-
-
- Šį laikotarpį Palangos
parko istorijoje būtų galima skirstyti į kelis
mažesnius, atsižvelgiant į tai, koks dėmesys tuo
metu buvo skiriamas jo priežiūrai ir kita.
- Kaip rašoma 1933 metais
„Mūsų giriose” išspausdintame J. Gražulio
straipsnyje „Birutės parkas Palangoje”, jau tuo
metu parko plotas buvo 70,32 ha (neskaitant 1,18 ha
užimančio Birutės kalno). Tuo laikotarpiu iš grafo
Tiškevičiaus miesto valdžia jau buvo nupirkusi 11,68
ha vadinamojo Kurorto parko. Prie Birutės parko
glaudėsi ir Skautų šilas, kuris aiškių ribų tada
neturėjo.
- Po Pirmojo pasaulinio karo
Palangos grafo finansiniai reikalai buvo gerokai
pašliję, todėl jis nebegalėjo pakankamai lėšų
skirti parko priežiūrai. Na, o tvarkyti buvo ką, nes,
kaip straipsnyje „Palangos parkas" („Mūsų
girios”. 1957. Nr. 6) rašo architektas A. Tauras,
vokiečių kariniam laivynui karo metais apšaudant
Palangą, stipriai buvo pažeistas ir parkas. Kariškiai
labai nuniokiojo ir Tiškevičių rūmus.
- Antrojo pasaulinio karo
metais vokiečiams šeimininkaujant Palangoje, parko
tvarkymu nebebuvo kam rūpintis. Kai kas jam ir
sąmoningai pakenkė - per keletą metų buvo
išnaikinta nemažai čia augusių retųjų augalų.
Dalį jų išrovė patys palangiškiai, dalis augalų
savaime išnyko, buvo sužalota ar sunaikinta vykstant
koviniams veiksmams.
- Pokario metais pirmieji
parko sutvarkymo reikalais rimčiau ėmė domėtis Kauno
politechnikos instituto studentai, vadovaujami
architekto K. Šešelgio. Jie surinko žinias apie parko
planinę ir erdvinę ekspoziciją ir pateikė
pasiūlymus dėl tolesnės parko priežiūros, jo
autentiškumo atkūrimo. 1950-1960 metais parko
restauravimo, tvarkymo darbais rūpinosi botanikas P.
Martinaitis, kuris buvo ir pirmasis 1960 metais Lietuvos
Vyriausybės įsteigto Palangos botanikos parko
direktoriumi.
- Pokaryje specialistų,
kurie būtų galėję teikti moksliškai pagrįstus
pasiūlymus parko restauracijos klausimais, nebuvo daug.
Nebuvo rastas, žinomas ir E. Andrė sudarytas Palangos
parko projektas, todėl, atkuriant šį gamtos ir
architektūros paminklą, teko daug dirbti, diskutuoti.
Vienas iš pirmųjų šių darbų 1952 metais ėmėsi
Lietprojekto architektas Benjaminas Revzinas, kuris buvo
ir naujojo Palangos skvero, jame pastatyto paminklo
žuvusiems kariams autorius. Jo padarytu projektu
daugiausia savo darbe ir vadovavosi P. Martinaitis.
Kartu jis daug ką darė ir savarankiškai, ypač
daugindamas parke dar išlikusius retesnius augalus,
vertingesniais medžiais ir krūmais užsodindamas kai
kurias parko erdves. P. Martinaitis, deja, buvo tik
biologas ir nelabai gerai žinojo sodininkystės,
architektūros pagrindus, nors ir domėjosi E. Andrė
knygomis, jo darbais. Dėl to kai kur P. Martinaičio
laikais buvo pasodinta augalų, kurie kiek paaugę ėmė
darkyti parko vaizdą. Šiuos augalus vėliau teko
pašalinti.
- Oficialiai pirmą kartą
parko rekonstrukcija pradėta 1954 metais. Ją manyta
užbaigti greitai, tačiau šie darbai užsitęsė. Kai
šiam parkui buvo suteiktas Botanikos parko statusas,
užsakytas naujas parko rekonstrukcijos projektas, kurį
parengus iš karto pradėti darbai. Keisti reikėjo daug
ką. Kas labiausiai tada rėžė parkų specialistų
akį?
- Kaip jau minėtame
straipsnyje rašė A. Tauras, „Į šiaurės vakarus
nuo rūmų, nusausintos pelkės vietoje, yra įrengtas
didelis tvenkinys su sala. Į ją patenkama iš dviejų
pusių mediniais tilteliais. Pastaraisiais metais saloje
bereikalingai įrengta šokių aikštelė ir į pietus
nuo jos pastatyta tipinė elnio skulptūra. Vandens
horizontas tvenkinyje yra žemas ir todėl aukšti,
blogai prižiūrimi krantai daro nemalonų įspūdį.
Šiaurės vakariniame krante stovi negražios išvaizdos
laikina vasaros užkandinė su kiosku. (...) Prie
Vytauto gatvės pastaraisiais metais pastatytos dvi
medinės pavėsinės: pirmoji, kuklios išvaizdos, -
greta svarbiausiojo įėjimo, ir antroji, neskoninga,
nepaprastai sudėtingo plano ir tūrio - maždaug pusės
kilometro atstumu Klaipėdos link. Prie antrosios
pavėsinės, taip pat priešais ją, kitoje gatvės
pusėje, pristatyta daugybė tipinių skulptūrų bei
mažosios architektūros formų (sportininkų bei elnių
figūros ir vazos). Šių dekoratyvinių elementų
išvaizda pigi ir išdėstymas nedarnus. Taip pat blogai
atrodo maždaug pusiaukelyje tarp dviejų pavėsinių
pastatyta garsios skulptorės Muchinos darbininko ir
kaimietės skulptūros kopija, kuri toje vietoje atrodo
per daug smulki, netekusi mastelio stambaus medžių
masyvo fone. Į pietvakarius nuo antros pavėsinės
seniau buvusi gražiai apsodinta pailgos formos
pievelė. Jos gale stovėjo keletas vazų, kurių
išliko masyvūs cokoliai. Toje vietoje dabar yra
aptvertas daržas, o greta kitas, gėlių daržas, su
šiltnamiu. Įvairiose parko dalyse įrengtos poilsio
aikštelės su suolais ir pastatyti patogumai. (...)”
- A. Tauras siūlė visų
pirma atstatyti parko centrinėje dalyje buvusį
baseiną, plastiškai apipavidalinti jo vandens įvadą
ir kartu pažymėjo, kad „Pačioje pradinėje parko
vietoje esantis tuščias, apleistas baseinas daro
nemalonų įspūdį. Parko tvenkinyje reikia pakelti
vandens horizontą iki pirmykščio lygio ir sutvarkyti
jo krantus. Be to, reikėtų tvenkinyje įveisti žuvų.
Parke visai nėra aikštelių vaikų ir suaugusių
žaidimams. Tokios aikštelės galėtų būti įrengtos
didelėje, daržų užimtoje teritorijoje.” Jis taip
pat siūlė iš centrinės parko dalies iškelti kai
kuriuos laikinus įrenginius - šokių aikštelę ir
užkandinę su kiosku. Buvo nutarta iš parko pašalinti
ir menkavertes, serijinės gamybos „tipines"
skulptūras. Neteikė parkui vaizdo ir per jo
teritoriją einančios elektros linijos, kurių laidai
kabojo ant medinių stulpų. Negražiai tuo laiku jau
atrodė ir priešais rūmų atraminę sienelę buvusios
peraugusios eglės. Parke mažokai bebuvo likę
gėlynų.
- Pokario metais (iki pat
1960-ųjų) Tiškevičių parkas buvo miesto valdžios
žinioje ir turėjo Kultūros ir poilsio parko statusą.
Tad nieko nuostabaus, kad čia šeimininkavusius miesto
kultūros darbuotojus tada daugiau domino, kaip
panaudoti parką, jo teritoriją laisvalaikio, pramogų
organizavimui, o ne kaip atkurti šio parko grožį.
Parke veikė keletas atrakcionų. Kurorte poilsiautojų
daugėjo. Didelis pramogaujančių poilsiautojų
antplūdis parkui kenkė. Palaipsniui buvo susirūpinta,
kad žmonės čia ateitų ne tiek pramogų ieškodami,
kiek parko peizažais - lyg kokiais meno kūriniais
pasigėrėti ir taip dvasiškai praturtėti.
- Kaip tuo metu „Mūsų
soduose" (1962. Nr. 11) straipsnyje „Apgalvotai
atkurti Palangos botanikos parką” rašė J.
Naujokaitis ir L. Čibiras, daugiausia rūpesčių buvo
projektuojant parko želdynų restauravimo darbus, nes,
„(... )Jeigu parko takų planinė struktūra tuo metu
buvo išlikusi be žymių pakitimų, tai parko
želdiniai, laikui bėgant, keitėsi nepageidaujama
linkme. Atskirose vietose susidarė tankynės iš
savaime plintančių medžių - baltalksnio, beržo,
blindės, drebulės, paprastojo klevo ir kai kurių
kitų rūšių. Paprastasis sausmedis, paprastasis
šaltekšnis, pilkasis gluosnis ir kai kurie kiti
krūmai vešliai išbujojo ne tiktai medžių grupių
trake, bet išėjo į aikštes ir sudarė savistovius
krūmynus. Ilgą laiką buvę be priežiūros lepesnieji
svetimžemiai medžiai ir krūmai neatlaikė vietinių
augalų konkurencijos. Dalis jų išnyko, kiti liko
nustelbti, lankytojų beveik nepastebimi. Be to, daug
vertingų dekoratyvinių rūšių ir formų žuvo per
šaltąsias žiemas. Dėl šių priežasčių smarkiai
nukentėjo architektūriniu požiūriu vertingi parko
želdiniai, buvo pažeista kompozicija, galėjusi dar
ilgus metus lankytojams teikti pasigėrėjimą (...).
Susidarė pavojus ir vietinių medžių seniesiems
želdiniams. Apie 75 proc. senųjų pušų buvo
pažeistos puvinio. Vien tik 1960 m. parke iškirsti 367
sausuoliai. Nusausinus parko pakraštį, pradėjo
masiškai džiūti juodalksniai.”
- Pirmaisiais Botanikos
parko įsteigimo metais žiemą čia nuolat dirbdavo
15-17 žmonių, o vasarą - dvigubai daugiau.
- 1966 metais parko
restauracijos darbai iš esmės buvo užbaigti. Jie buvo
atliekami pagal architekto Algimanto Brusoko ir
dendrologo Leono Čibiro projektą. Savo pasiūlymus
dėl šio projekto buvo pateikusi ir architektė Teklė
Šešelgienė.
;)
;)
;)
