RAŠYTINIAI ŠALTINIAI APIE BIRUTĖS KALNĄ

Vykintas Vaitkevičius

Birutės kalno koplyčia ir laiptai į Birutės kalną
Juozo Baltiejaus, Danutės Mukienės, Aldo Žolio nuotraukos

Palangos BIRUTĖS kalnas yra 800 m į pietvakarius nuo Dariaus ir Girėno bei Vytauto g. sankryžos, Palangos grafų Tiškevičių dvaro parke. Kalno aikštelė apskrita, apie 60 metrų skersmens (kitur nurodoma - 40X80 m). Būta ir puslankio formos pylimo. Šlaitai statūs, daugiau kaip 20 m aukščio. 1506 metais toje vietoje, kur, kaip buvo tikima, ilsisi Birutės palaikai, įsakyta pastatyti šv. Jurgio koplyčią, J. Šliavas nurodo, kad tada vysk. M. Giedraičio pakviesti jėzuitai kalno papėdėje pastatė dar ir nekaltosios Mergelės Marijos statulą, kurią stabmeldžiai pradėjo garbinti kaip Birutę (Šliavas J. , 1978). 1753 metais koplyčia atnaujinta (atkelta iš Šventosios), o 1869 m. pastatyta dabartinė. 1898-1900 m. kalno šlaite įrengtas Švenč. panelės Marijos Lurdas.
Iki pat šiol žmonės žino nemažai padavimų apie šį kalną. pasakojama, kad ant jo gyvenusi vaidilutė Birutė ir kad ji vėliau čia buvusi palaidota (Kviklys B. , 1991). Ant kalno būta aukuro (Praurimės), čia garbinti lietuvių dievai (Mūsų rytojus, 1933). Vaidilutė Birutė buvo prisiekusi skaistybę dievui Perkūnui, kursčiusi šventąją ugnį. Kunigaikštis Kęstutis Birutę sutikęs nešančią maisto savo broliams ir susitikimo vietoje pastatęs puikius rūmus (Dundulis P. , 1985). Sakoma, kad ant kalno šventas Jurgis „smaką” nudūręs (M. U. ).
1582 m. M. Strijkovskis „Kronikoje” rašė, kad Palangoje, prie jūros, žemaičiai ir kuršiai šventos Birutės vardu tebevadina kalną ir iškilmingai Birutės šventę švenčia toje pačioje vietoje, kur Romos kunigas atvažiuoja ir iš žvakių, aukų nemažą pelną gauna (Dundulis P. , 1985). M. Preatorijus yra palikęs žinias iš XVII a. pabaigos. Pasak jį, praeityje šventu buvęs Birutės kalnas tokiu tebelaikomas iki šiol.
Yra išlikęs pasakojimas, kad kartą valstietis iš Klaipėdos srities supykęs ant švento Jurgio (jo supratimu, naujojo Dievo), kad jam vagys pavogė arklį, ir pasakė: „Nei asz taw, nei tu man”, aš nenoriu pas tave eiti, tu neik pas mane ir man nekenk (Mannhardt W. , 1936).
XVIII a. maras buvo įsisiautęs ir Palangoje bei jos apylinkėse. Sakoma, kad tomis dienomis ant Birutės kalno susirinkę žmonės meldėsi ir raudojo, prašydami senų dievų pasigailėjimo (Kviklys B. , 1991).
L. A. Jucevičius 1842 m. rašė, kad : „Liaudis, su didžiu dėkingumu atsimindama tos kunigaikštienės dorybes, po mirties įskaitė ją į savojo krašto deivių tarpą. Net kai jau visai sunyko pagonybė Žemaičiuose, pastarieji žmonės nesiliovė Birutės laikyti šventąja. Minios žmonių plaukdavo iš tolo melstis prie jos kapo ir prašyti, kad ji iš šventovės aukštybių pažvelgtų į jų skurdą. Krikščionių kunigai turėjo ne sykį vaikyti susirinkusiųjų pulkus. Tačiau nei įkalbinėjimai, nei grasinimai, nei ginkluotų pajėgų naudojimai neįstengė fanatikų atgrasinti. Su ginklu rankose jie rinkdavosi atiduoti garbės mirusiajai Birutei. Tad vienas kunigas, Palangos klebonas, kurio pavardės negalėjau sužinoti, liepė pamūryti švento Jurgio koplyčią ant kalno, toje vietoje, kur ilsisi Birutės palaikai, kad bent jau šventoje bažnyčioje melstųsi liaudis. Ilgainiui žmonių uolumas nuslūgo, o Birutės dievinimo vieton atėjo jos dorybių ir taurių ypatybių minėjimas. Vis dėlto senovės paklydimas nėra dar visai išnykęs [... ]” (Jucevičius A. L. , 1959, 441-442).
J. Šliūpas, remdamasis Palangos kunigo Barkausko žiniomis, 1884 m. rašė, jog kalnas yra lankomas tiek katalikų, tiek liuteronų, o kovo 4 -ąją, balandžio 23-ąją susibėgdavę „minios Prusu ir Latviu, suvesdavo daug arkliu ir jus aplink kalną iszkilmingai vadžiodavę melsdami Dievo, idant jis per užtarimą szv. Jurgio gelbėtu jus nu limpancziu ligu ir antpulimo vagiu. Tądien aukodavo Dievui isz vaszko nulipintus visokio didumo arklius, kožnas pagal savo iszgalę: vieni didesnius, o kiti mažesnius; artojai gi dėjo akėczias, žambius ir kitus ukės įnagius, o ukininkės - verszius, parszus ir kitus vaszkinius padarus” (Aušra, 1884). Per šv. Jurgį ir šv. Roką (04. 23 ir 08. 16) po pamaldų Palangos bažnyčioje procesijos eidavo ant Birutės kalno. Pastatytoje koplyčioje kalne buvo išpjova pinigams aukoti, ten aukota, kad sektųsi žvejyba, kad sektųsi avys, būtų geros vilnos; kad gytų rankos votys - aukota atitinkamos rankos pirštinė, kad koja-kojinė. Prašant sveikatos, nešti smeigtukai. Buvo daromi įžadai (M. U. ; V. V. ; L. A. Jucevičius 1842 m. sutiko sergančią moteriškę, kuri davusi įžadus, pasveikus aplankyti Birutės kapą). Atlaidų metu ant kalno šalia koplyčios sėdintiems ubagams būdavo aukojami sūriai, sviestas, kiaušiniai, pienas, apdžiovintos menkės (M. U. ).
Kalne rasta I-ojo tūkstantmečio keramikos. Tuo metu kalnas buvo sutvirtintas smėlio pylimais, medinėmis užtvaromis. XII-XIII a. kalno papėdėje buvo kaimelis (12-15 pastatų). XIV a. pabaigoje-XV a. pradžioje kalne pastatyta gynybinė siena, kovų su kryžiuočiais metu, matyt, sudeginta. Po to kuriam laikui kalnas buvo apleistas, o vėliau buvo supilti pylimai iki 2, 5 m aukščio, kurių vidiniu pakraščiu įkasti 16-18 cm skr. 8 stulpai. Pylimą tarp stulpų dengė ryškus juodas sluoksnis - periodiškai degintų laužų pėdsakai. Tai XV a. šventvietė su keturkampiu šventykos pastatu. Viskas apleista XV a. pabaigoje-XVI a. pradžioje. (Klimka L. , Žulkus V. , 1989).

LITERATŪRA:

  • AL - Šturms E. Die AlkstItten in Litauen. - Contributions of Baltic University. - Hamburg, 1946. Nr. 3.

  • Aušra 1884 - Szl. J. Isz Lietuvos. Palanga, Palanga. - Auszra, 1884. Nr. 7-8.

  • Dundulis B. 1985 - Birutės šlovės Palangoje prasmė. - Mokslas ir gyvenimas, 1985. Nr. 8.

  • Jucevičius L. A. 1959 - Raštai. - V. , 1959.

  • Klimka L. , Žulkus V. 1989 - Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais. - V. , 1989.

  • Kviklys B. 1991 - Mūsų Lietuva. - V. , 1991. T. 1-4.

  • LAM - Tarasenka P. Lietuvos archeologinė medžiaga. - K. , 1928.

  • Mannhardt W. 1936 - Letto - preussische GOtterlehre. - Riga, 1936.

  • Mūsų rytojus 1933 - Rado senovės lietuvių aukuro vietą. - Mūsų rytojus, 1933 05 16.

  • Narbutas T. 1992 - Lietuvių tautos istorija. - V. , 1992. T. 1.

  • Sekmadienis 1933 - J. B. K. Pasitvirtino Birutės kalno padavimas. - Sekmadienis, 1933. Nr. 23.

  • Urbanavičius V. 1987 - Šventaragio slėnis: legendos ir faktai. - Kultūros barai, 1987. Nr. 12.

  • Žulkus V. 1984 - Birutės kalno paslaptys. - Mokslas ir gyvenimas, 1984. Nr. 6.

ŠALTINIAI:

  • 1948 M. LII ŽV. , AS 1/33 - LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTO 1948 M. ŽVALGOMOSIOS 
  • ARCHEOLOGINĖS EKSPEDICIJOS DIENORAŠTIS. SAUG. LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTO 
  • ARCHEOLOGIJOS SKYRIAUS ARCHYVE, BYLOS NR. 1, P. 33.
  • 1984 M. V. ŽULKUS TYR. , AS 1098A, B, C - ARCHEOLOGINIŲ TYRINĖJIMŲ ATASKAITA (AUT. V. ŽULKUS), SAUG. LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTO ARCHEOLOGIJOS SKYRIAUS ARCHYVE, BYLOS NR. 1098A-C.
  • M. U. - MARTYNO UŽPELKIO ASMENINIS ARCHYVAS
  • ŠLIAVAS J. , 1978, 14-16 - ŠLIAVAS J. ŽEMĖ IR ŽMOGUS (MAŠINR. ). ŽEIMELIS, 1978. SAUG. F152-15.
  • V. V. - VYKINTO VAITKEVIČIAUS ASMENINIS ARCHYVAS

 

  

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas