- Prisiminimai,
mintys apie Palangos parką
-
KAZIMIERAS
URBONAVIČIUS:
|
Kazimieras
Urbonavičius 1996 m. Danutės Mukienės nuotraukos |
 |
Man gyvenimas buvo gana
sėkmingas. Pasisekė, kad antrajame kurse aš iš
architektūros fakulteto perėjau į miškų ūkio fakultetą.
Tais laikais landšafto architektų nebuvo. Tūriai - ne man.
ŽŪA baigiau 1951 metais.
Tremtis? Ir už tuos metus,
gyvenimo man padovanotus, ačiū. 1952 metais su dešimčia
paskutiniųjų tremtinių vagonų mus išvežė iš Lietuvos.
34-erių metų jau buvau. Mano vagone buvome beveik visi jauni.
Išlaipino Tomske. Dirbome, gyvenome kartu. Nušalę,
pusalkaniai, bet kartu... Būdavo, sueisime į krūvą ir
pradėsime dainuoti, groti, nors pilvas maršus taiso... Tas
buvimas kartu mums ir padėjo ištverti.
Rudenį, dar prieš mane suimant,
buvo ištrėmę mano tėvus. Po kurio laiko pas juos į
Krasnojarsko kraštą ir mane išsiuntė. Pasisekė ten -naujai
statomoje MTS įdarbino. Keletą metų ten dirbau. Paskui
pasisekė ištrūkti į Krasnojarską. Ten miškotvarkos
taksatoriumi-inžinieriumi tapau. Po kurio laiko paskyrė būrio
viršininku.
Taiga... Angara... - Grožis! Tie
metai ( 5-6), kai miškotvarkoje dirbau, ar tik nebuvo man
nuostabiausi... Tremtyje labai daug gerų žmonių sutikau, su
kai kuriais iš jų iki šiol ryšius palaikau.
Vėliau saugumas manęs į
Lietuvą, ypač į Neringą, nenorėjo įsileisti. Bet ir vėl
man pasisekė pasiekti savo. Neringoje girininku dirbo kurso
draugas Lukošius. Jis pagelbėjo. Aš kurį laiką dirbau jo
pavaduotoju Nidoje. Po to persikėliau į Smiltynę. Įdomu ten
buvo. Aš tada nei darbu, nei pramogomis skųstis negalėjau.
Trūko tik erdvės kūrybai. Ir tada pasitaikė proga persikelti
dirbti į Palangą, nors čia kandidatų į parko inžinierius -
miškininkus buvo ir daugiau. Su tuometiniu parko direktoriumi
Evaldu Naviu dar taigoje buvome susitikę (ten jis tada
praktiką atliko, o aš miškotvarkoje dirbau). Po keletos metų
susitikome Lietuvoje ir jis pakvietė dirbti į Palangą, nes
kaip tik tada parke trūko miškininko. Dendrologiniu požiūriu
šis parkas man buvo įdomus ir aš nutariau iš Smiltynės
miškų ūkio pereiti dirbti į Palangos botanikos parką.
Visą gyvenimą mokiausi ir
dirbau. Ką pats žinodavau, stengiausi ir kitiems perduoti.
Daug paskaitų apie miškininkystę esu ir įvairiose lietuvos
vietose, irLeningrade, ir Maskvoje skaitęs. Išėjęs iš
Palangos parko, kurį laiką dirbau Kretingos žemės ūkio
aukštesniojoje mokykloje - mokiau jaunimą sodininkystės meno.
Dirbau ir Renave. Ten buvau ir sodininkas, ir bitininkas, ir
miškininkas, ir statybų techninis prižiūrėtojas. Tada vyko
Renavo rūmų restauracija. Parko bitininko namelyje gyvenau.
Tada visu Renavo ansamblio parko prikėlimu labai rūpinosi
sekretorius Giedraitis. Partietis jis buvo, o kaip rūpinosi!
Man ten buvo sudaryta darbo ir kūrybos laisvė. Darbui gaudavau
tai, ko reikėdavo. Idealios sąlygos dirbti ten buvo.
SVARBIAUSIA PARKE
- IŠAUGINTI MEDĮ...
Tokį, kuris turėtų gražią
lają... Parke turi augti tiktai vertingi, perspektyvūs
medžiai. Likusieji darbai: gazonų, tvenkinių įrengimas ir
kita - antraeiliai, ne tokie reikšmingi (jei vieni išdžiūvo,
kitais juos gana greitai galima pakeisti). Pats svarbiausias
darbas - išauginti medį ir jį prižiūrėti. Parke
vertingiausia - medžio laja. Kuo ji didesnė, tuo medis
vertingesnis. Miškininkas rūpinasi ne medžio laja, o medžio
liemeniu. Visuomenėje yra susiformavusi neteisinga nuomonė,
kad visi medžiai, kurie yra parke, ten turi ir augti. Per savo
25 darbo Palangos parke metus aš l ten abai daug nevertingų
medžių iškirtau. Iš pradžių tai daryti buvo siaubingai
sunku, mane už tai draskyte draskė, nes su manimi taip elgtis
kai kas galėjo - aš juk buvau tremtinys... Bet aš buvau
kantrus ir stiprus. Išlaikiau.
1967 metų audros parkui padarė
labai didelius nuostolius. Kai po viesulo į parką atėjo
komisija ir pamatė tiek išlaužytų medžių, jais užverstus
visus parko takus, pasakė, kad mums čia darbo keliems metams
užteks ir vasarą poilsiautojams parku nesidžiaugti (iki
kurortinio sezono pradžios buvo likę vos keli mėnesiai)...
Komisijai pasakėme, kad, jei bus skirta papildomai pinigų
audros padariniams likviduoti, parkas gali būti sutvarkytas ir
iki vasaros pradžios. Pinigų skyrė ir jie daug ką lėmė.
Jei nori, kad žmogus dirbtų, jam reikia mokėti... Be abejo,
vien pinigų neužteko... Tais metais darbų apimtys buvo labai
didelės, o mūsų žmonių nedaug. Kai prisimenu tą
laikotarpį, pats negaliu suprasti, kas mums tada padėjo, iš
kur tos stiprybės ėmėme. Man tiesiog pasisekė, kad tuo metu
parke aš dirbau kartu su miškininku Antanu DaukšaJam tais
metais buvo atitekęs pats sunkiausias darbas - jis vadovavo
kelmų rovimui ir miško medžiagos gaminimui. Prisimenu tomis
dienomis per radiją pasakytus architekto A. Tauro žodžius.
Jis ragino ne aimanuoti, o kūrybiškai imtis darbo. Kadangi
parko teritorijoje po audros atsirado daug naujų erdvių -
pievų, ypač naujojoje parko dalyje, prisilaikydami architekto
Eduardo Andrė parkų kūrimo principų, tose vietose ėmėme
formuoti įdomias erdves ir išplėtėme parką nuo nuo 30 iki
80 ha. Mums šis praūžęs viesulas savotiškai pasitarnavo ir
pradedant įgyvendinti seniai numatytus pušies rekonstrukcijos
darbus. Iki tų audrų parke negalėjome intensyviai organizuoti
pušies rekonstrukcijos darbų dėl to, kad parke augo daug
lapuočių. Na, o pušelei reikia daug erdvės. Po audrų mes
ėmėme kirsti nevertingus, parkui grožio neteikiančius
medžius ir formuoti parko erdves. Daugiausia kirtome
menkaverčius medžius (baltalksnius), nes pušis yra
perspektyvesnis medis už jį, gali augti ir iki 200 metų. Jei
tai būtume darę iki viesulo, visuomenė mūsų būtų
nesupratusi, nes ji nežino darbo parke principų ir mano, kad
visa, kas auga parke yra gerai. Dabar, prisidengę parko
vėjovartų valymu, iš parko teritorijos šalinome ir
menkaverčius, neperspektyvius medžius.
Iš kur gaudavome pušų sodinukų
naujoms erdvėms formuoti?
1975-1976 metais Palangos miesto
teritorijoje buvo plečiami kolektyviniai sodai. Iš jiems
skirtų vietų skubiai reikėjo perkelti apie 6 tūkst.
pušaičių. Tai mes padarėme per du metus, daugiausia dirbdami
rudenį ir žiemą. Iš anksto iš visų pusių apkasdavome
medelius, o kai pašaldavo, technikos pagalba užkabindavome
medelį, pakeldavome jį kartu su šaknimis ir parvežę į
parką pasodindavome į iš anksto specialiai tam paruoštas
vietas. Medelių šaknys būdavo beveik nepažeidžiamos, ir jie
mūsų pajūrio smėlio žemėje be didelių problemų
prigydavo. Taip dirbdami į naujai paruoštas, iškirstas
erdveles mes pasodinome apie 5 tūkst. pušelių. Dirbdami vis
girdėdavome nerimastingus aikčiojimus, ką mes čia darome,
ką mes čia darome... Esu įsitikinęs, kad tai buvo pats
svarbiausias darbas, kurį čia atlikome per 25 mano darbo parke
metus. Pušies rekonstrukciją dar Jonas Riepšas buvo
pradėjęs.
Po medžių sodinimo praeina kuris
laikas, ir vėl čia reikia imtis darbų - formuoti, tvarkyti
naująsias erdves, tvarkyti jas - medis, šiuo konkrečiu atveju
pušis, juk auga... Pradeda pušų šakutės liestis viena su
kita ir jas jau reikia retinti. Pušis - aristokratė, eglė -
proletarė. Pušims reikia šviesos, specialių sąlygų.
Atrenki jas pagal augimo klases. Tokių klasių yra 10. Kertamos
neperspektyvios. Reikia išlaikyti tam tikrą tankį. Pušis
parke turi augti kiek galint intensyviau ir jų laja turi būti
kiek galint gražesnė.
Ką reiškia pušims gera laja?
Paskutiniaisiais metais pajūryje siautėjusios audros
išlaužė labai daug tankiai augusių, geros lajos
neturėjusių pušų. O štai tarp „Gintaro” poilsio namų
ir buvusios žaidimų aikštelės pušys atlaikė... Taip
atsitiko dėl to, kad ten šie medžiai tankiai neauga, jų
lajos galingos, šaknys stiprios. Na, o parke pušys buvo
lieknos, kamienai gražūs. Per audras tokioms labai stipriai
aplaužomos dar ir šakos - lieka vien stimburiai. Kenkėjai
tada jas užpuola ir pušis tiesiog akyse žūva. Pažiūrėkime
ir pamatysime, kiek parke mažai bėra likę tų pušų, kurios
čia augo seniau. Labai nedaug.
Dabar parke jau reikia retinti
mūsų pasodintas pušaites.
Po 1960 metų mums prie parko
norėjo prijungti ir dalį miesto teritorijos už Dariaus ir
Girėno gatvės, bet neprijungė. Įrodėme, kad tai daryti
nėra prasmės.
Parko peizažų formavimas
sodininkystės mene - svarbiausias ir sudėtingiausias darbas.
Jis atliekamas per ilgą laikotarpį. Projektai - ne esmė. Čia
daug kas intuityviai daroma. Dirbome ir su konsultantais.
Pats pagrindinis darbas parko
peizažo formavime jau yra atliktas. Eidami parku dabar nematome
nei gatvės, nei jūros. Palangos parkas iš kitų Andrė parkų
skiriasi tuo, kad čia visi peizažai, visos perspektyvos yra
parko viduje. Jis turi daug erdvių, jos yra įvairių dydžių,
čia įvairios ekspozicijos, įvairus apšvietimas. Parke
būdami jūros nematome, bet ją jaučiame, girdime. Kaip yra
pastebėję parko lankytojai, per mūsų parką eini lyg nuolat
jausdamas, kad skubi į pasimatymą su kažkuo tai labai
laukiamu... Eini, lauki, jaudiniesi, jauti, bet nematai, kas
tavęs laukia... Tas jaudinimasis susijęs su jūros artumu.
Eini taku, artiniesi prie jos... Štai ir pats parkas, jo
vingiuoti takai, Birutės kalnas, vėl takas, kopos ir... jūra.
Kai aš dabar susimąstau apie
savo darbą Palangos parke, pradedu suvokti, kad mes jį
gražindami padėdavome žmonėms, parko lankytojams nuo blogio
apsivalyti. Kuo didesnis grožis, tuo jis žmogų labiau veikia.
Atėję į parką, jie jausdavosi lyg patekę į švarią, gerai
sutvarkytą seklyčią, kur blogiems darbams ir mintims jau
nėra vietos. Mes žmogaus dvasią grožiu apvalydavome,
nuramindavome jį. Grožis yra galinga jėga, todėl taip svarbu
jį tobulinti, kad jis žmonėms darytų kuo didesnį teigiamą
poveikį.
Aš dažnai susimąstau ir dėl
visame Palangos kurorte augančių medžių ateities. Manau, kad
miesto teritorijoje reikia daugiau sodinti pušų. Na, o
Marijono Daujoto pasodintus pušynėlius seniai laikas retinti.
Tie medžiai yra 50-60 metų amžiaus, o kokie menkučiai atrodo
- jie skursta... Miškininkai žino, kokie čia darbai
reikalingi, bet jie esamomis sąlygomis tarsi supančioti. Visi
žino, vienas į kitą žiūri ir nieko nedaro... Vengia imtis
konkrečių veiksmų, nes visi žino, kad prasidės iš vienos
ar kitos pusės spaudimas, ir tada jau ramybės neturėsi...
Mieste taip pat reikia formuoti pušis, turinčias didelę lają
- tik tokios prieš vėtras išsilaikys. Reikia pušis būtinai
sodinti ir prie dailininkų kūrybos namų, ir Basanavičiaus
gatvės rajone. Miesto apželdintojai daro didelę klaidą, kad
per mažai dėmesio skiria pušims. Mūsų kurorte šis medis
turi dominuoti. Pušys kurorte pastebimai nyksta. Joms atsodinti
neturima ir tinkamų sodinukų. Miške pušis reikia tankiai
auginti, tad miškininkai parkų šeimininkams pušelių
nepasiūlys. Apželdinimui reikia 5 -10 metų pušų sodinukų.
Prisiminęs savo darbo Palangos
botanikos parke metus, pirmiausia prisimenu kartu su manimi
nuoširdžiai dirbusius žmones. Kazimieras Morks... Jis
daugelį metų buvo pagrindinis mano padėjėjas atliekant bet
kuriuos darbus. Prisimenu jį kaip puikų organizatorių netgi
tiekimo srityje. Jis ir po uragano mums labai padėjo, derindavo
su kitomis miesto įstaigomis transporto reikalus, kita. Ilgą
laiką Palangos botanikos parkas buvo vadinamas gera parkų
specialistų ruošimo mokykla... Mes formaliai ir oficialiai
parkų specialistų neruošėme, tačiau tie žmonės, kurie
čia kiek ilgiau padirbėdavo, išmėgindavo savo jėgas,
patikrindavo žinias įvairiose srityse, ir po to daugelis jau
galėdavo savarankiškai dirbti. Parkui buvo didžiausias
nuostolis, kai dėl buitinių sąlygų dirbti ir gyventi į
Kretingą išėjo Antanas Daukša (Palangos miestas mūsų
žmonėms tada butų neskirdavo, o jis buvo sukūręs šeimą...
). A. Daukša buvo labai geras fitopatologas - teoretikas ir
praktikas. Baigus LŽŪA, jam siūlė mokslininko karjerą,
tačiau liko prie žemės. Puikiai parke kaip tikra augalų
gydytoja dirbo fitopatologė Janina Mikutavičienė, kuri
vėliau rūpinosi reprezentracinių Palangos poilsio namų
aplinkos priežiūra. Čia dirbdamas išaugo ir dabartinis parko
direktorius Antanas Sebeckas, iš čia išėjo ir vėliau miesto
apželdinimu rūpinosi miškininkas Jonas Riepšas.
Pirmiausia noriu pasakyti, kad
projektuojant ir įrengiant parko apšvietimą labai daug kuo
prisidėjo buvęs Palangos architektas Alfredas Paulauskas. Jis
yra to projekto autorius, o inžinierius elektrikas-
Vaškevičius. Projekto nebuvo. Tarėmės, konsultavomės ir
dirbome. Daug patarimų, pasiūlymų, dažnai ir pagrindinių,
principinių, įrengiant parko apšvietimą, aš gaudavau
būtent iš jų.
Po minėto uragano praėjus
šešeriems metams mus 1973-aisiais pasiekė žinia, jog
Palangos parkas pateko į tuo metu buvusios Sovietų sąjungos
geriausių parkų dešimtuką. Na, o 1976-aisiais buvome jau
geriausių parkų trejetuke, 1979-aisiais - vėl dešimtuke...
Iš architektų, dendrologų,
kurie man labiausiai talkino, pirmiausia prisimenu architekto
Alfredo Paulausko (jis tada jau nebedirbo Palangoje) parengtą
parko rekonstrukcijos- restauracijos projektinę užduotį.
Architektas Algimantas Brusokas buvo gana gerai ją
įvertintęs. Tada sulaukėme ir savotiškos senosios parko
dalies peizažų vertės analizės. Labai didelį, svarbų
darbą atliko dendrologas Leonas Čibiras. Jis pirmą kartą
labiai tiksliai inventorizavo parke augusius medžius ir
krūmus, jų rūšis. Iš architektų ilgametis mūsų
konsultantas buvo A. Čepys. Jis pasižymėjo dideliu
tolerantiškumu. Tuo metu mes patys turėjome dar mažai žinių
ir supratimo, kaip tą parką tvarkyti, tad jo žinios,
patarimai buvo itin reikalingi ir davė akivaizdžią naudą.
Nuo 1973-ųjų mes gana glaudžiai bendradarbiavome su Vilniaus
paminklų restauravimo dirbtuvėmis. Ten didelė mūsų
talkininkė buvo architektė Dalia Juchnevičiūtė. Ji darė ir
atskirų parko fragmentų projektus. Su ja mes nuolat
bendradarbiavome ir spręsdami parko restauracijos klausimus.
Glaudūs ryšiai mus siejo ir su Palangos architektais Kastyčiu
Aleknavičiumi bei Rusne Vaineikyte. Į juos galėdavome
kreiptis bet kokiu atveju ir jie niekados neatsisakydavo
padėti.
Produktyvus bendradarbiavimas buvo
užsimezgęs su architektu Algiu Knyva. Jis taip pat parkui yra
padaręs keletą projektų, pvz. , pateikė Jaunimo kalno
skulptūros, naujosios skulptūros pietinėje parko dalyje
architektūrinį sprendimą (pastarasis projektas dar
neįgyvendintas). Esame nemažai bendradarbiavę ir su Vilniaus
miesto landšafto architekte Irena Daujotaite
(Palangos-Šventosios pajūrio ruožo apželdintojo miškininko
Marijono Daujoto dukra). Ypač daug žinių, patarimų esu
gavęs iš architekto A. Kiškio. Jo didžiulė erudicija,
žinios, sukauptos landšafto architektūros srityje, praktinė
patirtis mums labai pravertė. A. Kiškis buvo pagrindinis
mūsų konsultantas. Jis dažnai lankydavosi parke, patardavo, o
kai reikėdavo, ir pabardavo. Tokio mokytojo Palangos parko
darbuotojams tada labai reikėjo.
Buvo gana įdomus
bendradarbiavimas ir su palangiškiu architektu Mardosa. Jis
dažnai mums būdavo reiklus ir kategoriškas, todėl kartais ir
sunkokai su juo bendraudavome. Šis architektas parko kolektyvui
yra nemažai talkinęs įrengiant takus, laistymo sistemą,
naujojoje parko dalyje formuojant erdves. Padėjo jis mums
įrengti ir naująjį tvenkinį. Per tą tvenkinį aš iš
Mardosos nemažai kritikos sulaukiau, nes ne viskas iš
pradžių buvo gerai apgalvota. Iš jaunesnių architektų su
mumis bendradarbiavo Petras Grecevičius. Mes su juo gana
dažnai diskutuodavome. Toks bendravimas mane paskatindavo
dažniau iš esmės pasižiūrėti į tuos darbus, kuriuos
atlikdavome, ir ieškoti tobulesnių sprendimų. Istorikas A.
Raulinaitis buvo labai maloni asmenybė. Jis parko darbuotojams
į talką atėjo tuo metu, kai reikėjo pradėti parko
rekonstrukcijos ir restauracijos darbus, o mes neturėjome
išsamios medžiagos apie parką, jo istoriją. A. Raulinaičio
surinkti faktai buvo tam tikras išeities taškas bandant
išlaikyti parko projekto autoriaus E. Andrė pagrindinius parko
kūrimo principus.
Po II-ojo pasaulinio karo Palangos
parkas ilgoką laiką buvo paliktas likimo valiai, bet net ir
tuo metu palangiškių ir kitų čia atvykstančių žmonių
pagarba šiai vietovei buvo didžiulė. Parkas įsikūręs
Šventojo Birutės miško teritorijoje, tad, analizuojant jo
istoriją, darome išvadą, kad bent jau pirmąją parko
egzistavimo šimtmešio pusę šis parkas taip pat buvo laikomas
šventu. Ir ne tik dėl to, kad čia buvo Birutės kalnas,
simbolinė jos palaidojimo vieta. Ši vietovė mūsų pajūryje
išskirtinė. Yra išlikęs 1750 metų Palangos žemėlapis,
kuriame matome, kad beveik visur Palangos pajūryje - smėlynai,
o tik čia, dabartinio parko vietoje - medžiai, smėliu
neužpustyta teritorija. Iš to galėjo likti ir pajūrio
žmonių pagarba „smėlynų nenugalėtai teritorijai”.
Po karo parkas buvo pradėtas
tvarkyti gana greitai - kaip miesto, kurorto dalis.
Tiškevičių rūmams tapus svarbia Lietuvos dailininkų
susibūrimo vieta, iškilo dar didesnė būtinybė gerai
prižiūrėti rūmų aplinką - parką.
Parkas sensta, tačiau jo trauka
kaip ir anksčiau didžiulė. Manau, kad pirmiausia tai lemia
parko projekto autoriaus E. Andrė genialus sumanymas. Kūrė
jis šį parką jau turėdamas didelę patirtį. Kūrė ne
metams, o šimtmečiams, kelioms kartoms, tam, kad parkas
žmones kasdien žavėtų, kad jis būtų įdomus ir gražus,
ramintų ir guostų bet kokiu metų laiku. Kad tokį parką
išlaikytume ir toliau, nuolat reikia daug ir sistemingai
dirbti. Palangoje yra kas tuo užsiima. Dirba čia žmonės gana
atsakingai ir kvalifikuotai. Manau, kad šis parkas turi didelę
perspektyvą.
;)
;)
