Prisiminimai, mintys apie Palangos parką
 
KAZIMIERAS URBONAVIČIUS:

 

Kazimieras Urbonavičius 1996 m. Danutės Mukienės nuotraukos

 
Man gyvenimas buvo gana sėkmingas. Pasisekė, kad antrajame kurse aš iš architektūros fakulteto perėjau į miškų ūkio fakultetą. Tais laikais landšafto architektų nebuvo. Tūriai - ne man. ŽŪA baigiau 1951 metais.
Tremtis? Ir už tuos metus, gyvenimo man padovanotus, ačiū. 1952 metais su dešimčia paskutiniųjų tremtinių vagonų mus išvežė iš Lietuvos. 34-erių metų jau buvau. Mano vagone buvome beveik visi jauni. Išlaipino Tomske. Dirbome, gyvenome kartu. Nušalę, pusalkaniai, bet kartu... Būdavo, sueisime į krūvą ir pradėsime dainuoti, groti, nors pilvas maršus taiso... Tas buvimas kartu mums ir padėjo ištverti.
Rudenį, dar prieš mane suimant, buvo ištrėmę mano tėvus. Po kurio laiko pas juos į Krasnojarsko kraštą ir mane išsiuntė. Pasisekė ten -naujai statomoje MTS įdarbino. Keletą metų ten dirbau. Paskui pasisekė ištrūkti į Krasnojarską. Ten miškotvarkos taksatoriumi-inžinieriumi tapau. Po kurio laiko paskyrė būrio viršininku.
Taiga... Angara... - Grožis! Tie metai ( 5-6), kai miškotvarkoje dirbau, ar tik nebuvo man nuostabiausi... Tremtyje labai daug gerų žmonių sutikau, su kai kuriais iš jų iki šiol ryšius palaikau.
Vėliau saugumas manęs į Lietuvą, ypač į Neringą, nenorėjo įsileisti. Bet ir vėl man pasisekė pasiekti savo. Neringoje girininku dirbo kurso draugas Lukošius. Jis pagelbėjo. Aš kurį laiką dirbau jo pavaduotoju Nidoje. Po to persikėliau į Smiltynę. Įdomu ten buvo. Aš tada nei darbu, nei pramogomis skųstis negalėjau. Trūko tik erdvės kūrybai. Ir tada pasitaikė proga persikelti dirbti į Palangą, nors čia kandidatų į parko inžinierius - miškininkus buvo ir daugiau. Su tuometiniu parko direktoriumi Evaldu Naviu dar taigoje buvome susitikę (ten jis tada praktiką atliko, o aš miškotvarkoje dirbau). Po keletos metų susitikome Lietuvoje ir jis pakvietė dirbti į Palangą, nes kaip tik tada parke trūko miškininko. Dendrologiniu požiūriu šis parkas man buvo įdomus ir aš nutariau iš Smiltynės miškų ūkio pereiti dirbti į Palangos botanikos parką.
Visą gyvenimą mokiausi ir dirbau. Ką pats žinodavau, stengiausi ir kitiems perduoti. Daug paskaitų apie miškininkystę esu ir įvairiose lietuvos vietose, irLeningrade, ir Maskvoje skaitęs. Išėjęs iš Palangos parko, kurį laiką dirbau Kretingos žemės ūkio aukštesniojoje mokykloje - mokiau jaunimą sodininkystės meno. Dirbau ir Renave. Ten buvau ir sodininkas, ir bitininkas, ir miškininkas, ir statybų techninis prižiūrėtojas. Tada vyko Renavo rūmų restauracija. Parko bitininko namelyje gyvenau. Tada visu Renavo ansamblio parko prikėlimu labai rūpinosi sekretorius Giedraitis. Partietis jis buvo, o kaip rūpinosi! Man ten buvo sudaryta darbo ir kūrybos laisvė. Darbui gaudavau tai, ko reikėdavo. Idealios sąlygos dirbti ten buvo.
 
SVARBIAUSIA PARKE - IŠAUGINTI MEDĮ...
Tokį, kuris turėtų gražią lają... Parke turi augti tiktai vertingi, perspektyvūs medžiai. Likusieji darbai: gazonų, tvenkinių įrengimas ir kita - antraeiliai, ne tokie reikšmingi (jei vieni išdžiūvo, kitais juos gana greitai galima pakeisti). Pats svarbiausias darbas - išauginti medį ir jį prižiūrėti. Parke vertingiausia - medžio laja. Kuo ji didesnė, tuo medis vertingesnis. Miškininkas rūpinasi ne medžio laja, o medžio liemeniu. Visuomenėje yra susiformavusi neteisinga nuomonė, kad visi medžiai, kurie yra parke, ten turi ir augti. Per savo 25 darbo Palangos parke metus aš l ten abai daug nevertingų medžių iškirtau. Iš pradžių tai daryti buvo siaubingai sunku, mane už tai draskyte draskė, nes su manimi taip elgtis kai kas galėjo - aš juk buvau tremtinys... Bet aš buvau kantrus ir stiprus. Išlaikiau.
1967 metų audros parkui padarė labai didelius nuostolius. Kai po viesulo į parką atėjo komisija ir pamatė tiek išlaužytų medžių, jais užverstus visus parko takus, pasakė, kad mums čia darbo keliems metams užteks ir vasarą poilsiautojams parku nesidžiaugti (iki kurortinio sezono pradžios buvo likę vos keli mėnesiai)... Komisijai pasakėme, kad, jei bus skirta papildomai pinigų audros padariniams likviduoti, parkas gali būti sutvarkytas ir iki vasaros pradžios. Pinigų skyrė ir jie daug ką lėmė. Jei nori, kad žmogus dirbtų, jam reikia mokėti... Be abejo, vien pinigų neužteko... Tais metais darbų apimtys buvo labai didelės, o mūsų žmonių nedaug. Kai prisimenu tą laikotarpį, pats negaliu suprasti, kas mums tada padėjo, iš kur tos stiprybės ėmėme. Man tiesiog pasisekė, kad tuo metu parke aš dirbau kartu su miškininku Antanu DaukšaJam tais metais buvo atitekęs pats sunkiausias darbas - jis vadovavo kelmų rovimui ir miško medžiagos gaminimui. Prisimenu tomis dienomis per radiją pasakytus architekto A. Tauro žodžius. Jis ragino ne aimanuoti, o kūrybiškai imtis darbo. Kadangi parko teritorijoje po audros atsirado daug naujų erdvių - pievų, ypač naujojoje parko dalyje, prisilaikydami architekto Eduardo Andrė parkų kūrimo principų, tose vietose ėmėme formuoti įdomias erdves ir išplėtėme parką nuo nuo 30 iki 80 ha. Mums šis praūžęs viesulas savotiškai pasitarnavo ir pradedant įgyvendinti seniai numatytus pušies rekonstrukcijos darbus. Iki tų audrų parke negalėjome intensyviai organizuoti pušies rekonstrukcijos darbų dėl to, kad parke augo daug lapuočių. Na, o pušelei reikia daug erdvės. Po audrų mes ėmėme kirsti nevertingus, parkui grožio neteikiančius medžius ir formuoti parko erdves. Daugiausia kirtome menkaverčius medžius (baltalksnius), nes pušis yra perspektyvesnis medis už jį, gali augti ir iki 200 metų. Jei tai būtume darę iki viesulo, visuomenė mūsų būtų nesupratusi, nes ji nežino darbo parke principų ir mano, kad visa, kas auga parke yra gerai. Dabar, prisidengę parko vėjovartų valymu, iš parko teritorijos šalinome ir menkaverčius, neperspektyvius medžius.
Iš kur gaudavome pušų sodinukų naujoms erdvėms formuoti?
1975-1976 metais Palangos miesto teritorijoje buvo plečiami kolektyviniai sodai. Iš jiems skirtų vietų skubiai reikėjo perkelti apie 6 tūkst. pušaičių. Tai mes padarėme per du metus, daugiausia dirbdami rudenį ir žiemą. Iš anksto iš visų pusių apkasdavome medelius, o kai pašaldavo, technikos pagalba užkabindavome medelį, pakeldavome jį kartu su šaknimis ir parvežę į parką pasodindavome į iš anksto specialiai tam paruoštas vietas. Medelių šaknys būdavo beveik nepažeidžiamos, ir jie mūsų pajūrio smėlio žemėje be didelių problemų prigydavo. Taip dirbdami į naujai paruoštas, iškirstas erdveles mes pasodinome apie 5 tūkst. pušelių. Dirbdami vis girdėdavome nerimastingus aikčiojimus, ką mes čia darome, ką mes čia darome... Esu įsitikinęs, kad tai buvo pats svarbiausias darbas, kurį čia atlikome per 25 mano darbo parke metus. Pušies rekonstrukciją dar Jonas Riepšas buvo pradėjęs.
Po medžių sodinimo praeina kuris laikas, ir vėl čia reikia imtis darbų - formuoti, tvarkyti naująsias erdves, tvarkyti jas - medis, šiuo konkrečiu atveju pušis, juk auga... Pradeda pušų šakutės liestis viena su kita ir jas jau reikia retinti. Pušis - aristokratė, eglė - proletarė. Pušims reikia šviesos, specialių sąlygų. Atrenki jas pagal augimo klases. Tokių klasių yra 10. Kertamos neperspektyvios. Reikia išlaikyti tam tikrą tankį. Pušis parke turi augti kiek galint intensyviau ir jų laja turi būti kiek galint gražesnė.
Ką reiškia pušims gera laja? Paskutiniaisiais metais pajūryje siautėjusios audros išlaužė labai daug tankiai augusių, geros lajos neturėjusių pušų. O štai tarp „Gintaro” poilsio namų ir buvusios žaidimų aikštelės pušys atlaikė... Taip atsitiko dėl to, kad ten šie medžiai tankiai neauga, jų lajos galingos, šaknys stiprios. Na, o parke pušys buvo lieknos, kamienai gražūs. Per audras tokioms labai stipriai aplaužomos dar ir šakos - lieka vien stimburiai. Kenkėjai tada jas užpuola ir pušis tiesiog akyse žūva. Pažiūrėkime ir pamatysime, kiek parke mažai bėra likę tų pušų, kurios čia augo seniau. Labai nedaug.
Dabar parke jau reikia retinti mūsų pasodintas pušaites.
Po 1960 metų mums prie parko norėjo prijungti ir dalį miesto teritorijos už Dariaus ir Girėno gatvės, bet neprijungė. Įrodėme, kad tai daryti nėra prasmės.
Parko peizažų formavimas sodininkystės mene - svarbiausias ir sudėtingiausias darbas. Jis atliekamas per ilgą laikotarpį. Projektai - ne esmė. Čia daug kas intuityviai daroma. Dirbome ir su konsultantais.
Pats pagrindinis darbas parko peizažo formavime jau yra atliktas. Eidami parku dabar nematome nei gatvės, nei jūros. Palangos parkas iš kitų Andrė parkų skiriasi tuo, kad čia visi peizažai, visos perspektyvos yra parko viduje. Jis turi daug erdvių, jos yra įvairių dydžių, čia įvairios ekspozicijos, įvairus apšvietimas. Parke būdami jūros nematome, bet ją jaučiame, girdime. Kaip yra pastebėję parko lankytojai, per mūsų parką eini lyg nuolat jausdamas, kad skubi į pasimatymą su kažkuo tai labai laukiamu... Eini, lauki, jaudiniesi, jauti, bet nematai, kas tavęs laukia... Tas jaudinimasis susijęs su jūros artumu. Eini taku, artiniesi prie jos... Štai ir pats parkas, jo vingiuoti takai, Birutės kalnas, vėl takas, kopos ir... jūra.
Kai aš dabar susimąstau apie savo darbą Palangos parke, pradedu suvokti, kad mes jį gražindami padėdavome žmonėms, parko lankytojams nuo blogio apsivalyti. Kuo didesnis grožis, tuo jis žmogų labiau veikia. Atėję į parką, jie jausdavosi lyg patekę į švarią, gerai sutvarkytą seklyčią, kur blogiems darbams ir mintims jau nėra vietos. Mes žmogaus dvasią grožiu apvalydavome, nuramindavome jį. Grožis yra galinga jėga, todėl taip svarbu jį tobulinti, kad jis žmonėms darytų kuo didesnį teigiamą poveikį.
Aš dažnai susimąstau ir dėl visame Palangos kurorte augančių medžių ateities. Manau, kad miesto teritorijoje reikia daugiau sodinti pušų. Na, o Marijono Daujoto pasodintus pušynėlius seniai laikas retinti. Tie medžiai yra 50-60 metų amžiaus, o kokie menkučiai atrodo - jie skursta... Miškininkai žino, kokie čia darbai reikalingi, bet jie esamomis sąlygomis tarsi supančioti. Visi žino, vienas į kitą žiūri ir nieko nedaro... Vengia imtis konkrečių veiksmų, nes visi žino, kad prasidės iš vienos ar kitos pusės spaudimas, ir tada jau ramybės neturėsi... Mieste taip pat reikia formuoti pušis, turinčias didelę lają - tik tokios prieš vėtras išsilaikys. Reikia pušis būtinai sodinti ir prie dailininkų kūrybos namų, ir Basanavičiaus gatvės rajone. Miesto apželdintojai daro didelę klaidą, kad per mažai dėmesio skiria pušims. Mūsų kurorte šis medis turi dominuoti. Pušys kurorte pastebimai nyksta. Joms atsodinti neturima ir tinkamų sodinukų. Miške pušis reikia tankiai auginti, tad miškininkai parkų šeimininkams pušelių nepasiūlys. Apželdinimui reikia 5 -10 metų pušų sodinukų.
Prisiminęs savo darbo Palangos botanikos parke metus, pirmiausia prisimenu kartu su manimi nuoširdžiai dirbusius žmones. Kazimieras Morks... Jis daugelį metų buvo pagrindinis mano padėjėjas atliekant bet kuriuos darbus. Prisimenu jį kaip puikų organizatorių netgi tiekimo srityje. Jis ir po uragano mums labai padėjo, derindavo su kitomis miesto įstaigomis transporto reikalus, kita. Ilgą laiką Palangos botanikos parkas buvo vadinamas gera parkų specialistų ruošimo mokykla... Mes formaliai ir oficialiai parkų specialistų neruošėme, tačiau tie žmonės, kurie čia kiek ilgiau padirbėdavo, išmėgindavo savo jėgas, patikrindavo žinias įvairiose srityse, ir po to daugelis jau galėdavo savarankiškai dirbti. Parkui buvo didžiausias nuostolis, kai dėl buitinių sąlygų dirbti ir gyventi į Kretingą išėjo Antanas Daukša (Palangos miestas mūsų žmonėms tada butų neskirdavo, o jis buvo sukūręs šeimą... ). A. Daukša buvo labai geras fitopatologas - teoretikas ir praktikas. Baigus LŽŪA, jam siūlė mokslininko karjerą, tačiau liko prie žemės. Puikiai parke kaip tikra augalų gydytoja dirbo fitopatologė Janina Mikutavičienė, kuri vėliau rūpinosi reprezentracinių Palangos poilsio namų aplinkos priežiūra. Čia dirbdamas išaugo ir dabartinis parko direktorius Antanas Sebeckas, iš čia išėjo ir vėliau miesto apželdinimu rūpinosi miškininkas Jonas Riepšas.
Pirmiausia noriu pasakyti, kad projektuojant ir įrengiant parko apšvietimą labai daug kuo prisidėjo buvęs Palangos architektas Alfredas Paulauskas. Jis yra to projekto autorius, o inžinierius elektrikas- Vaškevičius. Projekto nebuvo. Tarėmės, konsultavomės ir dirbome. Daug patarimų, pasiūlymų, dažnai ir pagrindinių, principinių, įrengiant parko apšvietimą, aš gaudavau būtent iš jų.
Po minėto uragano praėjus šešeriems metams mus 1973-aisiais pasiekė žinia, jog Palangos parkas pateko į tuo metu buvusios Sovietų sąjungos geriausių parkų dešimtuką. Na, o 1976-aisiais buvome jau geriausių parkų trejetuke, 1979-aisiais - vėl dešimtuke...
Iš architektų, dendrologų, kurie man labiausiai talkino, pirmiausia prisimenu architekto Alfredo Paulausko (jis tada jau nebedirbo Palangoje) parengtą parko rekonstrukcijos- restauracijos projektinę užduotį. Architektas Algimantas Brusokas buvo gana gerai ją įvertintęs. Tada sulaukėme ir savotiškos senosios parko dalies peizažų vertės analizės. Labai didelį, svarbų darbą atliko dendrologas Leonas Čibiras. Jis pirmą kartą labiai tiksliai inventorizavo parke augusius medžius ir krūmus, jų rūšis. Iš architektų ilgametis mūsų konsultantas buvo A. Čepys. Jis pasižymėjo dideliu tolerantiškumu. Tuo metu mes patys turėjome dar mažai žinių ir supratimo, kaip tą parką tvarkyti, tad jo žinios, patarimai buvo itin reikalingi ir davė akivaizdžią naudą. Nuo 1973-ųjų mes gana glaudžiai bendradarbiavome su Vilniaus paminklų restauravimo dirbtuvėmis. Ten didelė mūsų talkininkė buvo architektė Dalia Juchnevičiūtė. Ji darė ir atskirų parko fragmentų projektus. Su ja mes nuolat bendradarbiavome ir spręsdami parko restauracijos klausimus. Glaudūs ryšiai mus siejo ir su Palangos architektais Kastyčiu Aleknavičiumi bei Rusne Vaineikyte. Į juos galėdavome kreiptis bet kokiu atveju ir jie niekados neatsisakydavo padėti.
Produktyvus bendradarbiavimas buvo užsimezgęs su architektu Algiu Knyva. Jis taip pat parkui yra padaręs keletą projektų, pvz. , pateikė Jaunimo kalno skulptūros, naujosios skulptūros pietinėje parko dalyje architektūrinį sprendimą (pastarasis projektas dar neįgyvendintas). Esame nemažai bendradarbiavę ir su Vilniaus miesto landšafto architekte Irena Daujotaite (Palangos-Šventosios pajūrio ruožo apželdintojo miškininko Marijono Daujoto dukra). Ypač daug žinių, patarimų esu gavęs iš architekto A. Kiškio. Jo didžiulė erudicija, žinios, sukauptos landšafto architektūros srityje, praktinė patirtis mums labai pravertė. A. Kiškis buvo pagrindinis mūsų konsultantas. Jis dažnai lankydavosi parke, patardavo, o kai reikėdavo, ir pabardavo. Tokio mokytojo Palangos parko darbuotojams tada labai reikėjo.
Buvo gana įdomus bendradarbiavimas ir su palangiškiu architektu Mardosa. Jis dažnai mums būdavo reiklus ir kategoriškas, todėl kartais ir sunkokai su juo bendraudavome. Šis architektas parko kolektyvui yra nemažai talkinęs įrengiant takus, laistymo sistemą, naujojoje parko dalyje formuojant erdves. Padėjo jis mums įrengti ir naująjį tvenkinį. Per tą tvenkinį aš iš Mardosos nemažai kritikos sulaukiau, nes ne viskas iš pradžių buvo gerai apgalvota. Iš jaunesnių architektų su mumis bendradarbiavo Petras Grecevičius. Mes su juo gana dažnai diskutuodavome. Toks bendravimas mane paskatindavo dažniau iš esmės pasižiūrėti į tuos darbus, kuriuos atlikdavome, ir ieškoti tobulesnių sprendimų. Istorikas A. Raulinaitis buvo labai maloni asmenybė. Jis parko darbuotojams į talką atėjo tuo metu, kai reikėjo pradėti parko rekonstrukcijos ir restauracijos darbus, o mes neturėjome išsamios medžiagos apie parką, jo istoriją. A. Raulinaičio surinkti faktai buvo tam tikras išeities taškas bandant išlaikyti parko projekto autoriaus E. Andrė pagrindinius parko kūrimo principus.
Po II-ojo pasaulinio karo Palangos parkas ilgoką laiką buvo paliktas likimo valiai, bet net ir tuo metu palangiškių ir kitų čia atvykstančių žmonių pagarba šiai vietovei buvo didžiulė. Parkas įsikūręs Šventojo Birutės miško teritorijoje, tad, analizuojant jo istoriją, darome išvadą, kad bent jau pirmąją parko egzistavimo šimtmešio pusę šis parkas taip pat buvo laikomas šventu. Ir ne tik dėl to, kad čia buvo Birutės kalnas, simbolinė jos palaidojimo vieta. Ši vietovė mūsų pajūryje išskirtinė. Yra išlikęs 1750 metų Palangos žemėlapis, kuriame matome, kad beveik visur Palangos pajūryje - smėlynai, o tik čia, dabartinio parko vietoje - medžiai, smėliu neužpustyta teritorija. Iš to galėjo likti ir pajūrio žmonių pagarba „smėlynų nenugalėtai teritorijai”.
Po karo parkas buvo pradėtas tvarkyti gana greitai - kaip miesto, kurorto dalis. Tiškevičių rūmams tapus svarbia Lietuvos dailininkų susibūrimo vieta, iškilo dar didesnė būtinybė gerai prižiūrėti rūmų aplinką - parką.
Parkas sensta, tačiau jo trauka kaip ir anksčiau didžiulė. Manau, kad pirmiausia tai lemia parko projekto autoriaus E. Andrė genialus sumanymas. Kūrė jis šį parką jau turėdamas didelę patirtį. Kūrė ne metams, o šimtmečiams, kelioms kartoms, tam, kad parkas žmones kasdien žavėtų, kad jis būtų įdomus ir gražus, ramintų ir guostų bet kokiu metų laiku. Kad tokį parką išlaikytume ir toliau, nuolat reikia daug ir sistemingai dirbti. Palangoje yra kas tuo užsiima. Dirba čia žmonės gana atsakingai ir kvalifikuotai. Manau, kad šis parkas turi didelę perspektyvą.

 

  

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas