai atskirtas nuo liemens. Iškili nosis išryškinta pagilintu lankeliu veide. Burna pabrėžta šiek tiek įstrižu siauru grioveliu. Ilgesniais ir ryškesniais grioveliais nuo figūrėlės atskirtos nuleistos rankos. Kojas skiria perpjova. Liemuo, nelyginant švarkelis, atskirtas skersinio griovelio briauna. Grioveliais atskirtos rankos ir liemuo iš nugaros pusės. Skersai rankų plaštakų ir pečių figūrėlėje kiaurai pragręžtos skylutės. Trečioji figūrėlė (muziejaus inventoriaus Nr. 58-003) primena žmogų, panašų į tupinčią pelėdą. Žandai tiesiogiai susilieja su akiduobėmis. Jie platūs, pagilinti ir plokšti. Kairiajame žande lūpų kamputyje išgręžta apvali kiaurymė. Rankos nuo liemens atskirtos pailgomis kiauromis ovaliomis išpjovomis. Tiesa, kairioji ranka nutrupėjusi nuo pat peties. Figūrėlės apačioje matyti dvigubo kūgio skylė. Kojų neturi. Ši mistinė figūrėlė pati mažiausia iš visų trijų surastų Juodkrantės lobio gintarinių skulptūrėlių. Jos ilgis (aukštis) - 7,74 cm, plotis - 3,10 cm ir storis - 0,59 cm. Sveria vos 7,78 g. Prie figūrėlių aprašymo autoriai prideda dviejų pusių piešinukus ir šoninį pjūvį, kurie leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą apie šiuos archeologinius radinius. Ketvirtas Juodkrantės lobio radinys primena pakabutį. Jo dydis: 1,72 x 1,80 x 0,90 cm (1,7 cm aukščio, 1,80 cm pločio ir 0,90 cm storio). Sveria 0,92 g. Getingeno muziejuje inventoriaus Nr. 58-004. Kur yra kiti Juodkrantės lobio radiniai, dar nežinoma. Tokių antropomorfinių figūrėlių buvo penkios. Jos aprašomos knygoje “Lietuvos archeologijos bruožai” (autoriai: P.Kulikauskas, R.Kulikauskienė ir A.Tautavičius), Vilnius, 1961 m., ne tik R.Klebso knygoje 1882 metais. Tarybų Lietuvos enciklopedijoje, išleistoje Vilniuje 1958 m., I t., 621 p. įdėtos Juodkrantės gintaro lobio 8 archeologinių radinių spalvotos nuotraukos. Sutikrinę su vokiečių paskelbtų archeologinių radinių, saugomų Getingeno universiteto Geologijos ir mineralogijos muziejuje, kataloginiais aprašymais ir piešinukais, pastebėjome nesutapimą. Enciklopedijoje parodyti du gintaro radiniai (1 ir 8) kaip iš Juodkrantės, tačiau iš tikrųjų jie yra iš Lenkijos. Kitų enciklopedijoje pateikiamų tariamų Juodkrantės radinių (2, 5, 6 ir 7 gintaro dirbinių) vietos vokiečių yra nurodytos kaip nežinomos. Šie eksponatai galbūt galėjo priklausyti Juodkrantės gintaro archeologinių radinių lobiui? Getingeno muziejuje surasti ir naujai aprašyti Karaliaučiaus Alberto universitete iki Antrojo pasaulinio karo saugoti kai kurie gintaro eksponatai padės tiksliau identifikuoti išlikusius unikalius Juodkrantės gintaro lobio archeologinius radinius. Dabar yra surasta ir žinoma daugiau neolito gintaro lobių Lietuvos pajūryje ne tik Kuršių nerijoje, bet Palangoje ir Šventojoje. Panašus gintaro dirbinių ir žaliavos lobis buvo surastas kasinėjant Šventosios neolito stovyklas. Habil. dr. R.Rimantienės straipsnis apie šį lobį buvo paskelbtas “Mokslo ir gyvenimo” žurnale 1967 m., Nr. 11, p. 17 (“Atradimai Šventosios pelkėse”). Svarbi ir neolito laikų gintaro meno dirbinių kopijų problema. Meninių vertybių originalais, ypač jeigu ilgą laiką jų likimas buvo nežinomas, galima palaikyti falsifikatus ir meistriškai pagamintas kopijas. Man būnant Lenkijoje šį kartą su prof. habil. dr. B.Kosmovska-Ceranovič, kuri Lenkijos mokslų akademijos Žemės muziejuje vadovauja gintaro skyriui, aptarėme šį klausimą. Jau treti metai lenkų gintaro, geomologijos ir aukso dirbinių žinovai keturis kartus per metus leidžia specialų žurnalą juvelyrams “Polski Jubiler”. Žurnalo redkolegijai priklauso ir minėtoji profesorė. Ji 1998 m. vasaros numeryje straipsnyje apie gintaro dirbinių dokumentavimą ir žymėjimą iškėlė būtinybę gintaro kopijas kitoje pusėje žymėti mažąja raide “f” (forgery - kopija, falsifikatas). Tai reikalinga mokslui. Žinome, kad Baltijos gintaras turi specifinių savybių ir išsiskiria iš kitų kraštų gintaro radinių. Nesant pažymos gintaro kopiją galima palaikyti už tikrąjį radinį. Tai gali suklaidinti tyrinėtojus. Antra vertus, galioja meno kūrinių autorių teisę ginantys teisiniai įstatymai. Jie galioja ir neolito gintaro meno originalams. Savininkas, savo kolekcijoje turintis tokių originalių dirbinių nepažymėtas raide “f” kopijas, gali būti nubaustas pagal autorinių teisių tarptautinius įstatymus didelėmis piniginėmis baudomis.

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Technologinę priežiūrą atlieka UNESCO katedra Informatika humanitarams VU Matematikos ir informatikos institute

 

Atnaujinta 2013.01.18