R. Pilkauskas: "Palangos botanikos parko autentiškumo beieškant"

PARKO AUTENTIŠKUMO BEIEŠKANT

Regimantas Pilkauskas

Tekstas parengtas pagal Regimanto Pilkausko publikaciją „Parko autentiškumo beieškant“, išspausdintą 2001 m. Vilniaus dailės akademijos išleistoje knygoje „Lietuvos želdynų ateitis“, p. 49-67


E. André

Kolekcininkai, kurie renka pašto ženklus ar senas knygas, patiria įvairių išgyvenimų. Šiame straipsnyje pasakojama, kaip kraštovaizdžio architektas, tarsi kolekcininkas, daugelį metų įvairiais būdais rinko medžiagą apie Palangos parką ir jo kūrėjus, svajodamas prisidėti prie parko pirmykščio pavidalo arba bent prie jo pirmykštės idėjos išlaikymo.

Mano susidomėjimas kilo 1963 metų rudenį, kai Palangoje buvo svarstomas parko restauravimo projektas [1]. Tuomet istorikas A. Raulinaitis pateikė Palangos ir jos parkų istoriją [2] su ilgoku literatūros sąrašu. Parko istorijos autorius nelygino atskirų literatūroje prieštaringai išdėstytų žinių, nuomonių, niekuo neabejojo, o tiesiog pasitelkęs kai kuriuos spaudoje paskelbtus duomenis bei savo išmonę, parašė parko kūrimo istoriją ir pateikė pasiūlymų dėl jo tolesnio tvarkymo. Svarbiausias šios istorijos teiginys buvo tai, kad kuriant parką dalyvavo pasaulinio garso prancūzų kraštovaizdžio architektas Edouardas André.

Projektą recenzavęs archit. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis neginčijo E. André autorystės, tačiau pasigedo dokumentų, kurie tai paliudytų. Jis paragino restauratorius ieškoti autentiškų parko projekto brėžinių, eskizų arba bent šalutinės medžiagos: laiškų, sutarčių, sąskaitų.

Tuose svarstymuose dalyvavau ir tada supratau, kad vykdant skubius užsakymus labai sunku sukaupti autentiškų duomenų apie mūsų senuosius parkus. Specialistai turėtų jų ieškoti nuolatos, išnaudodami kiekvieną pasitaikiusią progą.

Pradėjus Palangos parko takų atnaujinimo darbus neturint autentiškų planų, teko ieškoti duomenų žemėje. Buvęs parko direktorius Evaldas Navys ne kartą pasakojo, o vėliau ir aprašė, kaip 1964 m. buvo atkuriamas rožynas [3]. Jo plotas buvo žvalgomas arkliniu plūgu verčiant vagas. Atsidengė žvyruotų takų fragmentai, o pagal juos buvo atkurtas rožyno takų tinklas.

Po keliolikos metų (1975-1980 m.) kitas parko direktorius Kazimieras Urbanavičius ėmėsi statyti parko ūkines patalpas ir šiltnamį bei subtropinių augalų ekspozicijos salę (archit. G. Likša). Jie buvo pastatyti sodininko namelio ir medelyno vietoje. Laikas parodė, kad šie statiniai parkui buvo reikalingi, naudingi, o jų vieta tinkama, nes atitiko ir E.

Į vakarus nuo naujojo šiltnamio, žemesnėje pajūrio lygumos terasoje driekėsi aikštė, kurią vietiniai žmonės vadino grafo Tiškevičiaus daržu. Šiauriniame jo gale prieš karą stovėjęs šiltnamis, o pietiniame, medžių sąžalyne ir dabar tebestovi mūrinis, apsamanojęs postamentas.

Parke savo jėgomis bandyta bent iš dalies atkurti „mažąjį parterį“, kaip daugelis ir dabar jį tebevadina. Pirmiausia „parterio“ centre buvo surastas, atkastas ir suremontuotas vandens baseinas.

Buvusią padėtį padėjo įsivaizduoti senas Palangos planas, išleistas lenkų kalba Palangos mylėtojų draugijos Varšuvoje. Šio plano kopiją K. Urbanavičius buvo radęs parko archyvuose, bet jo kilmės ir išleidimo metų nežinojo. Šio plano lietuviškąją versiją iliustracijų byloje turėjo ir istorikas A. Raulinaitis, bet savo ataskaitoje [2] jo neaprašė. Vėliau man pavyko aptikti šio plano originalą 1913 m. išleistoje knygelėje apie Palangą [4] (1 pav.). Kaip matyti iš plano, parteryje baseinas neparodytas, o pietinis jo galas užbaigtas ovalu.

Nuo 1975 metų Vilniaus dailės akademijos (iki 1989 10 23 buvusio Lietuvos SSR Valstybinio dailės instituto) kraštovaizdžio architektūros specializacijos studentai vasaros praktikos metu lankydavo Palangos parką. Parko direktoriui pakvietus, jie padėjo tyrinėti šią aikštę (2 pav.).

Panašiai kaip ir rožyno atkūrimo atveju žinių teko ieškoti žemėje. Padarius keletą perkasų, paaiškėjo buvusių takų tinklas. Buvo atkastas gelsvų keraminių vandentiekio vamzdžių trasos fragmentas su šulinėliu iš raudonų plytų (3 pav.). Buvusio šiltnamio vietoje betoninių pamatų neaptikta, bet rasta iš raudonų plytų suklotos juostos, kurios galėjo būti pagrindu lengvai šiltnamio konstrukcijai.

Pietinėje mažojo parterio dalyje, į rytus nuo stovinčio postamento (4 pav.) surastas ir kitas, nuverstas ir apipiltas žemėmis. Pakasinėjus simetriškai į vakarus, aptikti ir trečiojo postamento pamatai. Kas ant šių postamentų stovėjo, patikimų žinių neteko aptikti. Greičiausiai tai buvo dekoratyvinės vazos, panašios į tas, kurios ir dabar stovi priešais rūmus.

Galvota apie šios vietos atkūrimą, tačiau didele kliūtimi stojo savaime išplitęs medynas. Pradėjus jį kirsti buvo galima susilaukti Palangos visuomenės protestų, kurių direktorius K. Urbanavičius daug buvo patyręs, kirsdamas 1967 metais ir vėliau audrų išvartytus parko medžius.

Šios svarbios parko vietos atkūrimas buvo atidėtas, tačiau galima tikėtis, kad prie jo greitai vėl bus sugrįžta.

Pirmą svarbų Palangos parko dokumentą aptikau Paryžiuje. 1983 metų kovo mėnesį grupė Sovietų sąjungos kraštovaizdžio bei kitų architektų nuvykome į Nacionaliniame meno ir kultūros G. Pompidou (Pompidu) centre vykusią La Villette parko konkursinių darbų parodą, kaip to konkurso ir parodos dalyviai. Norėdami praplėsti įspūdžius, mudu su kolega Augiu Guču paskambinome į namus Petrui Klimui, buvusio Lietuvos ambasadoriaus Prancūzijoje Petro Klimo sūnui. Jis mus pakvietė ir vakare nuvykome į svečius. Susipažįstant pusiau juokais paaiškinome, kad norėjome aplankyti Lietuvos ambasadą, bet ji dabar neveikia, todėl ir atvykome čia. Ponia Zita Klimienė mus pavaišino. Besikalbant užsiminiau apie savo norus ką nors sužinoti apie E. André veiklą Lietuvoje. Papasakojau vakarykščius įspūdžius iš Šomono kalvų parko (Parc des Buttes-Chaumont), kurį jaunystėje kartu su kitais kūrė E. André ir kuriame medžių šaknų pavidalo pakopos iš betono man atrodė visai tokios pat, kaip ir takeliuose prie Palangos parko tvenkinių (5 pav.). Šeimininkas prisiminė, kad kažkada iš antikvarų pirkęs Palangos parko iliustraciją. Nuėjęs prie knygų spintos surado ją ir parodė. Tai buvo spalvotas Palangos parko vaizdas iš paukščio skrydžio (žr. I-ąją įkliją). Netrukus jis atsiuntė man šio piešinio kopiją. Užrašas apačioje: „Palangos parkas (Kuršas, Rusija) prancūziškas parteris“, o viršuje kairėje „Revue Horticole“.

Užtruko, kol pasitaikė proga padirbėti Maskvoje, SSRS Mokslų Akademijos Vyriausiojo botanikos sodo bibliotekoje, kur radau senų sodininkystės žurnalo „Revue Horticole“ komplektų. Palangos parko vaizdo spalvotą įkliją aptikau 1906 metų komplekte. Greta dar įdėtas kraštovaizdžio architekto Edouardo Franēois André sūnaus René Edouardo André straipsnis „Palangos parkas (Kuršas)“ (p. 422-425).

Perskaitę straipsnį sužinojome, kad E. André dirbo drauge su sūnumi, o darbas truko trejus metus. Paaiškėjo jų požiūris į vietovę, pajūrio mišką ir Lietuvos augaliją. Atsiskleidė pradai, pagal kuriuos buvo kuriama erdvė aplink rūmus bei naujasis vandens telkinys. Apie tai jau rašyta „Kultūros baruose“ [5], o neseniai pasirodė ir René André straipsnio vertimas į lietuvių kalbą [6].

Ieškant duomenų apie E. André sukurtus parkus, dėmesys visada krypo į prancūzų kolegas ir Versalio Nacionalinę sodininkystės mokyklą. 1984 metais dalyvaudamas pasauliniame Tarptautinės kraštovaizdžio architektų sąjungos (IFLA) kongrese Siófoke (Vengrija), pakalbinau Versalio Nacionalinės aukštosios sodininkystės mokyklos direktorių poną Raymondą Chaux (Šo). Lietuvoje sklandė kalbos, o kraštovaizdžio architektė Dainora Juchnevičiūtė ir rašė, „kad Lentvario parko plano originalas saugomas Versalio sodininkystės mokyklos bibliotekos archyve“ [7]. Direktorius apie tai nieko nežinojo, bet žadėjo išsiaiškinti ir parašyti. Netrukus gavau jo laišką ir medžiagą apie E. André darbus grafui Orlovui-Davidovui Otradoje prie Serpuchovo. Apgailestavo, kad dabartinėje tyrinėjimų būklėje visų man aktualių dalykų atsiųsti negali.

Panašius klausimus Siófoko kongrese kėliau ir profesorei Frederique Tanguy iš Angerso Žemės ūkio universiteto (Prancūzija). Ji atsiuntė įdomios medžiagos apie Rene André sukurtus parkus Angerse, o klausimus apie Edouardą André persiuntė savo kolegai Danieliui Lejeune (Leženui), E. André gimtojo miesto Bourges želdynų direktoriui. Jis 1987 m. vasarą atsiuntė man keletą įdomių dokumentų kopijų ir mažą knygelę. Svarbiausieji iš jų - du skirtingu laiku sudaryti Edouardo André projektuotų objektų sąrašai. Juose nurodomos šeimininkų pavardės, projektuojamų objektų pavadinimai bei šalis, kurioje jie yra, tačiau nenurodytas darbų atlikimo laikas (6 ir 7 pav.). Pirmajame sąraše yra trys tuo metu Rusijos okupuotoje Lietuvoje suprojektuoti parkai: Trakų Vokės, Užutrakio, Palangos, o antrajame matomas dar ir ketvirtasis - Lentvario. Šių svarbių dokumentų kilmė paaiškėjo ne iš karto, nes nei p. D. Lejeune (Leženas), nei kiti paklaustieji nesiėmė jų komentuoti.

Per šį Lietuvos nepriklausomo gyvenimo dešimtmetį sužinojome daug naujo apie E. André projektuotus parkus. Palangos parko administracija, ruošdamasi parko šimtmečio minėjimui, užsakė istorinius tyrimus jo įkūrimo datai nustatyti. Istorikė Zita Genienė peržiūrėjo daug Lietuvoje esančios medžiagos, kritiškai ją įvertino ir patikslino parko įkūrimo laiką [8]. Ji parodė, kas išeina, kai rašant istoriją ir stokojant duomenų, pernelyg pasikliaujama savo vaizduote. Pokario metais rašiusieji apie Palangos parką [9, 10], jo įkūrimo datą nukėlė net į 1848 metus, bet šaltinių ar motyvų nenurodė. Jie minėjo E. André ir jo tariamai grandiozinio parko projektą, kuris esą įgyvendintas tik iš dalies, o darbai užsitęsė iki 1899 metų. Jeigu šie autoriai būtų prisiminę kada E. André (1840-1911) gyveno, kai kuriuos aiškinimus tikriausiai butų pakeitę.

Istorikas A. Raulinaitis [2] toliau plėtojo ankstyvąją parko kūrimo versiją, kuri vėliau paplito ne tik leidiniuose turistams, bet ir enciklopedijose. Matyt, daugelį klaidino praėjusio šimtmečio viduryje senų apleistų kapinių vietoje šalia kurhauzo grafų Tiškevičių įkurtas sodelis. Tačiau šį sode1į sieti su mišku prie Birutės kalno arba su E. André atvykimu į Palangą nebuvo jokio pagrindo.

Istorikas A. Raulinaitis [2] literatūros sąraše minėjo Igno Končiaus ir Viktoro Ruokio knygą [11], tačiau joje pateikiamų duomenų apie Palangos parko įkūrimą nei paneigė, nei parėmė. Senieji autoriai knygos prakalboje (4 psl.) rašė: „Tiekiamoji medžiaga visa rinkta vietoje, beveik nenaudojant esamosios literatūros: šitie šaltiniai nežlugs, o anie kinta sykiu su greitu gyvenimu“. Vien todėl jų teiginiais reikėjo pasitikėti. Jie rašė, kad: „Parkas pradėtas tvarkyti 1895 metais, o pagražinimo darbus vedė dailininkas André, prancūzas“ arba, kad „Linksmas parko rūmas (56 pav.) pabaigtas statyti 1898 metais“, pagaliau, „Be šio naujojo parko, yra dar kitas, Senasis parkas, ties kurhauzu. Jis nedidelis, senų juodalksnių priaugęs, takais išraizgytas“. Dabar mums žinomi faktai jų teiginiams neprieštarauja.

1994 m. Prancūzijoje įkurta Edouardo André (1840-1911) asociacija. Nuo tada jos prezidentė E. André produkraitė Florence André Kaeppelin pradėjo ieškoti kontaktų su Lietuvos parkų specialistais. Ją tai skatino ir viena aplinkybė.

La Croix-en-Touraine (La Krua-en-Turen) stovi ant Cher (Šer) upės kranto. Ten savo sodyboje kadaise gyvenimą baigė Edouardas E. André ir ten iki šiolei gyvena jo palikuonys. Šis miestelis yra susidraugavęs su Birštonu. Jau keleri metai lietuviai ir prancūzai važinėja vieni pas kitus į svečius. Pažintis su atvykstančiais lietuviais praplėtė ir p. Florence André Kaeppelin žinias apie Lietuvą. Kaip vėliau kartą prisipažino, kažkada Palangos ieškojusi Rusijos žemėlapyje, bet nesuradusi.

Besiruošdama kelionėn į Birštoną ir Lietuvą ji 1995 m. balandžio 14 d. kreipėsi į Lietuvos ambasadą Paryžiuje, informavo apie save, E. André asociaciją ir pasiūlė bendradarbiavimo būdų. 1995 metų vasarą jos kaimynė p. Odette Ronflard, važiavusi į Lietuvą, buvo paprašyta surasti žmonių, besidominčių E. André kūryba. Kažkuris Vilniaus savivaldybės tarnautojas davė jai mano adresą ir taip į mano rankas pateko kai kurie p. Florence Kaeppelin parengti dokumentai su Palangos parko plano kopija. Rašiau p. Florence apie mūsų domėjimąsi Palangos parko planu, o kitais metais sulaukėme Lietuvoje ir jos pačios. Apie susitikimą Birštone rašiau „Žemaičių. Žemėje“ [12], o čia tik paminėsiu apie Palangos parko plano suradimo aplinkybes.

Antrojo pasaulinio karo metais Edouardo André sūnui René André (1867-1942) mirus, šeima daug archyvinės medžiagos perdavė saugoti Nacionalinei aukštajai sodininkystės mokyklai Versalyje, nes ir tėvas, ir sūnus ilgus metus dirbo šioje

Ponia Florence André Kaeppelin savo įkurtos E. André asociacijos veiklą pradėjo nuo archyvinės medžiagos kaupimo ir tvarkymo. Šiuo tikslu ji kartą aplankė ir minėtosios Versalio mokyklos palėpes. Ten ji surado dešimtį įrėmintų E. André projektų, kuriuos jis pats kadaise naudojo studentų mokymui. Jie buvo sunumeruoti ir pagal tai galima spręsti, kad jų būta ne mažiau devyniolikos. Tarp surastųjų buvo ir Palangos parko planas. Ant rėmo lentelė su užrašu: Parc de Polangen par E. S. André 1899. Matyt autoriui Palangos pavyzdys atrodė įdomus ir pamokantis, jei jis jį pateikdavo savo studentams. Na, o mums šis autentiškas parko planas yra vienas iš svarbiausių Lietuvos kraštovaizdžio architektūros istorijos dokumentų (žr. Ib įkliją).

Po metų p. Florence André Kaeppelin aptiko ir kitą mums labai svarbų dokumentą. Kartą drauge su jauna kolege, E. André asociacijos sekretore Stephanie de Courtois, dirbo Versalio mokyklos bibliotekoje. Sena bibliotekos darbuotoja p. Genevieve Percie du Sert (Ženevie Persi du Se) pasiūlė peržiūrėti sulankstytų ir virve surištų brėžinių paketą, kuris nuo neatmenamų laikų stovėjo studentų darbų spintoje. Vieną po kito išlankstydamos įvairius studentų darbus, jos staiga patyrė atradimo džiaugsmą. Viename lakšte, sulankstytame į keturias dalis, buvo Lentvario parko parteris (žr. III a įkliją).

Prisiminkime, Lietuvoje seniai buvo žinoma, kur yra Lentvario parko planas. Deja, Versalio mokyklos šeimininkai juos buvo užmetę, o dabar po truputį iš naujo atranda. Surastoji medžiaga E. André asociacijos pastangomis restauruojama, dauginama ir perduodama archyvams saugoti. Originalo dydžio, puikios kokybės Palangos ir Lentvario parkų planai kabo Palangos parko direktoriaus Antano Sebecko kabinete. Juos E. André asociacijos vardu parkui padovanojo p. Florence André Kaeppelin.

Buvo progos parodyti p. F. André Kaeppelin medžiagą, kurią 1987 metais gavau iš p. D. Lejeune (Leženo). E. André darbų sąrašai (6, 7 pav.) jai buvo žinomi. Pasirodo, tai buvusios savotiškos E. André vizitinės kortelės, kuriose nurodyti jo titulai, adresas ir svarbiausieji darbai bei jų užsakovai. Būsimieji užsakovai, gavę tokį lakštą informacijos, galėjo įvertinti jo patyrimą ir pagrįstai apsispręsti.

Parodžiau p. F. André Kaeppelin mažą knygelę, išleistą Bourges savivaldybės 1985 metais E. André sodo atidarymo proga. Bourges želdynininkai D. Lejeune ir R.-M. Marceron suprojektavo ir įtaisė Mazičres kvartalo sodą, kuriame šalia sveikųjų ilsėsis ir greta gyvenantys invalidai. Pavadindami sodą E. André vardu, jie pagerbė Bourges gimusį ir sodininkų šeimoje užaugusį pasaulinio garso kraštovaizdžio archkektą. Ponia F. André Kaeppelin prisiminė 1985-uosius metus, kai jos tėvas GeorgasAndré (1901-1986) buvo pakviestas į savo senelio vardu pavadinto sodo atidarymo iškilmes. Ten jis kalbėdamas atskleidė tam tikrą šeimos paslaptį. Pasirodo, Edouardas André paskutiniuosius penkerius metus buvo ligotas ir negalėjo vaikščioti bei kalbėti. Šeima šito viešai negarsino. Užsakymai iš visur plaukė kaip ir seniau, o juos vykdė sūnus, jau patyręs kraštovaizdžio architektas Renė André. Iš Georgo André kalbos paaiškėjo, kad sodo, kuriame bendrauja sveikieji ir invalidai, paskyrimas E. André garbei buvo labai simboliškas.

Vėl Prancūzijoje

1997 metų rugsėjo 5-7 dienomis Palangoje vyko mokslinė konferencija, skirta Palangos parko šimtmečiui paminėti. Joje dalyvavo ir E. André asociacijos prezidentė p. F. André Kaeppelin. Po konferencijos ji pakvietė mane ir Palangos parko direktorių p. A. Sebecką kitais metais atvykti į Tours (Turą) ir dalyvauti tarptautiniame kolokviume tema architektas ir botanikas Edouardas André (1840-1911) pasaulyje“. E. André asociacijai tarpininkaujant, Prancūzijos ambasada Vilniuje nupirko lėktuvo bilietus kelionei į Paryžių ir atgal. Taip atsirado galimybė aplankyti E. André tėvynę. Kadangi p. A. Sebeckas nevažiavo, tad išvykau vienas.

1998 metų balandžio 15 dieną trijų dienų tarptautinis kolokviumas Tours apskrities rūmuose iškilmingai prasidėjo. Posėdžių salės prieigos buvo papuoštos Anthurium andreanum, Philodendron andreana ir kitais E. André kadaise iš Pietų Amerikos parvežtais augalais bei jo produkraitės dailininkės Veronique André tapytais paveikslais. Ponai Eric ir Hélčne Levionnois violončele ir altu pagrojo A. J. Franchomme ir V. A. Mozarto kūrinių, kurie dažnai skambėdavo E. André namuose. Netrukus sužinojau, jog violončelininkas ir kompozitorius Auguste Joseph Franchomme (1808-1884) buvo Edouardo André uošvis. Net dvi A. J. Franchomme dukros Cécile ir Louise buvo Edouardo André žmonos. Pirmoji, pagimdžiusi keturis vaikus: anksti mirusią Cécile, du sūnus René, Paulį ir dukterį Marie, pasimirė, o antroji tuos vaikus padėjo auginti, vėliau ir ištekėjo už našlio jų tėvo.

E. André mirė savo sodyboje La Croix en Touraine, bet palaidotas Paryžiuje, Monmartro kapinėse, bendrame Franchomme šeimos kape, šalia anksčiau mirusios žmonos. Aplankyti jo kapo aš neturėjau galimumų, tad 1999 metų liepą, kai į Paryžių važiavo mano duktė Aistė, paprašiau jos aplankyti Monmartro kapines (Cimetičre de Montmartre) ir E. André kapą. Ji tai padarė (8 pav.). Kapas yraAvenue desAnglais 9, 2 eilėje, 23 kvartale.

Kolokviumo svečių buvo iš daugelio šalių, kuriose E. André dirbo: Didžiosios Britanijos, Italijos, Olandijos, Argentinos, Urugvajaus ir kt.

Ponia Phyllis Andersen iš JAV Harvardo universiteto Arnoldo arborerumo labai gražiai papasakojo apie E. André, Fredericko Law Olmstedo irArnoldo arboretumo dendrologo Charleso Sprague Sargento draugystę, kuri rėmėsi gilia profesine pagarba ir asmeninėm simpatijom. Pasak p. Andersen, F. L. Olmstedas (1822-1903), Amerikos kraštovaizdžio architektūros pradininkas, gėrėjosi E. André parkų projektais ir jo raštais. Pastebėta, kad F. L. Olmstedo privačiame kabinete buvo tik trys fotografijos: Johno Ruskino, Calverto Vaux ir Edouardo André.

Italų tyrinėtoja p. Luisa Limido kalbėjo apie įžymųjį prancūzų kraštovaizdžio architektą Jean-Pierre Barillet-Deschamps (1824-1875) kaip apie E. André mokytoją. Profesorė iš Versalio p. Janine Christiany pasakojo apie E. André draugystę su anglų kraštovaizdžio architektu, knygų apie angliškuosius gėlių sodus autoriumi Williamu Robinsonu (1838-1935). Jiedu susipažino 1867 metais Pasaulinėje Paryžiaus parodoje ir bendravo iki gyvenimo pabaigos.

Mano pranešimo klausytojai gyvai reagavo. Kai padėkojau p. Danieliui Lejeune (Leženui) už 1987 metais atsiųstus dokumentus, jis pašoko ir tarė: „Aš esu Lejeune, aš niekuomet nemaniau, kad tuomet ką tai svarbaus atsiunčiau.“

Kiek vėliau, man beaiškinant, kaip mums brangi kiekviena smulkmena, susijusi su E. André apsilankymu Lietuvoje, nuo kėdės pakilo E. André prosūnaitis p. Laurent Penicaud (Peniko) ir visiems pranešė, kad turi seną šeimos albumą, kuriame yra jo senelio René André fotografuotų nuotraukų. Keletas jų yra ir iš Lietuvos. Aš padėkojau už puikią žinią, o kita proga paprašiau atsiųsti tų fotografijų kopijų. Jis man jas ir atsiuntė. Pati įdomiausia bus bene 1898 metų birželio 21 dienos kelionė karieta iš Užutrakio į Lentvarį, keliantis keltu per sąsiaurį tarp Galvės ir Skaisčio ežerų. Karietoje su skrybėle sėdi Edouardas André, o jį nufotografavo jo sūnus René André

Per pertrauką profesorius L. M. Nourry (Nuri) iš Renno apgailestavo, kad iki šiol nežinojęs apie E. André projektuotus parkus prie Vilniaus. Prieš keletą metų pakeliui į Sankt-Peterburgą buvo sustojęs Vilniuje, turėjęs laiko, būtų

Turėjau laimę aplankyti E. André sodybą La Croix, kurią p. Florence André Kaeppelin savo pranešime kolokviume pavadino autobiografine. Jos istorija prasidėjo 1873 metais, kai plačiame Cher (Šer) slėnyje E. André nusipirko keletą hektarų žemės ir pradėjo kurti sodybą. Dabar joje matoma daugybė žemės panaudojimo formų, meninio sutvarkymo pavyzdžių, įvairios augalijos ir visuma pastatų, kurie saugo didelį André giminės kultūros paveldą. Čia dar yra daug senųjų parkų tyrinėtojams labai įdomių paveikslų, knygų, laiškų, užrašų ir kt.

Ponia F. André Kaeppelin padovanojo man keletą šeimos fotografijų ir porą kopijų grafų Tiškevičių laiškų, rašytų E. André. Šie laiškai papildo duomenų apie Palangos parką kolekciją ir dabar yra gera proga juos paskelbti (10, 11 pav.).

Palanga, 30 07 90*

Mielas Pone André,

Mus labai sujaudino jusų mielas laiškas. Aš negalėjau jums atsakyti ir padėkoti iš karto, nes mano vyras sirgo difterija. Ačiū Dievui jis dabar sveikas.

Mes jums dėkojame už jūsų. mielą ketinimą mums atsiųsti figų. Jeigu sezonas dar nepraėjo, geriausia priemonė būtų. atsiųsti paštu į Nemirsetą. Mano vyras man pavedė jums pranešti, kad jis šiandien siunčia is Nemirsetos knygą apie kopų apželdinimą prie Memelio (Klaipėdos). Deja ši knyga yra vokiečių kalba, bet mano vyras tikisi, kad nežiūrint to, ji galetų jus sudominti.

Palanga dabar labai graži ir mes labai norėtume kada nors jus pamatyti pas mus ir jums gyvu žodžiu labai padėkoti už visus tuos gražius dalykus, kuriuos jūs sukūrėte. Su dideliu nuoširdžiu draugiškumu Grafienė Antanina Tiškevičienė

Palanga, 1 /14 lapkričio

Mielas Pone,

Mes gavome jūsų antrą siuntinį. figų, kurį jūsų sodininkas iš Cannes mums atsiuntė. Jos atsiųstos labai geros buklės. Mes prašome priimti mūsų nuoširdžią padėką už, parodymą didelio draugiškumo, kuris mus labai sujaudino. Mes jums dėkojame už jūsų laišką ir už jūsų gražias mintis, kurias jūs išreiškėte su jums būdingu iškalbingumu.

Priimkite dar kartą, Mielas Pone André, mūsų šilčiausias padėkas ir tūkstantį draugiškų linkėjimų. Jūsų labai nuoširdus Grafas Feliksas Tiškevičius

(Laiškus iš prancūzų kalbos vertė doc. Irena Laptėvaitė)

Grafų Tiškevičių laiškuose išreikšta didelė pagarba Palangos parko kūrėjui. Mums, be abejo, būtų įdomu sužinoti ir ką E. André rašė savo garbingiems užsakovams. Šia tema įdomų pranešimą kolokviume perskaitė E. André asociacijos, sekretorė p. Stéphanie de Courtois. Analizuodama E. André raštus ir išlikusią korespondenciją, ji apibūdino žmones, su kuriais jis bendravo nuolatos keliaudamas per pasaulį. Ji bandė nustatyti, kaip veikė užsakovai E. André kūrybą, taip pat ir kaip E. André įtaka keitė užsakovų požiūrius į parkų meną. Tad ateityje galima tikėtis, kad sulauksime panašios medžiagos, paremtos susitikimais ir su grafų Tiškevičių giminės atstovais.

Mes kol kas žinojome tik apie vieną Edouardo André ir jo sūnaus René apsilankymą Lietuvoje. Tai iš p. Laurent Penicaud (Peniko) padovanotų fotografijų kopijų su užrašais, kurie datuojami 1898 metų birželio 18-27 dienomis. Ar tai buvo pirmasis E. André apsilankymas Lietuvoje, šiandieną tiksliai pasakyti negalima. Iš nuotraukų ir užrašų galima spręsti, kad pabuvota Palangoje, Užutrakyje, Lentvaryje, Vilniuje, Potsdame netoli Berlyno ir Samostrzele bei Potulice netoli Bydgoszczo (Bidgoščo). Neseniai p. F. André Kaeppelin savo prosenelio ir tėvų namuose La Croix aptiko seną skrynelę, kurioje rado keturias dešimtis René André užrašų knygelių. Jas jau patyrinėjo ponai Vaiva ir Steponas Deveikiai [13] ir nustatė, kad E. André su sūnumi René Lietuvoje lankėsi ir 1899 metų gegužės mėnesį, o René vienas dar ir 1899 metų rugsėjo mėnesį. Kaip jau žinome iš laiškų (10 pav.), grafienė A. Tiškevičienė ir vėliau kvietė E. André aplankyti Palangą pasižiūrėti savo kūrybos. Apie E. André atsaką žinių kol kas neturime.

E. André savo svarbiausius projektus išvardijo darbų sąrašuose (6, 7 pav.), kuriuose nieko nėra pažymėta apie darbų atlikimo laiką. Pirmajame, ankstyvesniajame sąraše pažymėti trys Lietuvos parkai: Trakų Vokės, Užutrakio ir Palangos, o antrajame atsiranda dar ir ketvirtasis, Lentvario parkas, kuris, matyt, truputį vėliau buvo tvarkomas.

Kadaise rašydamas apie Palangos parką [5], E. André autorystei esu priskyręs dar ir Kretingos parką. Tuomet pasiklioviau daktaru Stanislovu Karwowskiu [14], kuris išvardijo penkis E. André projektuotus parkus Lietuvoje. Sunku buvo juo nepasitikėti, kai šalia Palangos esantis Kretingos dvaras buvo tos pačios giminės valdomas. Tikriausiai E. André Kretingos dvare lankėsi, bet, matyt, nieko ypatingo jame nepadarė, užtat ir į savo svarbiausiųjų darbų sąrašus jo neįtraukė. Kretingos parką priskirti E. André kūrybai kol kas neturime pagrindo, panašiai kaip ir be paliovos kartoti bei aukštai iškelti vieno belgų dendrologo nuopelnus Palangos parkui.

Kadaise Palangos girininkas J. Gražulis [15], remdamasis p. Tiškevičienės ir p. Milevičiaus pateiktomis žiniomis, rašė, kad ...medžių ir krūmų sodinimas atliktas belgo Buyssens, padedant de Coulon“. Vėlyvesnieji autoriai [7, 9, 10] belgų sodininko pavardę įvairiai patobulino, nors jokių šaltinių, iš kur paimtos žinios, nenurodė. Jie padarė jį beveik E. André bendraautoriumi. Tai atitiko sovietmečiu paplitusią želdynų projektavimo praktiką, kai parkus projektuodavo universalūs architektai, o jiems talkino augalų žinovai, dažniausiai dendrologais vadinami.

E. André ir jo sūnus René buvo tie mūsų laikų kraštovaizdžio architektūros pionieriai, kurie drauge jungė gamtininko žinias ir menininko sugebėjimus. Jie artimai bendravo su botanikais, bet savo projektus kūrė savarankiškai. René André straipsnis žurnale „Revue Horticole“ [6] pakankamai gerai parodo, kiek daug E. André skyrė dėmesio augalų rūšių parinkimui ir jų panaudojimui.

Darbų vykdytojų ir parkų prižiūrėtojų nėra pagrindo laikyti E. André bendraautoriais, nesvarbu ar jie būtų vietiniai iš Palangos, ar iš Belgijos atvykę. Pernelyg iškėlę sodininkų indėlį, tuo pačiu sumenkiname parko kaip meno kūrinio reikšmę. Panašiai kaip metalo liejikai ar akmentašiai, nors ir yra svarbūs skulptūros kūrimo dalyviai, bet jos meninė vertė labiausiai priklauso nuo skulptoriaus.

Pirmajame E. André darbų sąraše (6 pav.) randame du parkus Samostrzele ir Potulice Vokietijoje, o antrajame (7 pav.) tie patys parkai nurodomi kaip esantys Silezijoje. Toks tada buvo Europos žemėlapis. Panašiai ir Lietuvos parkai E. André įvardinti kaip Rusijos parkai.

Ankstyvesnieji Lenkijos želdynų tyrinėtojai mažai ką rašė apie šiuos parkus. Prof. Gerardas Ciołekas savo stambiausiame veikale apie Lenkijos želdynus [16] rašo: „Itališkosios terasos stambiu masteliu buvo įtaisytos Samostrzele, kurios leidosi į erdvų angliškąjį sodą“. Ir nei žodžio apie šio parko autorių. Edouardą André paminėjo tik cituodamas Jozefą Drčge: „Pasaulinio garso prancūzų planuotojas ir teoretikas Edouardas André parengė projektų Tiškevičiams. Tai susiję su Trakų Vokės, Lentvario ir Užutrakio didelių sodų pertvarkymu apie 1898 metus“ [17].

Nė vienas E. André projektuotas parkas nepateko ir į „Lenkijos sodų rejestrą“ [18], kurio šeši sąsiuviniai 1964-1969 metais, prof. Witoldui Plapiui vadovaujant, buvo išleisti Varšuvoje.

Prof. Longinas Majdeckis savo veikale „Želdynų istorija“ [19] daug vietos skiria E. André darbams ir veiklai apibūdinti, tačiau apie jo projektuotus parkus Lenkijoje neužsimena. Tik 1987 metų gruodžio 23 dienos laiške, rašytame man, prisiminęs straipsnį apie Palangos parką [5], pridūrė: „Taigi Palangos parko planuotojas E. André taip pat įkūrė parką Samostrzele netoli Bydgoszcz. Tai būta vienos išvykos, po kurios atsirado Palangos ir Samostrzelo

E. André darbų sąrašai ir p. L. Penicaud (Peniko) saugomos šeimos albumo nuotraukos tikriausiai sudomins ir Lenkijos senųjų želdynų tyrinėtojus.

Šia proga norėčiau atkreipti dėmesį į antrajame darbų sąraše (7 pav.) ranka padarytą prierašą: „et René André“. Ponios F. André Kaeppelin nuomone, tai tikriausiai jos tėvo Georgo André ranka padarytas prierašas, kuriuo savotišku būdu išreiškė savo nuomonę apie tėvo ir senelio santykius. Jo tėvas René André daug prisidėjęs prie senelio Edouardo darbų.

Žiūrėdami į autentiškąjį parko planą (I b įklija) matome daug neatitikimų su dabartine parko būkle.

Pirmiausia į akis krinta parko pavadinimas. Plane prancūzų kalba užrašyta „Birutės parkas“. Šį gražų ir labai prasmingą pavadinimą parkas gavo nuo Birutės kalno ir greta augusio Birutės miško, kuriuos vietiniai žmonės taip vadino per šimtus metų. 1960 metais tuometinės vyriausybės nutarimu Palangos parkas pavadintas Botanikos parku. Birutė arba Tiškevičiai sovietinei liaudžiai priminė feodalinę arba buržuazinę praeitį ir buvo nepriimtini. Tik botaninė jo reikšmė galėjo būti rimtu pagrindu paskirti lėšų parko priežiūrai.

Dėl senojo parko pavadinimo sugrąžinimo jau buvo rašyta spaudoje [12], o Palangos parko šimtmečiui skirtos konferencijos dalyviai 1997 m. rugsėjo 6 d. nutarė pasiūlyti Palangos savivaldybei apsvarstyti šį klausimą.

Geriausiai išsilaikė rūmų aplinkuma, tačiau parteryje jau nebėra pilonų, sujungtų girliandomis iš penkialapio Engelmano vynvyčio (Parthenocissus quinquefolia var. engelmanit). Tiesa, jie plane nepažymėti, bet piešinyje iš paukščio skrydžio (žr. 1 a įkliją) gerai matyti. Šio augalo atžalų toje vietoje teko matyti, tad, be abejo, šis įdomus elementas parke buvo, bet sunyko. O vertėtų atkurti.

Į rytus nuo rūmų plane E raide pažymėta teniso aikštelė dabar apleista, žole apaugusi. Ją atkūrus ir tinkamai naudojant, senasis parkas pagyvėtų.

Greta teniso aikštelės būta rytietiško stiliaus pavėsinės (pr. kiosque), kurios labai dažnos ne tik E. André sukurtuose, bet ir kituose to laiko parkuose.

Kita panaši pavėsinė stovėjo parko pietinėje dalyje, ant kopos priešais rūmus. Prieš kurį laiką ruoštasi ant išlikusių polinių pamatų tą pavėsinę atstatyti, bet 1990 metais archeologams ten aptikus senovinės gyvenvietės sluoksnių ir senųjų palangiškių kapų [20], parko tvarkytojai bet kokių veiksmų atsisakė.

E. André paliko keletą panašių pavėsinių brėžinių bei piešinių, todėl nebūtų didelių sunkumų jas atkurti ir taip praturtinti parką patraukliais statiniais.

Parko plane nuo rūmų į rytus Q raide pažymėtas ūkvedžio namas. Jis vargu ar buvo pastatytas: vietos gyventojai jo neprisimena, o toje vietoje statybų pėdsakų nelikę.

Tuo tarpu į šiaurės vakarus, ne per toliausiai nuo rūmų, būta dvaro arklidžių, B raide plane pažymėtų. Sunyko jos maždaug prieš 50 metų. Architektas Vladimiras Zubovas 1947 metais vasarodamas Palangoje nupiešė šį pastatą. Dabar piešinys kabo jo svetainėje. Architektas mielai sutiko jį atspausdinti (12 pav.). Galbūt ateityje parko restauratoriams jis bus labai įdomus ir reikalingas.

Iš dalies sunykusiu, bet labai svarbiu parko elementu laikytinas buvęs grafo Tiškevičiaus daržas, kuris parko plane pažymėtas raide L ir pavadintas gėlių sodeliu arba darželiu (pr. Jardin fleuriste). Į šiaurę nuo jo yra vandens baseinas ir buvę šiltnamiai. Dabar turint autentišką planą gėlių darželį atkurti nėra jokių kliūčių. Prisilaikydami E. André projektavimo pradų ir autentiškojo plano, parko gėlynus turėtume sutelkti tik apie rūmus ir šiame gėlių darželyje. Spalvingų gėlių, dabar sodinamų miško aikštelėse, palei takus ir šiaip atsitiktinėse vietose reikėtų atsisakyti.

Atstatinėti šiltnamius, kai greta, aukštesnėje terasoje, vietoje sodininko namelio ir buvusio medelyno stovi nauji didžiuliai šiltnamiai, sunku bus pasiryžti. Tačiau nedidelis šiltnamis, panašiai kaip ir pavėsinės, atkurtas pagal E. André išspausdintus pavyzdžius, suteiktų parko lankytojams pirmapradės visumos įspūdžių.

Vienas iš minėtosios Palangos parko konferencijos nutarimų skamba: E. André atminimui Palangos parke įtaisyti specialų ženklą. Mano pasiūlymas: atkurti gėlių darželį ir ant senojo postamento pastatyti naują vazą su dedikadja Edouardui André. Gėlių darželis patrauktų ir nuolatinius parko lankytojus, ir turistus.

Parko naujadarai
Prieš šimtą metų suprojektuoto parko ribos truputį pasikeitė. Prasiplėtė jos į šiaurę, apimdamos smėlio kopą su žydų kapinėmis, kuriose nebelaidojama nuo 1902-1903 metų [11], ir trikampį palvės sklypą su muzikos estrada.

Pietinė parko dalis nutolusi nuo Palangos centro, tad mažiau lankoma ir labiau apleista. Atsirado ir naujas takas nuo šiltnamių pro Birutės kalną prie jūros. Poilsiautojams jis reikalingas ir turbūt neišvengiamas, tačiau savo forma ir paviršiaus danga jis turėtų skirtis nuo senųjų autentiškųjų takų ir tuo pat metu būti kuo mažiau pastebimas.

Lurdas Birutės kalno pašlaitėje E. André plane neparodytas. Jis atsirado parko savininkų iniciatyva, nes tuomet buvo madingas ir, reikėtų pripažinti, kad šioje vietoje pritapo.

Palangos parko projekte E. André nenumatė nei vienos skulptūros, o dabar jų parke priskaičiuojama net septynios. Tiesa, kai kurios iš jų sutapo su parku, pažymėdamos šios žemės istoriją.

1965 metais prie Birutės kalno ir kartu simbolinio kunigaikštienės Birutės kapo pastatyta metalo skulptūra „Tau, Birute“ (skulptorė Konstancija Petrikaitė-Tulienė). 1981 metais ant senųjų žydų kapinių kalnelio atsirado akmens kompozicija, pavadinta „Šaulio“ vardu (skulptorius Steponas Šarapovas, architektas Algis Knyva). Abi jos kukliai įsiliejo į parko audinį, praturtino jį ir nieko nesugriovė.

Labiausiai problemiška yra „Laiminančio Kristaus“ statula. Vietoje projekte numatytos vazos, parko šeimininkų valia praeityje ir veikliųjų žmonių iniciatyva mūsų laikais iškilo aukšta metalinė figūra, tamsi, negyva, nes saulė šviečia jai į nugarą. Taip buvo iš esmės pakeista, o gal ir suardyta meninė rūmų ir parterio darna.

Plačiai paplitusi nuomonė, kad gražūs daiktai visur ir visada tinka, nėra teisinga. Ji pasireiškė 1960 metais Palangos parke. Prie pagrindinio įėjimo buvo pastatyta Roberto Antinio (tėvo) skulptūra „Eglė žalčių karalienė“. Ši puiki skulptūra galėjo tapti bet kurio naujo skvero kompozicijos centru, tačiau nueita lengvesniu, bet klaidingu keliu. Į seno parko erdvę įterpta įspūdinga skulptūra pakeitė prieigos prie rūmų scenarijų ir kartu parko lankytojų įspūdžių kaitos nuoseklumą, kai jų kulminacija perkeliama į prologą.

Nesvarstysime dabar, ar tai pagerino, ar pablogino Palangos parko išraišką, bet aišku viena, kad parkas buvo pakeistas, perdirbtas, pasityčiojant iš jo autoriaus, didžiojo parkų kūrėjo. Dar neteko girdėti, kad mūsų tapytojų darbai būtų papildomi naujais elementais arba „pagerinamos“ spalvos. Senieji mūsų parkai pirmieji tai patyrė ir kenčia labiausiai.

Nelemtai parko gražinimo akcijai priskirtina ir prancūzų skulptoriaus Huberto Luis-Noelio skulptūra „Rebeka“ („Vandens nešėja“), kuri 1982 metais miesto valdžios ir muziejininkų iniciatyva buvo atvežta iš Vilkėno parko (Švėkšnos apyl.) ir pastatyta rožyne pasukant ją į rūmus, o drauge į šiaurę. Buvo sakoma, kad šiai skulptūrai čia bus saugiau stovėti, net manyta, kad ir parko rožynas pagražėjo. O rožės juk ir taip gražios.

Bet kuri saulės apšviesta skulptūra yra gyva, nuolat besikeičiančios nuotaikos, tuo tarpu atgręžta į šiaurę ji kur kas mažiau paveiki, o juodo metalo formos iš viso nematomos. Jei pasuktume „Laiminantį Kristų“ į pietus, į saulę, jis laimintų rūmus, parterį, sutelktų svarbiausiąją parko erdvę. Panašiai ir „Vandens nešėja“, atsukta į saulę, bendrautų iš arti su rožyno lankytojais ir mažiau būtų reikšminga toliau esantiems rūmų terasoje.

Parko autentiškumo ieškotojai galėtų ir pasvajoti. „Laiminantis Kristus“ kada nors bus perkeltas į bažnyčios šventorių, „Eglė žalčių karalienė“ užvaldys kurį nors svarbų Palangos skverą, o „Vandens nešėja“ susiras autonomišką saulėtą aikštelę kad ir tame pačiame Palangos parke. (Vilkėno parkui jau pagaminta skulptūros kopija.)

Reikėtų pagirti parko rūmų ir kitų įtaisymų apšvietimą, nors jo tokio prieš šimtą metų ir nebuvo. Bet būta ir perlenkimų, kai pavieniai apšviesti medžiai miško aplinkumoje galėjo greičiau. išgąsdinti negu nudžiuginti.

Sakoma, kad svarbiausias parko elementas yra želdiniai. René André straipsnis [6] duoda pakankamai medžiagos suvokti autoriaus požiūrį į parko želdinius. Jau daugiau nei dvidešimt metų su pasigėrėjimu stebiu rūmų parterio gėlynus, kurie keičiasi, bet visada skoningai suderinti.

Daugelio metų pastangos genėti egles prie mūro sienos su baliustrada yra beprasmės, juo labiau, kad ir E. André projekte tai nenumatyta.

Parko kūrėjai žavėjosi Palangos miško medynais. René André rašė: „Mūsų rūpestis nuo rūmų nutolusiose dalyse palikti nepaliestą mišką, išsaugant jo griežtą ir didingą būdą“ [6]. Pagal tai daugelyje parko vietų ne retmes, o tankmes reikėtų formuoti.

Palangos parkas yra labiausiai prižiūrimas parkas Lietuvoje. Nauji duomenys apie parką įgalina padaryti jį iš tiesų pavyzdingą.

1. A. Brusokas, V. Vaitiekutis, L. Čibiras. Palangos parko restauracijos ir rekonstrukcijos projektinė užduotis / Paminklų restauravimo projektavimo institutas, Vilnius, 1964. Rankraštis saugomas Vilniaus apskrities archyve F. 2, b. 17 4-2.

2. A. Raulinaitis. Palangos ir jos parkų istorija. Vilnius-Palanga, 1961-1962. Rankraštis saugomas Vilniaus apskrities archyve F. 5, b. 211.

3. E. Navys. Prisilietimas prie šedevro // Žemaičių žemė, 1997, Nr. 1,

4. Połąga. Lentisko i kąpiele morskie / Ułoźył Zarząd Towarzystwa Miłośników Połągi. Warszawa, 1913.

5. R. Pilkauskas. Iš Palangos parko praeities // Kultūros barai, 1987, Nr. 6,

6. R. André. Palangos parkas (Kuršių žemė) // Kelionės ir pramogos, 1999, Nr. 5, p. 7-9. Iš prancūzų k. vertė V. Leonavičiūtė.

7. D. Juchnevičiūtė. Palangos parkas. Vilnius, Mintis, 1972.

8. Z. Genienė. Palangos botanikos parko (buv. Tiškevičiaus) įkūrimas. Istorinė apybraiža. Klaipėdos paminklų restauravimo projektavimo institutas, Klaipėda, 1990 (rankraštis).

9. S. Abramauskas. TSRS Dailės Fondo (buv. grafo Tiškevičiaus) Rūmų ir parko ansamblio Palangoje istorinis aprašymas ir apsauginių parko zonų nustatymas. Palanga, 1956. Raštas saugomas Kultūros paveldo centro archyve F. 3, b. 162

10. A. Tauras. Palangos parkas // Mūsų girios, 1957, Nr. 6, p. 34-40.

11.I. Končius, V. Ruokis. Palangos kraštas / Žemės ūkio departamento leidinys, Kaunas, 1925.

12. R. Pilkauskas. Kaip vadinsime parką? // Žemaičių žemė, 1997, Nr. 1, p. 13-14.

13. V. Deveikienė, S. Deveikis. Lentvario dvaro sodyba parkotyros ir parkotvarkos žvilgsniu // Žemėtvarka ir melioracija, 2000, Nr. 2, p. 72-77.

14. S. Karwowski. Połąga i Kretynga. Poznań, 1913.

15.J. Gražulis. Birutės parkas Palangoje // Mūsų girios, 1933, Nr. 5 (25),

16. G. Ciołek. Ogrody Polskie. Budownictwo i Architektura, 1954; Warszawa: Arkady, 1978.

17. J. Drčge. Ogrody w Polsce // Warszawa: Wielka powszechna encyklopedia ilustrowana, 1912.

18. Rejestr ogrodów Polskich. Zeszyt 1-6, Warszawa, 1964-1969.

19. L. Majdecki. Historia ogrodów. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1972, 1978.

20. V. Žulkus. Palangos priešistorė ir viduramžiai // Žemaičių žemė, 1997, Nr. 1, p. 3-6.