PALANGOS PARKO PRIEŽIŪRA, MATERIALINĖ BAZĖ (iki 1995 m.)

Parengė Danutė Mukienė

Iš kairės: Prie Palangos botanikos parko Rotondos, parko fragmentas, Jaunimo kalnelis. Danutės Mukienės nuotraukos, 2003 m.

 

1957 metų liepos 26 d. buvusios Lietuvos TSR MT nutarimu Nr. 371 įsteigtas Gamtos apsaugos komitetas prie Lietuvos TSR MT. Praėjus metams, Lietuvoje priimta Lietuvos Gamtos apsaugos komiteto instrukcija Nr. 203 „Dėl Lietuvos TSR parkų apsaugos”. Buvo paskelbti 194 saugomi parkai Lietuvos TSR teritorijoje. Šiame sąraše buvo ir Palangos parkas. Jam išlikti, būti toliau puoselėjamam daug kuo padėjo ir 1959 metais Lietuvos TSR AT priimtas Gamtos apsaugos Įstatymas. 1960 metų gegužės 14 dieną Lietuvos TSR MT priėmė nutarimą „ Dėl Palangos botanikos parko įsteigimo”. Jame nurodoma: „Siekdama sutvarkyti Palangos parką, Lietuvos TSR Ministrų Taryba nutaria:

1. Įsteigti Palangos kultūros ir poilsio parko pagrindu (tarp jūros ir plento) Palangos miesto vykdomajam komitetui priklausantį Botanikos parką ir vadinti jį „Palangos botanikos parku”.

2. Įpareigoti Palangos miesto vykdomąjį komitetą:

2. 1. Sutvarkyti Palangos botanikos parką ir aptverti jį tvora.

2. 2. Patvirtinti Botanikos parko nuostatus, suderinus juos su Gamtos apsaugos komitetu”.

Tuometinis Palangos miesto DŽDT vykdomasis komitetas šiuos parko tolesnio vystymo klausimus iš esmės analizavo 1960 metų rugpjūčio 22 dieną. Priimtas sprendimas Nr. 127, pagal kurio 7 paragrafą Palangos parko direktoriumi paskirtas Pranas Martinaitis. Jis savo pareigas pradėjo eiti nuo 1960 metų rugsėjo 1 dienos.

Parko direktoriui išvykus į komandiruotes, jį pavaduodavo sodininkas-stebėtojas Adomas Kaulius, Juozas Beržanskis. Vienas iš pirmųjų nurodymų, kuriuos 1960 metų rudenį gavo parke inžinieriumi miškininku pradėjęs dirbti VidmantasValatka buvo inventorizuoti visus parko medžius pagal atskiras jų veisles.

Problemų, sunkumų parko darbuotojai tais metais turėjo pakankamai. Tačiau čia gyveno žemaičiai, o jie - darbštūs ir kantrūs žmonės. Tai jiems ir padėdavo. 1961 metais už gerą darbą padėkos buvo pareikštos buhalteriui Antanui Žičkui, vyr. sodininkui Stepui Pudžmiui, vyr. gėlininkui Feliksui Masilioniui, sodininkams-stebėtojams Jonui Krisiukėnui, Adomui Stankui, Alfonsui Pakutinskui, Adomui Kauliui, sargui Petrui Brazauskui, darbininkams Bronei Šeputienei, Bertai Dvilienei, Onai Galdikienei, Danutei Motuzaitei.

1961 metų lapkričio 27 dieną grįžęs iš atostogų parko direktorius P. Martinaitis atsisveikino su kolektyvu. Nuo 1961 metų gruodžio 1 dienos pagal Palangos miesto DŽDT vykdomojo komiteto potvarkį Nr. 145 laikinai parko direktoriumi pradėjo dirbti Vaitelis. 1961 metų gruodžio 30 dieną pagal Palangos miesto VK pirmininko potvarkį parko ūkinius reikalus pavesta tvarkyti laikinai einančiam direktoriaus pareigas Juozui Beržanskui.

Pirmaisiais Botanikos parko gyvavimo metais parkui skiriamų lėšų užtekdavo, tačiau būdavo problemų įsigyjant darbo įrankius - reikiamų trūko.

1962 metais pagal Palangos miesto DŽDT VK potvarkį parko direktoriumi buvo paskirtas Vaitekutis.

Tuo metu šiltnamiuose auginamos gėlės jau būdavo parduodamos ir gyventojams. Botanikos parke veikė gėlių parduotuvė, tačiau ten didelio gėlių pasirinkimo nebūdavo. Vis dėlto Palangos botanikos parko gėlininkai tuo metu Lietuvoje buvo žinomi. 1963 metų gegužės 25-27 dienomis Vilniuje vykusioje gėlių parodoje Palangos botanikos parkas gavo III - ąją premiją ir I - ojo laipsnio diplomą. Tai parko vyr. gėlininko (meistro) Felikso Masilionio, kuris šiose pareigose dirbo nuo 1961 metų balandžio 17 d. , nuopelnas. 1964 metų rugpjūčio 22-24 dienomis Vilniuje įvykusioje respublikinėje gėlių parodoje Palangos parkas vėl gavo premiją.

1963 metais Lietuvoje buvo paskelbtas respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašas, į kurį pateko 24 parkai, tarp jų ir Palangos botanikos parkas.

Pagal 1963 metų rugpjūčio 13 dienos miesto valdžios priimtą sprendimą nuo 1963 metų rugpjūčio 15 dienos laikinai parko direktoriaus pareigas ėjo Juozas Beržanskas, o pagal 1963 metų rugpjūčio 24 dienos potvarkį Palangos parko direktoriumi buvo paskirtas Evaldas Navys.

1965 metų rudenį pramoninės gėlininkystės padalinys perduotas Komunalinių įmonių kombinato Kelių eksploatacijos ruožui. Dėl to nuo 1965 m. rugpjūčio 1 d. parke iš užimamų pareigų atleista 10 žmonių. Dalis jų perėjo dirbti i minėtą kelininkų įstaigą.

1967 metais grupei parko darbuotojų buvo sudaryta galimybė išvykti į Leningradą ir čia susipažinti su senaisiais Leningrado parkais, jų tvarkymu.

Nuo 1966 metų sausio 21 dienos pagal Palangos miesto DŽDT VK potvarkį Nr. 9 parko direktoriumi laikinai pradėjo dirbti Kazimieras Urbonavičius, prieš tai (nuo 1965 metų lapkričio 11 d. ) parke dirbęs inžinieriumi-miškininku. Nuo pat pradžių jis gilinosi į E. Andrė parko kūrimo principus ir rūpinosi, kad tvarkant Palangos parką šių principų būtų laikomasi. Vilniaus Dailės instituto dėstytojas A. Tauras bei R. Pilkauskas Palangoje jau nuo 1960 metų kartu su studentais atlikdavo praktikos darbus, atskleisdami parko meninę vertę, želdinių kompozicinius ypatumus. Čia jie rinko ir medžiagą, reikalingą buvusių parko įrenginių restauravimui.

Sovietiniais metais buvo paruošti du Palangos parko restauracijos- rekonstrukcijos projektai. Pirmąjį 1952 metais padarė Benjaminas Revzinas, tačiau šis projektas liko nerealizuotas. 1964 metais specialios mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės architektas A. Brusokas paruošė naują parko restauracijos - rekonstrukcijos projektą. Tai buvo pats pirmasis paminklinių parkų atkūrėjų žingsnis - toks darbas Lietuvoje neturėjo precedento. Nebuvo tada šioje srityje ir jokio patyrimo. Ilgai diskutuota, kokia linkme eiti: ar parką tik restauruoti, apribojant jo lankymą, ar rekonstruoti, visą parką pritaikant gausiam lankytojų srautui. Šiame projekte maksimaliai išsaugotas E. Andrė numatytas parko išplanavimas, o visi pakeitimai daryti tik ten, kur šito būtinai reikalavo funkcinė parko paskirtis.

1966 metais parke buvo vedama vandentiekio linija (viso įvesta 700 metrų). Tuo pat metu buvo tvarkomas ir Birutės kalnas. Iki 1967 metų pavasario buvo užbaigtas pertvarkyti pagrindinis parko parteris. Jis įgavo reguliaraus išplanavimo bruožus. 1967 metais parke pasodinta 300 eglių, 220 beržų, 200 pušų, 200 įvairių krūmų. Parko darbuotojams nuolat talkindavo Palangos moksleivija, miesto visuomenė. Per 1967-ųjų metų uraganą Botanikos parko teritorijoje išversta, išlaužyta apie 3 tūkst. medžių, o tai sudarė 2713 kietmetrių medienos. Po 1967 metų uragano iš parko teko pašalinti beveik 4000 kubinių metrų vėjovartų, daugiau kaip 1500 stambių kelmų. Šiuos darbus rankiniu būdu jau nebebuvo įmanoma atlikti, tadėl į pagalbą pasitelkta galinga technika, kuri smarkiai apgadino ne tik parko takus, bet ir pievas.

Nuo 1968 m. didelis parko direktoriaus pagalbininkas buvo inžinierius-miškininkas Antanas Daukša. Jis pavaduodavo direktorių ir jo atostogų, komandiruočių metu. A. Daukša tais metais neakivaizdiniu būdu baigė LŽŪA. 1969 m. balandžio 3 d. jis persikėlė gyventi ir dirbti į Kretingą. Tada, iškilus reikalui, direktorių pavaduodavo miškininkas Antanas Stankus.

1969 metais Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filialas paruošė parko sutvarkymo - dalinės rekonstrukcijos projektą (architektė T. Šešelgienė, dendrologė M. Lynikaitė, inžinierius V. Juodišius). Tais pačiais metais paruoštas centrinio tako ir prie jo esančių svarbesnių objektų dekoratyvinio apšvietimo projektas (architektas A. Paulauskas, inžinierius Z. Vaškevičius). Vėliau, atsiradus geresnėms techninėms priemonėms, pradėta kurti dekoratyvinį apšvietimą kaip šviesos spektaklį, turintį siužetinę temą, paklūstančią bendrai parko architektūrinei-meninei idėjai, susidedantį iš daugelio „šviesos paveikslų”. Jie sudaryti gerai suprantant naujųjų elementų emocinę reikšmę bendroje parko erdvinėje kompozicijoje, atsižvelgiant į kiekvieno fragmento dydį, apžvalgos sąlygas, peizažo ypatumus. Iš apačios apšviečiant pavienius medžius, jų grupes ar ištisus masyvus, išsidėsčiusius erdvės pakraščiuose, sudarant savotišką šviesos ir tamsos ritmą, šviesos pagalba parenkant lankytojų judėjimo kryptį, tuo pačiu sudarant sąlygas nuosekliam parko nakties peizažų suvokimui. Tęsiant toliau šiuos darbus buvo numatyma dar labiau tobulinti parko apšvietimą. Šiame darbe daug padėjo tuometinis Palangos miesto vyr. architektas A. Čepys, architektas K. Aleknavičius, elektrikas P. Kučinskas. Tuometinės Sovietinės Sąjungos teritorijoje tik Palangoje buvo taikomas toks parko apšvietimas. Sąjunginiame 1967 metų parkų konkurse už parko apšvietimą palangiškiai gavo Liaudies ūkio pasiekimų parodos pirmojo laipsnio diplomą.

1975-1980 metais, padedant Palangos miesto vykdomojo komiteto vadovams, parko kolektyvo pastangomis Botanikos parke įrengta centrinės dalies želdinių laistymo sistema (inž. L. Bujanauskienė), pastatytos gamybinės patalpos, oranžerija. Administarcinių patalpų ir šiltnamių statyba užbaigta 1979 metais. Tuo laiku parke sutvarkyta ir centrinio tako danga, sutvarkyti Birutės kalno granitiniai laiptai. 1977 m. Botanikos parke buvo 6500 kv. metrų gėlynų, iš kurių kasmet naujai būdavo atsodinama 3000 m².

Nuo 1978 metų vyko pietinės parko dalies užsodinimo ir tvarkymo darbai. Buvo ruošiamasi įrengti taką už Birutės kalno, kad būtų galima privežti žemių, sodinukų įrengiant naujas pievas ir gėlynus. 1977 metais parko inžinieriumi jau dirbo Antanas Sebeckas, vyr. sodininke - Irena Meškauskaitė, dekoratore - Janina Mikutavičienė, vyr. buhalteriu - Kazimieras Morkus, inžinieriumi-miškininku - Jonas Repšas. 1980 metų pavasarį vyr. meistras A. Sebeckas baigė LŽŪA. Po to iki pat parko prijungimo prie KĮK jis dirbo vyr. meistru. Nuo 1992 metų sausio 1 d. A. Sebeckas - Palangos botanikos parko direktorius.

1980 metais parke įruošta centrinės želdinių dalies laistymo sistema, oranžerijoje įrengta subtropinių augalų ekspozicijos salė, naujojoje parko dalyje įrengtos pievutės, nutiesti takai. Nuo 1975 metų parke nuolat vyko centrinės dalies peizažų atkūrimo darbai. Buvo iškertami jauni sąžalynai, tuo būdu paryškinami senieji medžiai, nes, pasak E. Andrė, „ peizažai turi žavėti mūsų žvilgsnius, jaudinti mūsų sielą, - reikia imti iš gamtos maloniausius jos paveikslus”.

Didžiausias parko turtas - sumedėję parko augalai. Medynų amžius - 80-160 metų. Daugiausia čia paprastųjų pušų (yra ir kalninių) - 82 proc. visų želdinių. Juodalksniai aštuntame dešimtmetyje sudarė 11, 5 ha arba 17 proc. želdinių, paprastosios eglės - 0, 8 ha (1 proc. želdinių). Iš vietinių rūšių augo paprastieji klevai, drebulės, uosiai, šermukšniai, mažalapės liepos, kalninės guobos, skroblai, skirpstai, trake - europiniai ožekšniai, paprastieji kadagiai, raudonuogiai šeivamedžiai ir kiti.

Introdukuotų augalų parke tuo metu buvo daugiau kaip 150 rūšių ir formų. Pažymėtini europiniai ir pilkieji kėniai, baltosios dygiosios ir Engelmano eglės, vakarinės, didžiosios ir rytinės tujos, devynios gluosnių rūšys ir formos (trapieji, baltieji, purpuriniai, ausytieji ir kt. ). Iš keturių čia augančių tuopų (baltųjų, juodųjų, pilkųjų ir kanadinių) rečiausios kituose parkuose - pilkosios ir juodosios. Augo paprastojo lazdyno raudonlapės f. medelis, dvi popieržievių beržų grupės. Vieno beržo skersmuo - 75 cm. Labai retas kitur paprastojo buko purpurinės f. medis (aukštis - 15 m. , skersmuo - 35 cm). Šiauriniai ąžuolai siekė 15 metrų aukštį, turėjo 75 ir 90 cm skersmenį. Plunksnašakė guoba kituose parkuose nebuvo auginama. Palangos parke augo net keturios jazminų rūšys:darželiniai, bekvapiai, plačialapiai, Leumano. Be paprastųjų pūslenių čia augo krūmas (Physocarpus apulifolius var. luteus).

1983 metais Palangos miesto VK sprendimu Palangos botanikos parkas perėjo Komunalinio ūkio ūkiskaitinės įmonės žinion. Oficialiai parkui vadovavo šios įmonės direktorius (pradžioje - R. Mikalkėnas, vėliau - J. Mačiulis), tačiau praktiškai parko reikalus ir toliau tvarkė, buvo už juos atsakingas ankstesnis parko direktorius K. Urbonavičius. Pasikeitė tik pareigų pavadinimas: jis tapo KĮK vyr. meistru. Dešinioji K. Urbonavičiaus ranka tais metais jau buvo A. Sebeckas. Parko buhalterio etatas buvo panaikintas - buhalterinę apskaitą ir kitą parko dokumentacija buvo tvarkoma kartu su kita komunalinio ūkio įmonės dokumentacija.

Savarankiškos įmonės statusas Botanikos parkui suteiktas po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo prasidėjus privatizacijai (plačiau ir išsamiau apie tai - interviu su A. Sebecku). Taip 1992 metų sausio 1 d. Palangos miesto valdyba vėl įsteigė Palangos botanikos parką. Jo direktoriumi buvo paskirtas A. Sebeckas, prieš tai Komunalinio įmonėje dirbęs vyr. meistru (nuo to laiko, kai iš šių pareigų pasitraukė K. Urbonavičius). Nuo 1992 metų Palangos botanikos parkui buvo paskirtas visas anksčiau jam priklausęs plotas, kuriame atskirai, kaip Lietuvos Dailės muziejaus skyrius, veikia Palangos Gintaro muziejus. Visi kiti objektai, esantys parko teritorijoje, priklauso parkui. Siekiant savarankiškumo, nemažai kas buvo ir prarasta. Pirmiausia - kelių parkui reikalingų vyriausiųjų specialistų etatai:agronomo, sodininko, dekoratoriaus, miškininko, fitopatologo. Jų išlaikymui lėšų nebeskirta. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Palangos mieste susidarė sudėtinga ekonominė situacija, nes sumažėjo poilsiautojų srautas, tad labai sumažėjo įplaukos ir į miesto biudžetą. Todėl miesto valdžia, kad ir turėdama geriausius norus padėti gražinti parką, pakankamo finansavimo jam pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais nebegalėjo skirti. Labai kukliai parkas buvo finansuojamas ir vėliau. Dėl to sumažėjo ir parko specialistų skaičius. Paskutiniaisiais metais iš jų čia dirba tik direktorius A. Sebeckas, vyr. buhalterė B. Aleknaitė, inžinierė L. Urbonavičienė. Kiti - darbininkai: mechanizatoriai, valytojos, kūrikai. Susiklosčius tokioms sąlygoms, parko direktorius A. Sebeckas atlieka ne tik būti parko administratoriaus, bet ir inžinieriaus-miškininko, mechaniko, sodininko pareigas.

Pagrindinę dalį lėšų, reikalingų parkui, paskutiniaisiais metais skiria Palangos miesto savivaldybė. Nebiudžetines lėšas kolektyvas užsidirba šiltnamiuose ir atvirame grunte augindamas gėles bei prekiaudamas jomis.

1994 metų rudenį Palangos miesto Tarybos sprendimu Palangos botanikos parkui perduota 1987 metais pagal architekto G. Likšos projektą greta Birutės kalno pastatyta „Vaidilutės” kavinė. Šio dešimtmečio pradžioje, sutrikus finansavimui, parko apšvietimas nebeveikė, nors techninės galimybės jį atnaujinti buvo (požeminių kabelių tinklas yra beveik nepažeistas). Apšvietimą pradėta atstatyti 1996 m.

1994 metais parke augo apie 240 introdukuotų (įvežtinių) sumedėjusių medžių rūšių. Toks šių augalų kiekis parke laikosi jau ilgą laiką, nors daugeliui augalų (ypač eglių) paskutiniųjų metų vasaros karščiai, sausros, šaltos žiemos ir labai pakenkė.

1994 metais parke pievos užėmė 30 ha plotą, takų ilgis buvo 20 kilometrų, veikė du vienodo dydžio tvenkiniai, kurių bendras plotas yra 1, 2 ha. Parko priežiūrai skirta technika laikoma, remontuojama šalia 1979 metais užbaigtų įrengti parko šiltnamių pastatytose mechaninėse dirbtuvėse. 1994 metais užbaigti pertvarkyti ir ūkinėje zonoje (greta šiltnamių) esantys parko sandėliai, garažai. Kadrų kaita ir toliau išlieka gana didelė, nes darbas čia daugiau sezoninis. Nuolatiniai darbuotojai keičiasi gana retai.

1992-1994 metais daug nuostolių parkui padarė vagys. Buvo nuplėštas Birutės kalno koplyčios stogas, pavogta nemažai kabelių, kėsintasi sunaikinti ir „ Birutės” skulptūrą, sulaužyta dešimtys poilsiui skirtų suoliukų. Pasikėsinta net į parko gražuoles gulbes - 1994 metų pabaigoje viena čia gyvenusi gulbė buvo pavogta, o kita užmušta.