PALANGOS PARKO (ANKSČIAU – BIRUTĖS PARKO) ĮKŪRIMAS
 
Zita Genienė
Palangos botanikos parko fragmentai. Aldo Žolio nuotraukos. 2003 m. gegužės mėnuo
Susipažinusi su istoriniais šaltiniais, spauda, literatūra, kurioje užsimenama apie Palangos botanikos parką, Klaipėdoje dirbanti istorikė Zita Genienė parengė istorinius parko tyrimus. Ši publikacija apie tai, kas labiausiai patraukė istorikės dėmėsį gilinantis į šią temą.
 
Palangos parko įkūrimo ir vystymosi problemos tyrinėjamos jau seniai, tačiau neišspręstų klausimų vis dar lieka.
Artėjant parko šimtmečiui, Palangos visuomenė ir parko direkcija ėmė domėtis konkrečiomis parko įkūrimo aplinkybėmis. Tuo tikslu buvo užsakyti istoriniai tyrimai. Stengiantis išnagrinėti šiuos klausimus, duomenų buvo ieškota Lietuvos ir Latvijos archyvuose, peržiūrėta įvairių laikotarpių literatūra ir spauda apie Palangą. Archyvinių dokumentų, kuriuose būtų parašyta tiksli darbų pradžia parke, nerasta. Tačiau, surinkę ir palyginę daugelį publikuotų šaltinių, literatūros bei kitų archyvinių šaltinių duomenis, galime nustatyti Palangos parko įkūrimo pradžią.
 
Mus dominantys archyviniai šaltiniai yra sukaupti keliuose archyvuose. Didžiausia dalis dokumentų yra CVJ. Labiausiai dėmesį traukia Tiškevičių giminės archyvas - F. 716, Ap. 1- 4. Peržiūrėję šio fondo dokumentus, duomenų apie Palangą randame nedaug. Tai keletas XIX a. I pusės inventorių, kelios ūkinės veiklos knygos. Vienas vertingesnių - 1877 m. planas, kuriame užfiksuota tuometinė Palanga. Iš XIX a. pabaigos - XXa. pradžios jokių dokumentų apie Palangą nerasta. Daugiausia duomenų yra iš kitų Tiškevičių valdų - Raudondvario, Lentvario, Biržų.
Pradžioje Tiškevičiaus giminė į Palangą atvažiuodavo tiktai vasarą ir tik nuo 1891 m. Feliksas Tiškevičius nuolat apsigyveno Palangoje. XIX a. pabaigos - XX a. pr. Tiškevičių dokumentacija buvo saugojama pačiame Palangos dvare. Tačiau šie dokumentai pražuvo I- ojo pasaulinio karo metais, kai savininkai buvo pasitraukę, o rūmuose šeimininkavo kariuomenė. Tada pastatas buvo stipriai apgriautas. Apie tai liudijo pats Tiškevičius, kai 1923 m. iškilo ginčas dėl progimnazijos pastato nuosavybės. Tada F. Tiškevičius pareiškime nurodė, kad ne tik buvusios Rusijos progimnazijos, bet ir viso jo dvaro, namų, žemės dokumentacija karo metu dingo ir jis dokumentaliai negali įrodyti, kad pastatas priklauso jam.
Kokių nors istorinių duomenų apie Palangos dvarą nerasta ir Lenkijos archyvuose.
Kai kurie pavieniai Tiškevičių šeimos dokumentai yra Mokslų Akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje - tai įvairūs laiškai, sąskaitos, sutartys.
Centriniame valstybiniame archyve yra duomenų apie 1930-1940 metų Tiškevičiaus šeimos Palangos dvarą, kai buvo deramasi su Lietuvos valstybės vadovais ir miesto savivaldybe apie rūmų, parko, daugelio vilų pardavimą. Šiame archyve saugoma keletas 1934 metais darytų pastatų (vasaros estrados, pavėsinės) projektų. Jie buvo užsakyti tuo metu pradėjus užstatyti šiaurinę parko dalį, kurią iš grafo buvo nusipirkęs miestas.
Kaip minėta, istorinių šaltinių buvo ieškota Latvijos centriniame archyve (istoriniame). Palanga po Pirmojo pasaulinio karo priklausė Kuršo gubernijai, o 1918-1921 metais - Latvijos Respublikai. Susipažinta su visais fondais, kuriuose gali būti kokios nors dokumentinės medžiagos apie XIX a. pab. - XX a. pr. Palangą. Archyve yra atskiras fondas (F. 6999), kuriame sukaupti vertingi dokumentai, planai, brėžiniai apie Estijos, Latvijos (ir Kuršo gubernijos) dvarus. Duomenų apie Palangos dvarą šiame fonde nerasta. Buvo peržiūrėti Kuršo gubernijos statybos skyriaus (P. 97) aprašai. Duomenų apie Palangos dvarą ten taip pat nėra (yra tik kai kurių duomenų apie kitus Palangos pastatus). Buvo susipažinta ir su statybos skyriaus gautų, išsiųstų raštų registracijos knyga (1896-1906). Čia užfiksuota nemažai įdomių faktų apie Palangos bažnyčios, sinagogos statybą, Kurhauzo apšvietimą elektra, vasaros teatro projektą, bet apie rūmų parką duomenų nerasta. Susipažinta su Kuršo gubernijos valdybos (F. 96) dokumentacija. Šiame fonde yra nemažai įvairaus pobūdžio įdomių duomenų apie valstybinių pastatų muitinę, policijos, pašto namus. Apie Palangos dvarą - nieko.
Taip pat buvo dirbta įvairiose Rygos miesto bibliotekose XX a. pr. gubernijos leidžiamoje spaudoje, įvairiuose kituose leidiniuose ieškota žinių apie Palangą XIX a. pab. Ten yra nemažai vertingų duomenų apie XIX a. Palangos miestelį, jo gyventojus, o duomenys apie dvarą - skurdūs: žemės plotas, dirbusių žmonių skaičius.
Bandyta ieškoti žinių ir įvairiuose Kuršo gubernijos kurortų bei sanatorijų vadovuose, tačiau Palanga juose neminima. Nors ji formaliai įėjo į Kuršo guberniją, tačiau faktiškai buvo labiau susijusi su Kauno ir Vilniaus gubernijomis. Latvijos tyrinėtojai, nagrinėdami įvairias XIX a. pab. - XX a. pr. Kuršo gubernijos ir Latvijos istorijos problemas, Palangos (ir viso lietuviškojo pajūrio) teritorijos netyrinėjo.
Apie Palangą yra išleista nemažai populiarių leidinių. Iš jų labiausiai vertingi yra J. Basanavičiaus, St. Karvovskio darbai. Kiti yra labiau populiaraus pobūdžio - pateikiama keletas istorinių faktų, kurie dokumentaliai nepagrindžiami. Iš spaudoje tarpukario metais paskelbtų straipsnių vertingiausi - vietinių gyventojų prisiminimai apie Birutės kalną ir mišką, Lurdo statybą, kt.
Tarybiniais metais parko istorija buvo labiau susidomėta.
Istorikas A. Raulinaitis tyrinėjo parko istoriją, rinko ikonografinę medžiagą. Naujos archyvinės medžiagos nebuvo rasta, todėl ir jam dirbant liko daug neaiškių faktų. Šis istorikas parko įkūrimo datą nukelia į XIX a. vidurį. Tos nuomonės laikėsi ir paskutiniaisiais dešimtmečiais parką tyrinėjusi D. Juchnevičiūtė. Ši data nurodoma ir enciklopediniuose leidiniuose.
Vertingiausias pastarųjų metų pasiekimas - tai R. Pilkausko surastas straipsnis apie Palangos parką, išspausdintas 1906 m. sodininkystės žurnale „Revue Horticole". Čia yra itin vertingų duomenų apie parko kūrimo pradžią.
 
Žemaičių žemė iki 1527 metų buvo valdoma Žemaičių seniūno. 1527 metais karalius Žygimantas Augustas, pavesdamas Žemaičių seniūnui Kęsgailai valdyti Žemaitiją, dalį jos valdų pasiliko sau - tame tarpe ir Palangą. Tada ji tapo karališkuoju valsčiumi, kurį valdė seniūnas. Palangoje buvo įkurtas karališkasis dvaras - spėjama, kad jis buvo teritorijoje tarp Senosios Palangos kaimo ir miestelio. Kadangi pajūrio smėlis dvarą dažnai užpustydavo, 1639 metais Palangos dvaro tijūno prašomas karalius leido perkelti jį į Berlotavičių kaimo laukus (iš vėlėsnių šaltinių paaiškėja, kad tai Vilimiškės kaimas). Tačiau dėl kažkurių tai priežasčių dvaras čia nebuvo įkurtas. Palangos seniūnijos administracinis centras įsikūrė Darbėnų dvare, nors ilgą laiką jį planuota statyti ir Vilimiškėje. 1756 metų inventoriaus, kuriame plačiai buvo surašytos miestiečių ir valstiečių prievolės, viename iš punktų yra nurodyta, kad seniūnas, jei panorės, gali pasistatyti dvarą Vilimiškėje ir seniūnijos pavaldiniai privalo dalyvauti statybos darbuose ir skirti sargybą jai apsaugoti. Tačiau ir vėliau jis ten nebuvo pastatytas - egzistavo tik palivarkas.
Palanga karališkąja valda išbuvo iki 1775-ųjų metų. 1775 m. Palangos seniūnija mainais už Liachovičių dvarą buvo atiduota Vilniaus vyskupui Masalskiui, kuris 1782 metais tapo faktišku jos savininku. Po jo mirties valda atiteko jo dukterėčiai E. Potockajai, o jai mirus, - jos vyrui V. Potockiui. 1801 metais buvusią Palangos seniūniją nupirko K. Naselovskis, o 1824 m. tuo laiku vadinamą Palangos grafystę už 199,171 sidabro rublio - grafas Mykolas Tiškevičius (1761-1839). Tiškevičių giminės rankose Palanga išbuvo iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.
 
Tiškevičiai buvo žymi Lietuvos didikų giminė, praeityje davusi žymių valstybės pareigūnų. Ji ypač didelę įtaką Lietuvoje turėjo XVII a. Remdamiesi tradicija, savo giminės pradininku ji laikė Gedimino sūnų Manivydą. Tačiau istoriškai pagrįstu giminės protėviu tenka laikyti XV a. pab. Ukrainoje gyvenusį Tyszko, kurio 5 sūnūs prie savo krikšto vardų pridėdavo ir prailgintą pavardę -Tyczkowic. Vėlesnės kartos pakeitė į ewicz. Viena šios giminės šaka pradėjo vartoti pavardę Skumin.
Pirmosios Tiškevičių giminės atstovai persikėlė į Lietuvą - Gardino, Lydos apskritį, gavo įvairias tarnybas karaliaus dvare. Jie buvo Lietuvos piliečiai. Kiti Tiškevučiai pasiliko Volynėje, po Liublino unijos pasilikusioje Lenkijos priklausomybėje. Nuo 1519 metų Tiškevičiai turi grafų titulą ir vartoja herbą. Jis - skydo formos, viduryje - jaunas mėnulis ir šešiakampė žvaigždė, virš skydo - liepsnos liežuviai, o virš jų - kitas mėnulis.
XIX a. pradžipoje Tiškevičių įtaka taip pat buvo didelė, jie didino savo valdas ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje: Tiškevičiai įsigijo didžiulę dalį buvusių Radvilų valdų - Vilniaus, Ukmergės, Upytės, Telšių, Raseinių apskrityse. Kaip minėta, M. Tiškevičius 1824 m. įsigijo Palangos valdą (su Grūšlaukės, Darbėnų dvarais). Jam mirus, Palangos dvaras perėjo sūnaus Juozapo (1835-1891) žinion. Juozapas Tiškevičius 1850-1855 metais įsigijo Lentvario, 1875 m. - Kretingos dvarus. 1891 m. po jo mirties šios Tiškevičių valdos (dvarai) buvo padalintos jo sūnums. Feliksas paveldėjo Palangą, Vladislovas -Lentvarį, Aleksandras - Kretingą, Juozapas - Užtrakį. J. Tiškevičiaus našlei liko Grūšlaukė ir Darbėnai. Po F. Tiškevičiaus mirties Palangos dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui Stanislovui, o prieš pat II-ąjį pasaulinį karą - Alfredui. Jis II-ojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno Lenkijoje. Po karo Palangos dvaras buvo nacionalizuotas.
Kaip minėta, pačiame miestelyje XVII-XIX a. pr. buvo keletas karaliaus valdžios institucijoms priklausančių pastatų miestelio centre (prie Turgaus aikštės): iždas, muitinės pastatas, valstybinė karčiama, keletas pasienio punktui priklausiusių pastatų. Kai miestelis perėjo į privačias rankas, šie pastatai taip pat perėjo jų nuosavybėn. Muitinė, karčiama, pasienio punktas, kad ten dirbantys žmonės galėtų jais naudotis, dvaro seniūnui mokėjo mokestį. Taip pat asmeninėje dvaro nuosavybėje buvo pajūrio ruožas nuo pasienio su Prūsija iki Šventosios bei miškas prie pietinės miestelio dalies, nuo seno vadinamas Birutės mišku.
J. Tiškevičius Palangos dvarą nupirko tada, kai Palanga jau buvo pradėjusi garsėti kaip vasarvietė. Kaip rodo istoriniai šaltiniai, 1817 m. čia jau lankėsi nemažai Žemaitijos ir Lietuvos diduomenės, 1824 m. Palangą aplankė Adomas Mickevičius. Ji daugelį traukė ir kaip žymi istorinė vieta - spėjama kunigaikštienės Birutės palaidojimo vieta.
J. Tiškevičius, suprasdamas vietovės svarbą, naudodamasis įvairiomis priemonėmis pradėjo įsigyti sklypus miestelyje. Jis, pakeldamas mokesčius, reikalaudavo, kad vietiniai gyventojai sudarytų naujas sutartis dėl naudojimosi žemės sklypais. Tie, kurie nesutikdavo su šiomis sąlygomis, būdavo jėga išvaromi iš savo sodybų. Dalį sklypų J. Tiškevičius pasisavino, kituose įkurdino sau palankius žmones.
J. Tiškevičius XIX a. antroje pusėje įsigijo keletą sklypų ir Palangos miestelyje, kairiajame Rąžės upelio krante - abipus pagrindinės gatvės. Rytinėje jos pusėje jis pasistatė medinį gyvenamąjį namą - stačiakampio plano, dvišlaičiu stogu. Prie vakarinio fasado buvo atviras priangis, prie rytų -priestatas. Prieangis ir namo frontonas buvo dekoruoti kiaurapjūviu ornamentu. Aplink šį namą pradėtas kurti nedidelis parkas. Apie 1875-1877 metus kitoje gatvės pusėje J. Tiškevičius pastatė naują, erdvią, mūrinę salę su virtuve svečių priėmimui. 1878 m. Palangoje buvo didžiulis svečių antplūdis, todėl Tiškevičiai šį pastatą paskyrė besikuriančio kurorto reikmėms -įrengė restoraną. Vėliau jis buvo išplėstas, tapo pirmuoju Palangos restoranu ir viešbučiu. Šis pastatas išliko iki šiol. Tai - Kurhauzas. Šalia jo tuo metu buvo pradėtos statyti kitos vilos. Taip čia ėmė formuotis kurorto centras.
J. Tiškevičiaus sūnus Feliksas Palangoje nuolatinai apsigyveno po tėvo mirties. 1893 m. jis vedė A. Koržbek-Lack, kilusią iš Poznanės kunigaikštystės ir su savo jaunute žmona išvyko į kelionę po Europą. Tada buvo sumanyta statyti ir naujus rūmus Palangoje. Vokietijoje F. Tiškevičius susipažino su žymiu Vokietijos architektu Fr. Švechtenu ir susitarė, kad pastarasis jam padarys rūmų projektą. Aptarus vietos sąlygas, prieita išvados, kad rūmus reikia kurti naujoje vietoje, o aplink juos įkurti parką. Fr. Švechtenas greičiausiai F. Tiškevičių supažindino ir su būsimuoju parko autoriumi - E. F. Andrė. 1880 metais jie kartu jau buvo dirbę Poznanės kunigaikštystėje - rekonstravo Semoštrelio rūmus ir parką.
 
Žinių apie tai yra išlikę labai nedaug. Net amžininkai, gerai žinoję situaciją, apie tai užsimena tik keliais žodžiais, dažniausiai nepateikdami tikslių duomenų.
Seniausias parko paminėjimas yra 1901 m. Gydytojas J. Šventechovskis leidinye „Mowiny Lekarskie” populiarino Palangos kurortą, kartu pateikdamas fragmentiškas žinias ir apie parką, nors konkrečios parko įkūrimo datos ir nenurodo
1906 m. publikuotame straipsnyje, kurį parašė E. F. Andrė sūnus Renė Andrė, tikslesnė parko įkūrimo data taip pat nenurodoma, tik paminima, kad darbas truko trejus metus arba tris vasaras. Karvenskis - žymus Poznanės istorikas - leidinyje apie Palangą rašė: „Puikų dvarą ant smėlio ir smėlio kalvų sukūrė garsus planuotojas Ed. Andrė iš Paryžiaus. Jis taip pat sukūrė parkus Kanuose, Monte Karle, Lietuvoje Tiškevičių parkus - Kretingoje, Vokėje, Lentvaryje ir Užtrakyje. Grotą su Dievo Motinos skulptūra Birutės kalno papėdėje sukūrė Bonhemme iš Paryžiaus. Priešais rūmus stovi labai puiki Jėzaus Kristaus skulptūra , pagaminta Paryžiuje, pagal Monmarto skulptūros pavyzdį.”
Pirmą kartą parko kūrimo datos buvo nurodytos išsamiame Igno Končiaus ir Viktoro Ruokio darbe „Palangos kraštas”, išleistame 1926 m. Čia rašoma, kad „(... )Dar viena žymi Palangos vieta yra naujasis parkas, įsteigtas toje vietoje, kur seniau aukštame pušyne vien sausu metu pereinama bala, lapuočių medžių tarpe tik juodalksniai vietiniai, o kiti sodinti jau dideli. Yra daug svetimų šalių medžių.
Parkas pradėtas tvarkyti 1895 metais, o pagražinimo darbus vedė Andrė. Dabar vietomis parkas per daug krūmokšliais apaugęs. Linksmas parko rūmas baigtas statyti 1898 m.”
Publikacijų šia tema paskelbta ir daugiau, tačiau jose parko įkūrimo pradžios data nėra patikslinta.
Po karo Lietuvos Kultūros ministerijai inventorizuojant žymius kultūros paminklus, buvo atliekami ir trumpi tyrimai. Palangos parką tyrinėjęs S. Abramauskas, nenurodydamas, kokiu istoriniu šaltiniu remiasi, rašo, kad parkas įkurtas 1848 metais, o darbai tęsėsi iki 1891 metų. Pagal tai Paminklų restauravimo instituto istorikas A. Raulinaitis parko įkūrimo pradžią taip pat nukėlė į XIX a. vidurį. Čia neatsižvelgta į tikslesnius XIX a. antros pusės Palangos aprašymus ir kitą dokumentinę medžiagą.
 
Egzistuoja kelios parko įkūrimo datos. Pirmoji - 1843, 1848-XIX a. pabaiga. Antroji versija - 1895-1898 metai, trečioji - 1898-1899 metai, ketvirtoji - 1897-1902, penktoji - 1890-1899 metai.
Pirmiausia galima paneigti istorinės tiesos neatitinkančią 1843-1848 metų datą.
Jau ankstesniuose skyriuose buvo minėta, kad J. Tiškevičiaus sodyba buvo išsidėsčiusi pietinėje miestelio dalyje prie Rąžės. Tai patvirtino ir žinomi ankstyviausi Palangos VIII a. antros pusės-XIX a. pabaigos planai. Tada miestelis buvo įsikūręs abipus kelio Klaipėda - Liepoja. Planas buvo linijinis. Pietinė miestelio dalis siekė mišką. Dabartinė kurorto teritorija nuo S. Daukanto gatvės iki jūros neužstatyta ir neapželdinta. Aplink Birutės kalną plytėjo pušų miškas. Kokių nors parko kūrimo pėdsakų neaptikta. Tą patį liudija ir įvairūs XIX a. antros pusės miestelio aprašymai. Matyt, kai kuriuos istorikus suklaidino panašus teiginys, kad miestelyje yra parkas. Kaip žinia, čia kalbama apie parkelį, buvusį prie senosios Tiškevičių sodybos ir Kurhauzo. Šis parkas, greičiausiai, nebuvo specialiai sodintas. Šioje vietoje, kaip žinome iš XVIII a. planų, ilgą laiką buvo miestelio kapinės. XIX a. pradžioje jos buvo iškeltos už miestelio į šiaurę. Panaikinus kapines, medžiai, augę kapinėse, matyt, išliko. Tik XIX a. antroje pusėje šią teritoriją imta labiau tvarkyti (ypač pradėjus veikti Kurhauzui). Buvo išvesti takai, pasodinta gėlių ir krūmų. Pakelyje augo vietiniai medžiai - juodalksniai. I. Končius ir V. Ruokis rašė, kad be naujojo parko yra dar kitas - senasis parkas ties Kurhauzu. Jis nedidelis, senų juodalksnių priaugęs, takais išraizgytas.
Šito parko negalima sieti su E. Andrė projektuotu parku, nors E. Andrė kartu planavo ir naujojo kurorto zoną. Kurhauzo parkas, kaip ir visa likusi jau susiformavusi miestelio dalis, buvo įjungtas į kurortinę zoną, bet jame nieko nekeista. Visos trys naujosios struktūros - parkas su rūmais, naujas kurortas, senasis kurorto centras (Kurhauzas) - siejosi tarpusavyje, tačiau egzistavo kaip atskiri vienetai. Netgi naujasis parkas taip pat buvo dalijamas į kelias dalis.
1905 metų leidinyje apie Palangą buvo nurodoma, kad Palangos kurortas susideda iš keletos dalių: Kurhauzo parko, pušų miško su Birutės kalnu, teritorija tarp parko, miško, pakrantės, užstatytos privačiomis vilomis, jūros pakrantės, privataus rūmų parko.
Dar kartą grįžkime prie XIX a. paskutinio dešimtmečio aprašymų ir pažvelkime, kaip apibūdinamas Birutės kalnas ir jo aplinka. Dažnai jis buvo lankomas ir aprašomas, užfiksuojami jo pasikeitimai. 1893 m. rašyta, kad „Palanga - dailus miestelis. Didžiausias atminimas, kad Palangoje gyveno kunigaikštienė Birutė. Dabar ant tos vietos stovi graži koplyčia. Prieš keliolika metų ten yra pabudavota šulinė, kurioje nuo laiko kunigaikštienės nėra vandens, bet sienos rentinys kelissyk yra perdirbtas.
Palangoje yra labai dailus kalnas - Birutės, apaugęs pušimis, nuo vėjo palinkusiomis į rytų šalį. Čia daug žmonių eina veizėtis msų kunigaikštienės paminklams. Vasarą daug ponų suvažiuoja į maudynes. "
Aiškinantis tikslesnę darbų pradžią Palangos parke, svarbus yra 1894 metais vykusios kelionės į Palangą aprašymas, paskelbtas 1895 metais. Čia rašoma, kad „Palanga guli netoli nuo marių, gana švarus, bet daugiausiai apgyvendintas - paieškais -miestelis. Medinė, prasta katalikų šventyčia, progimnazija, gintaro fabrikas. Ir gražus sodas arba parkas gr. Tiškevičiaus, kame per visą maudyklių laiką grajija kas.
Nusprendėm aplankyti Birutės kalną, bet nežinojom kur, beeinant per miestelį, sutikom būrį progimnazistų, paklausėm jų. Jie nurodė kelią į pušyną. Už keletos minutų pamatėme kalną kokių 80-90 pėdų aukščio ir ant jo viršūnės koplyčią.
Birutės kalnas yra į vakarų pietus nuo miestelio. Iš visų pusių juosia pušynas, tik iš vakarų prieina marios. Viršūnėje apaugusios pušys tik pakraščiuose. Viršuje aptverta žaliai maliavotomis tvoromis, viršuje koplyčia. Iš dviejų pusių kalno - mediniai laiptai, jau gerokai aplūžę. Šone, kur laipteliai veda į pamarį, tarp vidurio auga drūta pušis, žievė išbraižyta, išpjaustyta.”
Iš šio aprašymo galima pastebėti, kad apie Birutės kalną jokių darbų nėra daryta, išskyrus patį Birutės kalną. Kalbama tik apie Kurhauzo parką miestelyje.
Kaip jau minėjome, I. Končius , V. Ruokis nurodė, kad parkas pradėtas kurti 1895 metais. Reikia pažymėti, kad I. Končius XIX a. pab. - XX a. pradžioje mokėsi Palangos progimnazijoje, daugelį įvykių pats asmeniškai stebėjo, todėl jo žinios turėtų būti patikimos.
N. Valicka-Bucevičienė paskelbė trumpą istorinę Palangos apžvalgą. Ji aprašo Birutės kalno garbinimo papročius bei pateikia įdomų faktą, teigdama, kad „ (... ) ligi karo buvo išsilaikęs paprotys nusiauti kojas toje vietoje, kurion krisdavo pušų šešėlis ir būtinai išbraidžioti vandenyje, prieš lipant į kalną. Užbertas šulinys klonyje iš pusės buvusio miško buvo žinomas savo vandeniu, gydančiu akis, o vaikščiojimas keliais ant kalno aplink koplyčią priklausė prie gydymo būdo. Pušys ant pačios jūros kranto, kurios ant nelaimės yra menkais senesnių miškų likučiais, šventojo pušyno, iškirsto 1895 metais. Žemaičiai nesutiko kirsti. F. Tiškevičius buvo priverstas kviesti vokiečius.”
Kaip matome, N. Valicka- Bucevičienė (jos išsamesnė biografija nežinoma, bet nustatyta, kad XX a. pr. gyveno Palangoje ir ypatingai domėjosi Birutės kalno istorija) nurodo, kad 1895 metais buvo iškirstas miškas prie Birutės kalno. Kuriam tikslui tai buvo padaryta? Į šį klausimą savo straipsnyje atsako Renė Andrė: „(... ) toje vietoje kuriant parką pirmiausia reikėjo į tamsų mišką įleisti saulę, šviesą, iškirsti mišką statybai, keliams, aikštelėms ir atverti vaizdą į jūrą pro išretintas pušis ir iškirstus alksnius, beržus bei gluosnius. Priešais rūmus ir už jų iškirsta apie 2 ha miško, padarant vietos gražesnių rūšių spygliuočiams ir lapuočiams.”
Pagal tai darome išvadą, kad 1895 m. iš tikrųjų buvo pradėti Palangos parko kūrimo darbai. Kartu čia buvo statomi ir rūmai, kurie kaip tvirtina daugelis autorių, baigti 1897 metais. Rūmų ir parko projektas, be abejo, turėjo būti paruoštas anksčiau.
Pagal Renė Andrė pateiktus duomenimis, galime nustatyti ir pagrindinių darbų pabaigą. Kaip jis rašo, parko kūrimo darbai vyko trejus metus. Vadinasi pagrindiniai darbai parke turėjo būti baigti 1898-aisiais. Tokią datą nurodo ir kiti autoriai. Daugelis kaip parko kūrimo pabaigą žymi Lurdo įrengimą Birutės kalno papėdėje. Dažniausiai nurodoma 1898 m. data, nors pasitaiko ir kitų nuomonių. Štai B. Kviklys nurodo 1898-1900 m. , A. Raulinaitis - 1899 m.
Tačiau, atidžiau panagrinėjus ir šį klausimą, atrodo, kad ir čia įvelta painiavos ir netikslumų.
Greičiausiai 1898 metų data rodo pagrindinių darbų pabaigą, o Lurdas, kaip pažymi patys rūmų savininkai, buvo statomas vėliau, pačių dvarininkų iniciatyva, kai Palangoje jau nebebuvo E. Renė. Lurdas galbūt ir E. Andrė ir numatė, o pastatytas jis Antaninos Tiškevičienės rūpesčiu.
I. Končius, rašydamas apie XIX a. pab. - XX a. pr. Palangą, pateikė daug argumentų ir istoriškai pagrįstų žinių. Jis nurodė, kad Lurdas statytas 1900 m. Ši žinia, greičiausiai, yra teisinga. Viename žurnale buvo publikuotas pokalbis su ilgamečiu Tiškevičiaus dvaro ūkvedžiu. Jis teigė, kad visą Lurdo statybą pats asmeniškai yra matęs, o Palangoje jis gyveno nuo 1899 m. birželio 15 d. Jis tame interviu pamini, kad parko kūrimo darbus prižiūrėjo belgas Boisenas de Kolonas.
Galime manyti, kad 1895-1898 metais buvo atlikti pagrindiniai parko kūrimo darbai. Bet projekte, matyt, buvo ir daugiau sumanymų. St. Tiškevičius (F. Tiškevičiaus sūnus, 1932 metais paveldėjęs dvarą) nurodė, kad parko gražinimo (tobulinimo) darbus nutraukė I-asis pasaulinis karas. Po karo parko savininkai nebesistengė juos tęsti. 1932 m. St. Tiškevičius netgi norėjo parduoti rūmus ir parką, aiškindamas, kad jam brangu išlaikyti ir tinkamai prižiūrėti.
1933 m. dalis parko Birutės kalno apylinkėse (apie 19, 7 ha) buvo perduota Lietuvos pagražinimo draugijai. Dalį šiaurinės parko dalies nupirko miesto savivaldybė. Šiaurinėje dalyje buvo suplanuotas gyvenamas kvartalas, o šiaurės vakarinėje dalyje nuo dabartinės Dariaus ir Girėno gatvės įsteigtas miesto parkas. Jis naujai suplanuotas, pažeidžiant ankstesnę E. Renė sukurto parko struktūrą.
Likusioje dalyje išnykstantys medžiai buvo nebeatsodinami, daug kur priaugo nereikalingų krūmokšnių. 1939 m. Tiškevičiai Lietuvos Vyriausybei siūlė nupirkti parką su rūmais. Ten buvo planuojama įrengti Lietuvos Respublikos prezidento reprezentacinę vasaros rezidenciją. Tačiau Europoje kilęs karas nutraukė derybas.
Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad Palangos parkas buvo kuriamas 1895-1898 metais Birutės miško vietoje. Tuo laiku buvo suformuota parko plano struktūra, pasodinti medžiai ir krūmai, pastatyti mažosios architektūros įrengimai. Parko plano įgyvendinimo darbams vadovavo tėvas ir sūnus Eduardas ir Renė Andrė.
  

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  ©  Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas