1964 metais Lietuvos
Kultūros ministerijos spec. mokslinėje restauracinėje
gamybinėje dirbtuvėje buvo parengtas Palangos
botanikos parko restauracijos ir rekonstrukcijos
projektinė užduotis.
Šis projektas padarytas
pagal Palangos miesto vykdomojo komiteto 1960 metų
liepos 25 dienos užsakymą Nr. 57. Iš darbo matome,
kad 1964 metais Palangos botanikos parkas užėmė 80 ha
žemės. Krūmai ir medžiai augo 70, 7 ha plote, pievos
užėmė 9, 5 ha, takai ir aikštelės - 43655 m² ,
vandens baseinai -6250 m² , fontanai ir upelis - 10
m², pastatai ir įrengimai - 1700 m², ūkinė zona -
6104 m.
Pagal paruoštą projektą
parkas turėjo būti 100 ha ploto. Labiausiai, net 8 ha
turėjo padidėti pievų plotai.
1964 metais Palangoje
gyveno 5600 žmonių. Buvo planuojama, kad iki
1970-ųjų nuolatinių gyventojų skaičius kurorte
pasieks apie 12 tūkst., o sanatorijos, poilsio namai,
poilsinės vienu metu priims iki 12200 gyventojų.
Ruošiant projektinę
dokumentaciją parko teritorijoje buvo šie pastatai ir
įrengimai: Dailininkų poilsio ir kūrybos namai (dabar
Gintaro muziejus), parko administracijos pastatas,
sodininkystės bazė (šiltnamiai), pavėsinė estrados
rajone, bufeto medinis pastatas - kioskas, koplytėlė.
Iš didžiausių parko
teritorijoje buvusių kalvų išsiskyrė Birutės kalnas
(21,9 m virš jūros lygio) ir Jaunimo kalnas (17,4 m
virš jūros lygio). Vidutiniškai parkas yra pakilęs
6-9 metrus virš jūros lygio.
Parko tvenkinys
(palangiškių vadinamas prūdas) užėmė 6240 m².
Anksčiau įrengta jo vandens cirkuliacijos sistema jau
nebeveikė. Prie rūsio esantis fontanas veikė, o
gėlyno fontanas - ne. Buvo sugedusi ir kanalizacijos
sistema.
Parkas tuo metu buvo
skirstomas į 8 dalis: centrinį taką ir jo aplinką,
prūdo rajoną, reguliariąją parko dalį, parko
aikštę pietinėje rūmų pusėje, vakarinę ir rytinę
parko aikštę abipus rūmų, Birutės kalną, pajūrio
rajoną ir pietinę parko dalį.
Centrinis takas tęsėsi
per visą parką ir sujungdavo atskirus parko peizažus
į vientisą parko ansamblį. Centrinė parko alėja
buvo pagrindinė parko kompozicinė ašis. Šioje dalyje
buvo galima išskirti parko aikštę prie pagrindinio
įėjimo, parko aikštę šiaurinėjė rūmų pusėje ir
centrinio tako dalį tarp šių aikščių.
Šioje dalyje stovėjo ir„
Eglės žalčių karalienės” skulptūra.
Tvenkinio rajonas buvo
savarankiškas, beveik iš visų pusių apsuptas
tankiais želdiniais (išskyrus vakarinę ir rytinę
dalį). Jį juosė takas. Centrinėje tvenkinio dalyje
buvo sala, savo kontūrais pakartojanti krantų linijos
braižą. Tvenkinys dirbtinis, nors to ir nesijautė.
Neseniai atviroje rytinėje tvenkinio dalyje buvo
įrengta griežtų geometrinių formų salelė, kuri
niekaip nesiderino su aplinka ir grubiai įsiterpdavo į
šios parko dalies natūralų peizažą. Tvenkinio
rajonas buvo gerai išsilaikęs ir jį pertvarkyti
tereikėjo mažai.
Reguliarioji parko dalis
šiaurinėje pusėje buvo išlaikyta tokia, kaip ir
suplanuota. Buvo likusios ir želdinių kompozicijos.
Tačiau jei ankstesnį išplanavimą buvo galima lengvai
palyginti su dabartiniu ir atkurti jį, tai želdiniai
buvo taip pakitę, kad atkurti ankstesnį rūmų
apželdinimo vaizdą buvo gana sudėtinga. Anksčiau
keliai, juosiantys parterį, buvo apiforminti eilėmis
iš liemeninių alyvų ir formuotų buksmedžių, o 1964
metais iš jų bebuvo likę tik sulaukėję, visai savo
pirmykštę formą ir dekoratyviškumą praradę alyvų
krūmai.
Pietinėje rūmų pusėje,
priešais terasą, vietoje rozariumo buvo įrengtos
tokios pat formos jurginariumas. Jis buvo labai
apleistas ir nesudarė pilnai užbaigtos reguliarios
išplanavimo planiruotės ansamblio, grubiai
įsirėždavo į laisvo landšafto stiliaus veją.
Parko aikštės pietinėje
rūmų pusėje bei vakarinė ir rytinė aikštės abipus
rūmų buvo išlikusios beveik tokios pat, kaip ir
anksčiau.
Birutės kalno šlaitas
buvo tankiai apžėlęs savaiminiais krūmais ir
medžiais, kurie nuo žmonių akių visiškai
paslėpdavo kalvos šlaite išdėstytus pavienius
akmenis. Dėl to šiaurinėje kalno papėdėje iš
akmenų ir betono įrengta grota atrodė beveik niekuo
nesusijusi su ją supančia aplinka.
Pajūrio rajone stovėjo
muzikos estrada. Miškas šioje zonoje buvo senas,
skurstantis.
Pietinės parko dalies
masyvas žmogaus rankos buvo beveik nepaliestas. Čia
nebuvo atlikti jokie želdinių komponavimo darbai.
Vyravo pušynai su nedidele kitų spygliuočių,
juodalksnių priemaiša.
Parko rūmai, kuriuose
veikė Dailininkų poilsio ir kūrybos namai, buvo
išsilaikę gerai. Truputį paremontuoti reikėjo tik
fasadą, atramines sienutes, baliustradą. Birutės
kalno koplytėlės ir Lurdo būklė buvo patenkinama.
Parko administracinis pastatas suremontuotas 1962 metais
ir atrodė gerai, šiltnamiai - patenkinamai. Reikėjo
remontuoti estrados pavėsinę ir kioską, pušies „Grybą”.
Senosios parko dalies
pagrindiniai takai atrodė patenkinamai, o dalis
senųjų - buvo nesutvarkyti, jų pakraščiai
užžėlę. Parko šiaurės rytų kampe, kur po 1935
metų buvo įrengta orkestro estrada, pramogų
atrakcionai, takų tinklas buvo chaotiškas, suformuotas
neatsižvelgiant į bendrą parko planavimą, o ir patys
takai apleisti.
Laiptai į Birutės ir
Jaunimo kalnus buvo įrengti su pakopomis. Ypač blogai
atrodė Birutės kalno laiptai, kurių pakopos buvo
padarytos iš mediniais kuoleliais paremtų lentų.
Jaunimo kalno laiptai buvo padaryti iš skaldyto granito
ir atrodė gerai.
Į parko teritoriją iš
Vytauto gatvės buvo nutiestas 100 mm vandentiekio
įvadas, kurio vanduo buvo tiekiamas Dailininkų poilsio
ir kūrybos namams, fontanui. Vienas jų atsišakojimas
ėjo į Birutės kalną, kitas - į šiltnamius. Buvo
nutiesta ir 100 mm vandens nuvedamoji kanalizacija.
Fekalinis-ūkinis vanduo iš rūmų buvo surenkamas į
išsemiamą septiką. Iš fontano vanduo nutekėdavo į
tvenkinį. Tvenkinio vandens pašalinimo tinklai
1960-1964 metais neveikė.
Elektrolinijos parko
teritorijoje buvo orinės, kabojo ant medinių stulpų.
Apšviesdavo tik pagrindinį taką (nuo įėjimo iki
rūmų). Šviestuvai buvo gatvės tipo, įrengti taip
pat ant medinių stulpų. Rūmuose ir parko
administraciniame pastate veikė telefonas.
Parko išplanavimo
restauracijos projekte buvo numatyta:
1. Išplėsti parko
teritoriją nuo rūmų į pietus (iki griovio) ir šią
naująją dalį organiškai prijungti prie senosios
parko dalies, išlaikant miško parko charakterį;
2. Parką planuoti ir
želdinius komponuoti laisvai (landšaftiniu principu),
atsižvelgiant į naujus, visasąjunginio kurorto parkui
keliamus reikalavimus;
3. Nekeisti senosios parko
išplanavimo struktūros ir charakterio (planavimo,
apželdinimo);
4. Atstatyti užaugusius
senuosius takus;
5. Praplėsti siaurus
senuosius parko takus;
6. Senojoje parko dalyje,
kur būna itin daug lankytojų, išimtinais atvejais
pravesti naujus takus;
7. Pietinėje parko dalyje
pravesti naują takų tinklą, organiškai sujungiant
šią dalį su senuoju parku;
8. Architektūriškai
apiforminti atskiras parko vietas, statyti čia
mažąsias architektūros formas;
9. Parke įrengti
vandentiekį augmenijai laistyti, sanitariniams
poreikiams. Sutvarkyti parko apšvietimą elektriniais
šviestuvais.
Buvo nutarta centrinėje
parko dalyje atkurti senąjį E. Andrė parko
išplanavimą ir tik pagrindinį taką sujungti su
naujuoju taku (su buvusiu privažiavimu prie
arklidžių).
Pagal pagrindinį rūmų
fasadą jokių pakeitimų nebuvo numatyta. Pietinėje
rūmų dalyje buvo nutarta atkurti rozariumą, senuosius
takus, rozariumo metalinį aptvėrimą. Pietinėje
rūmų pusėje esančios aikštės pakraštyje,
pamiškėje, įrengti naują taką. Į pietus nuo
rūmų, miške esančiame kalnelyje, buvo sumanyta
įrengti aikštelę ir į ją vedančius takus, kad iš
šios aikštelės atsivertų vaizdas į rūmus. Buvo
nutarta atkurti senuosius takus ir apie Mažosios
Birutėlės kalnelį, o rytinėje rūmų pusėje
pravesti naujus takus nuo rūmų.
Pajūrio zonoje buvo
numatyta parko tvorą tverti ją atitraukiant toliau nuo
Taikos (dabar Meilės) alėjos.
Pagal 1935 metų parko
šiaurės rytų rajono išplanavimą buvo įrengtos
aikštelės, kuriose vykdavo įvairūs žaidimai
(pakabintų žiedų svaidymas ir kita), estradoje
grodavo orkestras, vykdavo šokiai. 1960-1964 metais ši
parko dalis buvo gerokai apleista. Šokiai,
žaidimai-atrakcionai vykdavo už parko teritorijos
(kitoje plento į Klaipėdą pusėje). Buvo numatyta iš
parko iškelti estradą, nutiesti naujus takus, nukelti
laikiną medinį bufeto kioską ir pastatyti naują
bufetą-kavinę kitoje parko vietoje. Planuota
papildomai įrengti gazuoto vandens vežimėlių.
Projekte buvo numatyta iš
naujo išplanuoti parko pietinę pusę, laisvai
pravedant takus, tačiau taip, kad vaikščiojant jais
žmonėms atsivertų įdomūs vaizdai.
Parko pakraščiu buvo
numatyta pravesti pagrindinį juosiamąjį taką, kuris
organiškai įsijungtų į senosios parko dalies kelių
tinklą.
Šiltnamius iš parko buvo
nutarta iškelti, o parke sodinamus krūmus ir medelius
auginti Palangos miesto medelyne. Netoli šiltnamių
esančiame darže buvo numatyta atkurti senuosius takus
, esamą tvorą panaikinti , sodinti retas gėles.
Pajūrio zonoje 1 ha plote
buvo numatyta auginti viso Lietuvos pajūrio
charakteringus augalus, o šioje vietoje buvusią sporto
aikštelę panaikinti.
Birutės kalno viršuje
1958-1959 metais nuo jūros pusės buvo pastatyta
aukšta granitinė atraminė siena su bortu-barjeru.
Projekto užsakytojas
(Palangos miesto DŽDT VK) reikalavo nugriauti Birutės
kalno koplytėlę, jo vietoje įrengti vandens
baseinėlį-fontaną, vandenį nuleidžiant į kalno
apačioje esančią grotą. Koplytėlės vietoje buvo
siūloma įrengti gėlyną ir kalno aikštelės krašte
- vandens baseinėlį, kuris būtų įrengtas,
panaudojus vandens nugludintų akmenų laisvą,
natūralią kompoziciją. Vanduo iš baseinėlio atvirai
kalno šlaitu, natūraliomis akmenų kaskadomis turėjo
būti nuvestas į grotą, kur buvo reikalaujama įrengti
baseiną. Grotą ir jos aplinką buvo siūloma panaudoti
akmens kompozicijoms ir šioje vietoje sodinti
alpinariumo augmeniją. To reikalavo projekto
užsakovas, bet to nesiūlė projekto autoriai, ir„
buldozerinio" ateizmo laikmečio padiktuoti
reikalavimai nebuvo įgyvendinti. Projekto autoriai
siūlė tik rekonstruoti, kai kur praplatinti užlipimo
takus į Birutės kalną (t. y. atstatyti prieš 10
metų panaikintą taką į kalną.
Jaunimo kalnelio
teritorijoje prie parko buvo siūloma prijungti buvusius
žydų kapus ir naujai išplanuoti minėtą teritoriją.
Beje, šios parko dalies tvarkymo darbai buvo pradėti
dar 1958 metais: įrengti granito pakopų laiptai,
atraminės sienutės. Šie atlikti daliniai kalno
tvarkymo darbai trukdė sudaryti tinkamą naująjį
išplanavimo projektą. Tad buvo nutarta dalį naujai
įrengtų granitinių laiptų išardyti, o kalno
viršuje įrengti aikštelę, pavėsinę, kalną
apjungti nauju taku.
Pagrindinį įėjimą į
parką buvo numatoma išryškinti, įrengiant erdvesnę
įėjimo aikštelę, patį įėjimą atitraukti nuo
gatvės, iškloti betono plokštėmis, pabrėžti
flagštokais, granitiniais borteliais, netoli įėjimo
pastatyti parko plano lentą, parko takus ties įėjimu
pakelti iki gatvės šaligatvio lygio (20 cm),
išvengiant laiptelių ties įėjimu.
Buvo numatyta praplatinti
ir įėjimo taką nuo Dariaus ir Girėno gatvės (ties
Daukanto gatve), įėjimą iškloti betono plokštėmis.
Sudarant parko
rekonstrukcijos projektą, atsižvelgiant į
landšaftinius ir biologinius požymius, buvo išskirta
50 sklypų ir pateikti pasiūlymai dėl jų
rekonstrukcijos.
Palangos botanikos parko
esamiems medynams tuo buvo būdingas natūralaus miško
charakteris. Duominuojančių miško rūšių -
paprastosios pušies ir juodalksnio gryni medynai parko
teritorijoje buvo pasiskirstę nevienodai. Atskirai
augančios paprastosios pušys užėmė apie 21, 2 ha,
juodalksniai - 2, 1 ha, o mišriai augančios pušys -33
ha, paprastosios eglės - 0, 8 ha. Botanikos parko
masyvuose 1960-1964 metais ryškiai dominavo mišrūs ir
gryni paprastosios pušies medynai, kurie sudarė 82
proc. visų medynų ploto. Be to, visų mišrių medynų
sklypuose paprastoji pušis sudarė 20-30 proc. medynų
sudėties. Antroje vietoje buvo juodalksnynai, kurių
mišrių ir grynų kartu paėmus buvo 17 proc. Jie iš
lapuočių medžių labiausiai buvo paplitę mišriuose
parko medynuose. Paprastoji eglė vyravo tik viename
mišraus medyno sklype, kuris sudarė 1 proc. visų
medynų ploto. 10-20 proc mišrių medynų sudėtyje
sudarė mažalapė liepa, drebulė, paprastasis klevas,
karpytasis beržas ir paprastasis uosis. Devyniuose
medynų sklypuose buvo aptinkamas paprastasis ąžuolas,
kalninė guoba, paprastasis skirpstas, paprastasis
skroblas.
Be jau minėtų, parke
augo dar keturi vietiniai medžiai. Tai baltalksnis,
blindė, paprastasis šermukšnis ir paprastoji ieva.
Apie 90 proc. parko
medynų turėjo daugiau arba mažiau išsivysčiusį
krūmų ardą - vadinamąją traką. Tankus jis buvo
15-oje proc. želdynų. Gausiai buvo paplitę šie
krūmai: paprastasis lazdynas, paprastasis sausmedis,
kalninis serbentas, raudonuogis šeivamedis, europinis
ožekšnis, pilkasis gluosnis ir paprastasis kadugys.
Trako ordą dažnai papildydavo drebulės ir baltalksnio
šaknų atžalos bei kiti menkaverčiai augalai. 82
proc. parko medynų buvo 80-160 metų amžiaus. Pakenkti
parazitinių grybų, kenkėjų, žmogaus sąlygojamų
neigiamų aplinkos faktorių, masiškai džiūvo
juodalksniai, pušys, drebulės, kiti medžiai. Kadangi
tuo laiku nebuvo efektyvių priemonių parko medynų
nykimui sustabdyti, buvo siūloma atnaujinti juos
rekonstrukcijos būdu - iš viso 91 proc. medynų. Buvo
siūloma ruošti ir naują medynų pakaitą seniesiems
tebeaugant, reguliuoti naujųjų medynų rūšinę
sudėtį ir tankumą. Kadangi pomiškiui formuotis labai
trukdė trakas, tai medynų rekonstrukciją buvo
rekomenduojama pradėti nuo trako kirtimo, pomiškio
sodinimo. Buvo leidžiama kirsti tik džiūstančius
medžius. Tankaus trako kirtimą buvo siūloma kartoti
kas 2-3 metai ir tol, kol pomiškio medeliai neiškils
virš trako ardo.
Rekonstravus Palangos
botanikos parką, grynųjų medynų sudėtis turėjo
būti tokia (ha): paprastoji pušis - 19, 5, juodoji
pušis -1, 2, kalninė pušis -1, 2, paprastoji eglė -
1, 6, baltoji eglė - 0, 6, raudonasis ąžuolas - 6, 8,
paprastasis ąžuolas - 0, 7, juodalksnis -1, 3,
karpotasis beržas -0, 8, plaukuotasis beržas -1, 5,
paprastasis skroblas - 1, 3, mažalapė liepa -2, 9,
didžialapė liepa -2, 0. Viso grynieji medynai turėjo
užimti 39, 4 ha plotą.
Iš viso parke po
rekonstrukcijos masyvų pakraščiuose ir aikštėse
turėjo būti naujai pasodintos tokios želdinių
rūšys:
1. Spygliuočiai medžiai:
kanadinė cūga, baltosios, dygiosios melsvaspyglės,
Engelmano, paprastosios, serbinės eglės, dviskiautis
ginkamedis, balzaminis, pilkasis kėnis, europinis
kukmedis, europinis, japoniškas, sibirinis maumedis,
Bankso, juodoji, kalninė, sidabrinė pušis;
2. Lapuočiai
medžiai:paprastasis raudonasis ąžuolas, kvapusis,
Maksimovičiaus, popieržievis beržas, paprastasis
bukas, baltasis svyruoklinis gluosnis, paprastasis
kaštanas, amūrinis kamštinis, paprastasis,
platanalapis Leopoldo, sidabrinis, totorinis, trakinis
klevas, didžialapė, mažalapė, sidabrinė liepa,
pilkasis riešutmedis, paprastasis skroblas, paprastasis
pensilvaninis uosis, baltažiedis vilkmedis, žaliasis
uosis;
3. Lapuočiai
krūmai:paprastosios štambinės, persinės alyvos,
paprastasis buksmedis, korėjinė, lenktašakė
forzitija, Duglašo , grauželinė, vienapiestė
gudobelė, stambiažiedis jazminas, Dilso, gulsčiasis ,
žvilgantis kaulenis, Bilijardo, japoninė, niponinė,
smailapė, Vankuto lanksva, paprastasis ligustras,
dyglialapė makonija, europinis ožekšnis, paprastas
ožekšnis, paprastasis putinas, paprastasis pūslenis,
paprastasis raudonlapis, Tunbergo raugerškis,
kultūrinės rožės, mėlynuogis, rytinis, totorinis
raudonžiedis, totorinis purpurinis sausmedis, baltoji
sedula, auksuotasis, kalninis serbentas, raudonžiedis
svarainis, juoduogis, raudonuogis šeivamedis;
4. Vijokliai:penkialapis
vynvytis, gelsvoji raganė.
;)
;)
;)
;)
