|
1993 metų birželio 14 dieną
Palangoje, Botanikos parko didžiajame parteryje, priešais
grafo Tiškevičiaus rūmus atstatyta ir Telšių vyskupo J.
E. Antano Vaičiaus pašventinta „Laiminančio Kristaus”
skulptūra, kurią pagal išlikusius archyvinius dokumentus,
nuotraukas atkūrė skulptorius Stasys Žirgulis. Tuo, kad
Palangos parko lankytojus taip pat, kaip ir grafų
Tiškevičių laikais, laimintų Kristaus skulptūra,
daugiausia rūpinosi šios skulptūros atstatymo grupės
pirmininkas Vitalius Litvaitis, tuo metu dirbęs Lietuvos
Kultūros fondo Palangos visuomeninės tarybos pirmininku.
Prieš imantis skulptūros
atstatymo darbų, pabandyta surinkti žinias apie šios
skulptūros istoriją. Pradžioje atrodė, kad čia nieko
sudėtingo ir nebus, nes lyg tai visiems iki tol buvo
aišku, kad ši skulptūra parke pastatyta užbaigus rūmus
(apie 1901-uosius metus) ir kad jos autorius - žymus danų
skulptorius Bertelis Torvaldsenas. Kada ir kieno rankomis
nuversta? Be abejo, pokario metais, Palangoje sumanius
įkurti sąjunginės reikšmės kurortą. Žmonės (bent jau
vyresnio amžiaus) žinojo, kad ši skulptūra buvo nulieta
iš ketaus, o postamentas - mūrinis, gražiai aptinkuotas
iš visų pusių. „Laiminantis Kristus" stovėjo
veidu į šiaurę, todėl visada buvo šešėlyje ir dėl to
senieji palangiškiai jį dažnai „Joudoujo dėivalio”
vadino. Nuotraukų, kuriose užfiksuota senoji „Laiminančio
Kristaus” skulptūra, išliko nemažai, todėl ir senąjį
skulptūros vaizdą atkurti buvo ne itin sudėtinga.
Sunkumai iškilo po to, kai palangiškiai, sutarę, kad
atstatoma skulptūra bus ne iš ketaus, kaip senoji, o iš
bronzos, postamentas - iš granito, užsakę šiuos darbus
skulptoriui, ėmėsi gilintis į konkrečius pokario metais
nuverstos skulptūros atsiradimo Palangoje faktus.
Pasirodė, kad sunku nustatyti
ne tik jos pastatymo Palangoje datą, bet ir tai, kur
skulptūra buvo išlieta, kas yra jos autorius. Nepadėjo
čia net ir vyresniųjų palangiškių tvirtinimas, kad ant
skulptūros buvęs užrašas „Paris”. Be abejo, šis
užrašas galėjo reikšti, kad skulptūra atvežta iš
Paryžiaus, bet... Kai paminklo atstatymo grupės
pirmininkas V. Litvaitis kreipėsi į Kopenhagoje esantį B.
Torvaldseno muziejų, prašydamas, kad jo darbuotojai
patvirtintų arba paneigtų jog Palangoje stovėjusios „Laiminančio
Kristaus” skulptūros autorius yra B. Torvaldsenas, iš
Kopenhagos atėjo lakoniškas atsakymas: ne, tai ne B.
Torvaldseno darbas.
B. Torvaldsenas gimė 1768
mettų lapkričio 13 (ar 19) d. Kopenhagoje. Mirė ten pat
1844 metų kovo 24 d. Jis yra vienas iš žymiausių danų
skulptorių ir atstovauja vėlyvąjį klasicizmą. Ilgą
laiką gyveno ir dirbo Romoje - ten studijavo antikos
skulptūrą, Rafaelio kūrybą. Jis virtuoziškai apdirbdavo
marmurą. B. Torvaldseno skulptūros išsiskirdavo griežta
kompozicijos harmonija, stoiškumu ir išlaikymu. Tai ypač
būdinga jo darbams „Jasonas", „Aleksandro
Makedoniečio žygis" ir kitiems. Kaip nurodo
menotyrininkai, net ir tada, kai B. Torvaldsenas imdavosi
lyg ir liaudiškų temų („Jaunas piemuo"), jis
sukurdavo santykinį įvaizdį, artimą dievų
įvaizdžiams, klasikinių herojų įvaizdžiams
klasikiniame mene. Prie labiausiai žinomų kultinių
neoklasicizmo skulptūrų priskirtinas Torvaldseno „Kristus",
kuris yra Kopenhagos katedroje (skulptūra sukurta apie
1820-uosius metus). Šis darbas žinomas iš daugelio jo
atkartojimų, ypač pagal skulptūrą, esančią Vavelio
katedroje. Čia autorius Kristų parodo kaip gailestingumo
įsikūnijimą, Išganytoją, paprastu rankos mostu
kviečiantį pas save ištikimuosius. Nežiūrint savo
didelių išmatavimų, ši skulptūra yra labai intymi ir
galbūt todėl tapo tokia populiari Europoje XIX amžiuje.
Torvaldseno „Kristus” stoiškas, iškilmingas. Apie tai
1960 metais išleistoje knygoje „Ermitažas. Vakarų
Europos kultūra" (Maskva-Leningradas) rašo V.
Zareckaja ir N. K. Kosarevas. Čia pažymima, kad gausus
Torvaldseno mokinių būrys - įvairių tautybių
skulptoriai - taip pat dirbo Romoje. 1980 metais Krokuvoje
išleistoje Adamo Katulos ir Piotro Krakovskio knygoje „Rzezba
XIX wieku” randame ir tokį B. Torvaldseno kūrybos
apibūdinimą: Jo klasicizmas labai archeologinis, labiau
ortodoksinis, negu Konovos. Vyrauja išraiškingos linijos.
Skulptorius siekia rūstaus paprastumo. Jis - „programinis
klasicistas" ir neturėjo nieko bendro nei su baroku,
nei su romantizmu, nei su sentimentalizmu.
Savo skulptūras B.
Torvaldsenas daugino masiškai. Pats dažniausiai darydavo
tik skulptūrų etiudus, o darbų atlikimą pavesdavo
mokiniams ir pagalbininkams.
Kodėl B. Torvaldseno vardą
menotyrininkai, istorikai ilgą laiką siejo ir daugelis iki
pat šiol tebesieja su Palangos „Laiminančio Kristaus”
skulptūra, jei ji Palangoje atsidūrė šio amžiaus
pirmaisiais metais, kai B. Torvaldsenas jau daugiau kaip
prieš 50 metų buvo miręs? Ar galėjo tokio žymaus
skulptoriaus sukurtas darbas tiek metų kur nors pragulėti
nepastatytas? Į šį klausimą dalinai atsakyti galėtų
padėti jau minėtas faktas, kad jo darbai buvo masiškai
dauginami ir dažniausiai juos darė ne pats skulptorius, o
jo mokiniai. Šie „Laiminantį Kristų” galėjo išlieti
pagal Torvalsdeno paliktus eskizus skulptoriui jau mirus.
Apie tai, kad Tiškevičiai galėjo būti neblogai
susipažinę su Torvaldseno kūryba, pasakoja šie minėtoje
A. Katulos ir P. Krakowskio knygoje pateikti faktai:
Torvaldsenas labai populiarus buvo Lenkijoje, kurią
aplankė 1820 metais. Tos kelionės tikslas buvo pamatyti
carą Aleksandrą I-ąjį. Varšuvoje yra du Torvaldseno
sukurti paminklai: Koperniko ir Juzefo Poniatovskio. Yra
žinoma, kad Torvaldsenas, kurdamas Vladimiro Potockio
antkapinį paminklą, kuris yra Vavelio katedroje (sukurtas
1820-1830 metais), naudojosi Annos iš Tiškevičių
Potockos pieštu etiudu. Gal iš tų laikų ir išliko
grafų Tiškevičių ir Torvaldseno, jo mokinių ryšys? Gal
tuo metu Torvaldsenas padarė ir į Palangą šio amžiaus
pradžioje (ar praėjusio amžiaus paskutiniaisiais metais)
atvežtos „Laiminančio Kristaus” skulptūros eskizą?
Kaip tvirtina menotyrininkai, abejotina, ar menininkas,
kurdamas šią skulptūrą, planavo, kad ji stovės parke,
nes ji pagal paskirtį labiau tinka bažnyčios šventoriui.
Ir čia savaime kyla klausimas: ar tik nebuvo ši skulptūra
pradžioje vežama į Palangą tam, kad būta pastatyta tuo
metu statomos Palangos naujosios bažnyčios šventoriuje
(senosios bažnyčios altoriaus vietoje)? Žinome, kad
vienas iš pagrindinių Palangos bažnyčios fundatorių
buvo grafas F. Tiškevičius. Įmanomas ir toks variantas,
kad pradžioje jis tą skulptūrą užsakė bažnyčiai, bet
paskui, kai jo šeimą pradėjo persekioti įvairios
nelaimėms, pakeitė savo sumanymą ir skulptūrą pastatė
priešais savo rūmus, kad Kristus atitolintų visas
negandas nuo jo šeimos ir artimųjų ir kartu papuoštų
parką. 1959 metais, rinkdamas medžiagą apie Palangą,
vienas iš žymiausių Žemaitijos istorijos tyrinėtojų,
muziejininkas Juozas Mickevičius gegužės 24 dieną
užrašė tuo metu Kretingoje gyvenusios
septyniasdešimtmetės Elenos Jurkevičiūtės pasakojimą
apie „Laiminančio Kristaus” skulptūrą, kurią
vietiniai žmonės dar vadino ir Šventos Širdies Jėzaus
skulptūros vardu. Pasak E. Jurkevičiūtę, Palangos grafas
Tiškevičius iš eilės turėjęs 4 dukras. Labai
norėjęs, kad gimtų berniukas, tad apsižadėjęs Dievo
garbei Palangos šventame Birutės miške, priešais
statomus rūmus, pastatyti Kristaus statulą. Dievas davęs
jam berniuką, ir grafas savo pažadą išpildęs. Ši
skulptūra buvusi nepaprasto grožio. Ji, keičiantis orui,
keitusi ir spalvą: (kai rūkas - žalsva, kai sniegas -
rusva, šešėlyje - pilkai juoda). Ji ne tik papuošė
parką, bet ir suteikė jam dvasingumo. Be abejo, šios
skulptūros ir Lurdo atsiradimas parko teritorijoje gali
būti siejamas ir su grafų Tiškevičių giliais
krikščioniškais jausmais.Kaip ten bebūtų, į klausimus,
kas sukūrė „Laiminančio Kristaus” skulptūrą, kas
ją išliejo, kuriais metais ir kuriuo tikslu ji buvo
atvežta į Palangą, kaip atsidūrė dabartinio Botanikos
parko teritorijoje, kol kas galutinai neatsakyta.
|
