- KRETINGOS DVARAS
-
- Parengė Julius
Kanarskas
-
|
|
|
|
| Kretingos
dvaro rūmai |
Kretingos
lurdas |
Kretigos
dvaro parke |
-
Melno taikos sutartimi nustačius
sieną tarp Vokiečių Ordino ir Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės, istorinė Kretingos žemė buvo suskaldyta į
2 dalis. Vokiečiams likusioje pietinėje dalyje įkurti du
Kretingos vardą turintys dvarai: Adlig DeutschCrottingen (dab.
Šlikiai) ir Koelmisch Deutsch Crottingen. Šalia pastarojo XVII
a. pastačius bažnyčią, aplinkui išaugo Kretingalės
(vokiškai - Crottingen, Deutsche Crottingen) miestelis.
Lietuvai atitekusioje žemių dalyje XV-XVI amžiais susiformavo
Kretingos kaimas, o jo pakraštyje - aplinkiniams kaimams
administruoti, mokesčiams rinkti ir pasienio žemėms saugoti
skirtas Kretingos dvaras.
Neturėdami tikslių istorinių
žinių, apie Kretingos dvarą XV a.-XVI a. pr. galime kalbėti
tik Žemaičių seniūnijos istorijos kontekste. Žinome, kad
XVI a. Kretingos, Gargždų, Gintališkės, Palangos ir
Platelių dvarai sudarė Platelių valdą, kuri priklausė
Žemaičių seniūnams Kęsgailoms. Paskutinysis iš Kęsgailų
Stanislovas Stanislovaitis 1529 m. sudarė testamentą, kuriuo
Platelių valdą užrašė didžiajam kunigaikščiui.
1532 m. Stanislovui Kęsgailai
mirus, Kretinga drauge su visa Platelių valda atiteko
didžiajam kunigaikščiui Žygimantui
Senajam (mirė 1548 m.),
t.y. tapo valstybine valda. Amžininkai Žygimantą apibūdina
kaip juoką ir sąmojį mėgusį, ramų, nekalbų, lėtos
eisenos, augalotą, tvirtą, stiprų vyrą, galėjusį
perlaužti pasagą ir pertraukti storoką kanapinę virvę. Nors
jam teko ne kartą kariauti su Maksva, kryžiuočiais ir
totoriais, tačiau karo nemėgo ir buvo linkęs viską spręsti
taikos budu. Visi jį gerbė ir laikė teisingu vyru, tačiau
jam didelę įtaką darė antroji žmona, italų kunigaikštytė
Bona Sforca, kuri vyro vardu šeimininkavo šalyje. Viena iš
mėgstamiausių jos valdų buvo Platelių dvaras ir ežero
saloje stovėję rūmai.
Į gyvenimo pabaigą Žygimanto
sveikata smarkiai pablogejo, todėl jau nuo 1544 m. kraštą
faktiškai valdė jo sūnus Žygimantas
Augustas (1520-1572).
Jis pritarė humanizmo idėjų platinimui, kurį laiką toleravo
reformacijos judėjimą, nors vėliau stojo ginti katalikybės.
Jo valdymo laikais prie Lenkijos-Lietuvos valstybės prijungta
didžioji Livonijos žemių dalis, priimtas Lietuvos II
statutas, 1569 m. Liubline sudaryta LDK ir Lenkijos unija,
valstybinių dvarų žemėse pradėta vykdyti žemės reforma,
žinoma Valakų reformos vardu. Kretingos dvaro žemėse
reformą pravedė didžiojo kunigaikščio paskirtas matininkas
Jokūbas Laškovkis, kuris 1566 m.
surašė Kretingos valsčiaus inventorių. Tai pirmasis
oficialus dokumentas, kuriame minimas Kretingos dvaras ir
valsčius.
1572 m. didysis kunigaikštis
Kretingos dvarą, mainais už valstybei atiduotas Svisločės
valdas Gudijoje, atidavė Žemaičių seniūnui Jonui
Jeronimui Chodkevičiui (mirė
1579 m.). Tai vienas žymiausių XVI a. LDK politikos ir
karo veikėjų. Mokėsi Karaliaučiaus, Leipcigo ir Vitenbergo
(Vokietija) universitetuose, gyveno Šv. Romos imperijos
imperatoriaus Karolio V dvare, dalyvavojo karo žygiuose.
Grįžęs į Lietuvą, 1559-1561 m. vadovavo LDK kariuomenei
Livonijoje. 1564 m. paskirtas Žemaičių seniūnu, 1566 m. -
LDK didžiuoju maršalka, Livonijos valdytoju ir etmonu, 1574 m.
- Vilniaus kaštelionu. Už nuopelnus valstybei didysis
kunigaikštis Žygimantas Augustas 1568 m. patvirtino jam grafo
titulą, o giminės herbe leido naudoti Livonijos simbolio -
grifo atvaizdą. Tarp grafo nuopelnų reikėtų paminėti jo
siekius išsaugoti LDK savarankiškumą ir lygiateisiškumą
federacinėje valstybėje pasirašant 1569 m. Liublino uniją.
Livonijos karui grafas išleido
nemažai savo lėšų. Nuostoliams kompensuoti 1565 m. didysis
kunigaikštis leido jam valdyti nemažas valdas Žemaičių
seniūnijoje, kurias 1568 m. užrašė amžinam naudojimui.
Tokiu būdu Chodkevičiams atiteko Grūstės ir Gintališkės
valsčiai, Skuodo miestelis ir dalis Viešvėnų valsčiaus.
Grūstės valsčiuje netoli dab. Ylakių (Skuodo raj.) grafas
įkūrė Bareikių miestą, pavadintą legendinio giminės
pradininko Bareikos garbei. Deja, karo su švedais metais XVII
a. pradžioje jis buvo sunaikintas ir nebeatstatytas. Šalia
Skuodo miestelio ir dvaro grafas 1572 m. pastatė Johanesbergo
(Skuodo) miestą. Jame apgyvendino iš Livonijos pakviestus
amatininkus ir prekybininkus vokiečius, kuriems išdavė
Magdeburgo privilegiją.
J. J. Chodkevičius užaugo
protestantiškoje aplinkoje, todėl aktyviai rėmė reformacijos
sąjūdį, Johanesberge (Skuode) pastatė evangelikų liuteronų
bažnyčią. Tačiau vėliau, veikiamas kontrreformacijos
judėjimo, apie 1570-1572 metus priėmė katalikybę, prisidėjo
prie Vilniaus jėzuitų kolegijos ir akademijos kūrimo.
1579 m. Kretinga atiteko grafo
sūnui, žymiausiam visų laikų Lietuvos karvedžiui Jonui
Karoliui Chodkevičiui
(1560-1621). Jis mokslo žinių sėmėsi Vilniaus,
Ingolštato (Vokietija) ir Paduvos (Italija) universitetuose.
1599 m. paskirtas Žemaičių seniūnu, 1600 m. - LDK. lauko
etmonu, 1602 m. - Livonijos valdytoju ir etmonu, 1605 m. - LDK
didžiuoju etmonu, 1616 m. - Vilniaus vaivada (t.y. pagal to
meto hierarchiją buvo antruoju žmogumi valstybėje po
didžiojo kunigaikščio). Vadovavo LDK kariuomenei karuose su
švedais, rusais, turkais ir totoriais. Jį išgarsino 1605 m.
Kirchholmo (Salaspilio) mūšyje netoli Rygos pasiekta
triuškinanti pergalė prieš daug gausesnę švedų karaliaus
Karolio IX kariuomenę ir paskutinysis Chotino mūšis prie
Dniestro upės, kurio metu grafo vadovaujamiems lietuvių ir
lenkų kariams pavyko atmušti gausių turkų ir totorių ordų
antpuolius ir apginti Chotino tvirtovę (Ukrainoje).
Ryškų pėdsaką grafas paliko
Žemaičių seniūnijoje, kurią valdė iki 1616 m. Jo dėka
1614 m. Skuode įkurta parapinė mokykla, o Kražiuose pradėjo
veikti jėzuitų kolegija, tapusi Žemaitijos seniūnijos
švietimo ir kultūros židiniu. Šalia kolegijos grafo
fundacija 1621 m. buvo pradėta statyti jėzuitų bažnyčia.
Istorija liudija, kad
mėgiamiausia grafo valda buvo Kretinga. Jo laikais Kretingos
kaimas tapo svarbiu prekybos su Prūsija centru. Jame 1602 m.
grafas pastatė pirmąją medinę bažnyčią ir įkurdino
vienuolius bernardinus (pranciškonus observantus). kuriems
1605-1617 m. išmūrijos erdvius vienuolyno rūmus ir naują
bažnyčią. Vienuolynas tapo katalikybės forpostu
protestantiškosios Prūsijos pasienyje. Šalia vienuolyno,
Kretingos kaimo žemėje, 1609 m. grafas įkūrė Karolštato
(Kretingos) iniestą, kuriam suteikė Magdeburgo teises ir
herbą su Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu Jėzumi rankose
atvaizdu. Jo rūpesčiu 1609-1610 m. mieste pradėjo veikti
parapinė mokykla.
Pasakojama, kad po sunkių karo
žygių grafas mėgo ilsėtis ir savo darbus apmąstyti
Kretingos dvare po dideliu ąžuolu. Jam bedūmojant, dažnai
medin nutūpdavo baltas balandis. Tas pats balandis esą rytais
žadindavęs grafą, snapeliu brazdendamas į langą...
Bažnyčios požemiuose jis
įrengė šeimos mauzoliejų, kuriame palaidojo seserį, abu
sūnus ir žmoną Sofiją Mieleckaitę. Šalia jos paliko vietą
ir sau. Deja, jo valia atgulti amžinam poilsiui Kretingoje liko
neįgyvendinta. Po sunkaus sužeidimo 1621 m. rugsėjo 24 d.
Chotino tvirtovėje mirusį garsųjį karvedį antroji žmona
Ona Aloizė palaidojo savo dvare Ostroge (Ukrainoje).
Gerbdami didžiojo karvedžio
atminimą, kretingiškiai 1930 m. jo vardu pavadino vieną iš
pagrindinių miesto gatvių. Kretingos bažnyčioje garbingoje
vietoje puikuojasi jos fundatorių Jono Karolio ir Sofijos
Mieleckaitės Chodkevičių portretai. Grafo portreto kopija,
kurią 1984 m. nutapė A. Žemaitis, eksponuojama Kretingos
muziejuje.
J. K. Chodkevičiui 1621 m. mirus,
Beržonos, Bistricos, Bychovo, Kretingos, Liachovičių, Skuodo,
Timkovičių ir kitus dvarus, buvusius Žemaitijoje, Gudijoje ir
Livonijoje, paveldejo vienintelė duktė Ona
Scholastika (mirė 1625 m.). Visą paveldėtą
turtą ji 1622 m. užrašė savo vyrui, LDK maršalkai Jonui
Stanislovui Sapiegai. Tokiu būdu Kretingos dvaras
perėjo didikams Sapiegoms.
Jonas Stanislovas Sapiega mirė
1635 m. bevaikis. Jo valdos atiteko Kazimierui
Leonui Sapiegai (1609-1656), kuris
jaunystėje mokėsi Vilniaus ir Miuncheno (Vokietija)
universitetuose, karo mokslo žinių sėmėsi Olandijoje.
Laisvai kalbėjo 7 kalbomis, pasižymėjo iškalbingumu.
Paskirtas LDK raštininku, tvarkė Lenkijos-Lietuvos valstybės
archyvą. Nuo 1638 m. LDK maršalka, o 1643 m. - LDK
pakancleris. Dalyvavo karuose su Maskva, kazokais ir švedais.
Steigė bažnyčias ir vienuolynus. Vilniaus universiteto
bibliotekai dovanojo turtingą retų knygų biblioteką ir
skyrė lėšas teisės katedrai įsteigti bei išlaikyti.
Kretingai 1636 m. pakartotinai patvirtino Magdeurgo teises, 1644
m. - brolio išduotą privilegiją dėl miesto ir miestiečių
padėties pagerinimo. Karo su švedais metu nukentėjusią
bažnyčią ir vienuolyną aprūpino reikalingais indais. Apie
XVII a. vidurį pakeitė Kretingos miesto herbą, suteikdamas
Šv. Kazimiero atvaizdą. Mirė bevaikis. Jo dvarus išsidalijo
giminės.
Kretinga atitekojo sūnėnui, bene
skandalingiausiam LDK valstybės ir karo veikėjui Kazimierui Jonui
Sapiegai (1637-1720). 1670-1681 m jis buvo Polocko
vaivada. 1681-1682 m. LDK lauko etmonu, o 1682 m. paskyrus jį
LDK didžiuoju etmonu ir Vilniaus vaivada, tapo vienu
galingiausių LDK didikų, kadangi jo rankose atsidūre valdžia
ir kariuomenė. Jo pozicijas sustiprino ir brolis Benediktas
Sapiega, kuris, būdamas LDK iždininku, valdė visas valstybės
pajamas. Tokiu būdu Sapiegos tapo visagaliais, pradėjo
nesiskaityti su kitais didikais. Kilus konfliktui su bažnytine
vadovybe, Vilniaus vyskupas K. Bžostovskis 1694 m. K. J.
Sapiegą ekskomunikavo, uždraudė tikintiesiems bendrauti su
Sapiegomis ir jų šalininkais, o dvasininkams paliepė
nelaikyti pamaldų, jei į jas atvyksta Sapiegos. Šį vyskupo
nurodymą sunku buvo vykdyti vienuolynų bažnyčiose, kadangi
dauguma Vilniaus vienuolynų gyveno iš Sapiegų aukų. Todėl
daugelis vieinuolynų pažeidinėjo vyskupo draudimą ir
aiškinosi, kad jie paklūsta tik savo vienuolijų ordinų
generolais. Po poros metų K. J. Sapiega susitarė su vyskupu ir
bausmė 1696 m. buvo atšaukta. Sapiegų viešpatavimu
nepatenkinti didikai apsijungė ir vadovaujamikunigaikščio
Grigaliaus Antano Oginskio pradėjo prieš juos kovą. Sapiegų
ir Oginskių kariuomenės ne kartą susikovė įvairiose LDK
vietovėse, plėšė ir naikino priešininkų dvarus. Tokie
susirėmima vyko ir Kretingoje: mūšių metu miestas ir
vienuolynas su bažnyčia buvo apgriauti. Lemiamą mūšį
Sapiegų kariuomenė pralaimėjo 1700 m. prie Valkininkų.
Sapiegos buvo apšaukti išdavikais, o jų dvarus raginta
konfiskuoti. Šiaurės karo pradžioje K. J. Sapiega rėmė
Švedijos karalių Karolį XII. Už tai 1703 m.
Lenkijos-Lietuvos valstybės seimas nutarė jį pašalinti iš
visų valstybinių pareigų. Bet jis ir toliau jas ėjo, rėmė
1704 m. karaliumi tapusį švedų statytinį Stanislovą
Leščinskį. LDK didžiojo etmono pareigų atsisakė tik 1708
metais, o Vilniaus vaivados pareigas ėjo iki mirties. Kazimiero
Jono Sapiegos asmenybė ir darbai susilaukė įvairaus
vertinimo. Jei istorikai smerkė jį už kolaboravimą su
švedais, LDK didikų tarpusavio kivirčų kurstymą, tai
rašytojas Balys Sruoga dramoje „Kazimieras Sapiega“
idealizavo.
Sapiegų laikais sudaryti
inventoriai liudija, kad Kretingos dvaro sodyba stovėjo toje
pačioje vietoje, kur yra ir šiandien - prie Akmenos ir
Dupulčio upių santakos. Užtvenkto Dupulčio pietiniame krante
stovėjo rūmai su pagalbiniais ūkiniais pastatais.
šiauriniame krante - palivarko (dvaro ūkinio padalinio)
pastatai, o prie užtvankos - vandens malūnas. Visi pastatai
buvo mediniai, šiaudiniais stogais. Tik rūmų stogas buvęs
dengtas čerpėmis. Sodybą juosė akmenų mūro siena ir
griovys. Įvažiavimui nuo miesto pusės buvo įrengti vartai ir
tiltas. Sapiegos dvarą nuomavo.
Istorinėje literatūroje
teigiama, kad po K. J. Sapiegos mirties Kretingos dvarą
paveldėjo duktė Kotryna, kuri, esą, ištekėjo už Mykolo
Masalskio. Šis teiginys klaidingas, kadangi tiek Mykolas
Masalskis, tiekjo sūnus Mykolas Juozapas Masalskis buvo vedęs
Oginskaites. Iš tikrųjų Kretingą 1720 m. paveldėjo K. J.
Sapiegos sūnus Jurgis
Sapiega.
Jurgio
Sapiegos duktė Kristina 1745 m. ištekėjo už LDK
pataurininko Kazimiero Adrijano
Masalskio (mirė 1778 m.). Kraičiui
gavo Kretingos dvarą, kurį atidavė vyrui. Iš jo 1756 m.
dvarą už 100.000 auksinų nupirko tėvas Mykolas
Juozapas Masalskis (mirė 1768
m.). Tai didžiausią karjerą valstybinėje tarnyboje
padaręs ir aukščiausiai į valdžios Olimpą iškilęs
Masalskių giminės atstovas. 1726 m. paskirtas LDK raštininku,
1737 m. - Mstislavlio vaivada, 1742 m. - Trakų kaštelionu,
1744 m. - Vilniaus kaštelionu ir LDK lauko etmonu, 1762 m. -
LDK didžiuoju etmonu. Taip pat jis buvo LDK Vyriausiojo
tribunolo maršalka. Titulavosi Liachovičių, Kretingos ir
Myšos grafu.
1770 m. Kretingos savininku tapo
I. J. Masalskis (1729-1794), kunigaikštis, Vilniaus
vyskupas (nuo 1762 m.), senatorius, LDK iždininkas, Edukacinės
komisijos pirmininkas. Jis išgarsėjo kaip labai prieštaringa
asmenybė. Buvo didelis meno ir mokslo globėjas. Jo išlaikomas
mokslus užsienyje baigė žymus lietuvių architektas Laurynas
Stuoka-Gucevičius. Vyskupo rūpesčiu ir lėšomis rekonstruota
Vilniaus arkikatedra ir pastatyti Verkių dvaro rūmai. Jis
steigė Vilniaus vyskupijoje pradines mokyklas, parašė
mokyklų nuostatus, kuriuose atsispindėjo švietėjiškos
mintys. Amžininkai ir istorikai jį smerkė už
lengvabūdiškumą, valstybinių lėšų švaistymą,
savanaudiškumą, pasipriešinimą Ketverių metų seimo
reformoms, kolaboravimą su Rusija.
Vyskupas rūpinosi iš tėvo
Mykolo Juozapo Masalskio paveldėtos Kretingos valdos ateitimi,
įsakė mieste, pradedant turgaus aikšte, statyti tik mūrinius
namus. Manoma, kad dalį naujųjų namų projektavo architektas
L. Stuoka-Gucevičius. Išlikę 1793 m. jo sudaryti vyskupo I.
J. Masalskio namų Kretingoje abrisai. 1775 m. vyskupas atidarė
vidurinę mokyklą, paskyrė jai ir mokytojų butams 2 namus.
Tai buvo pirmoji ir vienintelė vidurinė mokykla Vakarų
Žemaitijoje (artimiausia mokykla veikė Kražiuose).
Skirtingai nuo pirmtakų, ėmėsi
atnaujinti ir plėsti apleistą dvarą, statė jame tik
mūrinius (akmenų mūro) pastatus, o esamus medinius liepė
pakelti ant mūrinių pamatų. Pirmiausia buvo mūrijami
ūkiniai ir gamybiniai pastatai - spirito varykla (bravoras),
vandens malūnas, kalvė, tvartai, ratinė ir kt. Priešais
rūmus užveisė didelį vaismedžių sodą, o kelią nuo dvaro
iki bažnyčios (dab. Vilniaus gatvę) 1778 m. apsodino liepų
alėja. Kai kurie praeities tyrinėtojai teigia, kad vyskupas
atvežė į Kretingą pirmuosius šiltųjų kraštų augalus.
1775 m. vyskupo valdos
Žemaitijoje žymiai prasiplėtė. Mainais už valstybei
perleistas valdas, seimas jam atidavė Palangos ir Plungės
seniūnijas bei Tarvydų kaimą, esantį tarp Kretingos ir
Darbėnų. Tiesa, faktiškuoju Palangos seniūnijos savininku
jis tapo tik 1782 metais, kadangi buvęs seniūnas K. Mirbachas
ir kiti didikai šiems mainams įnirtingai priešinosi.
Prasidejus 1794 m. sukilimui,
sukilėlių vado Tadeušo Kosciuškos įsakymu vyskupas buvo
suimtas, apkaltintas valstybės išdavimu ir 1794 m. birželio
28 d. Varšuvoje viešai pakartas. Palaidotas arkikatedros
rūsyje Vilniuje.
Jo valdas paveldėjo dukterėčia,
brolio Juozapo Masalskio duktė, austrų kunigaikščio Karolio
de Lin našlė Elena Apolonija de Lin.
1795 m. Telšių apskrityje jai buvo perduoti Darbėnų,
Grūšlaukės, Kretingos, Palangos, Plungės dvarai ir Tarvydų
kaimas. Darbėnų ir Palangos dvarus ji netrukus perleido
pusbroliui, tėvo sesers Kotrynos sūnui generolui Ksaverui
Niesiolovskiui, kuriam šias valdas dar iki 1794 m. sukilimo
užrašė vyskupas I. J. Masalskis. Kretingą ir kitas valdas ji
užrašė naujajam vyrui
grafui Vincentui Potockiui,
valdžiusiam nemažas valdas Gudijoje ir Lenkijoje. Už
Potockių skolas valstybei Kretingos dvaras 1801 m. buvo
inventorizuotas, o 1802-1804 m. teisme buvo nagrinėjama byla
dėl Kretingos grafystės paėmimo valstybės nuosavybėn.
Po teismų, 1806 m. kovo 8 d.
Kretingos, Grūšlaukės, Plungės dvarus ir Tarvydų kaimą iš
V. Potockio nupirko rusų kunigaikštis Platonas
Zubovas (1767-1822). Tai
garsus Rusijos valstybės karo ir politikos veikėjas, sparčiai
tarnybinės karjeros laip-
tais iškilęs būdamas imperatorės Jekaterinos II favoritu.
Turėdamas 23 metus, 1790 m. iš poručiko (leitenanto) tapo
generolu-anšefu (aukščiausias to meto Rusijos generolo
laipsnis), 1793 m. gavo grafo titulą. Jam buvo patikėtos
atsakingos Jekaterinoslavo, Voskresensko ir Tauridos
generalgubematoriaus, Karo kolegijos nario, Juodosios jūros
karo laivyno viršininko ir kitos valstybinės pareigos. Nuo
1791 m. vadovavo Rusijos vidaus ir užsienio politikai. 1795 m.
pradėjo karą su Persija, dalyvavo derybose dėl
Lenkijos-Lietuvos valstybės III-ojo padalijimo. Po karo gavo
daugybę dvarų Kurše, o Lietuvoje jam buvo padovanota
Šiaulių ekonomija. Savo naujųjų valdų rezidencija jis
pasirinko Rūentalio (Rundalė, Latvija) pilį Kurše, netoli
Žeimelio. 1796 m. Vokietijos karalius suteikė jam
šviesiausiojo kunigaikščio titulą.
Rusijos caru tapus Pavelui I, 1797
m. buvo atleistas iš tarnybos ir ištremtas į užsienį -
išvyko į Vokietiją. Grįžęs 1801 m. kartu su broliais
Valerijonu ir Nikolajumi nužudė Pavelą I. Naujasis caras
Aleksandras I paskyrė jį valstybės tarybos nariu, tačiau
anksčiau turėtos įtakos atgauti nepavyko, kadangi valdovas
neprileido jo prie valstybės tvarkymo reikalų. Po 1812 m.
pasitraukė iš valstybinės tarnybos, rūpinosi ūkine dvarų
veikla.
Nors Kretinga buvo tik menka
didžiulių kunigaikščio valdų dalelytė, tačiau ji neliko
be dėmesio. 1809 m. šalia bažnyčios jis pastatė erdvų
medinį namą bemardinų mokyklai, kuris kretingiškių
švietimui tarnavo iki XX a. vidurio (sudegė 1941 m.). Jo
valdymo laikais toliau buvo formuojama dvaro sodyba, pradėtas
kurti parkas, 1816 m. palei kelią (dab. Vilniaus gatvę)
išmūryta nauja akmenų tvora. Seni kretingiškiai pasakoja,
kad Kretingoje pas savo širdies draugą P. Zubovą lankydavosi
Rusijos carienė Kotryna (Jekaterina II). Esą, jiedu mėgę
sėdėti ant parke esančio akmens, kurio paviršiuje
iškalinėtas dvipusis suolas. Deja, tai tik graži legenda,
kadangi P. Zubovas įsigijo Kretingą kai jo mylimoji
imperatorė jau seniai buvo mirusi. Tačiau istorinė tiesa
netrukdo legendoms gyvuoti. Minėtą akmenį kretingiškiai
vadina „Meilės akmeniu“' ir tiki, kad mylintieji būtinai
prie jo privalo susitikti ir prisipažinti apie savo jausmus.
Tuomet jų ryšys būsiąs tvirtas ir ilgas.
P. Zubovas turėjo nemažai
nesantuokinių vaikų, kuriems suteikdavo Nevedomskio arba
Platonovo pavardę.
1821 m. P. Zubovas vedė lietuvių
kilmės Vilniaus gražuolę Teklę Valentinavičiūtę. Ji 1822
m. pagimdė jam vienintelę teisėtą dukterį Aleksandrą,
kuri, dar būdama kūdikiu, tapo didžiulių tėvo turtų
paveldėtoja. Tuo nepatenkinti P. Zubovo giminės savo
nuožiūra ėmėsi disponuoti palikimu, o Teklę su dukra
privertė grįžti atgal į Vilnių, pasižadėdami,
kunigaikštytei Aleksandrai, kol ji nepilnametė, ir jos motinai
kas mėnesį mokėti po 3.000 rublių. Kunigaikštytei 1824 m.
mirus, Teklė prisiteisė Rūentalio dvarą ir ištekėjo už
grafo A. P. Šuvalovo.
Kretingos dvaru po P. Zubovo
mirties disponavo sūnėnas, vyriausiojo brolio Nikolajaus
Zubovo sūnus, tikrasis valstybės patarėjas Aleksandras
Zubovas (1797-1875).
1827 m. visi Lietuvoje buvę P.
Zubovo dvarai atiteko broliui, Rusijos kariuomenės generolui
majorui Dimitrijui Zubovui
(1764-1836). Jis laikomas Lietuvos Zubovų šakos
pradininku. Jo palikuonys įsikūrė Lietuvoje, susigiminiavo su
vietiniais bajorais, rėmė tautinį lietuvių judejimą,
pasižymėjo švietėjiška ir kultūrine veikla.
Kretingos dvarą 1828 m.
balandžio 20 d. už 250.000 sidabro rublių jis užstatė 9
metams grafui Mykolui Tiškevičiui. Jo laikais 1829 m. Tarvydų
kaimo žemėje įkurtas Dimitravo palivarkas, o nederlingose jo
žemėse užsodintas spygliuočių medžių miškas. Dvaro
sodyboje užbaigtas formuoti peizažinis parkas, kuris 1839 m.
minimas tarp penkių gražiausių angliškojo landšaftinio
stiliaus parkų, buvusių Telšių apskrityje.
Pagal 1839 m. sudarytą
Dimitrijaus Zubovo turtų dalybų aktą Kretinga atiteko
vieninteliam grafo sūnui, tikrajam valstybės patarėjui,
Rusijos imperatoriškųjų rūmų hofmeisteriui Mikalojui
(Nikolajui) Zubovui (1801-1871). Jo valdymo
laikais rekonstruotas dvaro ūkvedžio namas ir ūkiniai
gamybiniai pastatai, 1841 m. įkurti Pryšmančių ir Platonavo
(dab. Geštautų kaimas), o 1846 m. - Žadeikių palivarkai.
Žemdirbystei netinkamos Pryšmančių žemės apsodintos
spygliuočių medžių mišku. XIX a. viduryje šalia senųjų
dvaro rūmų prie tvenkinio iškilo tinko mūro secesinės
architektūros rūmai.
1864 m. Kretingos dvarą M.
Zubovas užrašė antrajam savo sūnui, Rusijos kariuomenės
atsargos pulkininkui Gabrieliui
(Gavrilui) Zubovui. Paveldėjimas
Sankt Peterburgo apygardos teisme buvo įteisintas 1871 m., po
tėvo mirties. Jo laikais Kretinga buvo užstatyta grafui
Juozapui Tiškevičiui. Gabrielius Zubovas garsėjo kaip
lėbautojas ir azartinių lošimų mėgėjas. Jam paskendus
skolose, dvaras 1874 m. buvo aprašytas ir parduotas
varžytinėse. Jį įsigijo Juozapas Tiškevičius. G. Zubovas
turėjo teisę per vienerius metus po varžytinių dvarą
išsipirkti, tačiau to nepadarė. Kretingoje ir toli už jos
ribų sklando gandas, kad grafas Zubovas dvarą J. Tiškevičiui
pralošęs kortomis. Kai kurie autoriai klaidingai nurodo, kad
po Mikalojaus Zubovo mirties Kretingą paveldėjo ir J.
Tiškevičiui pardavė vyresnysis jo sūnus, Kauno gubernijos
bajorų vadovas Mikalojus Zubova
Laimučio Januškevičiaus
nuotraukos
;)
;)
;)
