|
 Alberto Žulkaus medžio ir
gintaro poema
Iškilaus lietuvių
tautodailininko Alberto Žulkaus (g. 1933 m.
Janapolės bažnytkaimyje, Telšių rajone)
jubiliejinėje parodoje Palangos gintaro
muziejuje gintaras suauga su medžiu, iš kurio
įsčių ir yra išėjęs. Dievdirbys, dar vadinamas
tvirtu ąžuolu Lietuvos liaudies meno alke, tarsi
apsuka simbolinį ratą, gintaru it perlais
paženklindamas medžio karūną. Meistro, kurio
kūrybos diapazonas driekiasi nuo ištašytų
kryžių, stilizuotų Užgavėnių kaukių ir baldų
ligi originalių postmodernistiškų asambliažų,
mažosios plastikos lauke sušvinta mažos saulės.
Gintaro šviesa
yra pajūrio peizažo neatsiejama dalis ir dalia.
Nuo sakmių ir legendų ligi „išbarstytų“
suvenyrinių šventųjų prie sudeginto Kurhauzo ji
beldžiasi mums į širdis, išdidindama ir
išgrynindama vietinių pajūrio gyventojų godas ir
atvykėlių godumą. Gintaras įkūnija mūsų
geografiją ir sykiu pats yra virtęs nuolat
dalijamu kūnu. Albertas Žulkus priklauso itin
retų dovanų dalintojams: jis gintarui, it poetas
žodžiui eilėraštyje, atranda geriausią vietą.
Šitos skulptūrėlės ir yra meistro posmai.
Perregimas ledas,
sustingusi devintosios bangos ketera, mažytis
švyturėlis audrotose debesynuose, vienuolio
figūrėlė vėjyje, Eglės žalčių karalienės
šešėlis, netgi sukaulėjusi kraujo puta – tiek ir
dar daugiau ateina į galvą, „skaitant“ tuos
posmus erdvėje, o iš tikrųjų – vieną
nesibaigiančią penkiasdešimties metų ilgumo
talentingo ir be galo darbštaus kūrėjo poemą.
Atliepiančios širdys tai išgirsta kuo
puikiausiai. Vienos iš gausių parodų tėviškėje
ir užsieniuose atsiliepimų knygoje skaitome:
„Albertas Žulkus yra nuostabus piršlys – jis
geriausiai Žemaitijoje, o tikriausiai ir visoje
Lietuvoje supiršo Gintarą ir Medį. Formos
grakštumas, daug ramybės ir šilumos sutelkta
šiuose mažuose tvėriniuose“.
Dabar tais
ramybės tverais galite pasigrožėti ir Jūs.
Rolandas
Rastauskas
|
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
