-
Devynioliktasis
amžius buvo vienas iš skaudžiausių Lietuvos istorijai,
pasižymėjęs beveik ištisa vergove carinei Rusijai,
kruvinomis represijomis ir trėmimais, ilgiausiai Europoje
užsitęsusia baudžiava, uždarytu ir išgrobstytu Vilniaus
universitetu, rekrūtų gadynėmis, kazokų egzekucijomis ir
pagaliau - lietuvių spaudos draudimo ir nuožmios
rusifikacijos naktimi.
- Toje tamsoje tik
iliuzoriškai žybtelėjo trapių sukilimų ir Napoleono
žygio laisvės pragiedruliai. Tačiau šis amžius žymus ir
didžia mokslo bei technikos pažanga. Lietuvoje XIX a. bene
ryškiausiai suspindo parkų menas. Jis išsiskleidė
jaunatviškoje gamtos mokslų teikiamų laimėjimų euforijos
aplinkoje, kai dar nebuvo išryškėjęs XX a. žmonių
moralinis nepasirengimas gyventi naujomis sąlygomis,
gobšumas, ekologinės civilizacijos problemos. Parkų menas
iškilo kūrybingai dirbant pasaulio augaliją gerai
pažįstantiems ir gamtovaizdžiams kūrybingai peizažines
formas sugebantiems suteikti parkų specialistams. Tokia
kūryba tais laikais laimingai pasiekė ir Lietuvą. Čia
sutapo vieno iš paslankiausių, daugelyje šalių dirbusio
parkų kūrėjo ir parko meno propaguotojo prancūzų
architekto Eduardo Fransua Andrė ir aktyvių,
kapitalistiškai ūkininkavusių Lietuvos didikų
Tiškevičių iniciatyvos. Bendradarbiavimas buvo sėkmingas.
Iškiliausias jo rezultatas - PALANGOS parkas, savo
kompleksine verte, išlikimu ir sėkmingu pritaikymu
pirmaujantis Lietuvoje. Jį suprojektavo E. F. Andre, kuriam
talkino sūnaus Rene Eduardas Andre. Parkas pasodintas
paskutiniaisiais XIX a. metais, kūrybingai bendradarbiaujant
su želdintoju iš Belgijos Buyssen’u de Coulon’u.
- ***
- Šiame straipsnyje trumpai
apžvelgiu parko įkūrimo aplinkybes, žinomus jo kūrybos
bruožus, vertybes. Kartu kreipiuosi ir į Palangos
kraštotyrininkus, ragindamas juos pabandyti atsakyti ir į
daugelį mįslių, susijusių su šiuo nuostabiu kultūros
paminklu. Jiems pirmiausia reikėtų patikslinti dabartiniame
miesto plote - nuo Kurhauzo link šiandieninio parko -
plytėjusio senojo Tiškevičių parko ribas, suregistruoti
išlikusius to parko senmedžius, apstatymo namais laiką ir
aplinkybes.
- Antra. Vis dar mažai tyrinėta
Buyssen’o de Coulon’o asmenybė ir veikla. P. Martinaitis
yra buvęs nurodęs, kad šis žmogus gana ilgai rūpinosi
pasodinto Palangos parko priežiūra - gal net iki I-ojo
pasulinio karo. Šis faktas gana įdomus.
- Trečia. Nepakankamai
ištyrinėtos ir paties P. Martinaičio gyvenimo aplinkybės,
jo darbas ir nuopelnai tvarkant bei prižiūrint parką.
- PALANGOS parko kultūros vertę
ir meninę sėkmę nulėmė ne vien E. F. Andrė talentas, bet
ir parkui parinktos vietos gamtinis ir istorinis unikalumas
bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir
įtaigumas. Pati vietovė palyginti nedideliame mūsų
Lietuvos pajūrio ruože daug kuo išsiskiria. Čia, buvusio
Tiškevičių dvaro žemėje, nesunaikintas išliko
šimtametis pušynas, supantis 21 metrų virš jūros lygio
iškilusią, legendomis apipintą kalvą - Birutės kalną.
Galima spėti, kad šį pušyną išsaugojo išlikusi
gamtamanių šventyklos tradicija.
- Tiems, kurie skuba ieškoti
svetimų puošmenų, verta priminti, kad nors ir daug pasaulio
grožybių buvo regėję tėvas ir sūnus Andrė, tačiau,
atvykę į Lietuvą, šie parkų meno autoritetai susižavėjo
reliktiniu Palangos pušynu ir jį aukštai vertino. Kuriant
parką Palangoje jiems „svarbiausias rūpestis buvo palikti
mišką nepaliestą, išsaugoti jo rūstumą ir didingumą”.
- Apie parkui parinktą vietą
ilgametis Palangos girininkas J. Gražulis (patyrė
žiauriausią stalininės tremties lemtį) 1933 metų „Mūsų
girių” žurnalo penktame numeryje rašė: „dar preito
šimtmečio antroje pusėje šio parko žymių nebuvę. Jo
vietoje augęs miškas - pušynas, vietomis plikais balto
smėlio kalneliais - kopomis, vietomis pelkėmis
išmargintas...” Šitas miškas užėmė 143 ha. Straipsnyje
atkreipiamas dėmesys į sumaniai padarytą parko projektą,
pagal kurį „buvo nusausinta pelkė, o vieton jos įtaisytas
su tilteliais tvenkinys, iš kurio kasamu durpingu
žemapelkės juodžemiu buvo gerinama dirva sodinukams.”
Pušyno senumą vaizdžiai savo darbuose yra aptaręs
Palangoje mokslus ėjęs, kurį laiką čia gyvenęs garsus
žemaičių kraštotyrininkas Ignas Končius. Jis rašė, kad
Palangos parke ir greta jo augusios senpušės buvo net
daugiau kaip 4 metrų apimties, o kelių nupjautųjų kelmai
rodę, kad kad joms jau apie 200 metų, todėl, pasak jo, jau
vien „dėl tų vienų pušų Palangą jau būtų verta
lankyti”. Lankytojus tais laikais labai domino dvi viena
stora šaka suaugusios pušys - negalėjai net pasakyti,
kurios šaka į kurią yra įaugusi. Joms žmonės priskirdavo
mistinę galią - buvo tikima, kad jos gali pagydyti,
sugrąžinti prarastą sutuoktinį, nuraminti. To būdavo
siekiama landant po šaka tarp abiejų pušų ir kartojant
magiškais laikomus žodžius, savo prašymą. Neramiais
XX-ojo amžiaus metais daug negandų ir smarkių vėtrų
patyrė Palanga. Neišliko iki mūsų laikų ir šios
stebuklingos pušys. Išnyko nemažai ir kitų I. Končiaus
laikais parko lankytojus žavėjusių pušų. Vis dėlto
dabartinio Palangos botanikos parko darbuotojų gražiai
globojamas, parkui unikalų pagrindą davęs pušynas,
nežiūrint atskirų medžių likimo, tebėra seniausias iki
šiol gyvuojantis pušynas Lietuvoje - nebent Vilniaus Vingio
parko kai kurios senapušės galėtų lygintis su čia
augančiomis pušimis. Palangos parke, A. Sebecko žiniomis,
šiandien drūčiausia yra netaisyklinga Molynės pušis. Jos
skersmuo - 80-150 cm.
- Viršum pagrindinio parko medyno
vėjų nučaižytomis pušų viršūnėmis labiausiai į
viršų prasikiša, minėtasis Birutės kalnas. Įspūdinga ir
ypatinga ši vieta kiekvienam lietuviui. Didžiausioji jos
vertė glūdii kalno gelmėje. Tą paliudijo archeologų,
kuriems vadovavo V. Žulkus, atlikti tyrinėjimai. Nustatyta,
kad čia buvo gamtamanių šventykla, kad nuo šio kalno
stebėti dangaus šviesuliai, kad jo šlaito papėdėje buvo
senovės gyvenvietė. Į vieną jaučio odą net nesurašytum
visko, ką mena šis kalnas, „kiek atminimų, atsitikimų,
gyvų kitados”... Šioje vietoje įtaigiai mitologija
jungiasi su mokslu.(Apie
tai plačiau - V. Žulkaus ir L. Klimkos straipsniuose - red.
p.)
- XIV-XV a. Palangos apylinkėse
vyko didžiulės lietuvių grumtynės dėl jūros su
Vokiečių ordino riteriais ir talkininkais iš Europos. Per
šiuos karus Palangos kraštas buvo labai nuniokotas, bet iki
Kęstučio mirties (1382 m.) vokiečiams nepavyko jo
užvaldyti. Vėliau Palanga kartu su visais Žemaičiais ėjo
iš rankų į rankas, tapo politinių ginčų objektu,
užstatu iki pat 1422 m. – Melno taikos ir net vėliau,
Žygimanto kovoje prieš Švitrigailą. Krikščionybei
įsigalėjus, kaip daug kur Lietuvoje, gamtamanystės šventas
vietas siekta „neutralizuoti”. Buvo pastatyta koplyčia ir
ant Birutės kalno. Tokia koplyčia čia žinoma nuo 1665 m.
Dabartinė - mūrinė perstatyta 1869 metais pagal K. Mejerio
projektą. Koplyčia rekonstruota 1976 m. Kalno papėdėje
1898 m. prancūzų meistras Bonhomme pagal krikščionišką
tradiciją įrengė garsiojo Lurdo kopiją. Priešais Lurdą,
kitapus tako, yra tankiai medžiais apaugusi buvusi smėlio
kopa, vadinama Mažoji Birutėlė. Pasitinkant parko
100-metį, Lietuvos visuomenei reikėtų pamąstyti, ar tik ne
šiame kalnelyje tiktų pastatyti paminklą įžymiajai
Lietuvos dukrai. Tokio paminklo projektui sukurti gal
reikėtų paskelbti konkursą, o gal užtektų įgyvendinti ir
dar Nepriklausomybės metais skulptoriaus Vinco Grybo
parengtą projektą?
- Ant vienos iš nedaugelio parko
teritorijoje esančių pakilumų, netoli nuo Birutės kalno
1897 m. pastatyti Tiškevičių neorenesansinio stiliaus
rūmai. Suformuojant ir išlyginant jų terasą papildomai
nemažai žemės paimta iš netoliese buvusio pašlapusio
duburio pelkės, o jos vietoje įrengti vaizdingi parko
tvenkiniai su sala. Žvelgiant iš tvenkinių lomos, ypač
išsiskiria Palangos parko rūmų raiškios istorizmo epochos
formų. Jie gerai matomi iš daugelio parko vietų.
Peizažinį, ryškiai gamtovaizdiškos krypties parką abipus
rūmų architektūriškai akcentuoja iškilmingi parteriai.
Priekinis žavi elipsės formos aikšte su fontanu jos
viduryje, nuo rūmų baliustradinės terasos
besileidžiančiais laiptais. Iš priekio šis parteris dar
akcentuotas „Laiminančio Kristaus” skulptūra. Antrasis
maloniai nuteikia už rūmų esančiu pusovaliu rožynu,
galiniais laiptais, einančiais nuo rūmų terasos. Iš čia
tolumoje atsiskleidžia parko medynų grožis. Medžiai
paslaptingai gaubia ir apie 100 m. įpiečiau nuo rūmų
esantį Žemaičių kalnelį, kuris po to, kai čia buvo
surasti XIV-XV a. senkapiai ir šalimais - senovinės
gyvenvietės archeologinės liekanos, 1992 m. lapkričio 4 d.
nutarimu paskelbtas archeologijos paminklu. Tokiais pat
paminklais yra ir kiti greta jo esantys paminėti objektai (AR
1871 ir 1872).
- Svarbus savo istorine verte ir
Jaunimo kalnelis. 1984 m. gruodžio 11 d. nutarimu ant jo
esanti „Šaulio” skulptūra paskelbta dailės paminklu
(DV4399) - skulptorius S. Šarapovas, architektas A. Knyva.
Pakely iš Jaunimo kalnelio į rūmus 1960 m. buvo pastatyta
viena iš žinomiausių Palangos skulptūrų - Roberto Antinio
vyresniojo „Eglė žalčių karalienė”. 1972 m. rugsėjo
19 d. nutarimu ji paskelbta dailės paminklu (DR392).
- Visas parko ansamblis kartu su
rūmais ir sodininko nameliu dar 1963 m. sausio 21 d. buvo
įrašyti į architektūros paminklų sąrašą (AtR91).
- Birutės kalnas, kaip alkakalnis
ir piliakalnis, 1972 m. kovo 30 d. nutarimu paskelbtas
archeologijos paminklu (AR23).
- E. Andrė sukurtas Palangos
parko projektas turėjo būti įgyvendintas kruopščiai
atliekant visus jame numatytus darbus, tiksliai išdėstant
augalus, sudarant reikiamas jiems augti sąlygas, gerinant
dirvą. Plačiu mastu čia pritaikytas dendrofloros
asortimentas - parke augo apie 500 medžių, krūmų ir
vijoklinių rūšių. Toks turtingas parkas buvo pirmas
Lietuvoje. Su juo užmoju galėjo lygintis tik pagal G. F.
Kufaldo projektą beveik tuo pat laiku sodintas didikų
Naryškinų Žagarės parkas - jame nepalyginti lengvesnis
buvo darbų organizavimas, nes ten nereikėjo tokio dirvos
pagerinimo ir prisitaikymo prie esamo medyno, kaip Palangoje.
Augalija Palangos parke taip vykusiai išdėstyta, jog jis
pagrįstai laikomas vienu iš gamtovaizdiško parko etalonų.
J. Gražulis rašė, kad Palangoje „medžiai sodinti
grupėmis arba pavieniui, išsklaidant juos aikštėse arba
jų pakraščiais. Krūmais sudarytos gražios fantazijos.
(...) Sodinant (...) stengtasi nenutolti nuo natūralumo ir
(...) suteikti iliuziją visai laisvo gamtos vaizdo (...). Jei
nepradėsi ieškoti šių dekoratyvių augalų, tai taip pat
ir nepastebėsi - atrodo, kad jie lyg ir susimaišę,
prisišlieję prie kitų paprastų veislių arba netyčia
atsiradę aikštėj ar jos pakrašty”.
- Tiesa, šiandien ne visas tas
eksperimentinis Lietuvai augalijos asortimentas išlikęs -
dalis neprisitaikė prie permainingo Lietuvos pajūrio
klimato, daug augalų sunaikino vandalai, ypač per karus bei
pirmaisiais pokario metais, kai parkas buvo menkai
prižiūrimas. Be to, laikui bėgant, augalai neišvengiamai
sensta, žalojami ar net žūva per įvairias gamtos stichijas
(vėtras, sniegolaužas, lijundras, sausras, didelius
šalčius ir kita). Ypač daug nuostolių parkui padarė 1967
m. uraganas. Per šimtą parko egzistavimo metų dalis
trumpaamžių medžių savaime išnyko. Savo amžiaus ribą
jau pasiekė dalis tuopų, beržų (beliko tik vienas iš
lankytojus žavėjusių popieržievių beržų), senatviškai
skursta geltonžiedis kaštonas, didžioji Palangos retenybė
kladrastis. Daug žalos čia pridarė grybelinė „guobinių
maro” liga, jau nušlavusi iki 0,5 m skersmens ir daugiau
kaip 20 m aukščio siekusias guobas ir skirpstus, grasanti
jų giminaitėms vinkšnoms, drėgnoje tvenkinių aplinkoje
išaugusioms iki 40-60 cm storio ir apie 25 m aukščio.
Laimei, kad kol kas Palangos nepasiekė didžioji Lietuvos
eglių neganda. Paskutiniais metais parko egles stipriai
suvargino sausros - nukentėjo net 20 metrų aukštį
pasiekusi po 1967 metų uragano vietoje istorinės atsodintoji
eglė. Botanikos parko darbuotojai rūpinasi, kad parke būtų
auginama pamaina senstantiems medžiams, kad sunykusiųjų
vietą užimtų nauji sodinukai. Kai taip dirbama, šiandien
galime džiaugtis, kad Palangos parke yra išlikę daugiau
kaip du šimtai dendrofloros rūšių ir formų (dendrologų
draugija užregistravo 240 introdukuotų taksonų). Tai laiko
išmėgintas aukso fondas Lietuvos dendrologijai ir
parkotyrai, Lietuvoje neturįs sau lygių (išskyrus botanikos
sodų kolekcijas ir naujuosius dendroparkus - miškų
instituto Girionyse ir entuziasto K. Kaltenio Skinderiškėje
(Pajieslyje).
- Daugiau kaip 40 medžių
rūšių ir krūmų, augančių Palangos parke, yra aptaręs
Lietuvos parkotyrininkas A. Tauras 1957 m. „Mūsų girių”
šeštame numeryje išspausdintame straipsnyje. Jis žavėjosi
ne tik visiems įspūdingais Palangos pušynais, bet ir prie
tvenkinio augančiais juodalksniais, meniškais medynų ir
grupių kontūrais, prie kurių „žalių sienų maloniai
kontrastuoja įvairūs augalai savo skirtingomis formomis ir
atspalviais”, senų kaštonų, vinkšnų, sidabrinių ir
platanalapių klevų žaismu, popieržievių beržų
kontrastu, raudonžiedžių kaštonų egzotiškumu,
dekoratyviųjų krūmų gausa ir įvairove. Apie 20
savaiminių ir 50 svetimžemių medžių rūšių, augančių
Palangos parke, įvardijo Gediminas Isokas leidinyje „Lietuvos
gamtos paminklai”.
- A. Tauras savo darbuose
įžvalgiai yra pastebėjęs, kad meniškai sukurtą Palangos
parką būtina geriau tvarkyti, išryškinant jo esamą
grožį, nedarant jokių esminių išplanavimo bei
apželdinimo pakeitimų. Jis gerai žinojo sovietmečio
voliuntarizm faktus, tačiau tuo laiku to negalėjo
kritikuoti. Kaip ir daugumas kitų kultūros paveldo objektų,
taip ir parkai tada būdavo įvardijami kaip išnaudotojų
klasių palikimas. Šis voliuntaristinis požiūris į parkus
neaplenkė ir Palangos. Laimei, pats parkas tai pajautė tik
buvusių parko skulptūrų naikinimu, kai senieji meno
kūriniai buvo pakeisti stalininio „proletkulto šedevrais”,
apie kuriuos A. Tauras rašė, kad tai - „tipines
skulptūros, šokių aikštelė, užkandinė su kiosku” ir
pan. Džiugu, kad parko tvarkytojai nepasidavė blogoms
įtakoms, pagal išgales tobulino parko tvarkymą, o, Lietuvai
atkūrus nepriklausomybę, atkūrė tai, kas buvo prarasta.
- Per sudėtingą parko raidos
šimtmetį jo tvarkytojai laikė nemažai egzaminų. būta
nemažai. Pirmasis vyko lygiagrečiai su naujojo parko kūrimu
- tai jau minėtasis senojo parko paskirstymas sklypais miesto
plėtimui. Kurorto sodybų architektūrinę sėkmę
iliustruoja tas faktas, kad Kurchauzo ir jo aplinkos
anuometiniai pastatai 1971 m. rugsėjo 28 d. ir 1984 m.
gruodžio 11 d. nutarimais paskelbti architektūros paminklais
ir sudaro bene svarbiausią Palangos architektūros paveldo
dalį.
- Antrasis egzaminas vyko po I-ojo
pasaulinio karo, kai išsilaisvinusioje Lietuvoje atlikta
žemės reforma ir grafų Tiškevičių giminė prarado
Rusijos carų laikais turėtą turtų monopolį ir įtaką (be
Palangos dvaro, jie valdė daug kitų dvarų bei palivarkų
apylinkėse, didumą miestelio prekybos ir pramonės
įstaigų, sklypų bei namų, kurorto įrengimus, turėjo
glaudžių ryšių su rusų administracija, darė didelę
įtaką mokyklai ir bažnyčiai). Iš Tiškevičių valdos
nusavintą didžiausią parko dalį su Birutės kalnu (ta
teritorija buvo pavadinta Birutės parku) tuo metu valdžia
36-iems metams buvo patikėjusi Lietuvos pagražinimo
draugijai. Tiškevičiams paliktąją dalį vėliau valdžia
išpirko ir paskelbė Kurorto parku. Pietinė parko dalis -
senovės miškas, esantis už Birutės parko, 1933 metais
Palangoje vykstant Lietuvos skautų sąskrydžiui (jame
lankėsi Pasaulio skautų šefas R. Baden-Powel’is ir
Lietuvos prezidentas A. Smetona), skautų vadovybei
paprašius, Palangos miesto tarybos nutarimu buvo paskirta
skautams ir pavadinta Skautų šilu.
- Palangos parko priežiūrai,
kaip ir viso kurorto suklestėjimui nemažai dėmesio skyrė
tarpukario metais Palangos burmistru dirbęs iškilus
lietuvybės veikėjas, aušrininkas daktaras Jonas Šliūpas
(Vytauto gatvėje, netoli parko, tebėra išlikęs jo namas
(Nr. 5). Šiuo metu čia veikia muziejus, o pats pastatas
paskelbtas istorijos paminklu).
- Palangoje tiek vasarą, tiek
žiemą vyksta daug įvairiausių renginių, kurie pritraukia
daugybę žmonių. Dažnas iš jų aplanko ir Palangos parką,
ypač legendinį Birutės kalną. Bene pirmos didelės
iškilmės ant Birutės kalno įvyko 1921 m. kovo 31 d.,
Lietuvai atgavus Palangą iš latvių. Šiose iškilmėse
dalyvavo pats A. Smetona, kuris buvo ir sienos nustatymo
komisijos pirmininkas, Steigiamojo Seimo vicepirmininkas J.
Staugaitis, Lietuvos kariuomenės vadas generolas S.
Žukauskas, rašytojai J. T. Vaižgantas, A. Vienuolis,
Maironis. Šventės dalyviai aplankė ir Birutės kalną. Tai
dienai įamžinti buvo pagaminta paminklinė lenta, kurioje
buvo užrašas: „1921-III-31, dalyvaujant Lietuvos
kariuomenei, palangiškių ir svečių minioms, grįžo
Lietuvai Birutės ir Kęstučio dvasia gyvas buvęs Palangos
kraštas”.
- Vėliau, ir prezidentu tapęs,
A. Smetona mėgo Palangą. Jo garbei tais laikais takų
sankryžoje ties Birutės kalnu pasodintas atminimo ąžuolas
iki šiol tebeauga ir vadinamas Tautos vado ąžuolu.
- Trečiąjį egzaminą Palangos
parkas laikė po klastingojo Molotovo-Ribentropo pakto
pasirašymo. Okupacijos, įsisiautėjęs II-asis pasaulinis
karas, pokario stalininė savivalė kaitaliojo parko statusą.
To laikotarpio didžiausias vandalizmo pavyzdys Palangoje -
parteryje buvusios „Laiminančio Kristaus” skulptūros
nugiovimas. Į šį parką tikrasis parkų menas ir autorinės
kūrybos teisės pamažu, kad ir prislopintos, ėmė
sugrįžti tik po Stalino mirties.
- Ketvirtasis išbandymas parkui
buvo pats ilgiausias ir tęsėsi apie 40 metų. Šį egzaminą
pavyko išlaikyti tik dėka parko projektuotojų ir
tvarkytojų didelės pilietinės atsakomybės, kūrybinio
įžvalgumo, taisant sovietmečio laikais padarytas klaidas ir
vengiant jas kartoti, siekiant išlaikyti ar atkurti parko
autentiškumą, naujose erdvėse bandant išlaikyti E. F.
Andrė kūrybišką dvasią.
- 1966 metų pavasarį Palangoje
apsilankiusi Palangos parko pirminio projekto autoriaus
proprodukraitė Florencija Capelin Andre, prieš tai
aplankiusi dešimtis kitų savo įžymiojo protėvio
suprojektuotų parkų, teigė, kad Palangos parke, išskyrus
kai kurias detales, ji rado autentišką E. F. Andrė sukurtų
prkų dvasią.
- Pirmasis Palangos parko
atkuriamasis etapas buvo Tiškevičių rūmų restauravimas
1957 m.(pagal architekto Algimanto Brusoko projektą),
pritaikant juos Dailininkų kūrybos namams. 1963 m.,
įsteigus Gintaro muziejų ir rūmus kartu su parko ansambliu
paskelbus architektūros paminklu šis procesas tęsėsi.
Tokiu paminklu nuo 1960 m. tapo ir Palangos botanikos parkas.
Nuo 1966 m. parkas metodiškai pradėtas tvarkyti pagal
projektą, kurį parengė A. Brusokas kartu su L. Čibiru (jam
šis darbas buvo pagrindas vėlesnei išsamiai želdynų
tyrimo ir pritaikymo metodikai rengti, kur jis suformulavo
teiginį, jog „senuose parkuose, išskyrus specialius
dendrokolekcinius, svetimžemių rūšių nereikia naudoti
daugiau kaip 10-15 proc. nuo savaiminių medžių ir krūmų
kiekio”). Vėliau į šį darbą dar įsijungė architektė
Teklė Šešelgienė. Buvo iškirsti menkaverčiai savaiminiai
sąžalynai, sutvarkyti Birutės ir Jaunimo kalnai su
apžvalgos aikštelėmis, nutiesti nauji takai, išsaugant
kompozicinę struktūrą, išvalyti tvenkiniai. Taip pat
išryškinti ir papildyti retesni vaizdingi medžiai ir
krūmai, kurie puošia vejų, takų, parterių, tvenkinių,
Birutės kalno aplinką, sudaro kompozicinius akcentus,
įvairina aikštelių siluetus. Energingas parko direktorius
K. Urbonavičius, tobulindamas parko dekoratyvinį
apšvietimą, takų dangas, nuveikė tikrai daug. Pradėjus
senti ir nykti tvenkinių krantus šaknimis sulaikantiems
juodalksniams bei gausiems parko lankytojams nuolat trypiant
pakrantes, tvenkinių krantus prireikė sutvirtinti akmenimis.
Jų panaudojimas atitinka autorinę parko dvasią, nes E. F.
Andrė kūrybai būdingos kalnų uolienų imitacijos, akmenų
kompozicijos - tai galime pamatyti kituose jo projektuotuose
Lietuvos parkuose (Lentvario, Trakų Vokės, Užtrakio) bei
užsienio parkuose ir Palangos Birutės kalno šlaite įrengto
Lurdo vykusiame kompozicijos apipavidalinime. B. Kviklys „Mūsų
Lietuvoje” rašė, kad šis Lurdas atitinka „pasakiško
pušyno, mistiško Birutės kalno” dvasią...
- Parkas išplėstas naująja
dalimi į pietus, buvusį Skautų šilą, pagal architekto A.
Knyvos projektą. Čia įrengtas ir tvenkinys, užimantis iki
86 ha plotą.
- Buvusioje Tiškevičių parko
ūkinėje zonoje 1979 m. pastatytos Botanikos parko gamybinės
patalpos su oranžerija ir subtropikų augalų ekspozicija
(architektas G. Likša).
- Persilaužimą parko tvarkyme
daug kuo lėmė ilgamečio parko direktoriaus K.
Urbonavičiaus iniciatyva ir ryžtas. Jo darbus vėliau tęsė
ir tebetęsia A. Sebeckas. Tvarkant parką ir prižiūrint
jį, daug nuveikė ir čia patirties, įkvėpimo sėmėsi
kelios Lietuvos želdynų projektuotojų ir puoselėtojų
kartos. Pirmiausia tai Lietuvos pajūrio želdinimo
patriarchas Marijonas Daujotas, J. Kuprevičius, J. Gražulis,
P. Martinaitis, M. Lukaitienė, L. Čibiras, A. Brusokas, T.
Šešelgienė, ir šiandien dar čia sukaptą patirtį
jauniesiems parkotyrininkams perteikianti D. Juchnevičiūtė,
E. Navys, K. Urbonavičius, A. Sebeckas, R. Pilkauskas, A.
Paulauskas. Jų ir kitų, dar nepaminėtų parko darbuotojų,
didžiausias nuopelnas yra tas, kad čia sudaryta ypatinga ir
niekam neprilygstanti parko „aura”, kuri tarsi vainikuoja
Lietuvos parkų meną. Palangos botanikos parkas iškyla kaip
unikalus kultūrinės kraštotvarkos paminklas, vienintelis
toks Lietuvos pajūryje. Jis nepakartojamas savo
kraštovaizdžio deriniu, architektūros, dendrologijos ir
dailės verte. Reikšmingas šiame parke ir archeologijos bei
istorijos palikimas. Toks parkas turi didelę ir tarptautinę
reikšmę, juo labiau, kad jį ir kūrė kelių tautybių
parkų specialistai. Todėl visai pagrįstai klausiu, ar
nevertėtų Lietuvos visuomenei iškilia parko 100-mečio
proga pasirūpinti, kad ICOMOS Lietuvos skyrius pasiūlytų
Palangos parką įtraukti į pasaulio paveldo sąrašą (World
Heritage; Patrimoine Mondial) - kartu su jau įtrauktuoju
Vilniaus senamiesčiu, pasiūlytuoju Kuršių nerijos
nacionaliniu parku bei siūlytinu Trakų istoriniu
nacionaliniu parku? Toks parko įvertinimas atitiktų ir
Florencijos istorinių želdinių chartiją, įprasmintų
parkų grožį, kaip neatskiriamą kraštovaizdžio
istoriškumo bei estetikos dalį, kurioje glūdi laiko
išmėginti etalonai, kraštovaizdžio brangakmeniai.
