ISTORIJA: PALANGOS BOTANIKOS PARKAS
 
PALANGOS PARKAS 1941-1966 METAIS
 
Parengė Danutė Mukienė. Nuotraukos autorės, 2003 m.
1948 m. sunaikintos  „Laiminančio Kristaus“ skulptūros postamentas,  1993 metais surastas ir atvežtas prie Žemaičių kalnelio Laiptai į Birutės kalną Parko tvenkinio fragmentas

 

 
Šį laikotarpį Palangos parko istorijoje būtų galima skirstyti į kelis mažesnius, atsižvelgiant į tai, koks dėmesys tuo metu buvo skiriamas jo priežiūrai ir kita.
Kaip rašoma 1933 metais „Mūsų giriose” išspausdintame J. Gražulio straipsnyje „Birutės parkas Palangoje”, jau tuo metu parko plotas buvo 70,32 ha (neskaitant 1,18 ha užimančio Birutės kalno). Tuo laikotarpiu iš grafo Tiškevičiaus miesto valdžia jau buvo nupirkusi 11,68 ha vadinamojo Kurorto parko. Prie Birutės parko glaudėsi ir Skautų šilas, kuris aiškių ribų tada neturėjo.
Po Pirmojo pasaulinio karo Palangos grafo finansiniai reikalai buvo gerokai pašliję, todėl jis nebegalėjo pakankamai lėšų skirti parko priežiūrai. Na, o tvarkyti buvo ką, nes, kaip straipsnyje „Palangos parkas" („Mūsų girios”. 1957. Nr. 6) rašo architektas A. Tauras, vokiečių kariniam laivynui karo metais apšaudant Palangą, stipriai buvo pažeistas ir parkas. Kariškiai labai nuniokiojo ir Tiškevičių rūmus.
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiams šeimininkaujant Palangoje, parko tvarkymu nebebuvo kam rūpintis. Kai kas jam ir sąmoningai pakenkė - per keletą metų buvo išnaikinta nemažai čia augusių retųjų augalų. Dalį jų išrovė patys palangiškiai, dalis augalų savaime išnyko, buvo sužalota ar sunaikinta vykstant koviniams veiksmams.
Pokario metais pirmieji parko sutvarkymo reikalais rimčiau ėmė domėtis Kauno politechnikos instituto studentai, vadovaujami architekto K. Šešelgio. Jie surinko žinias apie parko planinę ir erdvinę ekspoziciją ir pateikė pasiūlymus dėl tolesnės parko priežiūros, jo autentiškumo atkūrimo. 1950-1960 metais parko restauravimo, tvarkymo darbais rūpinosi botanikas P. Martinaitis, kuris buvo ir pirmasis 1960 metais Lietuvos Vyriausybės įsteigto Palangos botanikos parko direktoriumi.
Pokaryje specialistų, kurie būtų galėję teikti moksliškai pagrįstus pasiūlymus parko restauracijos klausimais, nebuvo daug. Nebuvo rastas, žinomas ir E. Andrė sudarytas Palangos parko projektas, todėl, atkuriant šį gamtos ir architektūros paminklą, teko daug dirbti, diskutuoti. Vienas iš pirmųjų šių darbų 1952 metais ėmėsi Lietprojekto architektas Benjaminas Revzinas, kuris buvo ir naujojo Palangos skvero, jame pastatyto paminklo žuvusiems kariams autorius. Jo padarytu projektu daugiausia savo darbe ir vadovavosi P. Martinaitis. Kartu jis daug ką darė ir savarankiškai, ypač daugindamas parke dar išlikusius retesnius augalus, vertingesniais medžiais ir krūmais užsodindamas kai kurias parko erdves. P. Martinaitis, deja, buvo tik biologas ir nelabai gerai žinojo sodininkystės, architektūros pagrindus, nors ir domėjosi E. Andrė knygomis, jo darbais. Dėl to kai kur P. Martinaičio laikais buvo pasodinta augalų, kurie kiek paaugę ėmė darkyti parko vaizdą. Šiuos augalus vėliau teko pašalinti.
Oficialiai pirmą kartą parko rekonstrukcija pradėta 1954 metais. Ją manyta užbaigti greitai, tačiau šie darbai užsitęsė. Kai šiam parkui buvo suteiktas Botanikos parko statusas, užsakytas naujas parko rekonstrukcijos projektas, kurį parengus iš karto pradėti darbai. Keisti reikėjo daug ką. Kas labiausiai tada rėžė parkų specialistų akį?
Kaip jau minėtame straipsnyje rašė A. Tauras, „Į šiaurės vakarus nuo rūmų, nusausintos pelkės vietoje, yra įrengtas didelis tvenkinys su sala. Į ją patenkama iš dviejų pusių mediniais tilteliais. Pastaraisiais metais saloje bereikalingai įrengta šokių aikštelė ir į pietus nuo jos pastatyta tipinė elnio skulptūra. Vandens horizontas tvenkinyje yra žemas ir todėl aukšti, blogai prižiūrimi krantai daro nemalonų įspūdį. Šiaurės vakariniame krante stovi negražios išvaizdos laikina vasaros užkandinė su kiosku. (...) Prie Vytauto gatvės pastaraisiais metais pastatytos dvi medinės pavėsinės: pirmoji, kuklios išvaizdos, - greta svarbiausiojo įėjimo, ir antroji, neskoninga, nepaprastai sudėtingo plano ir tūrio - maždaug pusės kilometro atstumu Klaipėdos link. Prie antrosios pavėsinės, taip pat priešais ją, kitoje gatvės pusėje, pristatyta daugybė tipinių skulptūrų bei mažosios architektūros formų (sportininkų bei elnių figūros ir vazos). Šių dekoratyvinių elementų išvaizda pigi ir išdėstymas nedarnus. Taip pat blogai atrodo maždaug pusiaukelyje tarp dviejų pavėsinių pastatyta garsios skulptorės Muchinos darbininko ir kaimietės skulptūros kopija, kuri toje vietoje atrodo per daug smulki, netekusi mastelio stambaus medžių masyvo fone. Į pietvakarius nuo antros pavėsinės seniau buvusi gražiai apsodinta pailgos formos pievelė. Jos gale stovėjo keletas vazų, kurių išliko masyvūs cokoliai. Toje vietoje dabar yra aptvertas daržas, o greta kitas, gėlių daržas, su šiltnamiu. Įvairiose parko dalyse įrengtos poilsio aikštelės su suolais ir pastatyti patogumai. (...)”
A. Tauras siūlė visų pirma atstatyti parko centrinėje dalyje buvusį baseiną, plastiškai apipavidalinti jo vandens įvadą ir kartu pažymėjo, kad „Pačioje pradinėje parko vietoje esantis tuščias, apleistas baseinas daro nemalonų įspūdį. Parko tvenkinyje reikia pakelti vandens horizontą iki pirmykščio lygio ir sutvarkyti jo krantus. Be to, reikėtų tvenkinyje įveisti žuvų. Parke visai nėra aikštelių vaikų ir suaugusių žaidimams. Tokios aikštelės galėtų būti įrengtos didelėje, daržų užimtoje teritorijoje.” Jis taip pat siūlė iš centrinės parko dalies iškelti kai kuriuos laikinus įrenginius - šokių aikštelę ir užkandinę su kiosku. Buvo nutarta iš parko pašalinti ir menkavertes, serijinės gamybos „tipines" skulptūras. Neteikė parkui vaizdo ir per jo teritoriją einančios elektros linijos, kurių laidai kabojo ant medinių stulpų. Negražiai tuo laiku jau atrodė ir priešais rūmų atraminę sienelę buvusios peraugusios eglės. Parke mažokai bebuvo likę gėlynų.
Pokario metais (iki pat 1960-ųjų) Tiškevičių parkas buvo miesto valdžios žinioje ir turėjo Kultūros ir poilsio parko statusą. Tad nieko nuostabaus, kad čia šeimininkavusius miesto kultūros darbuotojus tada daugiau domino, kaip panaudoti parką, jo teritoriją laisvalaikio, pramogų organizavimui, o ne kaip atkurti šio parko grožį. Parke veikė keletas atrakcionų. Kurorte poilsiautojų daugėjo. Didelis pramogaujančių poilsiautojų antplūdis parkui kenkė. Palaipsniui buvo susirūpinta, kad žmonės čia ateitų ne tiek pramogų ieškodami, kiek parko peizažais - lyg kokiais meno kūriniais pasigėrėti ir taip dvasiškai praturtėti.
Kaip tuo metu „Mūsų soduose" (1962. Nr. 11) straipsnyje „Apgalvotai atkurti Palangos botanikos parką” rašė J. Naujokaitis ir L. Čibiras, daugiausia rūpesčių buvo projektuojant parko želdynų restauravimo darbus, nes, „(... )Jeigu parko takų planinė struktūra tuo metu buvo išlikusi be žymių pakitimų, tai parko želdiniai, laikui bėgant, keitėsi nepageidaujama linkme. Atskirose vietose susidarė tankynės iš savaime plintančių medžių - baltalksnio, beržo, blindės, drebulės, paprastojo klevo ir kai kurių kitų rūšių. Paprastasis sausmedis, paprastasis šaltekšnis, pilkasis gluosnis ir kai kurie kiti krūmai vešliai išbujojo ne tiktai medžių grupių trake, bet išėjo į aikštes ir sudarė savistovius krūmynus. Ilgą laiką buvę be priežiūros lepesnieji svetimžemiai medžiai ir krūmai neatlaikė vietinių augalų konkurencijos. Dalis jų išnyko, kiti liko nustelbti, lankytojų beveik nepastebimi. Be to, daug vertingų dekoratyvinių rūšių ir formų žuvo per šaltąsias žiemas. Dėl šių priežasčių smarkiai nukentėjo architektūriniu požiūriu vertingi parko želdiniai, buvo pažeista kompozicija, galėjusi dar ilgus metus lankytojams teikti pasigėrėjimą (...). Susidarė pavojus ir vietinių medžių seniesiems želdiniams. Apie 75 proc. senųjų pušų buvo pažeistos puvinio. Vien tik 1960 m. parke iškirsti 367 sausuoliai. Nusausinus parko pakraštį, pradėjo masiškai džiūti juodalksniai.”
Pirmaisiais Botanikos parko įsteigimo metais žiemą čia nuolat dirbdavo 15-17 žmonių, o vasarą - dvigubai daugiau.
1966 metais parko restauracijos darbai iš esmės buvo užbaigti. Jie buvo atliekami pagal architekto Algimanto Brusoko ir dendrologo Leono Čibiro projektą. Savo pasiūlymus dėl šio projekto buvo pateikusi ir architektė Teklė Šešelgienė.

  

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas