„Birutės laikais žemaičiai
garbino dievaičius. Doros mergelės pasišvęsdavo tarnystę
dievaičiams. Jos kurstydavo amžinąją ugnį, darydavo
gailestingus darbus žmonėms ir vesdavo labai skaistų ir
dorą gyvenimą. Tarpe vaidilučių buvo ir Birutė -
vaidilutė-naujokė. Vieną kartą Birutė nešė savo
broliams žvejams valgyti. Pavalgydinus brolius, nuėjo pas
amžinąją ugnį. Buvo tai graži vasaros diena, kurioje buvo
čia atvykęs vyriausias kunigas, kurs priėmė tą dieną
merginas, pasiruošusias į eiles vaidilučių. Birutė
taipogi stovėjo gerų mergelių eilėse ir turėjo būti tą
dieną pašvęsta dievaičių tarnystei. Birutė laikė ant
rankos baltą - vaidilutės - rūbą. D. Kunigaikštis
Kęstutis, pagavęs baltąjį rūbą nuo Birutės rankos,
įmetęs jį į ugnį, o Birutę su savim paėmęs.
Praėjo daug metų. Birutės
sūnus Vytautas priėmė šv. krikštą ir buvo didžiu
darbuotoju tėvynės ir krikščionijos. Birutė gi paliko
ištikima tarnaitė dievaičių ir, mirusią ją palaidojo ant
kalno, ant kurio degė amžinoji ugnis dievaičiams, kuriems
Birutė buvo savo jaunystę žadėjusi, ident ten po mirties
amžinai ilsėtųsi. O kalnas tapo Birutės vardu pramintas”.
