Grafai Tiškevičiai - garsi Lietuvos didikų giminė, kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusiškų žemių bajorų. Pirmieji Tiškevičiai buvo stačiatikiai. 1597 m. jie tapo unitais, o XVII a. dauguma jų priėmė katalikybę.

Tiškevičiai iškilo XVI a., o didžiausią politinę galią įgijo XVII a. Jie gavo grafo titulą, buvo skiriami vaivadomis, kaštelionais, maršalkomis, seniūnais, raštininkais, iždininkais, lauko etmonais. XIX a. Tiškevičiai tapo turtingiausiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemvaldžiais.

Kaip ir visi didikai, Tiškevičiai turėjo savo giminės šūkį ir skiriamąjį ženklą - herbą. Šūkis skelbė - Deligas quem diligas! (Išsirink, ką myli!). Kai kurios Tiškevičių linijos turėjo dar ir savo šūkius. Pasak Palangos grafo Alfredo Tiškevičiaus, jų devizas buvęs - Swiešcie na bezdrożach życia! (Švieskite gyvenimo bekelėse!).

Tiškevičiai naudojo Lelijos herbą. Jo skyde žydrame fone puikuojasi aukso spalvos pusmėnulis, atsuktas ragais į viršų, bei virš jo esanti šešiakampė (kartais naudojama ir penkiakampė) žvaigždė. Virš skydo kyla riterio šalmas su karūna, o virš jo - povo plunksnos, kurių fone kartojasi pusmėnulis su žvaigžde. Tai senas lenkų bajorų giminių herbas, kildinamas iš XI a. Jį Tiškevičiai gavo XVI a., susigiminiavę su Lenkijos karalystės bajorais.

Tiškevičių giminės pradininkas - XV a. gyvenusio Kijevo bajoro Kaleniko Miškovičiaus sūnus Tiška (Timotejus). Jo įpėdiniai istorijos šaltiniuose vadinami Tiškovičiais, o vėliau - Tiškevičiais.

Tiškevičių giminė susidėjo iš 2 pagrindinių šakų - Skumino ir Kaleniko. Skumino šakai priklausė Tiškos vaikaičio, LDK maršalkos Skumino palikuonys. Jie vietoje giminės pradininko duotos pavardės dažniausiai vartojo Skumino (rečiau - Skuminovičiaus) pavardę. Paskutinysis šios šakos atstovas buvo LDK didysis maršalka Liudvikas Skuminas, kuris mirė 1808 m. nepalikdamas vyriškosios linijos paveldėtojo.

Kiti Tiškos palikuonys priklausė Kaleniko šakai. Šios šakos Tiškevičiams persikėlus iš LDK rytinių žemių (Ukrainos) į Gudiją, XVI a. antroje pusėje atsirado Logoisko šaka, kurios atstovai yra ir Lietuvos Tiškevičiai.

Logoisko šakos pradininkas buvo Tiškos sūnus, Smolensko vaivada ir LDK maršalka Vasilis Tiškovičius (mirė 1571 m.). Už nuopelnus Respublikai 1569 m. lapkričio 5 d. didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė jam grafo titulą, kuris paveldėjiino keliu atitekdavo visiems Vasilio palikuonirns (Po Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo šį titulą Tiškevičiams 1861 m. ir 1862 m. patvirtino Rusijos imperatoriai, o 1871 m. - Saksonijos karalius).

Iš pradžių jis valdė Berdyčevo dvarą (Ukrainoje). 1531 m. įsigijo netoli Minsko Logoisko dvarą. Jame 1567 m. įkūrė majoratą, t.y. nedalomą valdą, kurią paveldėti turėjo teisę tik vyriausiasis sūnus. Tokiu būdu susiformavo Tiškevičių giminės Logoisko šaka, kurios centras buvo Logoisko dvaras.

Iš šios Tiškevičių giminės šakos kilo daug žymių valstybės, karo, bažnyčios, mokslo, meno ir kultūros veikėjų.

XVII a. ryškiausią pėdsaką Lietuvos istorijoje paliko Vasilio Tiškovičiaus provaikaitis, Bresto ir Mstislavlio vaivados Jono Eustacho sūnus Jurgis Tiškevičius (mirė 1656 m.), savo gyvenimą pašventęs Bažnyčiai. Jis buvo Krokuvos ir Vilniaus kanauninkas, Vilniaus sufraganas. 1633 m. paskirtas Žemaičių vyskupu, rūpinosi geresniu kunigų paruošimu, reikalavo, kad kunigai sakytų gražesnius pamokslus, neturtingus parapijiečius laidotų nemokamai, steigtų artojų globėjo Šv. Izidoriaus brolijas.
Išsirūpino, kad karalius Vladislovas Vaza suteiktų Žemaičių vyskupijos sostinei Varniams Magdeburgo privilegiją, kurią 1635 m. lapkričio 24 d. patvirtino popiežius. Kovodamas su protestantizmu, Gardų miestelyje (dab. Žemaičių Kalvarija) 1637 m. įkūrė domininkonų vienuolyną, pastatė Kryžiaus kelio koplyčias, tarp jų esančius takus pabarstė iš Jeruzalės Kalvarijų parvežtomis žemėmis. Nuo to laiko Gardų miestelį pradėta vadinti Žemaičių Kalvarija. Be Žemaičių Kalvarijos vienuolyno, vyskupas įkūrė dar po 2 domininkonų ir karmelitų vienuolynus.
1638 m. kaip Lenkijos-Lietuvos valstybės karaliaus Vladislovo Vazos pasiuntinys jis lankėsi pas popiežių Urboną VIII, o 1645 m. vadovavo LDK katalikų delegacijai Torūnės derybose su protestantais. 1649 m. paskirtas Vilniaus vyskupu. Prasidėjus
Lenkijos-Lietuvos valstybės ir Rusijos karui dėl Livonijos žemių, 1655 m. vyko pas švedų karalių Karolį X Gustavą prašyti karinės pagalbos kare su rusais, dalyvavo pradiniame Kėdainių unijos sudarymo etape. Rusams įsiveržus į Vilnių, pasitraukė į Prūsiją. Mirė Karaliaučiuje (vėliau perlaidotas Žemaičių Kalvarijoje).

1740-1762 m. Žemaičių vyskupu buvo Logoisko ir Berdyčevo grafas Antanas Domininkas Tiškevičius (1700-1762). Prieš tai jis buvo Vilniaus kanauninkas, didžiojo kunigaikščio sekretorius dvasiniams reikalams. Tapęs Žemaičių vyskupu, į vyskupijos sostinę Varnius 1744 m. iš Kražių perkėlė Žemaičių dvasinę seminariją, kuriai vadovauti pakvietė vienuolius pijorus. Sekdamas savo pirmtako vyskupo Jurgio Tiškevičiaus pėdomis, visapusiškai rėmė jo įkurtają Žemaičių Kalvariją, kurioje 1750 m. pastatė naują medinę bažnyčią. Po jos altoriumi 1762 m. perlaidojo iš Karaliaučiaus parvežtus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus palaikus.

XVIII a. pabaigoje Žemaičių seniūnijos tijūnu ir kaštelionu buvo Balbieriškio dvarininkas, Vyriausiojo tribunolo narys Stanislovas Antanas Tiškevičius (mirė 1801 m.). Jo sūnus Tadas Tiškevičius (1774-1852) 1794 m. įsijungė į T. Kosciuško sukilėlių gretas ir kovojo prieš kraštą užėmusią Rusijos kariuomenę. Po sukilimo gyveno Lenkijoje ir Prancūzijoje. Tapęs Napoleono I pasekėju, 1812 m. buvo paskirtas Varšuvos kunigaikštystės kariuomenės brigados generolu, dalyvavo žygyje į Rusiją, buvo pakliuvęs į rusų nelaisvę. Grįžęs į Lenkiją, buvo senatoriumi-kaštelionu, 1830-1831 m. vadovavo sukilėlių kariuomenei, 1831 m. vasarą buvo sukilėlių sudarytos Laikinosios lenkų centrinės vyriausybės pirmininku Lietuvoje. Sukilimui pralaimėjus emigravo į Prancūziją. Mirė Paryžiuje.

Logoisko dvare gimė Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiskevičius (1806-1868). Jis mokėsi Vilniaus universitete, kurį baigęs pasinėrė į mokslinę veiklą, aktyviai dalyvavo Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos ir kitų mokslo draugijų veik-
loje, tapo garsiu ekonomistu, archeologu, etnografu, geografu, dailės istoriku. Jis savo lėšomis kasinėjo Vilniaus ir Minsko gubernijų pilkapynus, tyrinėjimų rezultatus paskelbė Vilniaus archeologijos komisijos leidiniuose ir knygoje „0 kurhanach na Litwie i Rusi Zachodniej“. 1857 m. organizavo mokslinę-tiriamają ekspediciją Nerimi. Nuo upės ištakų iki santakos su Nemunu tyrė vagos gilį ir plotį, rinko medžiagą apie pakrantėse esančius archeologijos paminklus, užrašinėjo tautosaką. Surinktą medžiagą
paskelbė knygoje „Wilja i jej brzegi“. Domėdamasis dailės istorija, surinko ir išleido senų Lietuvos graviūrų albumą.

Jo jaunesnysis brolis Eustachijus Tiškevičius (1814-1873) taip pat domėjosi archeologija: kasinėjo Vilniaus ir Minsko gubemijų pilkapynus ir piliakalnius, rinko archeologines senienas, pirmasis mūsų proistoriją suskirstė į akmens, žalvario ir geležies amžius. 1855 m. įsteigė Vilniaus laikinąją archeologijos komisiją, kuriai 10 metų pirmininkavo. Komisijos nariai broliai Eustacijus ir Konstantinas Tiškevičiai, Adomas Honoris Kirkoras, Adomas Pliateris, Vladislovas Sirokomlė kasinėjo archeologijos paminklus, rusų ir lenkų kalbomis leido leidinį „Vilniaus archeologijos komisijos užrašai“. Prie archeologijos komisijos buvusio universiteto patalpose Eustachijus Tiškevičius įkūrė Senienų muziejų, kuriam padovanojo savo archeologijos ir numizmatikos rinkinius, dalį retų knygų ir paveikslų. Prie muziejaus veikė mokslinė biblioteka, kurioje buvo sukaupta daug archyvinės medžiagos. 1864 m. archeologijos komisiją rusų valdžia uždarė, o mokslinę biblioteką su senienų muziejumi pertvarkė į viešają biblioteką.

Etnografinėse Lietuvos žemėse pirmasis įsikūrė Lenkijos kariuomenės pulkininkas Juozapas Tiškevičius (1724-1815). Jis 1811 m. nusipirko Biržų dvarą ir įkūrė majoratą. Taip atsirado grafų Tiškevičių giminės Logoisko šakos Biržų atšaka.

Juozapo sūnus, Lenkijos kariuomenės pulkininkas Mykolas Tiškevičius (1761-1839) pirmasis susidomėjo Lietuvos pajūriu. Jis 1824 m. liepos 13 d. nusipirko Palangos valdą su Darbėnų, Grūšlaukės ir Palangos dvarais. Jo sūnus Jonas Tiškevičius (1801-1862) Biržuose įsteigė lietuvišką mokyklą, pastatė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Kitas sūnus - Kauno apskrities bajorų vadovas Benediktas Tiškevičius (1807-1866) - valdė Raudondvarį, kuriame pastatė bažnyčią (1915 m. nugriauta), po 1863 m. sukilimo gyveno Paryžiuje. Trečiasis sūnus - Ašmenos apskrities bajorų vadovas Juozapas Tiškevičius (1805-1844) - valdė Palangą, Vokę ir Voložiną (Gudijoje). Savo valdas jis paliko sunums Mykolui, Jonui ir Juozapui, kuriems Rusijos imperatorius 1861 m. patvirtino grafo titulą.

Pirmasis sūnus Mykolas Tiškevičius (1828-1897) paveldėjo iš bevaikio dėdės Jono Tiškevičiaus Biržų majoratą. Jis daug keliavo, domėjosi archeologija, sukaupė didelę senienų ir meno vertybių kolekciją. Jo įpėdinius įprasta vadinti Biržų Tiškevičiais.

Antrasis sūnus, Vilniaus apskrities bajorų vadovas Jonas Tiškevičius (1831-1892) valdė Vilniaus gubernijoje Vokės, Voložino ir Surainių, Kauno gubernijoje - Deltuvos, Bajėnų ir Gaižuvos dvarus. Jo įpėdinius šiandien vadiname Vokės Tiškevičiais.

Trečiasis sūnus - Juozapas Tiškevičius (1835-1891) - gimė Vokėje ir buvo jauniausias Ašmenos apskrities bajorų vadovo Juozapo Tiškevičiaus ir Onos Zabielaitės sūnus. Užaugęs tapo karininku. Tarnavo Rusijos kariuomenės kazokų daliniuose.

Iš tėvo paveldėjo Palangos dvarą. Įsigijęs Lentvarį, jame 1850 m. įsirengė šeimos rezidenciją, kurioje 1855 m. prie ežero pastatė šveicariško stiliaus rūmus. Dalį kapitalo investavo į naujų valdų pirkimą ir pramonės įmonių kūrimą.

Vėliau jo žvilgsnis nukrypo į pajūrį. Apie 1862 m. iš Zubovų išsinuomavo šalia Palangos esantį Kretingos dvarą, kurį 1874 m. varžytinėse nusipirko ir 1875 m. į Kretingą perkėlė šeimos rezidenciją.

Ją kurdamas, iš pagrindų atnaujino dvaro parką, suteikdamas jam prancūziškojo stiliaus parkams būdingų bruožų. Pagal daržininko Haiduko planus buvo pertvarkyta priešais rūmus plytėjusi reprezentacinė parko dalis. Čia pasodinti introdukuoti medžiai ir dekoratyviniai krūmai, karpomų mažalapių liepų alėjos, kurios sudarė arkos pavidalo pavėsingus tunelius. Alėjos jungė parką su vaismedžių sodu. Jas protarpiais kirto apvalios, gerai apšviestos aikštelės. Vienoje jų stovėjo altana. Takai buvo grindžiami smulkiais akmenukais arba plūkami iš žvyro. Parke puikavosi gėlynai. Tarp jų tryško fontanai, kuriuos puošė skulptūros. Nuo gatvės parką skyrė akmenų siena ir plytų tvora. Rytiniame sodo pakraštyje augo kaštonų alėjos. Parke Tiškevičiai augino fazanus ir vynuogines sraiges. Parkas ir vaismedžių sodas buvo vadinami bendru vardu - Vasaros sodu.

Šiaurinėje parko dalyje pagal matininko Šostako 1878-1880 m. paruoštus projektus buvo įrengti trys kaskadiniai tvenkiniai. Prie I-ojo tvenkinio stovėjo rūmai. Priešingame krante buvo įrengtas didelių akmenų mūro krioklys, link kurio nuo rūmų vedė arkinis tiltelis. Tame pačiame krante, prie Salantų kelio iškilo kalnelis altanai. Į jį vedė spirale kilęs takelis, o viršūnėje augo kaštonas. Vėliau apie šį kalnelį žmonės sukūrė įvairių legendų. Viena jų pasakoja, esą jį grafas supylęs ant mylimiausio savo medžioklinio šuns kapo. Kitas padavimas apie tai, kad čia stovėjusi Kretingos pilis.

Abiejuose krantuose buvo pastatyta po vieną didžiulį akmenį-suolą. Vieną jų, esantį virš krioklio, kretingiškiai nuo seno vadina Meilės akmeniu. Matyt, jį labai mėgo įsimylėjėlių poros, ateidavusios čia pasigėrėti žmogaus proto ir rankų sukurtu grožiu.
Legenda pasakoja, kad ant šio akmens, lankydamasi pas savo favoritą Platoną Zubovą, sėdėjusi rusų imperatorė Jekaterina (istoriniai faktai rodo, kad to būti negalėjo, nes tuo metu imperatorienė jau buvo mirusi).

Į rytus nuo I-ojo tvenkinio telkšojo dar Zubovų laikais iškastas II-asis tvenkinys. Jį J. Tiškevičius praplėtė, supilė nedidelę salą, kurią su krantu sujungė arkiniu tilteliu. Tvenkinyje dvariškiai mėgo irstytis valtele ir maudytis. Prie šio tvenkinio pastatė raudonų plytų mūro dvaro ligoninę. Už jos naujai iškastas III-asis tvenkinys. Jį labai mėgo vandens paukščiai, tapdavę grafų ir jų svečių - aistringų medžiotojų - taikiniais.

Atnaujindamas dvaro sodybą, grafas rekonstravo rūmus, įrengė juose puošniai dekoruotas reprezentacines sales, pavadintas baltosios, žaliosiod ir raudonosios salių vardais, valgomuosius salonus, darbo kabinetą (biblioteką), žymesnių Tiškevičių giminės atstovų portretų galeriją, rūmų koplyčią, kurioje kabėjo įspūdingas dailininko Valentino de Bulone paveikslas „Keturi evangelistai“, ant lentų Italijoje tapyta „Madona“ ir Kryžiaus kelio stotys, nežinomo autoriaus darbo paveikslas „Ecce homo“, kurį grafas parsivežė iš rusų uždarytos katalikų bažnyčios Vilniuje, labai brangino ir laikė stebuklingu. Didžiajame valgomajame buvo trys dideli religinio turinio gobelenai, o sales puošė Liudviko XV, empirinio, secesinio ir kitų stilių baldai.

Prie rūmų grafas pristatė stiklinę oranžeriją, kurioje įkūrė Žiemos sodą. Jame augo egzotiškų kraštų augalai, uolomis žemyn krito krioklys, vingiavo upeliukai, kuriuose nardė dekoratyvinės žuvys, sienas puošė koralai. Ypač malonu ir gražu šioje pasakiškoje augalų karalystėje būdavo žiemą, kai už lango traškėjo šaltis ir siautėjo pūgos. Tai buvo vasaros sodo miniatiūra.

Vasaros ir žiemos sodas turejo reprezentacinę reikšmę. Jame mėgo vaikščioti ne tik rūmų šeimininkai, bet ir į svečius užsukę grafų pažįstami ir artimieji, aukšti valdžios pareigūnai. Grafas leido sode lankytis Kretingos miestelėnams ir apylinkių valstiečiams. Vasaromis čia mielai lankydavosi Prūsijos ir Palangos kurortų vasarotojai, kadangi iki XX a. pr. tai buvo vienintelis parkas arčiausiai mūsų pajūrio.

Vasarą parke grodavo kariškas kazokų orkestras, kurį J. Tiškevičius parsiveždavo atostogų metu. Išėjęs į atsargą, 1882 m. grafas subūrė dvaro orkestrą, kurio branduoliu tapo profesionalūs muzikantai, atvykę su šeimomis iš Čekijos. Orkestras koncertuodavo ir Palangos kurorte. Grafui mirus, orkestras iširo. Muzikantai čekai išvyko į savo gimtinę. Kretingoje pasiliko tik Suchanekų ir Haidukų šeimos.

Juozapas Tiškevičius mėgo naujoves. Dalį kapitalo investavo į pramonę ir prekybą, Vilniuje įkūrė garinį malūną, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką, Palangoje - plytinę ir uostą, iš kurio grafo garlaivis „Feniksas“ plukdė į Liepoją plytas ir žemės ūkio produkciją. 1882 m. nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija, sujungusi Kretingos, Plungės ir Rietavo dvarus. 1884 m. nuo dvaro iki miesto nutiesta akmenimis grįsta gatvė su pirmuoju Kretingoje šaligatviu ir mūriniu tiltu. 1890 m. rūmų ir žiemos sodo apsvietimui jau buvo naudojama elektra.

Palangoje, kariajame Rąžės krante grafas įkūrė kurortą su kurhauzu, gydyklomis ir maudyklėmis.

Neabejingas J. Tiškevičius buvo našlaičiams ir likimo nuskriaustiems žmonėms. Prie tvenkinio jis pastatė dvaro ligoninę, kurioje nemokamai gydėsi kumečiai ir tamautojai. 'I'ame pačiame pastate veikė senelių ir našlaičių prieglauda. Grafas buvo Kauno gubernijos vaikų prieglaudų globos draugijos nariu.

Kaip ir daugelis kitų didikų, grafas buvo aistringas medžiotojas. Labiausiai mėgo medžioti Darbėnų ir Vaineikių miškuose. Jo medžioklės trofėjai, paukščių ir gyvūnų iškamšos ilgai puošė Kretingos rūmų sales.

Apie 1862 m. Juozapas Tiškevičius vedė Sofiją Horvataitę, kuri pagimdė jam 9 vaikus: 6 sūnus ir 3 dukras. Vyriausias sūnus Juozapas mirė 1867 m., būdamas ketverių metų. Kiti sūnūs užaugę garsino Tiškevičių giminės vardą, prisidėjo prie Lietuvos kultūros ir pramonės vystymo, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.

Išėjęs į atsargą, Juozapas Tiškevičius nesiskyrė su kariška uniforma ir žirgu, ant kurio mėgo jodinėti po savo valdas. Mirė 1891 m. gegužės 27 d. Pašarvotas buvo Palangoje. Paskutinėn kelionėn į Kretingą išvežtas ant katafalko, kurį traukė 4 juodai apdengti arkliai, o iš šonų žygiavo fakelais nešini 4 juodai apsirengę vyrai. Jį lydėjo mėgiamiausias žirgas, šeiinos nariai ir artimieji. Aprengtas paradine pulkininko unifo-
rma, grafas gulėjo įstiklintame karste, ant kurio buvo padėta uniforminė kepurė ir kardas. Kretingoje karstas buvo pastatytas senųjų parapijos kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, o 1893 m. perkeltas į Tiškevičių šeimos koplyčios rūsį.

Po grafo mirties Kretinga atiteko vyriausiam sūnui Aleksandrui, Lentvaris - Vladislovui, Užutrakis - Juozapui, Palanga - Feliksui, fabrikai ir rūmai Vilniuje - Antanui. Kretingos dvaro Dimitravo, Jazdų ir Kumponų palivarkai atiteko grafo dukroms Elenai Klotildai, Sofijai ir Marijai. Palangos dvaro Darbėnų ir Grūšlaukės palivarkai liko našlei Sofijai Tiškevičienei, kuri mirė sulaukusi gilios senatvės 1919 m. lapkričio 24 d. Palangoje, o palaidota greta vyro Kretingos kapinėse.

Iš Juozapo dukterų būtina paminėti Mariją Tiškevičiūtę (1871-1941). Ji garbino žirgų sportą, mėgo literatūrą, pati bandė rašyti. 1896 m. Laumės Lelivaitės slapyvardžiu „Tėvynės sarge“ paskelbė istorinę apysaką „Viskantas“, kurią į lietuvių kalbą išvertė
Kretingos vienuolyno kunigas K. Kazlauskas. Spaudos draudimo metais grafaitė gabeno uždraustą literatūrą - pasinaudodama tuo, kad rusų muitininkai ir žandarai jos karietos netikrindavo, Klaipėdoje iš sutartos vietos paimdavo lietuviškos spaudos siuntą ir parveždavo į Kretingą arba Palangą. Ji buvo pažįstama ir susirašinėjo su poetu, kunigu J. Mačiuliu-Maironiu, kuris vasarodamas Palangoje būdavo dažnas Tiškevičių svečias. Marijai jis dedikavo poemą „Z nad Biruty“ (1904 m.). Iš tėvo Marija paveldėjo prie Minijos, netoli Jokūbavo buvusį Kumponų palivarką ir „Baltąją“ vilą Palangoje. Tarpukariu valdė Dimitravo ir Jazdų palivarkus. Daugiausia ji gyveno pas brolius Aleksandrą Kretingoje ir Feliksą Palangoje. Nemažai laiko praleido kelionėse po užsienį: Anglijoje, Airijoje, Italijoje, Prancūzijoje. 1898 m. brolio dvare Kretingoje, prie ligoninėje veikusios prieglaudos ji atidarė pirmajį lietuvišką vaikų darželį. Jame vasaros lauko darbų sezono metu priglobstį rasdavo samdinių ir kumečių vaikai. XX a. pr. Kretingoje Marija išlaikė mokytoją, kuri gerų manierų, siuvimo, mezgimo, lenkų, lietuvių ir rusų kalbų mokė dvaro tarnautojų ir gabesnes valstiečių bei miestelėnų dukras. Gabiausias mergaites siųsdavo tęsti mokslų į Vilnių.

Jauniausias sūnus Feliksas Tiškevičius (1870-1932) rūpinosi tolesne Palangos kurorto plėtra, statė naujas vilas, įrengė artezinį šulinį, įkūrė krautuvę, pastatė kurhauzą, kuriame veikė viešbutis, skaitykla, biliardinė ir kazino 9kurhauzas sudegė 2002 m.). 1897-1902 m. nuošaliau nuo kurorto, netoli Birutės kalno, pastatė naujus dvaro rūmus (dab. Gintaro muziejus) ir įkūrė parką, kurį suprojektavo prancūzų parkų architektas-dendrologas Edouardas Fransua André. Kurdami parką, Tiškevičiai surinko unikalią senovės gintarinių papuošalų kolekciją, kuri aukštai buvo įvertinta XX a. pr. Paryžiaus parodoje. 1936 m. šią kolekcija grafienė Antanina Tiškevičienė padovanojo Kretingos muziejui. Šiandien ji eksponuojama Palangos gintaro muziejuje.

Grafas buvo pagrindinis naujos Palangos bažnyčios fundatorius, suteikė patalpas „Saulės“ draugijos mokyklai, dovanojo pastatą Palangos gimnazijai. Anot Felikso sūnaus Alfredo Tiškevičiaus, tėvui Feliksui Tiškevičiui mirus, Palangą valdė jo žmona Antanina Tiškevičienė. Sūnus Stanislovas Tiškevičius (1907-1974), kuris 1940 m. pasitraukė į Vakarus, po karo apsigyveno JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje. Varšuvoje tebegyvena jo brolis Alfredas Tiškevičius (g. 1913 m.). Jis puikiai kalba lietuviškai, vasaromis atvyksta į Palangą pasigydyti ir pailsėti. 1997 m. jam suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.

Kitas Juozapo sūnus Antanas Tiškevičius (1866-1919) paveldėjo Vilniuje buvusius rūmus, fabrikus ir gamyklas. Jam priklausė garinis malūnas, vario-ketaus liejykla ir mechaninės dirbtuvės, lentpjūvė, parketo fabrikas, skardos cinkavimo dirbtuvės. Stambiausia įmonė buvo 1897 m. pastatyta garinė duonos kepykla, kurioje 1900 m. dirbo 97 darbininkai. Joje iškeptai duonai, bandelėms ir riestainiams realizuoti mieste grafas įkūrė prekybos įstaigų tinklą, kurį 1902 m. sudarė 68 parduotuvės. Vilniuje 1902 m. jis surengė didžiulę žemės ūkio produkcijos parodą.

Nuo 1891 m. Antanas Tiškevičius aktyviai dalyvavo Vilniaus miesto valdybos darbe, buvo išrinktas jos pirmininku. Jis dėjo daug pastangų, kad Vilniuje atsirastų politechninio profilio aukštoji mokykla. Deja, rusų valdžia tam nepritarė. Grafas globojo ir rėmė menininkus, kolekcionavo meno vertybes. Jo rūmuose (dab. Rašytojų sajungos rūmai) 1906 m. pabaigoje vyko organizaciniai Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos susirinkimai. Draugiją įregistravus, Antanas Tiškevičius buvo išrinktas jos vicepirmininku. Mokslo ir meno muziejui jis padovanojo dalį savo rinkinių.

Trečiasis Juozapo sūnus Juozapas Tiškevičius (1868-1917) paveldėjo Užutrakio dvarą, kuriame įkūrė majoratą. Gražiausioje dvaro vietoje, pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, 1896 m. pastatė neoklasicistinio stiliaus rūmus, kuriuos projektavo architektas Jozefas Husas. Rūmus apsupo prancūzų parkų architekto-dendrologo Edouardo Fransua André suprojektuotas mišrus parkas. 1897 m. Varšuvoje Juozapas Tiškevičius vedė Jadvygą Sviatopolk-Četvertynską. I-ojo pasaulinio karo pradžioje jis su šeima pasitraukė į Rusiją, vėliau apsigyveno Helsinkyje, kuriame ir mirė. II-ojo pasaulinio karo audra Juozapo Tiškevičiaus šeimą išblaškė po margą pasaulį. Žmona, 1939 m. rusams okupavus Vilniaus kraštą, pabėgo pas vyro brolį Aleksandrą į Kretingą, kurioje netrukus mirė. Užutrakio paveldėtojas sunus Andrius Tiškevičius emigravo į Didžiąją Britaniją ir gyveno Londone. Jauniausiąjį sūnų Zdislovą Stanislovą Kostką Tiškevičių bolševikai deportavo į Altajaus kraštą, kuriame 1941 m. jis mirė. Jo žmona su vaikais apsigyveno JAV (sūnus Artūras Kazimieras Tiškevičius buvo JAV karo pilotas, 1967 m. žuvo Vietname).

Ketvirtas Juozapo ir Sofijos sūnus Vladislovas Tiškevičius (1865-1936) paveldėjo Lentvarį. 1892 m. vedė kunigaikštytę Mariją Liubomirską. Įsikūręs Lentvaryje, 1899 m. rekonstravo tėvo statytus rūmus. Naujieji rūmai buvo angliškos gotikos stiliaus, su puošniu ir aukštu kuoru. Greta rūmų tais pačiais metais įkūrė parką, kurį suprojektavo prancūzų parkų architektas-dendrologas Edouardas Fransua André. Vladislovas Tiškevičius domėjosi senienomis ir meno kūriniais. Po 1905 m. revoliucijos už pasisakymus prieš patvaldystę priverstas emigruoti į Italiją. Jis apsigyveno Milane, kuriame įkūrė antikvariatą, surinko didžiulę kultūros ir meno vertybių kolekciją. Po 1906 m. amnestijos ją parsivežė į Lentvarį. Norėdamas ją parodyti visuomenei, Vilniuje nutarė įsteigti mokslo ir meno muziejų. Jo kūrimui sudarė ir 1907 m. pradžioje įregistravo Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugiją, tapo jos pirmininku. Į jos veiklą įtraukė brolius Antaną ir Juozapą Tiškevičius, architektą T. Rostvorovskį, grafą M. Broel-Pliaterį, archeologą V. Šukevičių, dailininką B. M. Rusecką. Draugijos tikslas buvo kaupti istorijos, archeologijos, paleografijos, etnografijos ir fiziografijos rinkinius, juos propaguoti, rengti paskaitas, nuolatines parodas, skaityti mokslinius pranešimus. Mokslo ir meno muziejus įsikūrė dabartiniuose Mokslo akademijos centrinės bibliotekos rūmuose, kurie tuo metu priklausė Biržų Tiškevičiams (matyt dėl to kai kurie autoriai klaidingai spėja, kad Vladislovas Tiškevičius buvo Biržų savininko Jono Tiškevičiaus, mirusio 1862 m., sūnumi). Muziejuje buvo eksponuojami archeologijos, numizmatikos, etnografijos ir dailės rinkiniai, kuriuos dovanojo draugijos nariai-steigėjai bei rėmėjai. Didžiąją dalį rinkinio sudarė Vladislovo Tiškevičiaus paaukota Vakarų Europos tapybos darbų kolekcija. Čia buvo egiptiečių, graikų, etruskų, romėnų senienų, įvairių rankraščių ir knygų rinkinių, mokslo istorijai vertingų eksponatų. 1903 m. pradžioje muziejuje buvo 3897, o 1914 m. - apie 5000 eksponatų. 1914 m. Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugija susiliejo su Vilniaus lenkų mokslo bičiulių draugija. Pats Vladislovas Tiškevičius tapo šios draugijos valdybos nariu. Mokslo ir meno muziejaus rinkiniai atiteko Mokslo bičiulių draugijos muziejui. 1941 m. juos perėmė Vilniuje įkurtas Lietuvos dailės muziejus.

Lentvaryje buvusią kultūros ir meno vertybių kolekciją I-ojo pasaulinio karo pradžioje Vladislovas Tiškevičius išvežė į Tiškevičių rūmus Vilniuje, o 1920 m. pervežė į savo namus Varšuvoje. Ten ji žuvo Varšuvos sukilimo metu. Grafas Vladislovas Tiškevičius mirė ir palaidotas Lentvaryje.

Vyriausias Juozapo sūnus Aleksandras Tiškevičius (1864-1845) gimė Paryžiuje. 1883 m. baigė Ust-Ižoros karo inžinerijos mokyklą prie Sankt Peterburgo ir tapo carinės Rusijos kariuomenės karininku. 1887 m. Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje susituokė su dvarininkaite Marija Puslovskyte. Tėvui mirus, 1891 m. metė karo tarnybą ir su šeima apsigyveno paveldėtame Kretingos dvare. 1893 m. naujose parapijos kapinėse pastatė neogotikinę šeimos koplyčią-mauzoliejų (architektas K. E. Strandmanas), 1911-1912 m. rekonstravo dvaro rūmus ir sumažino žiemos sodą, 1908-1911 m. perstatė Kretingos katalikų bažnyčią, 1896-1899 m. rėmė evangelikų liuteronų bažnyčios statybą.

Aleksandras Tiškevičius puikiai suprato lietuvių tautos siekius. 1897 m. Kauno gubernatoriui S. Suchodolskiui adresuotame laiške jis pasisakė už tai, kad būtų grąžinta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, įrodinėjo lietuvių atžvilgiu vykdomos rusų politikos absurdiškumą. Jis nedraudė savo vežikui kartu su grafu karietoje iš Klaipėdos į Kretingą vežti uždraustos lietuviškos spaudos siuntinius. Prie dvaro veikė nelegali mokykla, kurioje tarnautojų ir miestelėnų vaikai buvo mokomi rašto, lenkų, rusų ir lietuvių kalbų, ruošiami prie pirmosios komunijos. Joje mokėsi ir grafo vaikai. Pats Aleksandras šnekėjo žemaitiškai ir siekė, kad šią kalbą išmoktų ir jo vaikai. Grafas buvo tarp tų šviesuolių, kurie apskrities centre Telšiuose 1909 m. įkūrė gimnaziją.

Grafas buvo Kauno gubernijos bajorų atstovas Rusijos valstybės taryboje. Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, su šeima pasitraukė į Sankt Peterburgą. 1915-1918 m. buvo Petrogrado Ypatingojo pasitarimo karo pabėgėliams remti reikalų vedėjas, dalyvavo Petrogrado lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo remti veikloje. Kretingos dvare karo metais šeimininkavo kaizerio kareiviai. Jie nuniokojo parką, sukėlė gaisrą, kurio metu sudegė rūmų vakarinis korpusas, nukentejo koplyčia ir žiemos sodas.

Grįžęs į Kretingą, grafas rūmus remontavo - pašalino vakarinį korpuso griuvėsius, apgriuvusią rytinio korpuso verandą ir balkoną, susiaurino laiptus. Didesniems sodybos statybos ir tvarkymo darbams labai trūko lėšų, nes dvaro pajamos po žemės reformos labai sumažėjo. 1919 m. grafas buvo išrinktas I-uoju Kretingos valsčiaus tarybos pirmininku, aktyviai dalyvavo kuriant savivaldą, 1924 m. parašė ir išleido brošiūrą „Visiems lietuviams ir lietuvaitėms, kuriems rūpi Lietuvos gerovė ir reikšmė“, kurioje įrodinėja savivaldos būtinumą ir reikšmę valsčiaus gyvenime.

1940 m. sovietų valdžia Tiškevičius iškeldino iš Kretingos, rūmuose įrengė karo ligoninę ir karininkų bendrabutį, o oranžeriją pavertė valgykla. Kariškiai sunaikino žiemos sodo augmeniją, pradangino didelę dalį meno ir kulturos vertybių. Nuo jų nukentėjo ir vasaros sodas. Į savo rūmus A. Tiškevičius grįžo 1941 m., o 1944 m. rudenį su dukra Imakulata pasitraukė į Vakarus ir, neatlaikęs klajonių, 1945 m. Vokietijoje mirė. Palaidotas Elstene, karo pabėgėlių iš Lietuvos kapinėse.

Grafai Aleksandras ir Marija Tiškevičiai turėjo 10 vaikų.

Vyriausiasis sūnus Stanislovas Tiškevičius (1888-1965) tarpukariu buvo Varšuvos burmistras.

Antrasis sūnus Juozapas Tiškevičius (g. 1889) valdė nedidelį Danilovičių dvarą Vilniaus krašte.

Vyriausioji duktė Marija Tiškevičiūtė mirė mažametė apie 1894-uosius metus.

Antroji duktė Aleksandra Tiškevičiūtė  vadovavo Pnievuose prie Poznanės (Lenkija) reformuotų uršuliečių vienuolynui.

Trečioji duktė buvo vardu Elena Tiškevičiūtė.

Trečiasis sūnus Kazimieras Tiškevičius (1896-1941) baigė kavalerijos karo mokyklą, I-ojo pasaulinio karo metais kariavo su vokiečiais. 1918 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, vadovavo I-ojo husarų pulko kulkosvaidžių eskadronui, dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1922 m. išėjo į atsargą ir apsigyveno Kretingoje. Vyresniesiems broliams atsidūrus Lenkijoje, liko vieninteliu teisėtu Kretingos dvaro paveldėtoju. Įsigijęs agronomo išsilavinimą, padėjo tėvui tvarkyti dvaro ūkį, ėmėsi verslo, įrengė kalkių degyklą, atidarė saldainių, medaus ir sirupo dirbtuvę „Šatrija“, kurios produkcija prekiavo miesto centre to paties pavadinimo krautuvėje. Dalyvavo visuomeninėje veikloje: buvo šaulys-rėmėjas, Kretingos apskrities valdybos narys, verslininkų sąjungos skyriaus pirmininkas, apskrities jaunųjų ūkininkų ratelių tarybos pirmininkas. Bolševikų okupacijos pradžioje su tėvu ir seserimi Imakulata buvo iškeldintas į Pryšmančių dvarelį, o vėliau - į motinos dvarą Židikuose (Mažeikių apskr.). Ten įstojo į Lietuvių aktyvistų frontą - pogrindinę organizaciją, kuri ruošėsi pasipriešinti okupantams. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. Veždamas trofėjine rusiška mašina sunkiai sužeistus sukilėlius į ligoninę, prie Skuodo vokiečių buvo apšaudytas ir nukautas. Iš pradžių buvo palaidotas Narvydžių (Skuodo) kapinėse, o frontui nuslinkus į rytus - perkeltas į Tiškevičių šeimos koplyčią Kretingos kapinėse.

Ketvirtoji Ajeksandro duktė Ona Marija Tiškevičiūtė gimė 1897 m. Ją Kretingoje pakrikštijo pats Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis, o krikštatėviu buvo tėvo brolis Vladislovas Tiškevičius. Augo Kretingoje. Susirgusi džiova išvyko gydytis į Šveicariją, kurioje ir mirė.

Jauniausias sūnus Jurgis (Jurijus) Tiškevičius (1899-1939) nuo gimimo buvo psichiškai nesveikas. Jo mokymui tėvai samdė privatų mokytoją, vėliau gydė Varšuvos psichiatrineje ligoninėje. 1939 m. užėmę Varšuvą, vokiečiai visus ligonius sušaudė. Tarp jų buvo ir jaunasis Jurgis Tiškevičius.

Aleksandro duktė Izabelė Tiškevičiūtė tarpukariu išvyko į Prancūziją, dirbo buhaltere.

Jauniausioji duktė Imakulata Tiškevičiūtė gimė 1904 m. Kretingoje. Lenkijoje baigė sodininkystės ir daržininkystės kursus. 1944 m. kartu su tėvu pasitraukė į Vakarus. Gyveno Prancūzijoje.