EDUARDAS ANDRÉ

Iškilus Prancūzijos peizažo specialistas ir botanikas Eduardas Fransua André įvairiose pasaulio šalyse XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje sukūrė apie 100 parkų. Daugelis iš jų ir šiandien džiugina žmones. Prancūzijoje yra išlikęs namas, kuriame gyveno architektas. E. André kūrybinio palikimo puoselėjimu rūpinasi jo proanūkė Florance. Jos iniciatyva įkurta E. André asociacija.
Neseniai Lietuvos televizija yra sukūrusi dokumentinį filmą "Sveikas, ponas André
(režisierius Vidmantas Bačiulis, operatorius V. Plytnikas, garso režisierius J. Mažeika

Eduardas Andrė

Fragmentai iš Eduardo André nekrologo, išspausdinto 1911 metais Prancūzijoje


Vertė 
Elena Čepulevičienė

Viršuje kairėje – Eduardas André (liustracija iš Palangos botanikos parko archyvo), dešinėje – E. André kapas Monmartro kapinėse Paryžiuje, 1999 m. liepos mėn. Aistės Pilkauskaitės nuotrauka. Iliustracija iš knygos 2Lietuvos želdynų ateitis“. V.: Lietuvos daiklės akademijos leidykla, 2001 m. Apačioje – Palangos parko planas (autorius E. André) Eduardas André. Iliustracija iš Palangos botanikos parko archyvo

E. Angrė darytas Palangos parko planas
 
Su dideliu skausmu sodininkystės pasaulis ir ypač „Sodininkystės žurnalo" skaitytojai sutiko žinią, kad po ilgos ir sunkios ligos, eidamas 71-uosius metus, mirė E. André. Jis daugiau kaip 50 metų vaisingai bendradarbiavo „Sodininkystės žurnale” (nuo 1860 iki 1882 metų kaip bendradarbis, po to - kaip redaktorius).
Per šį ilgą laikotarpį jis savo naujomis idėjomis apie gamtovaizdžio meną, jo pažinimą, naudingus, mūsų sodus puošiančius augalus daug prisidėjo prie sodininikystės pažangos. Tai jis iš savo kelionių po tropikus metu atvežė į Europą daug vertingų augalų. Jo kūryba buvo labai reikšminga ir žinoma įvairiose pasaulio šalyse, kur jis yra sukūręs daug visuomeninių ir privačių sodų. Jo darbai davė naują impulsą sodų menui toliau vystyti. Eduardas André susiejo mokslą, nuostabaus praktiko savybes ir menininko, įsimylėjusio gamtą, sielą - iš čia jo laimėjimai ir pripažinimas. Sodų menas reikalauja šių trijųdalykų.
Kaip sakydavo E. André, reikia sugebėti patraukti žmogaus dėmesį, sujaudinti sielą. Tai pasiekiama paimant iš gamtos pačius gražiausius vaizdus, formuojant jų harmoniją ir įvairumą, išryškinant tai, kas ten yra gražaus, pašalinant trūkumus arba sumažinant juos, ir kartu išsaugant kiekvieno gamtovaizdžio charakterį, nežiūrint į tai, ar jis būtų natūralus, ar kieno tai sukurtas. Apjungiant augalus, gimsta ir gamtovaizdžio patrauklumas. Sodų menas pagrindinę medžiagą ima iš augmenijos. Kad darbe būtų sėkmingai panaudoti jos resursai, pirmiausia svarbu juos ištyrinėti įvairiais požiūriais. Pirmiausia - moksliniu, kuris apima klasifikavimą, botaninę geografiją, istoriją, augalų įpročius ir kultūrą. Po to - meniniu, apimančiu formas, spalvas, dydžius, augalų sugrupavimą ir jų efektą gamtoje ir soduose.
Architektą - peizažistą, kaip sakydavo E. André, sulaukus atitinkamos pagalbos, sąlyginai gali pakeisti inžinierius ar architektas, bet dirbdami sodininkystėje šie žmonės niekaip neišsivers be gilaus augalų pažinimo - gilių žinių apie jų kultūras, sodinimą, priežiūrą ir kita. „Blogai sugalvotas kalvotumas, nelabai natūralūs vandens telkiniai, nenusisekusios uolos gali būti pakoreguotos, o blogas augalų parinkimas ir jų neteisingas sugrupavimas yra nepataisomos klaidos. Tai E. André mintys, parodančios jo didžiulį mentalitetą. Tai buvo žmogus, sujungęs gilias sodininko botaniko žinias su labai aukštu estetiniu skoniu. Jis nuolat, karštai ir nenuilsdamas siekė vis tobulesnio savo idealo įgyvendinimo. Tie, kurie pažinojo E. André, turėjo progos įvertinti jo puikias asmenines savybes, jo gyvą protą, didelę erudiciją. Pokalbiai su juo visada patraukdavo ir teikdavo daug žinių. Jis aistringai mėgo dirbti. Jo gyvenimas buvo įvairiapusis ir tuo jam mažai kas galėjo prilygti.
E. André gimė Burž (Šer depart. ) 1840 m. liepos 17 d. Jo tėvas buvo šio miesto sodininkas, todėl nuo pat ankstyvos vaikystės čia E. André turėjo galimybę ugdyti savo polinkį domėtis gamta ir, kas svarbiausia -tyrinėti augalus. Taip besigilindamas į šiuos dalykus jis įgijo ir pirmąsias praktines žinias, kurios ateityje jam buvo labai naudingos.
Galutinai nutaręs pasišvęsti sodininkystei, jis metus praleido Anžė pas poną Lerno, ir ten, didelėje, garsioje įstaigoje toliau studijavo, kaip reikia dirbti su sodinukais. Paskui, 1859 metais, jis nuvyko į Paryžių, kur apie metus laiko Gamtos istorijos muziejuje lankė Dekesu paskaitas. 1860 metais Paryžiaus miesto municipaliteto tarnyba jį paskyrė pagrindiniu Paryžiaus miesto sodininku. Tas pareigas jis ėjo aštuonerius metus. Visą tą laiką E. André aktyviai kūrė parkus ir sodus. (...) 1866 metų pabaigoje Liverpulio miestas, įsigijęs už savo ribų erdvius plotus, priklausiusius lordui Seftonui, paskelbė konkursą parkui įrengti ir pakvietė jame dalyvauti visų šalių menininkus. Buvo numatytos dvi premijos: 300 gvinėjų (7930 frankų) ir 150 gvinėjų (3973 frankų). Parko plotas buvo 370 akrų (apie 150 ha). Konkursui reikėjo pateikti ne tik parko, bet ir jo apylinkių, kuriose turėjo stovėti parko priežiūrai skirti statiniai, bei bulvarų, juosiančių šiuos erdvius plotus, projektus. Pretendentų buvo daug. Iš 29 vertinimo komisijoje gautų pasiūlymų E. André darbas buvo pripažintas geriausiu ir jam vienbalsiai paskirta pirmoji premija - 300 gvinėjų. E. André turėjo ir įgyvendinti savo pasiūlymus. Darbai buvo įvertinti 85000 livrų sterlingų (2125000frankų). Projekto įgyvendinimas užtruko 5 metus - nuo 1867 m. birželio iki 1872 m. gegužės 20 d., kai parkas buvo iškilmingai atidarytas, dalyvaujant pačiam Anglijos princui Artūrui.
Nuo to laiko Eduardas André daugelį kartų buvo kviečiams į užsienį kurti naujų parkų. (...)Vienas iš įdomiausių E. André darbų - Liuksemburgo didžiosios kunigaikštystės citadelės apjuosimas parku, naujų žemės plotų padalijimas bulvarais, sodų sukūrimas, vidiniai skverai, botanikos sodas ir kita. Darbas buvo pradėtas 1872, o užbaigtas 1892 m. (...) 1890 metais Uragvajaus vyriausybė E. André pakvietė ilgam pasisvečiuoti šioje šalyje ir paprašė išsiaiškinti, kokios yra galimybės pakeisti dalį Montevideo senamiesčio, o vėliau - sukurti naujo miesto planą, kuriame būtų atsižvelgta į gyventojų skaičiaus augimą ir tuometinius miesto poreikius.
Jo darbas apėmė 3 parkus (100-200 akrų), 10 skverų ir daug bulvarų bei prospektų.
E. André autorystei priklauso pasakiški Monte-Karlo sodai, kur išryškėjo visas jo talentas, kur jis sukūrė dekorą, labiausiai tinkantį šiam prabangos kraštui, kur gausiai paplitę tropiniai augalai stebina savo ryškiu grožiu. (....)
Jis aplankė visas Europos šalis ir abu Amerikos žemynus. Per savo gyvenimą jis sukaupė daug vertingų dokumentų, išspausdino svarbiausią savo darbą apželdinimo klausimais - knygą „Sodų menas", kuri pagrįstai laikoma tobuliausiu traktatu apie parkų ir sodų kompoziciją. Knyga išspausdinta 1879 metais. Ji turėjo didžiulį pasisekimą ir dar labiau padidino autoriaus prestižą.
Dirbdamas ir bendradarbiaudamas „Sodininkystės žurnale” jis aprašė daug naujų augalų, kurie dabar plačiai auginami ir užima svarbią vietą mūsų soduose bei šiltnamiuose. Ypač jis tyrinėjo bromeliacijas. 1873 metais E. André gavo Viešojo švietimo ministerijos pasiūlymą vykti tiriamajai kelionei į Pietų Ameriką. Ten jis turėjo ištyrinėti ir aprašyti kelias naujas bromeliacijų rūšis. (... ) Jo kelionės įspūdžiai išspausdinti „Tour du monde”. Šiame darbe išryškėjo ir jo rašytojo talentas. E. André augalų kolekcijas iš minėtos du metus trukusios kelionės sudaro 3400 konkrečiai aprašytų augalų. Kitus augalus jis į Prancūziją parsivežė gyvus. Jo kolekcijas tyrinėjo botanikai (... ). E. André darbas apima 118 puslapių, kuriame yra 39 litografiniai piešiniai. Jis išspausdintas 1889 m. ir pavadintas „Bromeliaceae Andreanae”. (...)”

  

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas