- 2004-ųjų
metų vasarą Palangos muziejuje veikė paroda,
sudaryta iš gana retai eksponuojamų porceliano,
stiklo ir vėduoklių rinkinių, papildyta
portretinėmis miniatiūromis, smulkiąja metalo
plastika, senosios grafikos kūriniais ir bydermejerio
stiliaus baldais. Ekspozicija, kuriai pasirinkti
Tiškevičių rūmai, turėjo priminti senąją
Lietuvos dvarų kultūrą, kuriai nesvetima buvo
prabanga, gražių daiktų pomėgis ir noras turėti
tai, kas buvo madinga didžiuosiuose Europos
miestuose.
- Lietuvos
dvarų gyvenimas visiškai išnyko prieš daugiau nei
pusšimtį metų. Laikas pasirodė esąs kiek
pakantesnis daiktams nei žmonėms ir jų papročiams.
Daiktų – XVIII–XIX a. pasiturinčio dvarų
gyvenimo liudininkų išliko ligi šių dienų tik
muziejininkų ir kolekcininkų dėka.
- Taigi
kokie tie daiktai, šiandien ramiai gyvenantys
muziejinį gyvenimą, per kelis šimtmečius nutolę
nuo puotų, keliamų didikų rezidencijose, ir net nuo
jaukios arbatos gėrimo ceremonijos atvykus svečiams
iš kaimyninio dvarelio. Jie, brangūs ir gražūs,
buvo kuriami talentingų žmonių. Jais naudojosi ir
juos tausojo kartų kartos.
- ***
- Europai
buvo labai nelengva įminti porceliano mįslę. Nuo XV
a., kai iš Tolimųjų Rytų portugalų ir olandų
pirkliai ėmė gabenti lengvus, persišviečiančius
ir labai brangius stalo indus, jų gamybos paslaptis
europiečiams nedavė ramybės. Todėl saksų
alchemiko Johano Betgerio 1709 metais išsiaiškinta
kietojo porceliano masės sudėtis prilygo
džiaugsmingam įvykiui, kuris pastūmėjo į priekį
naujų manufaktūrų steigimąsi, suaktyvino meninę
mintį, padrąsino mokslininkus. Porceliano įmonės
konkuravo viena su kita, stengdamosi neatsilikti nuo
mados ir stilių kaitos.
- Lietuvos
bajorai savo dvarus ir namų ūkį tvarkė Vakarų
pavyzdžiu. Pirkdami stalo indus, jie orientavosi į
Meiseno, Berlyno, Sevro gaminius. Iš ten ir
gražiausi muziejaus porceliano kolekcijos eksponatai.
- *
- Labai
dailūs parodoje biserio rankdarbiai. Šiandien sunku
nustatyti, ar spalvotais stiklo karoliukais
išsiuvinėti paveikslėliai, užrašų knygučių
viršeliai ir dokumentinės pateko į Lietuvą iš
Vakarų Europos, ar juos išdailino pačios lietuvių
bajoraitės pagal iš Berlyno atsisiųsdintus
siuvinėjimo pavyzdžių piešinėlius. Tačiau iš
sentimentalių romantiškų vaizdelių, išsiuvinėtų
paveikslėliuose, aišku, kad Lietuvos dvarų panelės
žinojo, kokio stiliaus daiktus XIX a. pradžioje
vertino ir mėgo Europa.
- Siuvinėjimas
biseriu – gilias tradicijas turintis užsiėmimas.
Smulkūs skaidraus arba spalvoto stiklo karoliukai jau
buvo taikomi daiktų puošyboje senajame Egipte ir
antikinėje Graikijoje. XIII–XVIII a. pradžioje
biserio gamyba garsėjo Murano sala Adrijoje netoli
Venecijos. Biseris greitai plito, XVIII a. antroje
pusėje jį jau gamino Rusijoje, o XIX a., kai
siuvinėjimas biseriu tapo mada, Vienoje, Paryžiuje,
Berlyne imta leisti specialius spalvotus piešinius
– siuvinėjimo pavyzdžius. Siuvinėjama
dažniausiai buvo ant drobės, o nuo 1820 metų –
ant kanvos.
- *
- Dar
viena meninių amatų šaka, užkliudžiusi Lietuvą,
buvo vėduoklių darymas. Vargu ar mūsų kraštuose
jas gamino, bet vėduojamasi buvo pakiliai,
grakščiai, gal net ne prasčiau negu Versalyje, kur
pokylių ir priėmimų ceremonialuose vėduoklės
virsdavo tiesiog artistėmis. Trapus tai daiktas, ir
vertingas, nes prie vėduoklės, naudodami brangias
medžiagas, dirbo piešėjai, tapytojai, dramblio
kaulo raižytojai, juvelyrai. Joms pagaminti reikėjo
odos, šilko, pergamento, vėžlio kiauto, perlamutro
ir t.t. O juk atsirado vėduoklės gilioje senovėje
– Rytų šalyse žūtbūt reikėjo vėdinti veidą
palmių ar lotoso lapais, nes buvo karšta ir puolė
vabzdžiai. Vėliau Indijoje vėduoklės, kaip ir
skėčiai nuo saulės, tapo karališkojo rango
atributu, Japonijoje – karinės valdžios ženklu.
XVI a. pabaigoje atklydusios į Europą, jos
apsiribojo lengvabūdžių kerėtojų vaidmeniu.
- Šiuo
požiūriu joms giminingas vienintelis parodoje
eksponuojamas lornetas – aristokratiški akiniai su
rankenėle. Juo, kaip ir vėduoklėmis, mokėta
naudotis. Ypač teatre jis tapdavo aukštuomenės
damų žaidimų dalyviu.
- *
- Toks
buvo gyvenimas – spalvingas, teatrališkas.
Intriguojantis didmiesčiuose ir kiek ramesnis
provincijoje. Kaip ir tie dvarai Napoleono Ordos
litografijose, – jau išnykęs. Užtat paroda
surengta vietoje, kur tas gyvenimas, nuėjęs
praeitin, kažkada gyvai alsavo ir kurį primena
eksponuojami Biržų, Raudonės, Siesikų, Rietavo ir
kitų dvarų vaizdai. Ordos albumėlyje, su kuriuo
jis, domėdamasis senąja architektūra, apvažiavo
vos ne visą Lietuvą, nupiešta per šimtas
lietuviškų dvarų sodybų. Tiškevičių rūmų
dailininkas nenupiešė – jo gyvenimo metais jie dar
nebuvo pastatyti. Pasiekęs Palangą, jis užfiksavo
didžiausią įspūdį, matyt, palikusį legendinį
Birutės kalną ir koplyčią.
-
- Visa,
ką matome šioje parodoje, – tai praėjusių amžių
puošnaus, patogaus, turtingo gyvenimo priminimas,
gyvenimo, kuriuo buvo džiaugiamasi, pripildant jį
svečiavimosi ritualais, vaišėmis, muzikavimu,
smagiais pasivažinėjimais karietomis ir neretai
visai įdomiais pokalbiais. Tas gyvenimas, atgydamas
pavasariais ir kiek nuščiūdamas per rudens
darganas, ramiai ir svetingai pulsavo dvaruose,
sukrečiamas tik pratrūkstančių sukilimų ir paskui
juos užgriūvančios bausmės. Tai, kad per vieną
šimtmetį Lietuva patyrė tris tokius sukrėtimus,
šiandien parodos pavadinime rašom žodį elegija.
Istoriniai įvykiai parodoje neliečiami, joje tik
rodomi daiktai, meno kūriniai – anų metų
liudininkai, džiuginę daugelį žmonių ir jiems
tarnavę. Eksponuojama tai, kas išliko kaip per
stebuklą, kas nuniokotuose dvaruose muziejininkų
buvo surasta ir įsigyta, išsaugota, restauruota.
- Daiktai,
virtę muziejaus eksponatais, šiandien taip pat
tarnauja žmogui, nors ant jų nesėdima, iš jų
nevalgoma ir negeriama. Savo išlikimu ir kukliu
muziejiniu buvimu jie veržiasi į žmogaus istorinę
atmintį, kaitina jo vaizduotę, verčia lyginti tai,
kas yra, su tuo, kas buvo. Kviečia grožėtis,
vertinti, plačiau matyti.
- Tą
platesnį matymą skatina trumpos nuorodos apie tai,
iš kur tie daiktai ir paveikslai, kieno jie sukurti,
iš kur atvežti. Žvilgterkim į porceliano
geografiją – Vokietija, Austrija, Anglija,
Prancūzija, nekalbant jau apie artimesnius kaimynus.
Meiseno manufaktūra Saksonijoje, pirmoji pradėjusi
gaminti kietąjį europinį porcelianą, jau XVIII a.
pradžioje savo pastangų vaisiais sužavėjo
kontinentą – pradedant meną išmanančiais
kolekcininkais ir baigiant jo vertėje
susigaudančiais karališkųjų dvarų
administratoriais. Pasiekė Lietuvą ir garsioji anglo
Jozijo Vedžvudo keramika, kurios receptūrai ir
tobulinimui pasišventė visa šeima, ir ne mažiau
išradingas savo dekoru Sevro porcelianas, ir puikios
kokybės spalvingi Vienos dirbiniai.
- Stilingi,
brangūs indai, kaip ir baldai, drabužiai (jų
pažiūrėti reikia siekti Vilnių, kur Chodkevičių
rūmuose veikia didelė XVIII a. Europos drabužių
paroda) bei dailūs biserio rankdarbiai – visa tai
dvarų paveldas. Šiandien sunku nustatyti, ar
spalvotais stiklo karoliukais išsiuvinėti
paveikslėliai bei drabužių aksesuarai atvežti į
Lietuvą iš Paryžiaus, ar išdailinti, sakysim,
Rietavo dvaro panelių pagal atsisiųsdintus
siuvinėjimo pavyzdžius. Tačiau iš sentimentalių
romantiškų vaizdelių aišku, kad Lietuvos
bajoraitės žinojo, kokio stiliaus daiktus XIX a.
pradžioje vertino ir mėgo Europa.
- Dvarų
Lietuvoje kaip ir nebeliko. Džiaugiamės
Tiškevičių rūmais Palangoje ir Kretingoje,
Oginskių Plungėje, Radvilų Biržuose, Tyzenhauzų
Rokiškyje, nors dvarų gyvenimas iš jų seniai
išėjęs. Kiek paguodžia Napoleono Ordos grafika.
Gal nujautė dailininkas: greit nebeliks to, ką
šiandien mato. Ir todėl XIX a. viduryje jis
apvažiavo gražiausias Lietuvos dvarų sodybas,
piešė, gilinosi į architektūrą, spaudė
litografijas, ir jo darbuose, neretai paženklintuose
keisto nykimo liūdesio, atgyja tai, ko jau
nebeturime.
- Šiandien
Palangos dvaro rūmuose veikia muziejus. Elegiška
nuotaika netrukdo po jį dairytis, domėtis, daryti
išvadas. Ekspozicijos autoriai, rengdami parodą,
stengėsi priartinti praėjusius laikus ne tik
vaizdinės ir taikomosios dailės kūriniais, bet ir
intymia nuotaika, kuri sklinda iš kuklios mergaitės
su verbų šakelėmis povyzos ir kuria užsikreti
pastebėjęs visiškai užmirštus mūsų skubrioje
kasdienybėje daiktus – kaip reta gražaus darbo
vėduokles, kurioms padaryti reikėjo didelės
tapytojų ir perlamutro raižytojų meistrystės.
Pateko jos į Lietuvą iš Prancūzijos, Anglijos,
užklydo kaip egzotiškų šalių plaštakės net iš
Japonijos ir Indijos.
-
-
-
- Gražina
Gurnevičiūtė
-
- Porcelianas
– tobuliausią ir aukščiausią meistriškumą
demonstruojanti keramikos rūšis. Prabangūs,
subtilaus skonio dirbiniai nuo seno žavėjo
aristokratus, kurie savo dvaruose kaupė turtingas
porceliano kolekcijas.
- Porceliano
dirbinius, davę jiems ir portugališką vardą (port.
porcella – jūrų kriauklė), vieni pirmųjų
iš Tolimųjų Rytų į Europą XV a. ėmė gabenti
portugalų ir olandų pirkliai. Jausdami kylantį
susidomėjimą brangia, aukso vertės egzotiška
preke, suskato dirbti alchemikai. Eksperimentuojant ir
bandant išsiaiškinti kinų porceliano receptūrą,
į XVI a. pabaigą iš Vičencos apylinkių molio,
balto smėlio, trinto kalnų krištolo, degto švino
ir alavo mišinio Florencijoje pradėtas gaminti
minkštasis porcelianas. Bet iki kietojo, arba
tikrojo, porceliano sukūrimo Europai dar teko ilgokai
palaukti.
- 1709 m.
saksų alchemikas Johanas Betgeris (Johann Friedrich Böttger,
1682–1719) pagaliau išsiaiškino tikrojo porceliano
masės sudėtį, ir jau po metų Saksonijoje, Meisene,
buvo įkurta pirmoji Europoje porceliano manufaktūra.
Iš pradžių jos produkcija buvo panaši į kinų
porcelianą, tačiau Johanas Kendleris (Johann Kändler,
1706–1775) dėka ji netrukus įgavo savitumo.
Kendleris buvo puikus modeliuotojas, ištobulinęs
porceliano skulptūrinę plastiką. Žaismingos rokoko
figūrėlės, vaizduojančios piemenaičius, vaisių
pardavėjus, puošnias damas su kavalieriais, taip pat
vazos ir indai, gausiai puošti lipdyba, greitai tapo
europinio porceliano meno etalonais. Meiseno
produkcija dominavo Europoje bene pusę šimtmečio,
vėliau jai teko konkuruoti su naujų manufaktūrų,
tokių kaip Vienos, gaminiais.
- Vienoje
porcelianas buvo pradėtas gaminti 1718 metais.
Austrai siekė, kad jų gaminiai skirtųsi nuo
Meiseno, ir tai jiems pasisekė. Daug dėmesio jie
skyrė indų dekorui – siužetinei tapybai,
ornamentiniams motyvams. Be to, labai rūpinosi
glazūrų ir keraminių dažų kokybe.
- Sparčiai
tobulėjo Sevro manufaktūros porcelianas. Įmonė gan
greitai sulaukė plataus pripažinimo. Jos produkcija
buvo dekoruojama itin subtilia tapyba, gausiai
auksuojama, atrodė prabangiai. Sevro meistrai naudojo
naujus, neretai pačių išrastus ir lig tol nematytų
ryškių, sodrių spalvų keraminius dažus.
Mėgstamiausios spalvos – tamsiai mėlyna
karališkoji, turkio žydra, obuolio žalia, rožinė
(rose Pompadour). Baltų vietų ant indų
sienelių buvo paliekama nedaug, tik vadinamieji
laukeliai, kuriuose buvo tapoma – gėlės,
paukščiai, galantiškos scenos. Manufaktūra
bendradarbiavo su žinomais dailininkais Fransua
Bušė (Franēois Boucher) ir Etjenu Falkonė (Etienne
Falconet). XVIII a. pabaigoje įsigalint klasicizmo
stiliui, Sevre imta gaminti populiarias biskvito
(neglazūruoto porceliano) skulptūrėles, biustus,
primenančius antikines marmuro skulptūras.
- Anglų
keramiko Jozijo Vedžvudo (Josiah Wedgwoodo, 1730–1795)
įmonėse pagal jo technologijas buvo gaminama balta
ir spalvota keraminė masė, iš kurios padaryti
biustai, medalionai, vazos atrodė tarsi iškalti iš
jaspio (jasper ware). Vienspalviai (daugiausia
mėlyni, žali) keraminiai indai, poliruoti ir
dekoruoti antikines kamėjas primenančiu baltu
reljefu, buvo itin populiarūs klasicizmo laikotarpiu.
Juodą keraminę masę, Anglijoje vadinamą black
basalt, pats Vedžvudas įvardijo kaip porcelianą
– trapų, kietumu prilygstantį porfyrui ar agatui,
atsparų kaip bazaltas rūgščių poveikiui. 1812
metais Jozijas Vedžvudas jaunesnysis įsteigė kaulo
porceliano manufaktūrą. Jos veikla truko neilgai,
bet po kurio laiko, 1878 metais, šeimos įmonės
atnaujino porceliano gamybą.
- Apie
1770 metus Europoje jau veikė daugiau kaip 20
porceliano manufaktūrų, ir jų tolygiai daugėjo.
XIX a. daug jų įsisteigė Tiūringijoje, Bohemijoje,
atokesnėse Rusijos vietovėse, kur labai populiarūs
buvo privatūs šeimyniniai fabrikėliai (brolių
Račkinų, Gulinų ir kt.). Tačiau per visą XIX
šimtmetį daugumos porceliano dirbtuvių (ypač
smulkesnių) veiklą gožė Meiseno, Sevro
(Prancūzija), Worchesterio (Anglija) ir Vienos
manufaktūrų šlovė, jų dirbinius kopijavo,
mėgdžiojo, jų meistrai turėjo gerą vardą ir buvo
kviečiami visų, norinčių šį verslą vystyti.
Sustiprėjusios Berlyno, Rygos, Peterburgo įmonės
ilgainiui taip pat tapo žinomais porceliano gamybos
centrais. Po Antrojo pasaulinio karo imta siekti
didesnio kūrinių originalumo. Vis labiau vertinami
autoriniai modeliai, individuali kūryba.
- Parodoje
eksponuojamas XVIII–XIX a. porcelianas, saugomas
Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose. Tai Meiseno
manufaktūrai būdingos statulėlės, mitologiniais
siužetais ištapytos Vienos lėkštės, rafinuoto
dekoro Sevro servizas, žaisminga Tiūringijos
dirbtuvių plastika, Rusijos bei Lenkijos porcelianas.
Ekspozicijoje atsiskleidžia meninių stilių
įvairovė – plastiškas, spalvingas rokokas,
santūrus klasicizmas, iškilmingas, griežtas
ampyras. Nemažai eksponuojama XIX a. dirbinių,
kuriuose kartojami ir jungiami istoriniai stiliai.
