|
Fragmentai iš
Eduardo André nekrologo, išspausdinto 1911 metais
Prancūzijoje
Vertė
Elena Čepulevičienė
|
Viršuje kairėje –
Eduardas André (liustracija
iš Palangos botanikos parko archyvo), dešinėje
– E. André kapas Monmartro kapinėse Paryžiuje, 1999
m. liepos mėn. Aistės Pilkauskaitės nuotrauka.
Iliustracija iš knygos 2Lietuvos želdynų ateitis“.
V.: Lietuvos daiklės akademijos leidykla, 2001 m. Apačioje
– Palangos
parko planas (autorius E. André) Eduardas André.
Iliustracija iš Palangos botanikos parko archyvo
|
 |
-
- Su dideliu skausmu
sodininkystės pasaulis ir ypač „Sodininkystės
žurnalo" skaitytojai sutiko žinią, kad po ilgos ir
sunkios ligos, eidamas 71-uosius metus, mirė E. André. Jis
daugiau kaip 50 metų vaisingai bendradarbiavo „Sodininkystės
žurnale” (nuo 1860 iki 1882 metų kaip bendradarbis, po to
- kaip redaktorius).
- Per šį ilgą laikotarpį jis
savo naujomis idėjomis apie gamtovaizdžio meną, jo
pažinimą, naudingus, mūsų sodus puošiančius augalus daug
prisidėjo prie sodininikystės pažangos. Tai jis iš savo
kelionių po tropikus metu atvežė į Europą daug vertingų
augalų. Jo kūryba buvo labai reikšminga ir žinoma
įvairiose pasaulio šalyse, kur jis yra sukūręs daug
visuomeninių ir privačių sodų. Jo darbai davė naują
impulsą sodų menui toliau vystyti. Eduardas André susiejo
mokslą, nuostabaus praktiko savybes ir menininko,
įsimylėjusio gamtą, sielą - iš čia jo laimėjimai ir
pripažinimas. Sodų menas reikalauja šių trijųdalykų.
- Kaip sakydavo E. André, reikia
sugebėti patraukti žmogaus dėmesį, sujaudinti sielą. Tai
pasiekiama paimant iš gamtos pačius gražiausius vaizdus,
formuojant jų harmoniją ir įvairumą, išryškinant tai,
kas ten yra gražaus, pašalinant trūkumus arba sumažinant
juos, ir kartu išsaugant kiekvieno gamtovaizdžio
charakterį, nežiūrint į tai, ar jis būtų natūralus, ar
kieno tai sukurtas. Apjungiant augalus, gimsta ir
gamtovaizdžio patrauklumas. Sodų menas pagrindinę
medžiagą ima iš augmenijos. Kad darbe būtų sėkmingai
panaudoti jos resursai, pirmiausia svarbu juos ištyrinėti
įvairiais požiūriais. Pirmiausia - moksliniu, kuris apima
klasifikavimą, botaninę geografiją, istoriją, augalų
įpročius ir kultūrą. Po to - meniniu, apimančiu formas,
spalvas, dydžius, augalų sugrupavimą ir jų efektą gamtoje
ir soduose.
- Architektą - peizažistą, kaip
sakydavo E. André, sulaukus atitinkamos pagalbos, sąlyginai
gali pakeisti inžinierius ar architektas, bet dirbdami
sodininkystėje šie žmonės niekaip neišsivers be gilaus
augalų pažinimo - gilių žinių apie jų kultūras,
sodinimą, priežiūrą ir kita. „Blogai sugalvotas
kalvotumas, nelabai natūralūs vandens telkiniai,
nenusisekusios uolos gali būti pakoreguotos, o blogas augalų
parinkimas ir jų neteisingas sugrupavimas yra nepataisomos
klaidos. Tai E. André mintys, parodančios jo didžiulį
mentalitetą. Tai buvo žmogus, sujungęs gilias sodininko
botaniko žinias su labai aukštu estetiniu skoniu. Jis
nuolat, karštai ir nenuilsdamas siekė vis tobulesnio savo
idealo įgyvendinimo. Tie, kurie pažinojo E. André, turėjo
progos įvertinti jo puikias asmenines savybes, jo gyvą
protą, didelę erudiciją. Pokalbiai su juo visada
patraukdavo ir teikdavo daug žinių. Jis aistringai mėgo
dirbti. Jo gyvenimas buvo įvairiapusis ir tuo jam mažai kas
galėjo prilygti.
- E. André gimė Burž (Šer
depart. ) 1840 m. liepos 17 d. Jo tėvas buvo šio miesto
sodininkas, todėl nuo pat ankstyvos vaikystės čia E. André
turėjo galimybę ugdyti savo polinkį domėtis gamta ir, kas
svarbiausia -tyrinėti augalus. Taip besigilindamas į šiuos
dalykus jis įgijo ir pirmąsias praktines žinias, kurios
ateityje jam buvo labai naudingos.
- Galutinai nutaręs pasišvęsti
sodininkystei, jis metus praleido Anžė pas poną Lerno, ir
ten, didelėje, garsioje įstaigoje toliau studijavo, kaip
reikia dirbti su sodinukais. Paskui, 1859 metais, jis nuvyko
į Paryžių, kur apie metus laiko Gamtos istorijos muziejuje
lankė Dekesu paskaitas. 1860 metais Paryžiaus miesto
municipaliteto tarnyba jį paskyrė pagrindiniu Paryžiaus
miesto sodininku. Tas pareigas jis ėjo aštuonerius metus.
Visą tą laiką E. André aktyviai kūrė parkus ir sodus.
(...) 1866 metų pabaigoje Liverpulio miestas, įsigijęs už
savo ribų erdvius plotus, priklausiusius lordui Seftonui,
paskelbė konkursą parkui įrengti ir pakvietė jame
dalyvauti visų šalių menininkus. Buvo numatytos dvi
premijos: 300 gvinėjų (7930 frankų) ir 150 gvinėjų (3973
frankų). Parko plotas buvo 370 akrų (apie 150 ha). Konkursui
reikėjo pateikti ne tik parko, bet ir jo apylinkių, kuriose
turėjo stovėti parko priežiūrai skirti statiniai, bei
bulvarų, juosiančių šiuos erdvius plotus, projektus.
Pretendentų buvo daug. Iš 29 vertinimo komisijoje gautų
pasiūlymų E. André darbas buvo pripažintas geriausiu ir
jam vienbalsiai paskirta pirmoji premija - 300 gvinėjų. E. André
turėjo ir įgyvendinti savo pasiūlymus. Darbai buvo
įvertinti 85000 livrų sterlingų (2125000frankų). Projekto
įgyvendinimas užtruko 5 metus - nuo 1867 m. birželio iki
1872 m. gegužės 20 d., kai parkas buvo iškilmingai
atidarytas, dalyvaujant pačiam Anglijos princui Artūrui.
- Nuo to laiko Eduardas André daugelį kartų buvo kviečiams į užsienį kurti naujų
parkų. (...)Vienas iš įdomiausių E. André darbų -
Liuksemburgo didžiosios kunigaikštystės citadelės
apjuosimas parku, naujų žemės plotų padalijimas bulvarais,
sodų sukūrimas, vidiniai skverai, botanikos sodas ir kita.
Darbas buvo pradėtas 1872, o užbaigtas 1892 m. (...) 1890
metais Uragvajaus vyriausybė E. André pakvietė ilgam
pasisvečiuoti šioje šalyje ir paprašė išsiaiškinti,
kokios yra galimybės pakeisti dalį Montevideo senamiesčio,
o vėliau - sukurti naujo miesto planą, kuriame būtų
atsižvelgta į gyventojų skaičiaus augimą ir tuometinius
miesto poreikius.
- Jo darbas apėmė 3 parkus
(100-200 akrų), 10 skverų ir daug bulvarų bei prospektų.
- E. André autorystei priklauso
pasakiški Monte-Karlo sodai, kur išryškėjo visas jo
talentas, kur jis sukūrė dekorą, labiausiai tinkantį šiam
prabangos kraštui, kur gausiai paplitę tropiniai augalai
stebina savo ryškiu grožiu. (....)
- Jis aplankė visas Europos
šalis ir abu Amerikos žemynus. Per savo gyvenimą jis
sukaupė daug vertingų dokumentų, išspausdino svarbiausią
savo darbą apželdinimo klausimais - knygą „Sodų
menas", kuri pagrįstai laikoma tobuliausiu traktatu apie
parkų ir sodų kompoziciją. Knyga išspausdinta 1879 metais.
Ji turėjo didžiulį pasisekimą ir dar labiau padidino
autoriaus prestižą.
- Dirbdamas ir bendradarbiaudamas
„Sodininkystės žurnale” jis aprašė daug naujų
augalų, kurie dabar plačiai auginami ir užima svarbią
vietą mūsų soduose bei šiltnamiuose. Ypač jis tyrinėjo
bromeliacijas. 1873 metais E. André gavo Viešojo švietimo
ministerijos pasiūlymą vykti tiriamajai kelionei į Pietų
Ameriką. Ten jis turėjo ištyrinėti ir aprašyti kelias
naujas bromeliacijų rūšis. (... ) Jo kelionės įspūdžiai
išspausdinti „Tour du monde”. Šiame darbe išryškėjo
ir jo rašytojo talentas. E. André augalų kolekcijas iš
minėtos du metus trukusios kelionės sudaro 3400 konkrečiai
aprašytų augalų. Kitus augalus jis į Prancūziją
parsivežė gyvus. Jo kolekcijas tyrinėjo botanikai (... ).
E. André darbas apima 118 puslapių, kuriame yra 39
litografiniai piešiniai. Jis išspausdintas 1889 m. ir
pavadintas „Bromeliaceae Andreanae”. (...)”
;)
