ŽELDYNININKAS PRANAS MARTINAITIS

 

Stasė Martinaitytė-Šilgalienė

 

Tekstas parengtas pagal Vaidos Atienės, Lidijos Mineikytės, Neringos Vaitkutės publikaciją „Palangos botanikos parko centrinės alėjos ardvių emocinio poveikio lankytojams tyrimas“, išspausdintą 2001 m. Vilniaus dailės akademijos išleistoje knygoje „Lietuvos želdynų ateitis“, p. 73-80

 

Palangos botanikos parko šimtmečio paminėjimas būtų neišsamus, nepriminus tų žmonių, kurie pokario metu pirmieji rūpinosi šio parko, jo augmenijos atkūrimu, tvarkymu. Vienas iš tų žmonių, kuris po Antrojo pasaulinio karo ėmėsi parko atkūrimo darbų, buvo žymus Lietuvos dekoratyvinės sodininkystės specialistas Pranas Martinaitis, 1955-1961 metais vadovavęs Palangos botanikos parkui.

Apie šį garbingą ir parkui nusipelniusį žmogų palangiškiai ir miesto svečiai mažai žino. Norėdami užpildyti šią spragą, paprašėme Prano Martinaičio dukters, gyvenančios Palangoje, parašyti atsiminimus apie tėvą.

Palangos botanikos parkas, konferencijos organizacinis komitetas dėkoja poniai Stasei Martinaitytei-Šilgalienei už paruoštą informaciją apie Praną Martinaitį.

Antanas Sebeckas

Pranas Martinaitis gimė 1898 m. sausio 1 d. Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus Mozūriškių kaime mažažemio ūkininko šeimoje. 1905 m. kartu su tėvais išvyko į Ameriką. Ten Brukline pradėjo lankyti mokyklą, bet 1908 m. šeima vėl sugrįžo į Lietuvą. Čia mokėsi Gelgaudiškio ir Šakių pradinėje ir klasinėje mokyklose iki 1914 metų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kartu su tėvais evakavosi į Rusiją, kur mokėsi ir dirbo Maskvos Botanikos sode. 1918 metais šeimai grįžus į Lietuvą, Pranas Martinaitis išvyko mokytis į Vokietiją, Berlyno sodininkystės mokyklą. Ją baigęs, 1920 m. grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Žemės ūkio ministerijos sodininkystės specialistu Fredos dvare. Įsteigus Sodininkystės mokyklą, joje dirbo iki 1923 m., kol buvo įsteigtas Kauno Botanikos sodas. Jame P. Martinaitis dirbo vyriausiojo sodininko pareigose iki 1927 metų. Tais pačiais metais jis paskiriamas Kauno miesto valdybos sodininkystės skyriaus vedėju. Augino gėles, sodino Ąžuolyną, puošė kitus Kauno parkus, aikštes, Laisvės alėją, Karo muziejaus aplinkumą. Buvo kviečiamas konsultacijoms į Pažaislio vienuolyną, į Lietuvos dvarus. Kaune įsteigė miesto Sodininkystės organizaciją, paruošė daug gerų specialistų - daržininkų, sodininkų, kurie pasklidę po Lietuvą tęsė mokytojo darbą. Ne kartą buvo komandiruojamas į užsienio šalyse ruošiamas parodas įsigyti sėklų ir augalų. Buvo tarptautinio sodininkystės kongreso Berlyne, Essene (1938) Lietuvos delegatas. Buvo Lietuvos žemės ūkio rūmų delegacijos, kuri 1936 metais vyko į Švediją ir Daniją, sudėtyje.

Antrojo pasaulinio karo metu, traukiantis vokiečiams iš Lietuvos, palikęs kaimynams prižiūrėti gausiai apstatytą butą Kaune, Pranas Martinairis laikinai išvažiavo į gimtąjį kaimą, kur buvo apsigyvenusi jo dukra su šeima. Frontui nutolus į vakarus, jis vėl grįžo į Kauną, bet į namus nebuvo įleidžiamas. Saugumiečiai pasinaudojo butu ir viskuo, kas jame buvo. Nežiūrint į tai, sovietų valdžia paskyrė Praną Martinaitį Kauno miesto apželdinimo tresto direktoriumi. Deja, neilgam. Paprašius P. Martinaičiui grąžinti sovietų valdžios užgrobtą jo turtą, 1944 m. gruodžio 22 d. grįžtantis po darbo namo buvo suimtas ir nuteistas 10 metų laisvės atėmimo.

Karagandos lageryje Pranas Martinaitis iškentėjo iki 1954 m. Ir lageryje jis nepamiršo mėgstamo darbo. Jo žmonai pasisekė atsiųsti sėklų, jo pasodintos gėlės pražydo ir lageryje. Dar metus jam neleista grįžti į Lietuvą. Karagandoje tuos metus jis dirbo Botanikos sode agrotechniku.

1955 m. spalio 29 d. Pranas Martinaitis sugrįžo į Palangą. Nuo senų laikų pažįstamam Kultūros skyriaus vedėjui Juciui rekomendavus, Palangos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Praną Martinaitį bandomajam laikotarpiui paskyrė dirbti Palangos parke, kur ir liko dirbti.

Grįžęs iš tremties, šis žmogus pergyveno ne dėl išgrobstytos nuosavybės ir turto, bet dėl prarastų ilgo ir kruopštaus darbo vaisių, savo raštų, išradimų, išvestų augalų bei kitų specialybės darbų aprašymų ir nuotraukų albumo. Mėgstamas darbas buvo jo gyvenimo prasmė. Jis visa savo energija pasinėrė į Palangos parko atkūrimą: valė parko sausuolius, atnaujino takus. Rinko sėklelę po sėklelės, augino daigelį po daigelio ir taip priaugino trūkstamų Palangos puošimui daigų. Važinėjo po Vilniaus, Kauno, Rygos botanikos sodus, kur rado buvusių savo pažįstamų, bendradarbių, mokinių, iš kurių ir prisirinko augalų pradinukų. Daug vargo, kol iš visos Lietuvos surinko nors dalelę - 125 pavadinimų jurginų. Surinko, daugino dar 140 hibridų ir viską smulkiai aprašė: spalvą, formą ir kitus ypatumus. Pranas Martinaits rašė apie Palangos apylinkei būdingus, šiame krašte augančius vaistinguosius augalus. Kiekvienais metais sudarinėjo naujai atsodintų, atnaujintų medžių, krūmų, išaugintų gėlių sąrašus, vedė jų statistiką. Sudarė sisteminį Palangos medelių ir krūmų sąrašą lietuviškais ir lotyniškais pavadinimais, medžius pažymėjo jų pavadinimų lentelėmis. Visi 6 didelio darbo metai buvo atiduoti Palangos parkui, o naktys - rašymui, tyrinėjimui. Išauginta tūkstančiai gėlių Palangos ir aplinkinių rajonų puošimui. Poilsiautojai ir miesto gyventojai prisimena žilstelėjusį aukštą vyrą saulei tekant kasdien gatvės gėlynus persodinant ryškiažiedėmis gėlėmis. Tuo laikotarpiu parke apsigyveno ir buvo globojamos 3 stirnų šeimos, tvenkinyje apgyvendinta gulbių pora ir karpuotasnapės antys.

Gaila, kad, nežiūrint visko, kas buvo padaryta pačiu sunkiausiu laiku ir kiek buvo padaryta, Prano Martinaičio pasiaukojamas darbas nebuvo įvertintas. Vietoj padėkos jam teko iškęsti daug skriaudos ir neteisybės. Laikas dar buvo nepalankus. 1961 m. gruodžio mėnesį jis buvo išvarytas į pensiją.

Bėgo laikas, kadrų kaita parke buvo didelė, bet šis žmogus taip ir nebuvo deramai įvertintas, nors laikmetis ir pasikeitė. Atrodo, kad nebuvo tų šešerių pokario metų, nebuvo jo didelio ir vertingo įnašo. Parko istorija kuriama po P. Martinaičio. Tačiau pavarčius to meto spaudą galima surasti nemažai publikacijų apie jo veiklą. 1957 m. lapkričio 20 d. P. Mičiūno straipsnyje „Naujai atgimęs miestas“ rašoma: „Palangos skverus, sodus, šaligatvių pakraščius puošia gėlės, kurias su nuoširdžia meile išaugina sodininkas P. Martinaitis“.

1960 m. sausio 30 d. straipsnyje „Palangoje pavasarį pražydės gėlės“: „Jau dabar šiltnamyje tarp žydinčių raktažolių ir ciklamenų eilių sukinėjasi daržininkystės vedėjas P. Martinaitis. Tai žmogus, kurio darbo ir iniciatyvos dėka puošiasi ir ištisą vasarą žydi mūsų gražusis kurortas. Puošiasi gražiai, planingai parinktų gėlių žiedų koloritu ir rūšimis arskiri skverai ir gėlynai sudaro lyg auste išaustus įvairiaspalvių gėlių kilimus“.

1960 m. liepos 25 d. „Tiesa“ rašė: „Pažymėtinas P. Martinaičio darbas, kad gėlės marguoja įvairiomis spalvomis prie šaligatvių, senuose ir naujuose skveruose, aikštėse, prie sanatorijų ir poilsio namų. Palanga virsta ištisu gėlynu“.

Pranas Martinaitis išėjo amžinybėn 1972 m. lapkričio 25 d. Palaidotas Palangos kapinėse. Palydėjo jį į amžinąjį poilsį tik artimieji ir būrelis jo draugų.

Karštai mylėdamas savo Tėvynę, Pranas Martinaitis pajėgė atlikti darbų, kurie jo vardą įrašė į Lietuvos želdininkystės istoriją. Palanga gali didžiuotis, kad pokario laikotarpiu parką ir miestą puošė šio žymaus specialisto išaugintos gėlės, krūmai ir medžiai.