Palangos parke turime unikalią vertybių sampyną, kurią greta 100-metų pasiekusios Edouardo André talentingos kūrybos žymi sumaniai panaudota gamtos vertė bei ilgaamžės istorinės raidos metmenys.

Devynioliktasis amžius buvo vienas skaudžiausių Lietuvos istorijai: beveik ištisa vergovė carų Rusijai su kruvinomis represijomis ir trėmimais, ilgiausiai Europoje užtęsta baudžiava, uždarytas ir išgrobstytas Vilniaus universitetas, rekrūtų gaudynės, kazokų vykdytos egzekucijos ir pagaliau lietuvių spaudos draudimas bei nuožmios rusifikacijos naktys. Toje tamsoje žybtelėjo tik iliuzoriškai trapūs sukilimų ir Napoleono žygio laisvės pragiedruliai. Tačiau nueidamas nuo istorijos scenos šis amžius su savo išties didžiu mokslo ir technikos pažangos kraičiu pažėrė ir nemažai dovanų. Deja, tik trupinėliai Lietuvą pasiekė, tarp kurių bene ryškiausiai suspindo parkų menas. Jaunatviška gamtos mokslų teikiamų laimėjimų euforija, dar neapsunkinta XX a. užgriuvusių moralinio žmonijos nepasirengimo, gobšumo, ekologinių pasekmių, ypač atsiskleidė parkų menu, pažinusiu pasaulio augaliją ir pritaikiusiu kūrybinga gamtovaizdiška forma. Tokia kūryba laimingai pasiekė ir Lietuvą, paskatinta vieno palankiausių, daugelyje šalių dirbusio parkų kūrėjo ir propaguotojo prancūzų kraštovaizdžio architekto Edouardo André ir aktyvių, kapitalistiškai ūkininkavusių Lietuvos didikų Tiškevičių iniciatyvomis. Tarp šio sėkmingo bendradarbiavimo vaisių iškiliausiu laikytinas Palangos parkas, savo kompleksine verte, išlikimu ir kryptingu pritaikymu pirmaujantis Lietuvoje. Jis suprojektuotas E. André, mūsų parkų specialisto Regimanto Pilkausko surastomis žiniomis, talkinant sūnui René André (palikusiam atsiminimų straipsnį apie šį darbą), ir sėkmingai pasodintas paskutiniaisiais XIX a. metais. Taigi pažymėdami parko įkūrimo šimtmetį, prisiminkime įkūrimo aplinkybes, žinomus kūrybos bruožus, jos vertybes, beje, ir paskatą Palangos kraštotyrininkams įminti dar nemažai šio nuostabaus kultūros paminklo mįslių.

Pirmoji - tai patikslinti dabartiniame miesto plote nuo kurhauzo link šiandieninio parko plytėjusio senojo parko ribas, suregistruoti jo išlikusius senmedžius, apstatymo namais laiką ir aplinkybes, kad neteigti, esą, parkas E. André projektuotas XIX a. viduryje (ar netgi tiksliai 1843 m., kai pats kūrėjas gimęs 1840 m.).

Antroji - Buyssens de Coulon asmuo ir veikla, P. Martinaičio nuomone, trukusi ilgoka pasodinto parko priežiūra - gal net iki 1 pasaulinio karo.

Trečioji - nepatikslintos paties P. Martinaičio gyvenimo aplinkybės, jo dalyvavimas parko priežiūroje ir tvarkyme.

Palangos parko ypatingą kultūros vertę ir meninę sėkmę nulėmė ne vien autorinis E. André talentas, bet ir jo derinys su parinktos vietos gamtiniu bei istoriniu unikalumu, panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumu (t. y. įtaigia daugelio verčių suma - ne mechanine, bet vienų kitas sustiprinančia sandauga).

Ši vietovė palyginti nedideliame Lietuvos pajūrio ruože keleriopai išsiskiria: čia buvusio Tiškevičių dvaro žemėje nuo sunaikinimo išliko sklypas šimtamečio pušyno, supančio 21 m aukščio virš jūros lygio legendų apipintą kalvą. 0 gal toji kalva - visuotinai lietuviams žinomas apdainuotasis Birutės kalnas - savo ruožtu, išlikusia gamtamanių šventyklos tradicija išsaugojo ir pušyną.

Čia mitai jungiasi su mokslu, legendos pratęsia ir papildo gyvąją istoriją, unikalus reliktinis pušynas susilieja su pasaulinio lygio žinovų subtiliai parinkta retąja augalija, praeities archeologinis menas susišaukia su iškiliausiu dabarties menininkų įnašu. Matyt, toji verčių aura, dvasingumu gobianti Palangą, leido pajusti įžvalgiems mecenatams Tiškevičiams vietovės galimybes. Jaunavedžiai Feliksas ir Antanina pasirinko iš plačių savo valdų Palangą rezidencijai, kuriai sukurti pasikvietė talentingus projektuotojus: rūmams - Francą Schwechteną, parkui - Edouardą André. Jie buvo rekomenduoti, o gal ir supažindinti su jaunavedžiais povestuvinėje kelionėje viešint Antaninos (mergautine pavarde Korźbok-Ląck) gimtojoje Poznanės didžiojoje kunigaikštystėje (tuomet priklausė Vokietijai). Ten šiedu autoriai buvo neseniai perprojektavę puošnios Samostrzele'o rezidencijos rūmus ir parką. Pavyzdys uždegė. Kokia toliaregė buvo įžvalga ugdyti Palangą turizmo, rekreacijos, dvasingumo perspektyva, užuot plėtojus tradicinės ūkinės žemėnaudos dvarų centrą Darbėnuose.

Šimtametę kūrybinę parko istoriją pratęsia, legendomis apipinta Palangos kaip miestelio, dvaro, seniūnijos, šventovės istorija, vainikuojama dar senesnės archeologinės praeities. Kaip rodo gausūs archeologijos radiniai, jau mūsų eros pradžios Palangos gyventojai turėjo prekybos ryšių su Roma bei jos provincijomis; romėniškų pinigų gaudavo, matyt, mainais už gintarą. 1929 m. Palangoje rastas pinigų lobis - apie 30 romėniškų monetų; pasitaikydavo ir graikiškų monetų. Manoma, kad iš antikinio pasaulio atėjo paprotys dėti monetas į kapą. Romai žlugus tuos ryšius pakeitė prekės iš Skandinavijos ir kitų germanų tautų, iš Bizantijos bei Artimųjų rytų kraštų; rasta VIII-IX a. arabiškų monetų.

XIII a. viduryje Palanga priklausė pietinei Kuršo pajūrio sričiai, žinomai Mėguvos vardu. XIV-XV a. čia vyko didžiulės lietuvių grumtynės dėl jūros su vokiečių ordino riteriais ir talkininkais iš Europos. Šių karų metu Palangos kraštas buvo labai sunaikintas, bet iki Kęstučio mirties (1382 m.) vokiečiams nepavyko jo užvaldyti. Tik vėliau Palanga kartu su visais Žemaičiais eina iš rankų į rankas, tapusi politinių ginčų objektu, užstatu iki pat 1422 m. Melno taikos, ir net vėliau Žygimanto kovoje prieš Švitrigailą. Krikščionybei įsigalėjus kaip daug kur Lietuvoje gamtamanystės šventas vietas siekta „neutralizuoti“, buvo pastatyta koplyčia (Birurės kalne žinoma nuo 1665 m., dabartiniu pavidalu mūrinė perstatyta 1869 m. pagal K. Mejerio projektą). Koplyčia rekonstruota 1976 m. Kalno papėdėje krikščionybės tradicija 1898 m. prancūzo meistro Bonhomme įrengta garsiojo Lurdo kopija. Netoliese, Birutės kalno papėdėje 1965 m. dailininkės Konstancijos Petrikaitės-Tulienės padovanota skulptūrinė kompozicija „Tau, Birute“. Priešais ją, kitapus tako, dabar tankiai medžiais apaugusi kadaise buvusi pustomo smėlio kopa vadinama Mažąja Birutėle. Pasitinkant parko 100-metį reikėtų Lietuvos visuomenei pamąstyti, ar netiktų šiame kalnelyje pastatyti įžymiajai Lietuvos dukrai paminklą - gal projektų konkursu, o gal įgyvendinus dar I Nepriklausomybės metais skulptoriaus Vinco Grybo parengtąjį projektą?

Šiaip jau parkui panaudotame žemokame pajūrio paviršiuje išsiskiria ir kitos pakilumos, nors nė iš tolo neprilygdamos Birutės kalnui. Vienoje iš jų, netoliese nuo Birutės kalno, matyt, minėtų Tiškevičių naujųjų pažinčių patarimu išrinkus vietą, žymaus architekto Franzo Schwechteno suprojektuoti ir 1897 m. pastatyti Tiškevičiams nauji neorenesanso stiliaus rūmai. Jų terasai išlyginti ir suformuoti trūkstamos žemės buvo supiltos iš netolimo pašlapusio duburio pelkės, ten įrengiant vaizdinguosius parko tvenkinius su sala. Žvelgiant į tvenkinių lomos raiškių istorizmo epochos formų Palangos parko rūmai ypač išsiskiria. Pusketvirto metro iškeltų ir iš dviejų pusių atvirų rūmų padėtis užtikrina jiems gerą matomumą iš parko. Ryškiai gamtovaizdišką parką abipus rūmų architektūriškai akcentuoja iškilmingi parteriai:

priekinis - elipsės formos aikštė su fontanu viduryje ir nuo rūmų baliustradinės terasos besileidžiančiais laiptais; iš priekio šis parteris dar akcentuotas Laiminančio Kristaus skulptūra;

antrasis - su pusiau ovaliu rožynu už rūmų, su galiniais laiptais nuo rūmų terasos, atskleidžiančios parko medynų grožį tolumoje. Medžiai ten paslaptingai gaubia apie 100 m piečiau rūmų esantį vadinamąjį Žemaičių kalnelį. Jis pratęsia archeologinę parko vertę. Ten surasti XIV-XV a. senkapiai ir šalimais senovinės gyvenvietės archeologinės liekanos 1992 11 04 nutarimu paskelbti paminklais [AR 1871, 1872]. Deja, sovietmečiu ne viso parko vertybės, ypač jų istorinė išraiška, buvo deramai sužymėtos, ir visuomenė iškilia parko šimtmečio proga turėtų tuo pasirūpinti.

Apie parkui parinktą vietą ilgametis Palangos girininkas J. Gražulis (patyręs žiaurią stalininės tremties lemtį) rašė [„Mūsų Girios“, 1933, Nr. 5]: „Dar praeito šimtmečio antrojoje pusėje šio parko žymių nebuvo. Jo vietoje augęs miškas - pušynas, vietomis plikais balto smėlio kalneliais-kopomis, vietomis pelkėmis išmargintas... Šitas 143 hektarų miškas, susimetęs Baltijos pajūrio kopose, tęsėsi Klaipėdos-Liepojos pakele tarp Palangos miestelio ir Nemirsetos (...) Pakviestas žymus prancūzų architektas peizažistas André (...) išplanavo mišką, sudarydamas gražaus parko projektą“.

Pabrėžiamas projekto sumanumas: „pagal jį buvo nusausinta pelkė, o vieton jos įtaisytas su tilteliais tvenkinys, iš kurio kasamų durpingų žemapelkės juodžemiu buvo gerinama dirva sodinukams“.

Linkusiems svetimų puošmenų ieškoti verta priminti daug pasaulio grožybių regėjusių tėvo ir sūnaus André atidą reliktiniam Palangos pušynui:

„svarbiausias rūpestis buvo palikti mišką nepaliestą, išsaugoti jo rūstumą ir didingumą“ (iš René André straipsnio „Revue Horticole“, 1906. - Red.).

Pušyno senumą vaizdžiai aptarė čia lankęsis garsus žemaičių kraštotyrininkas Ignas Končius (vėliau pagarsėjęs mokslininkas, stebuklingai likęs gyvas per bolševikų vykdytą genocidą Červenėje ir miręs senatvės sulaukęs emigracijoje JAV): „Dėl tų vienų pušų Palangą jau būtų verta lankyti“. Jo aprašymų Palangos parke ir greta augusių kelių nupjautųjų senapušių kelmai rodę apie 200 metų amžių. Lankytojus labai dominę dvi pušys, suaugusios viena stora šaka, kad nepasakysi, kurios į kurią šaką įaugusi. Joms žmonių buvusi priskiriama mistinė raminanti, gydomoji galia, patiriama landant po šita šaka tarp abiejų pušų ir kartojant pagijimo ar su kuo nors susitaikymo norą...

Deja, per neramųjį XX-ąjį amžių Palanga patyrė daug negandų ir smarkių vėtrų. Todėl negalima šiandien tvirtai teigti, kurios iš jų I. Končiaus amžininkių tebežaliuoja. Tačiau dabartinio Palangos botanikos parko tebeglobojamas jam unikalų gamtos pagrindą davęs pušynas, nežiūrint pavienių medžių likimo, tebėra seniausias gyvuojantis Lietuvoje, nebent Vilniaus Vingio parko kai kurios senapušės galėtų lygiuotis: tačiau jų perspektyva, Vingyje labiau negu Palangos pajūrio uraganų ribojama nepalankios miesto ekologinės aplinkos, nuodijama transporto ir pramonės taršos.

O Palangos parko individuali „čempionė“ - A. Sebecko surasta Molynės 80-150 cm skersmens pušis netaisyklingu, apie 4 metrų apimties kamienu.

Viršum parko pagrindinio medyno prasikiša vėjų ypač nučaižytomis pušų viršūnėmis minėtasis Birutės kalnas. Retas lietuvis jo per savo gyvenimą neaplankęs, mintyse nepakartojęs mūsų dainiaus Maironio įspūdingų eilių „Nuo Birutės kalno“. Tačiau visų didžiausioji glūdinti jo gelmėje - archeologų paliudytoji mokslinė vertė, prieš dešimtmetį čia surastoji V. Žulkaus grupės atliktais tyrinėjimais. Atskleista gamtamanių šventykla su dangaus šviesulių stebėjimais, senovės gyvenvietė šlaito papėdėje. Į kokią „jaučio odą“ būtų galima surašyti, ką mena šis kalnas, „kiek atminimų, atsitikimų gyvų kitados“...

Ryškiausias praeities simbolis - Birutės kalnas, kaip alkakalnis ir piliakalnis, 1972 03 30 nutarimu paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu [AR 23]. Savo ruožtu, Birutės kalno vertybės ir mitologinė įtaiga patraukė vėlesnę kūrybos išraišką (koplyčia, jos dekoras, želdinių kompozicijos, Lurdo įvaizdis, kompozicija „Tau, Birute“).

Dar viena iškili parko vieta yra šiaurės rytų kampe, netoli pagrindinio įėjimo. Tai taip pat senų kapų vieta, apaugusi skurdokomis, bet vaizdingomis pušimis. Sovietmečiu kalva pavadinta Jaunimo kalneliu, lanksčiai atvestas takas, įrengta apžvalgos aikštelė. 1981 m. pastatyta skulptoriaus S. Sarapovo ir architekto A. Knyvos sukurta M. K. Čiurlionio Zodiako Šaulio motyvais alegorinė skulptūra „Šaulys“.

Pakely iš Jaunimo kalnelio į rūmus 1960 m. pastatyta viena populiariausių Palangoje skulptoriaus Roberto Antinio vyresniojo „Eglė žalčių karalienė“, 1972 09 19 nutarimu paskelbta dailės paminklu [DR 392]. 1984 12 11 nutarimu „Šaulys“ taip pat paskelbtas dailės paminklu [DV 4399].

Visas parko ansamblis kartu su rūmais ir sodininko nameliu dar 1963 0121 įrašyti į architektūros paminklų registrą [AtR 91 ]. Jau minėti E. André projekto privalumai - jo dėmesingumas reliktiniam pušynui ir įžvalgumas. Projekto įgyvendinimą turėjo atitikti kruopštus darbų vykdymas pagal tikslų augalų išdėstymą, reikiamų jiems sąlygų sudarymą, dirvos pagerinimą. Tokiu pagrindu pritaikytas dendrofloros asortimentas - apie 500 medžių, krūmų ir vijoklių rūšių - pirmąsyk Lietuvoje (užmoju prilygti galėjo tik beveik tuo pat laiku didikų Naryškinų pagal G.Kuphaldto projektą sodintasis Žagarės parkas, bet jame nepalyginti lengvesnis darbų organizavimas, nereikėjo tokių dirvos pagerinimų ir prisitaikymo prie esamo medyno kaip Palangoje). Augalija taip vykusiai išdėstyta, jog pagrįstai Palangos parkas laikomas vienu gamtovaizdiško parko etalonų. J. Gražulis apie tai rašė: „Medžiai sodinti grupėmis arba pavieniui, išsklaidant juos aikštėse arba jų pakraščiais. Krūmais sudaryta gražios fantazijos. (Sodinant...) stengtasi nenutolti nuo natūralumo ir (suteikti visai laisvo gamtos vaizdo iliuziją...), jei nepradėsi ieškoti šių dekoratyvių augalų, tai taip ir nepastebėsi - atrodo, kad jie lyg ir susimaišę, prisišlieję prie kitų paprastų veislių arba netyčiomis atsiradę aikštėj ar jos pakrašty“.

Tenka manyti, kad būtent Palangos parko pavyzdžiu, 1961-1962 m. tyrinėdamas architekto Alfredo Brusoko rengtam parko tvarkymo projektui, mano mokytojas dendrologas Leonas Čibiras (išlikęs Palangos botanikos parko archyve L. Čibiro pasirašytas sąrašas) vėliau pagrindė išsamią senųjų želdynų tyrimo ir pritaikymo metodiką, suformulavo jos esminį teiginį, jog „senuose parkuose, išskyrus specialius dendrokolekcinius, svetimžemių rūšių nereikia naudoti daugiau kaip 10-15 % nuo savaiminių medžių ir krūmų kiekio“.

Gaila, dar nerastas E. André naudoto augalų asortimento sąrašas. Tiesa, šiandien ne visas tas eksperimentinis Lietuvos augalijos asortimentas išlikęs - dalis jo neišlaikė klimato egzamino, daug pasiglemžė vandalizmas ir nepriežiūra dviejų pasaulinių karų ir pokario sumaiščių metais.

Laikui bėgant augalai neišvengiamai sensta, gali būti žalojami ar net pražūsta nuo gamtos gaivalų (vėtros, snieglaužos, lijundros, sausros ir t.t.). Per šimtą metų dalis trumpaamžių augalų amžiaus ribą pasiekę natūraliai pasitraukė. Tai dalis tuopų, beržų (beliko tik vienas iš lankytojus žavėjusių popieržievių beržų), jubiliejaus nesulaukė didžioji Palangos retenybė - kladrastis. Senatviškai skursta geltonžiedis kaštonas, karpytalapis sidabrinis klevas ir kai kurie kiti medžiai. Ypač pridarė nuostolių parke 1967 m. uraganas, šimtus medžių sunaikinęs ir dar daugiau sužalojęs. Ir kasmet po kelis ar keliolika medžių sunyksta dėl amžiaus, ligų ir t. t. Daug žalos pridarė grybelinė „guobinių maro“ liga, jau nušlavusi iki 0,5 m skersmens ir per 20 m aukščio siekusias guobas bei skirpstus, grasinanti jų giminaitėms vinkšnoms, drėgnoje tvenkinių aplinkoje išaugusioms ligi 40-60 cm drūtumo ir apie 25 m aukščio. Kruopštūs Botanikos parko darbuotojai stengiasi kur vieta ir sąlygos leidžia ugdyti pamainą senstantiems medžiams bei nedelsiant atsodinti laiko padarytas spragas. Tačiau dešimtmečiais nutįsusios priežiūros, papildymo ir atnaujinimo darbų parko želdiniuose sistemos nebuvo. Vieno iš parko veteranų S. Pudžmio prisimenama unikali Palangos parko medžių, storesnių kaip 8 cm, apskaita 1961-1962 m., deja, nebuvo fiksuota plane (rasta 24 360 medžių). Todėl dabar tiksliai palyginti nėra galimybių. Deja, dar sunkiau lyginti kituose E. André projektuotuose parkuose, kur dendrofloros tyrimai buvo dar paviršutiniškesni, o duomenys tik fragmentiški. Todėl ir šiandien išlikę Palangos parke per du šimtai dendrofloros rūšių ir formų (dendrologų draugijos suregistruoti 240 introdukuotų taksonų) yra laiko išmėgintas aukso fondas Lietuvos dendrologijai.

Po 40 rūšių medžių ir krūmų yra aprašęs žymus Lietuvos parkotyrininkas A. Tauras straipsnyje prieš 40 metų [„Mūsų Girios“, 1957, Nr.6], žavėjęsis, be visiems įspūdingų pušynų, senaisiais juodalksniais prie tvenkinio, meniškais medynų ir grupių kontūrais, prie kurių „žalių sienų maloniai kontrastuoja įvairūs augalai savo skirtingomis formomis ir atspalviais“, senų kaštonų, vinkšnų, sidabrinių ir paprastųjų klevų žaismu, popieržievių beržų kontrastu, raudonžiedžių kaštonų egzotiškumu, dekoratyviųjų krūmų gausa ir įvairove. Apie 20 savaiminių ir 50 svetimžemių rūšių įvardijo Gediminas Isokas „Lietuvos gamtos paminkluose“.

Specialisto įspūdžius ir pastabas A. Tauras įžvalgiai reziumavo, kad meniškai sukurtą Palangos parką būtina geriau tvarkyti, išryškinti jo esamą grožį, nedarant jokių esminių planavimo bei apželdinimo pakeitimų. Jam buvo gerai pastebimas, deja, kritikuoti neleistas sovietmečio voliuntarizmas dėl senųjų parkų, kaip ir didumos kultūros paveldo, esą, išnaudotojų klasių palikimo. Neaplenkė tos tendencijos ir Palangos parko: laimei naikintos tik skulptūros, pakeičiant stalininio „proletkulto“ šedevrais, įvardytos ir Tauro, kaip „tipinės skulptūros, šokių aikštelė, užkandinė su kiosku” ir pan. Džiugu, kad parko tvarkytojai nepasidavė tokioms įtakoms, pagal išgales tobulino parko tvarkymą, o atgavus Nepriklausomybę, atkūrė ir praradimus. Kelios kartos, globoję šį parką labai sudėtingais, kintamais laikais, galima sakyti, išlaikė egzaminus. O jų būta nemažai per sudėtingos parko raidos šimtmetį.

Pirmasis vyko lygiagrečiai su naujojo parko kūrimu - tai jau minėtasis senojo paskirstymas sklypais miesto plėtimui. Kurorto sodybų architektūros sėkmę iliustruoja pats faktas, jog kurhauzo ir jo aplinkos anuometiniai pastatai, 1971 09 28 ir 1984 1211 nutarimais paskelbti architektūros paminklais, sudaro bene svarbiausią Palangos architektūros paveldo dalį.

Antrasis - tai po I pasaulinio karo išsilaisvinusioje Lietuvoje atlikta žemės reforma, kai grafų Tiškevičių giminė prarado Rusijos carų laikais turėtą turtų monopolį ir įtaką (be Palangos dvaro, jie valdė daug kitų dvarų bei palivarkų apylinkėse, didumą miestelio prekybos ir pramonės įstaigų, sklypų bei namų, kurorto įrenginius, turėjo glaudžių ryšių su rusų administracija, darė įtaką mokyklai, dvasininkijai). Iš Tiškevičių valdos nusavintoji didžiausia parko dalis su Birutės kalnu, pavadintoji Birutės parku, valdžios buvo patikėta 36 metams Draugijai Lietuvai pagražinti; paliktoji Tiškevičiams dalis vėliau išpirkta valdžios ir paskelbta Kurorto parku; pagaliau pietinė dalis - senovės miškas, esantis už Birutės parko - 1933 m. vykstant Palangoje Lietuvos skautų sąskrydžiui (jame lankėsi Pasaulio skautų šefas R. Baden-Powell ir Lietuvos prezidentas A. Smetona), jų vadovybei paprašius, Palangos miesto tarybos buvo jiems paskirta ir pavadinta Skautų šilu. Palanga tapo populiaria ir gražiausia Lietuvos vasarviete, sumaniai kuruojama įžymiojo lietuvybės veikėjo, aušrininko daktaro Jono Šliūpo, išrinkto burmistru (laimingai sovietmečiu išliko jo namas Vytauto g. 5, dabar muziejinis, paskelbtas istorijos paminklu). Dažnai vyksta iškilmingi renginiai, lankosi įžymūs žmonės, paprastai aplankomas ir parkas, ypač legendinis Birutės kalnas. Bene pirmos tokios iškilmės įvyko 1921 03 31, Lietuvai atgavus Palangą iš ilgokai pretendavusių latvių, dalyvaujant sienos komisijos pirmininkui A. Smetonai, Steigiamojo seimo vicepirmininkui J. Staugaičiui, kariuomenės vadui generolui S. Žukauskui, rašytojams Vaižgantui, Vienuoliui, Maironiui. Šventės dalyviai apsilankė ir Birutės kalne, o tos dienos atminimui buvo pagaminta paminklinė lenta su įrašu: „1921-III-31, dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, palangiškių ir svečių minioms, grįžo Lietuvai Birutės ir Kęstučio dvasia gyvas buvęs Palangos kraštas“.

Vėliau ir prezidentu tapęs A. Smetona mėgo Palangą, pasodino takų sankryžoje ties Birutės kalnu atminimo ąžuolą, kuris tebeauga, išvengęs visų pavojų ir vėtras atlaikęs...

Trečiasis egzaminas tais pavojais ypač buvo grėsmingas, kai po kalstingojo Molotovo-Ribentropo pakto buvo sužlugdyta Lietuvos Respublika. Okupacijos, įsisiautęs II pasaulinis karas, pokario stalininė savivalė kaitaliojo parko statusą, patirta ir vandalizmo. Bene įžūliausias parke toks naikinimo aktas ištiko Laiminančio Kristaus skulptūrą parko parteryje. Tik po Stalino mirties nors prislopintas ir labai palengva pradeda atgauti pripažinimą parkų menas ir autorinės kūrybos teisės.

Ketvirtasis išbandymas buvo pats ilgiausias, parko projektuotojų ir tvarkytojų pilietiška atsakomybe, kūrybiniu įžvalgumu išvengiant ir taisant sovietmečio klaidas, siekimu išlaikyti ar atkurti parko autentiškumą, patirtas spragas interpretuoti artima E. F. André kūrybiška dvasia. Nemažai per pastaruosius 40 metų pavyko pasiekti. 1996 m. apsilankiusi parko pirminio projekto autoriaus produkraitė Florence André Kaeppelin, apkeliavusi dešimtis savo įžymiojo protėvio kūrinių, Palangos parke teigė radusi autentišką parko dvasią, išskyrus kai kurias detales.

Pirmas atkuriamasis etapas buvo rūmų restauravimas 1957 m. pagal architekto Alfredo Brusoko projektą, pritaikant juos Dailininkų kūrybos namams. 1963 m. įsteigtas Gintaro muziejus ir rūmai paskelbti architektūros paminklu kartu su parko ansambliu, kuris 1960 m. jau tapo Palangos Botanikos parku. Nuo 1966 m. parkas jau metodiškai tvarkomas pagal projektą, parengtą architekto A. Brusoko su dendrologu L. Čibiru. Vėliau dar įsijungė architektė Teklė Šešelgienė. Buvo iškirsti ar praretinti menkaverčiai savaiminiai sąžalynai, sutvarkyti Birutės ir Jaunimo kalnai su apžvalgos aikštelėmis, nutiesti nauji takai, išsaugant pagrindinę kompozicijos struktūrą, išvalyti tvenkiniai. Taip pat išryškinti ir papildyti retesni vaizdingi medžiai ir krūmai, kurie puošia vejų, takų, parterių, tvenkinių, Birutės kalno aplinką, sudaro kompozicijos akcentus, įvairina aikštelių siluetus. Energingo parko direktoriaus K. Urbanavičiaus daug dirbta tobulinant parko dekoratyvinį apšvietimą, takų dangas. Senstant ir pradėjus nykti tvenkinių krantus šaknimis sulaikantiems juodalksniams bei didėjant gausių parko lankytojų trypimui, krantus teko sutvirtinti akmenimis. Jų panaudojimas atitinka autorinę parko dvasią, nes E. F. André kūrybai būdingos kalnų uolienų imitacijos, akmenų kompozicijos, kaip randame kitose jo projektuotuose Lietuvos (Lentvario, Trakų Vokės ir Užutrakio) bei užsienio parkuose, o pačioje Palangoje - vykusiu Lurdo kompozicijos apipavidalinimu Birutės kalno šlaite, atitinkančiu „pasakiško pušyno, mistiško Birutės kalno“ dvasią, kaip žavėjosi B. Kviklys „Mūsų Lietuvoje“.

Parkas pagal architekto A. Knyvos projektą išplėstas naująja dalimi į pietus, buvusį Skautų šilą su nauju tvenkiniu, ligi 86 hektarų ploto.

Buvusioje Tiškevičių ūkinėje zonoje 1979 m. pastatytos Botanikos parko gamybinės patalpos su oranžerija ir subtropikų augalų ekspozicija (architektas G. Likša).

Tvarkymo persilaužimą ir sėkmę ypač lėmė ilgamečio parko direktoriaus K. Urbanavičiaus iniciatyva ir ryžtas, tai vėliau tęsė ir naujas direktorius A. Sebeckas.

Pokario metų Palangos parko tyrinėjimų šaltiniuose pateikiamos 255 rūšys ir ryškesnės formos - iš jų 43 savaiminės, 212 svetimžemių; pastarųjų 35 naujos, 12 abejotinų, 2 išnyko - tačiau svyruojančios išlikimu ir vardais. Iš analogijų Palangos parke dar ieškotini - arba neseniai išnykę augalai: japoniniai maumedžiai, gyvatšakės formos eglės, sibiriniai kėniai, sibirinės pušys, siauralapiai žilakrūmiai, kai kurios gluosnių rūšys (ypač keistas pajūrinio karklo neužfiksavimas...), varpinė medleva, karpytalapės formos juodauogiai šeivamedžiai, plaukuotasis alksnis (baltalksnio ir juodalksnio hibridas), kelios abejojamos klevų, liepų, vakarinių arba didžiųjų tujų formos, sausmedžių gudobelių rūšys bei formos; tikslintinas abejotinų juodosios pušies žemaūgės formos, balsvojo karklo, hortenzijų - kelių? - kaštono formos, cukrinio klevo buvimas.

Šeimomis be konkurencijos gausiausi erškėtiniai - 67 (6 savaiminiai; 61 svetimžemis, iš kurių 9 nauji; 3 abejotini); spygliuočių minimi 34 (3 savaiminiai; 31 sverimžemis, iš kurių 9 nauji, 2 abejotini, 1 išnykęs); gluosninių - 24 (10 savaiminių, 14 svetimžemių, iš kurių 1 naujas, 2 abejotini); šeivamedinių - 20 (2 savaiminiai, 18 svetimžemių, iš kurių 2 nauji, 3 abejotini); alyvmedinių - 16 (1 savaiminis, 15 svetimžemių, iš kurių 1 abejotinas); klevinių - 13 (1 savaiminis, 12 svetimžemių, iš kurių 1 naujas); ankštinių - 11 (visi svetimžemiai, iš kurių 3 nauji); uolaskėlinių - 10 (2 savaiminiai, 8 svetimžemiai); guobinių - 7 (4 savaiminiai, 3 svetimžemiai); bukinių -7 (1 savaiminis, 6 svetimžemiai); kitų negausiai atstovaujamų šeimų iš viso - 53 (13 savaiminių, 40 svetimžemių, iš kurių 10 naujų, 1 abejotina) rūšys bei svarbesnės formos.

Turimi dendrologinių tyrimų duomenys su spragomis, nevienalaikiai ir svyruojantys, dar neleidžiantys pagrįstai užčiuopti ir analizuoti pirminioželdinių asortimento dėsningumų - juos užgožia spragos ir netikslumai. Palangos, Lentvario, Trakų vokės ir Užutrakio parkuose terasta sutampančių 15 savaiminių (paprastosios eglės, paprastosios pušys, trapieji gluosniai, paprastieji skroblai, paprastieji lazdynai, paprasrieji ąžuolai, kalninės guobos, kalniniai serbentai, paprastosios ievos, europiniai ožekšniai, paprastieji klevai, dygiosios šunobelės, mažalapės liepos, raudonosios sedulos, paprasrieji uosiai), taip pat 12 svetimžemių rūšių (vakarinės tujos, pilkieji riešutmedžiai, plikosios lanksvos, paprastieji pūsleniai, žvilgantieji kauleniai, plaukuotieji (arba pensilvaniniai) uosiai, raudonuogiai šeivamedžiai, juodauogiai šeivamedžiai, baltauogės meškytės, totoriniai sausmedžiai); tiesa, apibendrinus lentelėse pateikiamus duomenis tik viename iš keturių stigo 9 savaiminių (6 - Trakų Vokės, 2 - Užutrakio ir 1 - Lentvario parke) ir 12 svetimžemių rūšių (4 - Trakų Vokėje, 2 - Užutrakyje, 6 - Lentvaryje).

Vis dėlto tenka manyti, kad išsamūs natūros tyrimai bei senų dendrologinių šaltinių paieška leistų minėtų dėsningumų ieškoti bei pagrįstų E. André projektuotų Lietuvos parkų atnaujinimą autentiškų želdinių gausa.

Todėl ir šiandien išlikusi Palangos parko dendrofloros kolekcija yra laiko išmėgintas aukso fondas ir neturi sau lygių, išskyrus botanikos sodų kolekcijas ir naujuosius dendroparkus - Miškų instituto Girionyse ir entuziasto K. Kaltenio Skinderiškėje (Pajieslyje).

Palangos parko tvarkyme ir priežiūroje bendradarbiavo ar jame patirties ir įkvėpimo sėmėsi kelios kartos Lietuvos želdynų projektuotojų ir puoselėtojų - Lietuvos pajūrio želdinimo pradininkas Marijonas Daujotas, J. Kuprevičius, J. Gražulis, P. Martinaitis, M. Lukaitienė, L. Čibiras, A. Brusokas, T. Šešelgienė, K. Urbanavičius ir šiandien patirtį tebeskleidžiantieji D. Juchnevičiūtė, E. Navys, A. Sebeckas, R. Pilkauskas, A. Paulauskas, Ž. Mačionienė ir kiti, kurių visų nors ir nepaminėtas kuklus indėlis sudaro tą ypatingą neprilygstamą parko „aurą“, tarsi vainikuojančią Lietuvos parkų meną.

Nepakartojamas kraštovaizdžio deriniu, architektūros, dendrologijos ir dailės verte, taip pat archeologijos ir istorijos palikimu šis parkas nusipelnė tarptautinės reikšmės (juoba jis ir kuriamas buvo kelių tautų specialistų). Todėl Lietuvos visuomenei iškilia 100-mečio proga siūloma gerbiamai parko konferencijai priimti rezoliuciją, kreipiantis, kad Lietuvos Vyriausybė ir ICOMOS Lietuvos skyrius pasiūlytų Palangos parką įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą kartu su jau įtrauktais Vilniaus Senamiesčiu, Kuršių nerijos nacionaliniu parku bei siūlytinu Trakų istoriniu nacionaliniu parku.

Toks Palangos parko Įvertinimas atitiktų ir Florencijos istorinių želdynų chartiją, įprasmintų parkų grožį, kaip neatskiriamą kraštovaizdžio istoriškumo bei estetikos dalį, kurioje glūdi laiko išmėginti etalonai, kraštovaizdžio brangakmeniai.