Palangos kapinyne rasti daiktai parodo, kaip aprengti IX - XIII amžiais buvo laidojami palangiškiai. Reikia manyti, kad panašiai, tik ne taip puošniai, buvo rengiamasi ir kasdien. Per kelis šimtmečius papuošalai gerokai pasikeitė, tačiau rūbai matyti, ilgai išliko tokie pat arba labai panašūs. Palangiškių, kaip ir kitų kuršių, moterys ir netekėjusios merginos rengėsi skirtingai. Kapuose pajūryje nedaug teišlieka rūbų likučių, tačiau iš to, kas iškasta sprendžiama, kad moterys vikingų laikais, kaip ir kitur, nevaikščiodavo vienplaukėsarba paleistais plaukais. Jos galvas apsirišdavo nuometais, kuriuos susegdavo trikampiais smeigtukais papuoštais sidabro plokštele arba rečiau lankinėmis segėmis. Kai kada nuometų apačią palangiškės puošdavo stiklo karoliukais. Mergaitės nuometo nenešiojo,- jų plaukus prilaikydavo apgalviai iš žalvario plokštelių ir įvijėlių, gal ir odinio dirželio, puošto sidabru dengtais žalvariniais kūgeliais, pavidalo. Palangiškės mergaitės nemėgo kaip kitos kuršės ant galvos nešioti žalvariu išdabintas kepuraites. Moterys nešiojo lininius marškinius ilgomis rankovėmis su nedideliu kaklo iškirpimu. Nėra žinoma kokie buvę moterų sijonai - dalis vilnonio raštuoto audinio kapuose gali būti arba sijonų, arba ilgų skepetų liekanos. Skepetų apačia kartais būdavo apkraštuota žalvario įvijėlėmis. Juosmuo būdavo suraukiamas arba sutraukiamas austine juostele ar susukta virvute. Turtingos palangiškės turėjo kuomi papuošti savo aprangą. Ant kaklo jos užmaudavo auksu blizgėjusais žalvario antkakles arba įvairiaspalvių žalvario ir stiklo karoliukų apvaras. Krūtinę puošdavo įvairių rūšių labai masyviais ir puošniais, neretai sidabru klotais ir dar mėlyno stiklo akutėmis paįvairintais smeigtukais. smeigtukai buvo trikampiai, išpuošti sudėtingu ornamentu arba kryžiniai, kloti sidabru. Kartais palangiškės vienoje krūtinės pusėje įsmeigdavo vienokį, o kitoje - kitokį smeigtukus, sujungtus grandelėmis. Smeigtukai, ypač kryžiniai, turėdavo net po kelias eiles kelių rūšių kabučių. Ant rankų būdavo sumaunamos apyrankės, net po kelias ant vienos rankos. Ant skirtingų rankų mūvėdavo skirtingas ir apyrankes. Paparastai X a. ant vienos rankos būdavo maunama plati įvijinė apyrankė, o ant kitos kelios siauresnės, neretai gana sunkios. Ant rankų pirštų užsimaudavo žiedus, taip pat dažnai skirtingus. Tradicinė moters aprangos detalė ankstyvaisiais viduramžiais buvo peiliukas, juos nešiodavo prisikabinusios prie juostos. Turtingesnių moterų kapuose pasitaiko geriamieji ragai, kartais net po du, nors šiaip jau ragas laikomas būdingesniu vyrų kapams. Netenka abejoti, jog moterys taip pat gerdavo iš ragų, tik gal ne tokius stiprius gėrimus kaip vyrai. Dėl to turtingesnės moters apdarą galėjo papildyti ir geriamasis ragas.

Vyrų apdaras yra dar mažiau pažįstamas. Manoma, kad palangiškiai, kaip ir kiti kuršiai, nešiojo palaidus lininius marškinius, kelnes, sukištas į autus. Ant marškinių užsivilkdavo pa;laidinę, o žiemos metu dar ir kailinį apsiaustą. Viršutinius drabužius susegdavo viena didele lankine sege aguoniniais galais. Mūvėjo vyžomis, arba odiniais batais be pado. Ant galvos galėjo nešioti smailiaviršūnes austas kapišono pavidalo kepures. Būtina vyro kostiumo detalė buvo diržas. Diržų, kartais labai puoišnių, padabintų žalvartio plokštelėmis, spurgeliais, kartais dar ir sidabruotais, yra randama bemaž visų vyrų kapuose. Prie diržo vyrai kariai kabindavo kalaviją, gana ilgą peilį, geriamą ragą, skiltuvą. Palangiškių ilgieji peiliai būdavo įkišami į puošniais, žalvariu kaustytas makštis. Vyrai taip pat nešiojo puošmenas, tik jos dažnai buvo reikalingos dar ir kitkam - masyvios antkaklės saugojo kaklą, o po kelias ant rankų sumautos storos apyrankės gynė riešą nuo priešo kalavijo smūgio. Marškinius ir palaidines vyyrai susegdavo segėmis - nuo X amžiaus dažniausiai pasaginėmis, jos paprastai būdavo kelios, kartais skirtingais galais. . Šios segės buvo būdingos tik palangiškių vyrų apdarui, tik vienos rūšies pasaginės segės - puošnios, žvaigždiniais galais, retkarčiais papildydavo ir turtingos moters kostiumą. Vikingų laikų palangiškiai buvo gerai ginkluoti. Kiekvienas laisvas žmogus turėjo ietį, o susiruošus kovon nešdavosi net po dvi - vieną lengvesnę, mėtomą, kitą didesnę -masyvesnia geležine viršūne. Kovos kirvį turėjo ne kiekvienas, tai buvo svarbus, bet ir brangesnis ginklas. Palangiškių kovos kirviai buvo dviejų rūšių, skyrėsi jų ašmenų forma, labai panašūs į skandinaviškus. Dar žymesni kariai turėjo ir kalavijus. X amžiuje palangiškiai kaldinosi vienašmenius kalavijus savitomis, taip vadinamomis anteniniais galais rankenomis. Šie kalvijai buvo būdingi tik kuršiams, kol kas jų daugiausiai jų yra rasta Palangoje ir jos apylinkėse. Kaimyniniuose kraštuose surasti tokie kalavijai yra neabejotinai kuršiško darbo. Nuo XI amžiaus vis labiau įsigalėjo dviašmeniai kalavijai panašūs į skandinaviškus. Geležtes jiems kartais atveždavo iš kitur, tačiau kuršiai nepamiršo savo amato paslapčių ir mokėjo nukalti labai gerus kalavijus. Egilio sagos pagrindinis herojus vikingas Egilis turėjo puikų kuršišką kalaviją, vardu Angis, kovojo juomi mūšiuose ir turnyruose . Kalavijus laikydavo odinėse arba medinėse makštyse, kurių galus puošdavo gražiais apkalais. Kariai naudodavosi skydais, kurie dažnai buvo padaryti iš medžio ir aptraukti stora oda. Turtingieji kuršių kariai galvą mūšyje apsaugodavo šalmais, tačiau Palangoje kario šalmo liekanų kol kas nerasta.

Labai nedaug žinoma apie tai, kaip palangiškiai viduramžiais pramogavo ir linksminosi. Gyvenvietėje nerasta geriamų ragų, tačiau jie dažnai lydėdavo mirusius kuršius į kapus; gyviesiems tai nebuvo simbolis, bet būtinas puotos atributas - iš Vulfstano kelionių aprašymo (IX a. paskutinis ketvirtis) žinome, kad aisčių turtingieji geria kumelės pieną, o neturtingieji ir vergai midų. Kumelės pienas, matyti, būdavo parauginamas ir veikė svaiginančiai, be to baltai jį kai kada gerdavo sumaišę su krauju. Nuo XI - XII a. palangiškiai išmoko gerti ir alų, kuris jau seniai buvo verdamas skandinavų kraštuose. Birutės kalno gyvenvietės XI a. pirmosios pusės radinys - plokščias cilindro formos 5,3 cm skersmens žaidimo akmuo iš smiltainio rodo, jog lošimo aistra palangiškaims nebuvo svetima ir tuomet. Tokiais žaidimo kauliukais iš smiltainio, kaulo arba gintaro buvo žaidžiama medinėje lentoje. Vienas iš tokių žaidimų buvo nuo arabų kraštų iki Šiaurės Europos paplitęs “Malūno žaidimas”.

 

Mėguvos galingieji ir jų valdos

 

Ankstyvaisiais viduramžiais Pabaltijyje teritorinės - administracinės struktūros ir visuomeninės politinės sanklodos prasme galime išskirti du regionus. Vakarų regionui skirtume prūsų, kuršių, žiemgalių ir finougriškos kilmės Padauguvio lybių žemes, o rytų regionui priklausytų; aukštaičiai, lietuviai, sėliai, latgaliai, su kai kuriomis išlygomis ir žemaičiai.

Kuršiai palyginti anksti ir gana sėkmingai integravosi ir į Baltijos ekonomiką, ir į bendrus vikingų veiksmus, užsiimdami prekyba ir plėšikavimu ne tik baltų pajūryje, bet ir kitoje Baltijos pusėje . Kuršių visuomenė, pagal turimus duomenis, galime lyginti su vakarų slavų ir ypač su skandinavų bendruomene, kur iki IX a. pab. - X a.pr. (kol pradėjo formuotis “karalių draugijos”) labai svarbia jėga buvo “vikingų draugijos”, iš nedidelių teritorijų sutelkiami kariniai būriai. Atskiros žemės tokiomis sąlygomis buvo, palyginti, savarankiškomis politinėmis struktūromis. Visuomenę atskirose kuršių žemėse jungė ekonominis interesas, o politinėje struktūroje turėjo reikštis demokratinės institucijos. Nuo XI a. kapų su ginklais skaičius pietinių kuršių senkapiuose pradeda mažėti čia, kaip ir Skandinavijoje, tik kiek pavėluotai, formuojasi teritorinių “karalių” ir “karalių draugijos” luomas . Kad teritorinių žemių kunigaikščių luomas Kurše egzistavo rodo paplitę vikingavimas, o tolimi ir organizuoti, neretai sutelktomis pajėgomis vykdyti kuršių žygiai jūromis rodo buvus ir iškilesnius visos genties vadus - “karalius”. Jau XI -XII a. atskirų žemių konfederacijos galėjo sudaryti laikinas priešvalstybinio pobūdžio formuotes.

Ilgainiui kiekvienoje atskiroje žemėje iškilo stipriausios ir svarbiausios pilys su gyvenvietėmis, kuriose gyveno visos žemės valdovai, neretai pavadinami karaliais. Saksas Gramatikas mini kuršių "karalius" Lokerą ("kuršių tironą") ir Dorną. XIII a. pradžios šaltiniuose yra užrašyti kuršių "karalių" Lamikio, Ako, Dabrelio, Kaupo, Viestardo vardai. Gresiant dideliam pavojui atskirų žemių kariaunos susijungdavo, taip atsitiko 853 m. užpuolus kuršius švedams, ir išsirinkdavo "karalių" - karo vadą. Tokie "karaliai" organizuodavo ir plėšikiškus žygius prieš kaimynus. Atrodo šie "karaliai" būdavo tik vienos arba kelių žemių, valdovai, karo metu gal ir dalies Kuršo kariuomenės vadai. Mėguvos žemės “karaliaus” vardas dar nėra rastas šaltiniuose sunku yra spėti ir kur buvo jo pilis.

X-XIII a. Mėguvoje aiškiai išsiskyrė atskiri gyvenviečių spiečiai, kuriuos vienas nuo kito skyrė kelių, rečiau keliolikos kilometrų atstumas. Tokias gyvenviečių grupes rišo pastovūs sausumos ir vandens keliai, kurių pagrindiniai jungė svarbesnius prekybos ir valdžios centrus. Kaip vadinosi tokios gyvenviečių grupės nežinome. Atskirose žemėse tokios grupės galėjo sudaryti dar didesnius junginius, po kelis kiekvienoje žemėje. Tokiems administraciniams junginiams, atrodo, turėjo būti XIII a. šaltiniuose minimos pilių apygardos (castellatura, borchsokungen, Burggebiete). Mėguvos žemėje 1253m. yra minima Kretingos pilies apygarda, kuri buvo padalinta keturiems Ordinui tarnavusiems kuršiams: Velthune, jo broliui Reygyn, Twertikine ir Saweyde. Tas faktas, kad terra Twartikini yra buvusi ir Poys pilies apygardoje šalia Klaipėdos, rodo, jog Ordino įkurtos pilių apygardos neatitiko nei senųjų administracinių junginių, nei žemių ribų.

Archeologijos duomenimis Mėguvos žemėje X- XIII a. išskiria dvi didesnės teritorinės - administracinės sritys. Pagal gyventojų skaičiaus dinamiką ir pagal ekonominius saitus X- XII a. vieną sritį sudarė Palanga su savo hinterlandu, o kita, sąlyginai galime ją pavadinti “Lazdininkų sritimi”, yra buvusi Mėguvos šiaurinėje dalyje. Sumenkus Palangos rerikšmei, XII a. pirmojoje teritorijoje galėjo vyrauti Andulių-Kretingos centras. Atėjus priešui kariai buvo kviečiami pirmiausiai iš šių sričių, o tik esant didesniam pavojui būdavo telkiamos visos žemės, ar net kelių žemių pajėgos. Tikrai taip buvus vėlgi rodo labai ryškūs ir skirtingi žmonių skaičiaus kitimai Mėguvos įvairiose dalyse. Vikingiškiems kuršių žygiams kariai rinkdavosi ir iš atskirų pilių kontroliuojamų teritorijų, ir iš atskirų apskričių. Esant žemėje kelioms tokioms apskritims, vienos jų kunigaikštis tapdavo ir visos žemės “karaliumi”.

Grįžkime prie klausimo, kur galėjo būti Mėguvos žemės centrinė pilis. Jau buvo išsakyta prielaida, kad sumenkus Palangos reikšmei nuo XII a. tokia galėjo būti Anduliai-Kretinga, - ne be reikalo Kretinga XIII a. vadinama “pilies apygarda”. Vienas, o gal ir du (abu broliai) iš keturių kuršių, gavusių žemes iš Ordino malonės, turėjo priklausyti žemės, arba bent jos dalies, “kunigaikščių” šeimai arba klanui. Politinė situacija rodo, kad pietiniai kuršiai iki Durbės mūšio 1260 m. buvo Ordinui gana lojalūs, ir žemių dalijimas XIII a. viduryje buvo tik formalus teisės į anksčiau turėtas valdas patvirtimnimas arba tų valdų išplėtimas. Dėl to Mėguvos “kunigaikščio” ar “karaliaus” XIII a. reikėtų ieškoti tarpe šių keturių kuršių.

Labai tikėtina, jog iki XII a. vidurio Mėguvoje valdžia dalijosi du centrai. Ypatingai gera geopolitinė padėtis galėjo padėti iškilti Anduliams-Kretingai kaip centrinei Mėguvos vietai politine prasme, o Palanga galėjo pirmauti religinėje ir tolimosios prekybos srityje. Tokią prielaidą paremtų žinomi faktai apie tai, kad svarbesnėse prekyvietėse, ypač susijusiose su tolimąja prekyba, kunigaikščio valdžia būdavo ribota - egzistavo įvairios nerašytos, o vėliau ir rašytinės taisyklės, sutaikiančios tokių prekybinių centrų gyventojams išskirtinių teisių ir laisvių.

 

Palangiškių ūkis ir bendruomenė

Kuršių pajūrio žemės buvo nevienodai palankios žemės ūkiui, tačiau jis buvo daugumos kuršių ekonomikos pagrindas, ir žemdirbyystės pažanga ilgą laiką lėmė krašto turtingumą ir galybę.

VII - XI a. arimo įrankių - arklo ir žagrės ir norago paplitimas rodo, kad pajūryje įnovacijos žemės ūkyje buvo spartesnės. Peršasi nuomonė, jog žemdirbystės įrankiai ir pažangi trilaukio sistema kartu su rugio kultūra plito iš vakarų, atrodo, visų pirma pajūriu ir svarbiausiais prekybos keliais. Sunku pasakyti , ar ekonomikos pakilimas yra priežastis, ar pasekmė žymaus žmonių skaičiaus padidėjimo pajūryje XI a., bet tai yra savitarpyje susiję reiškiniai, rodantys savitą ūkio struktūrą.

X - XII a. kuršių kapuose yra daug žalvarinių papuošalų, sidabro, randama daug kapų su svarstyklėmis ir svarsteliais - pirklių kapų. Turingiausi kapai yra pajūryje. Turtėjo pajūrio gyventojai ne dėl plėšikavimo, bet dėka tarpininkavimo prekyboje. Dėka geriau tyrinėtų pajūrio kapinynų galime daugiau pasakyti ir apie Mėuvos žemės , ir apie Palangos ekonomiką ankstyvaisiais viduramžiais.

Svarbiausias akstinas tarpgentinei ir tarptautinei prekybai vystyti buvo žaliavų stygius. Pirmiausia tai pasakytina apie žalvarį ir metalus jam gaminti, šviną, alavą, sidabrą plačiai naudotus papuošalams gaminti. Lyginant žalvario kiekius Mėguvos kapinynuose buvo nustatyta, kad daugiausia jo būta Palangoje ir jos apylinkėse: Kretingoje, Girkaliuose. Tai rodo, jog kaip tik per Palangą į Mėguvą ir tolimesnes žemes patekdavo žalvaris, atplukdytas jūra per vakarų slavų centrus iš Vidurio Europos arba tiesiai iš Švedijos, kur nuo seno buvo kasamas varis ir švinas. Birutės kalno gyvenvietėje rasta 19,66 g sverianti žalvario lazdelė - žaliava ir švino plokštė rodo, jog Palangoje tikrai senovėje buvo prekiaujama spalvotais metalais. Daugiausiai žalvario ir sidabro rasta XI a. palangiškių kapuose. Nuo XI a. per Palangą į pietinių kuršių žemes iš Vakarų Europos patekdavo ir sidabras, ir importinis stiklas. Gausiai kaip tik Palangos ir jos apylinkių kapinynuose randami atvežtiniai stiklo karoliai tvirtina to meto Palangą buvus svarbiausiu šių dirbinių tranzitinės prekybos centru. Palangos centras plėtojosi ne tik dėl tranzitinės prekybos. Turėjo ji ir savų išteklių - kituose kraštuose paklausaus gintaro. Radiniai gyvenvietėse rodo, jog gintaras buvo renkamas ilgesnį laiką ir sukaupus didesnį kiekį parduodamas. Patys palangiškiai jo nedaug naudojo. Gyvenvietėse kol kas yra rasti tik, palyginti, menki įrodymai apie Palangoje plėtotus amatus, tačiau kapinynų radiniai patvirtina aukštą jų lygį. Statistiniu lyginamuojo metodu nustatyta, kad VIII - XII , o ypač X - XI amžiais Palanga yra buvusi kryžinių smeigtukų, puoštų sidabru ir mėlyno stiklo akutėmis, įvairių rūšių lankinių ir pasaginių segių gamybos centras.

Į klausimus, kaip keitėsi gyventojų skaičius pietinėje kuršių gyvenvietėje ir kas jie buvo atsako kapinyno duomenų tyrinėjimai. Kapinyne griautinius VIII - X a. kapus keitė vėlesni degintiniai, tačiau tai vyko tolydžiai - kapai yra vieni greta kitų ir tik retai degintiniai rasti įsiterpę į senesnius kapus. Tyrinėjant, kaip kito Palangos kapinyno kapų skaičius laikui bėgant, susidurta su neįprasta situacija. Kapų skaičius šiame kapinyne staigiai sumažėjo po X a. ir pastoviai mažėjo iki XIII a. Klaidos čia negali būti, nes kapų sumažėja labai pastebimai - XI a. jų beveik perpus mažiau kaip X a. Žmonių skaičiaus mažėjimas nuo XI a. yra pastebėtas visuose Mėguvos kapinynuose ir tai susiję su kuršių kultūros smukimu XII amžiuje. Ši tendencija gerai atitinką bendrą situaciją - nuo XI a. pradeda mažėti gyvenviečių visoje Lietuvoje. Netoli nuo Palangos esančiuose Girkalių, Kretingos, Pryšmančių, Lazdininkų kapinynuose XI a. datuojamų kapų dar buvo daugiausiai, tik po to jų skaičius pradėjo mažėti.Atrodytų, kad Palangoje X a. įvyko kažkoks žmonių persigrupavimas - pietinė gyvenvietė buvo apleidžiama ir skurdo. Kapų radiniai kalba apie tai, jog gyvenvietė galėjo tuštėti, bet tikrai neskurdo - XI a. Palanga klestėjo. Pietinę Palangos gyvenvietę kuršiai bus palikę dėl kažkokios vietinio pobūdžio priežasties. Nesunku pastebėti, jog pietinė gyvenvietė patuštėjo kaip tik tuomet, kai išsiplėtė Birutės kalno gyvenvietė ir, atrodo, atsirado kitos dvi gyvenvietės, taip pat neabejotinai susijusios su prekyba. Žmonės iš pietinės gyvenvietės bus išėję į kitas, dėl to pasikeitė jų socialinis statusas, ir mirusieji buvo laidojamo kitoje ar kitose vietose.

Palangos pietinės gyvenvietės gyventojų skaičius XI a. antroje pusėje galėjo sumažėti ir dėl kitos priežasties. Taip manyti verčia ir Birutės kalno gyvenvietės chronologija - XI a. antroje pusėje čia žymiai sumažėjo pastatų. Gali būti, jog Palanga ir XI a. antroje pusėje buvo išdeginta kažkokių atėjūnų, matyti vikingų.

Kuršiškosios palangiškių visuomenės tyrimą tęsiant lyginsime Palangą su kitai ištirtais Mėguvos kapinynais. Turtiniu požiūriu išsiskiria trys palaidotų žmonių kategorijos: turtingi, vidutiniai ir neturtingi. Ištyrus daugiau kaip 700 kapų, visoje Mėguvos žemėje, galime teigti , kad “vidutiniokai” čia sudarė apie du trečdalius gyventojų. Jų mažėjo nuo X amžiaus. X - XIII a. pastebimai mažėjo ir turtingųjų, o vargingųjų bendruomenininkų tuo tarpu daugėjo. Taip pat buvo ir Palangoje.

Socialinę palangiškių sanklodą atspindi žemdirbių, karių, vergų kapai. Žemdirbių kapuose randama dalgių, darbo kirvių, pjautuvų arba šių įrankių miniatiūrų, retkarčiais trintuvų grūdams (nedideli akmenys, kuriais grūdus tridavo akmeniniuose “loviuose”).

Karių kapus žymi kalavijai, kovos kirviai ir kovos peiliai, vienas ar keli ietigaliai. Atskirai ietigalių rasta daugelyje vyrų kapų, ir tai rodo, kad ankstyvaisiais viduramžiais ietimis ginkluodavosi ne tik kariai, bet ir laisvieji bendruomenės nariai, taip yra buvę ir kituose kraštuose. Tai žinodami galime tarti, kad vyrų kapuose, kur nėra net ietigalio, yra palaidoti žmonės neturėję teisės nešioti ginklą - vergai.

Žermdirbių santykinis skaičius Mėguvoje, bendrai paėmus, didėjo iki XI a. - po to jų kapų mąžta. Palangoje buvo kitaip - šia žemdirbių smarkiai sumažėja jau XI a., ir tai yra susiję su išskirtine palangiškių bendruomenės ekonomine struktūra, kurioje žemdirbystė užėmė tik antraeilę padėtį. Mėguvoje ir Palangoje atskirai, pastebėtas žemdirbių skaičiaus augimas nuo IX - X a. sutampa su turtingų kapų mažėjimu - reiškia, dalis pasiturinčiųjų vis rečiau dirbo žemę, tik ją vienu ar kitu būdu valdė arba pelnė turtą kitokiais būdais. Žemę dirbti vis labiau tapo neturtingųjų prievole. Be to, pastebėta, kad žemdirbių ir vergų kapų skaičius augo tolygiai. Tai ne atsitiktinumas, o atspindys didėjančio nelaisvųjų žmonių indėlio į patį sunkiausią verslą - žemdirbystę.

Šie duomenys gražiai sutinka su kitu palyginimu - Mėguvos žemėje, o ypač Palangoje, XI a. išaugo gerai ginkluotų karių kapų skaičius. Dalis buvusių žemdirbių surado kitus būdus turtui įgyti - tai sutampa su jau minėtomis rašytinių šaltinių žiniomis apie kuršių vikingavimą. Palanga pirmavo - šie procesai čia buvo kontrastiškiausi, pajūrio kuršiai buvo labiausiai įtraukti į vikingavimą. Turime įrodymų, jog palangiškiai vikingai viduramžiais neapsiribojo vien svetimų pakrančių plėšimu.

Mes mažai težinome apie vergų instituciją baltų žemėse, tačiau pajūryje, kuris labai buvo susijęs su skandinaviškuoju pasauliu, matyti yra buvusi panaši ir vergų padėtis. Vergais tapdavo karo belaisviai, kurie buvo naudojami sunkesniems darbams turtingesnių kuršių ūkyje. Egilio sagoje vienas danas kartu su savo sūnumis išvaduotas iš kuršių nelaisvės kalbėjo taip: - Žiemą su manimi elgėsi gerai, ir aš prižiūrėjau šionykščio bondo (valstiečio) ūkį. Na, o vaikinus pavertė vergais, ir jiems buvo nelengva.” Prekyba vergais vikingų laikais buvo labai pelninga ir ja vertėsi visi be išimties. Vergai buvo trokštamas karo grobis, X a. viena vergė Švedijos rinkoje kainavo nuo 1 iki 3 markių sidabro - viena markė - apie 213 g sidabro. Apuolės agulties metu švedai nenorėjo sutikti su taika tikėdamiesi visus belaisvius kuršius paversti vergais. Kiti vergai galėjo būti nupirkti belaisviai, tačiau didžiausią jų dalį, matyti, sudarė nuskurdę valstiečiai patys parsidavę į vergiją, savotiški “vergai pagal kontraktą”. Tokių turėjo daugėti socialiai skaidantis žemdirbių visuomenei.

Palangoje gyvenvietės dar per mažai tyrinėtos, kad galėtume pasakyti, ar neturtingųjų nameliai stovėjo ten, kur ir turtingųjų pastatai. Beje, tokio skirstymo gyvenvietėje dar galėjo ir nebūti, tačiau jis buvo kasdieniame gyvenime, buvo ir po mirties. Turtingesnių kapų pastebimai daugiau yra kapinyno pietvakarinėje dalyje, vienas kitas viduryje ir tik vienas rytiniame krašte. Bendrai imant, ir karių kapų vakarinėje kapinyno dalyje yra tirščiau, nemažai jų viduryje ir pastebimai mažiau rytinėje dalyje. Be to, karių kapai nebuvo išmėtyti tolygiai, bet buvo susikoncentravę spiečiais po kelis nedideliame plotelyje. VIII - IX a. yra datuojamos trys didesnės jų grupės, tiek pat išsiskiria ir X - XIII a. kapų tarpe. Įdomu tai, jog Palangos kapinyne karių kapai yra ir turtingųjų zonoje, ir centrinėje dalyje tarp pirklių kapų. Neturtingi kapai daugiausiai telkėsi rytiniame kapinyno krašte. Toks kapų išsidėstymas nėra atsitiktinis, nes laidota kelis šimtmečius. Dėl to galime teigti, kad Palangos turčiai jau nuo IX - X a. savo mirusius laidojo atskiriau, matyti, “geresnėje” vietoje - kapinyno pietrytinėje dalyje. Beje, ši kapinyno dalis buvo labiausiai vertinama visais laikais - ten kaip niekur apstu ir griautinių, ir degintinių kapų - vidutiniškai 4 m2 rastas vienas kapas.

Karių kapų skaičius Mėguvos žemės kapinynuose tolydžio mažėjo VIII - XIII a. laikotarpyje. Išmtį sudaro XI a. kuomet jų daugiau ar mažiau santykinai padaugėja visur. Palangoje ir vėl yra kitaip: daugiausiai karių buvo palaidota IX amžiuje, X a. tokių kapų labai sumažėjo, o XI vėl padaugėjo. Bendrą karių kapų mažėjimą Mėguvoje galima paaiškinti socialiniais pasikeitimais visuomenėje - laisvųjų bendruomenės narių nuginklavimu , telkiant valdžią nedaugelio rankose. Ginklo, ypač brangesnio, nešiojimas vis labiau tapo valdančiųjų privelegija. XI a. Palangoje palaidoti turtingesni kariai tai jau nebe ginkluoti bendruomenės nariai, bet kariai - profesionalai - draugininkai. Ryškus ir priešingas bendrai Mėguvos tendencijai labai padidėjęs karių kapų skaičius Palangoje IX a. galėtų būti siejamas ir su kažkokiais, didesniais nei įprasta, kariniais susirėmimais Palangos pajūryje, nes toks pat reiškinys pastebėtas ir Palangos hinterlandui priklaususių Girkalių, Pryšmančių ir Kretingos gyvenvietėčių kapinynuose. Gal tai siejasi su Rimberto paminėtomis IX a. viduryje vykusiomis kuršių kovomis prieš danus ir švedus ir su garsiuoju Seeburg?

Nuo X a. kuršių kapinynuose atsiranda kapai su svarstyklėmis sidabrui sverti ir svarsteliais - jie laikomi pirklių kapais. Reikia pažymėti, jog skirtingai nuo skandinavų šalių, kuršių kapinynuose svarstyklėlės ir svarsteliai yra randami išimtinai vyrų kapuose. Tokių kapų santykinių skaičių palyginimas liudijo palangiškius pirmavus ir šioje srityje. Kapų su pirklių atributika santykinis skaičius Palangoje yra didžiausias Lietuvoje - jų pastoviai daugėjo nuo X iki XII amžiaus. Tuo metu Palangos kuršių kapinyne yra daugiausiai importuotų daiktų, turtingo pirklio kape rastos įdėtos dvi Lietuvoje retos monetos - vienas X a. pabaigos, kitas XI a. pradžios vokiški denarai . Tiesa, ne visi “pirklių” kapai Palangos kapinyne buvo vienodai turtingi. Ne visi kapai su svarstyklėmis ir svarsteliais yra turtingi įkapių ir kituose kapinynuose. Kai kuriuose iš jų nebuvo ginklų, net ietigalių, antai iš 18 Palangos, Lazdininkų, Girkalių, Kretingos ir Laivių pirklių” kapų 11-oje rasti kalavijai, kovos kirviai arba ietigaliai, o septyniuose apskritai nebuvo ginklų. Visi šie “beginkliai kapai”, išskyrus vieną, buvo neturtingi įkapių. Todėl galima spėti, tarp negausių X - XII a. prekeivių būta ir turtinių, ir socialinių skirtybių. Ginklai “pirklių” kapuose rodo buvus laisvųjų pirklių, o beginkliai ir kai kurie neturtingi kapai, matyti, priklausė prekeiviams, dirbusiems kitų, turtingesnių pavaldume.

Apie besiformuojančią išskirtinę pirklių padėtį visuomenėje kalba Palangos kapai. Iš 10 kapų su svarstyklėmis ir svarsteliais aštuoni yra netoli vienas kito centrinėje kapinyno dalyje ir po vieną rytiniame bei vakariniame krašte. Ten, kur koncentruojasi pirklių kapai, yra vienas iš spiečių “karių kapų”. Įdomu tai, kad ten nėra ypatingai daug turtingų kapų - tie “pirklių” kapai čia ir yra turtingiausi. Beje, pirklio kapas rastas vakriniame krašte buvo neturtingas, tačiau apsuptas turtingų kapų - gal jis yra neturtingo prekeivio, dirbusio kuriam nors netoliese palaidotam turčiui, kapas?

“Pirklių” egzistavimo problema baltų visuomenėje dar yra diskutuojama. Mažai tegalima pasakyti apie pirklius, kaip luomą. Turint omenyje kitokią vakarų baltų visuomeninę sanklodą ankstyvaiasiais viduramžiais, negalime ir “pirkliams “ taikyti bendrus kriterijus. Turimi duomenys be pirklių, kurie tenkino aukštuomenės poreikius - tai buvo labiau būdinga rytiniam regionui, leidžia kalbėti apie nuo XI a. pajūrio žemėse besiformuojantį laisvų, nuo feodalo nepriklausomų, pirklių nors ir negausų sluoksnį. Privatinės žemės nuosavybės institucija čia pirmiausiai ir mezgėsi kartu su prekyba. Kita vertus prekyba, matyti, nebuvo jų vienintelis verslas. Net Skandinavijoje dar neegzistavo pirklių - profesionalų institucija . Visi turimi duomenys rodo, kad kuršių, visų pirma Palangos, “pirkliai” nebuvo visuotinai priklausomi nuo feodalų - nebuvo vien pastarųjų faktoriai. Pirklių kaip visuomenės dalies ir jų socialinės reikšmės paneigti nėra pagrindo, tačiau negalime teigti ir juos buvus nepriklausomais profesine prasme. Dalis pirklių, be abejo, buvo ir žemdirbiai. Jų , net ir turtinguose kapuose randama dalgelių, jų miniatiūrų. XI - XII a. Palangoje jau galėjo būti pirklių, kuriems prekyba buvo pagrindinis verslas, tačiau tai nebuvo visuotinis reiškinys kuršių visuomenėje.

Jau pasibaigus vikingų epochai, viduramžiais, Švedijoje dar egzistavo pirkliai, kurie užsiiminėjo atsitiktine prekyba važinėdavo po kaimus, ar net gabendavo prekes, dažniausiai žuvį, laivais ir toliau - tai dažniausiai buvo papildomai uždarbiaudavę laisvieji valstiečiai. Nuo jų buvo skiriami profesionalūs pirkliai - birkarlar, kurių veikla buvo susijusi su tarpininkavimu prekyboje. Išskirtinė Palangos, kaip pajūrio prekybinio centro, padėtis rodytų, kad dalis Palangos svetimųjų ir vietinių pirklių užsiiminėju kaip tik tarpininkavimu prekyboje. Profesionaliosios prekybos užuomazgų reikėtų ieškoti ne kuršiškojoje, bet kitose trijose, visų pirma Birutės kalno gyvenvietėje, tačiau tokią prielaidą galėtų patvirtinti tik rasti tų žmonių kapai.

Privatinę žemės nuosavybę Mėguvos kuršių visuomenėje buvus archeologija beveik nepateikia duomenų. Iki pat XIII a. žemė, matyti, liko feodalo nuosavybe arba buvo valdoma kaimo bendruomenės. Netyrinėjus kaimaviečių, sunku yra pasakyti , kada atsiranda privati žemėvalda, kurią rodo tvortomis aptverti labiau išskaidyti sklypai ir pradėjęs mažėti kiemų skaičiaus gyvenvietėse. Šiek rtiek galime pasakyti tik pasidairę po kaimynus. Vakarų slavuose iki XII a. dar tebesilaikė kaimo bendruomenė ir privatinės žemės nuosavybės nebuvo - tik XII - XIII a. atsiranda aptvertos sodybos. Rusioje kaimo bendruomenė dar minima ir XII a. Prūsų žemėse, ankstyvaisiais viduramžiais taip pat dar nėra buvę privačios nuosavybės . Švedijoje apylinkėse, kur žemę XII a. valdė karaliai, aukštuomenė, vyskupai ir svarbios bažnyčios, buvo dideli ekonomiškai ir politiškai struktūralizuoti kaimai, tačiau juose taip pat dar nekito kiemų skaičius - jų gyventojai nebuvo laisvi ir nepriklausomi žemės valdytojai, jų nuosavybė nebuvo paveldima. Jie buvo tik nuo žemvaldžio priklausomi žemės nuomotojai . Žemė turėjo priklausyti giminei ir atėjęs į giminę partneris (sutuoktinis) nedalyvavo žemę skirstant. Šeimos nariai turėjo pirmumo teisę žemę įsigyjant. Kas neturėjo jokios žemės valdos buvo vergas arba varguolis (neturčius), arba galėjo būti miestietis nuo IX a. atsiradusiuose miestuose gyventi iš amato arba prekybos .Netenka abejoti, jog kuršių, kaip ir kitų baltų srityse iki pat XIII a. žemes valdė feodalai . M. Gimbutienės nuomone, tai buvo kunigaikščiai arba kilmingieji, kartu su jiems ištikimais, kraujo ryšiais susijusiais žmonėmis . Mėguvos žemėje irgi taip buvus rodo nuo X a. mažėjantis turtingų žmonių kapų skaičius, žmonių, kurie žemės nedirbo, tik ją valdė.

Pagoniškųjų kunigų - žynių visuomeninis rangas yra dar neaiškesnis. Nėra jokių duomenų, jog I tūkstantmetyje baltų kraštuose galėjo funkcionuoti žmonių grupė, užsiimanti vien sakraline veikla. Kartais yra rašoma apie “žynių administracija”, veikusią prie didesnių pilių prūsų gyvenvietėse, tačiau jokių įrodymų nepateikiama. Tiesa, čia galėjusią egzistuoti “hierarchinę žynių sistemą” teigtų kai kurie rašytiniai šaltiniai, tačiau XIV a. kronikininko Petro Dusburgiečio žinią apie prūsų krivę, kuris buvęs visų pagonių “popiežiumi”, reikia vertinti kaip lokalinį reiškinį. Nuodugnesni istorikų tyrinėjimai aiškiai įrodo, kad bendros visiems baltams žinių hierarchijos nei XIII, nei XIV amžiais nebuvo. Matyti, ir ši institucija atskirose baltų gentyse buvo skirtinga ir nevienodai išplėtota. Archeologijos duomenys irgi byloja, kad baltų gentyse valstybės susidarymo išvakarėse nebuvo vieningos ideologijos ir bendros religijos .

 

Kaip buvo prekiaujama Palangoje?

 

Prielaidos prekybiniam centrui Palangoje atsirasti yra labai senos. Jos pirmiausiai gali būti siejamos su prekybos gintaru tradicija. Dažniausiai prekybiniai centrai išaugdavo svarbesnių kelių susikirtime, žemių ar genčių pakraščiuose, vietose, kurios buvo lengvai pasiekiamos artimesnių ar tolimesnių kaimynų arba visuotinų susirinkimų, svarbiausiose kulto vietose. Palanga, būdama Mėguvos žemės pakraštyje, atrodo negalėjo pretenduoti į svarbesnį centrą. Šia prasme daugiau perspektyvų kaip mainų centras galėjo turėti Anduliai - Kretinga. Nežiūrint to, jau anksčiau pateikti Mėguvos žemės kapinynų statistinio nagrinėjimo duoomenys teigia, kad Anduliai - Kretinga, bent iki XII a. vidurio, buvo Palangos hinterlando dalis, o ne priešingai. Čia , matyti, nusvėrė kelios priežastys: Palangos, kaip potencialios jūrų prekyvietės ir, matyti, svarbiausio Mėguvos žemėje kulto centro bei liaudies susirinkimų vietos reikšmė.

Baltijos jūros visi prekybiniai centrai yra praėję panašų raidos kelią. Seniausia prekybos forma buvo turgūs - jomarkai, visada rengti vienu ir tuo pačiu metu. Jiems buvo pasirenkamos tradicinės vietos, atitinkamas laikas. Skandinavijoje jie dažniausiai vykdavo kartu su sritiniais tingais - tada vyko ir kulto šventės ir jomarkai. Visuomeninių susirinkimų vietos turėjo gerus priėjimus sausuma ir jūra. Pavyzdžiui, Upsaloje (Švedija) tingai ir jomarkai vykdavo vasario 2 d. Tokie turgūs trukdavo nuo 3 dienų iki 6 savaičių. Pirkliai atvažiuodavo ilgam arba apsistodavo tik vienam turgui . Pradžioje tokiose prekyvietėse nebūdavo net kapitalinių pastatų, o tik tam laikui pasistatytos palapinės ir laikini prieplaukų lieptai. Ilgainiui reikšmingesnės prekyvietės virto prekybiniais centrais su daugiau ar mažiau pastoviai gyvenančiais svetimais pirkliais. Visuotinis tingas (altingas) Islandijoje rinkdavosi dviem savaitėms liepos viduryje. Tingams vadovavo vietiniai vadai, kurie taikos metu buvo ir žyniai, beisrūpinantis šventyklomis ir aukų atnašavimu.

Palangoje nuo X a. prekybinėse gyvenvietėse buvo gyventa pastoviai. Palanga, kaip prekyvietė, prasidėjo kaip ir kiti Baltijos centrai. Galime bandyti spėti, kada Palangoje vykdavo turgūs. Jie, matyti, galėjo būti susiję su metinėmis religinėmis šventėmis. Birutės kalno XIV - XV a. alko tyrimai rodo, kad svarbiausia šventė tuomet yra buvusi balandžio 23 dieną, per Jorės šventę (Jurgines), o tokia pat Saulės padėtis pasikartodavo ir rugpjūčio 22 d. Suprantama, kad XIV a. realijas eksponuoti į praeitį yra rizikinga, tačiau teigčiau, jog ir vikingų laikais svarbiausios palangiškių šventės yra buvusios būtent balandžio 23, o gal ir rugpjūčio 22 d. Jau X-XIII a. Birutės kalne yra buvusi alkvietė, o vėlesnė, kuri buvo atkasta, tęsė senosios tradicijas, kurias vėliau perėmė krikščionys pastatydami šv. Jurgio koplytėlę ant Birutės kalno, ir švęsdami rugpjūtyje dar ir dabar garsius Palangoje šv. Roko atlaidus.

Ir vienas ir kitas laikas buvo palankus atplaukti prekiauti į Palangą. Balandžio pabaigoje jūroje jau būdavo pasibaigę pavasario štormai, o rugpjūtyje dar neprasidėję rudeniniai* . Vikingų laikais, be to, klimatas buvo daug šiltesnis ir drėgnesnis. Balandžio mėnesį palangiškiai jau turėdavo pakankamai prikaupę gintaro, surinkto per rudens ir pavasario audras. Pavasarį apylinkių kuršiai galėjo parduoti per žiemą sumedžiotų žvėrių kailius.

Prekyvietės ir kulto centro funkcijos viena kitai anaiptol nekliudė. Galima teigti, jog kaip tik prekyba ir apsigyvenę svetimieji sureikšmino Palangą kaip kulto centrą.

Kol kas dar negalime atsakyti į klausimą kas buvo Palanga X-XII amžiais - kuršių prekybinis centras, kuriame gyveno svetimi pirkliai ar ateivių pirklių ir karių kolonija. Galėjo būti ir viena, ir kita. Visais atvejais beveik vienu metu Palangoje išdygusios bent trys gyvenvietės su svetimos kultūros aiškiomis žymėmis, perša mintį, jog Palangos kaip prekybinio centro suklestėjimui žymios įtakos padarė kaip tik kolonistai. Jų apsigyvenimo tikslus galime tik spėti, jie galėjo būti tik ekonominiai, bet tai galėjo būti daugiau ar mažiau organizuotos, daugiau ar mažiau įtakingų visuomeninių institucijų politinės užmačios. Greičiausiai ir viena, ir kita. Peršasi analogijos su žinimomis skandinavų “kolonijomis” Gruobinėje ir Kaupe-Viskiautuose. Turimi duomenys leistų spėti Palangoje gyvenus išeivius iš pietinės Jutlandijos, greičiausiai Šlezvigo - Haithabu apylinkių, kur ankstyvaisiais viduramžiais kryžiavosi danų, fryzų, saksų ir vakarinių slavų obodritų kultūros .

Netenka abejoti, kad Palangos ekonomikoje ir prekyboje tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavo

vietiniai kuršiai. Pietinės, kuršiškos, gyvenvietės suklestėjimo laikotarpis, pagal gyvenvietės kasinėjimus ir kapinyno tyrinėjimo duomenis, sutampa su prekybinių gyvenviečių pradžia, t.y., IX - X a. Dar geriau tą patvirtina kapų analizė. Tarp kapų su sidabriniais ir sidabru puoštais papuošalais, tarp žalvario svorių kapuose pakitimų ir sidabro lobių kiekio Gotlande ir vakarų slavų žemėse yra toks glaudus ir neabejotinas ryšys, jog apie Palangos, kaip vien kuršiško, nepriklaususio nuo Baltijos jūros ekonomikos, centro plėtrą kalbėti nėra prasmės.

Palangos kaip prekybinio centro plėtrą IX - XIII a. gerai atspindi kuršių kapai, kurie duoda žinių daugiau, nei galėtų pasakyti kapai žmonių, gyvenusių pačiose prekybinėse gyvenvietėse. Pietinėje gyvenvietėje gyvenę ir gretimuose kapuose savo mirusius palaidoję žmonės buvo tarsi tarpininkai tarp prekybinių gyvenviečių Palangoje ir hinterlando - todėl turime labai vertingų duomenų kaip tik apie šių dviejų ekonominių laukų sąveiką. Reikėtų pasakyti iš anksto, kad persvėrė šios gyvenvietės prekybinis pobūdis.

Prekyba skatino augti ne tik pietinę gyvenvietę, ne tik artimiausių apylinkių gyvenvietes, bet ir viso regiono ekonomiką. Pryšmančių, Andulių, Girkalių kapinynus išanalizavus buvo nustatyta, jog čia buvusios gyvenvietės patyrė didelę Palangos įtaką: tokiu pat ritmu čia keitėsi dirbinių santykiniai svoriai, sidabru puošti dirbiniai, gyventojų skaičius. Minėtos gyvenvietės sudarė Palangos ūkinį užnugarį hinterlandą, kuris buvo susijęs su centrais abipusiais ryšiais. Ūkinis užnugaris buvo reikalingas kiekvienam prekybiniam centrui - iš ten buvo gaunami reikalingi maisto produktai, iš ten atgabendavo paklausias natūralias prekes ir produktus pardavimui. Kita vertus, į šias gyvenvietes pirmiausiai patekdavo iš toliau atgabentos prekės ir žaliavos reikalingos įrankiams, ginklams ir papuošalams gaminti. Kretinga-Anduliai, matyti, buvo vieta, iš kurios užjūrio gėrybės keliaudavo į tolimesnes kuršių ir žemaičių sritis. Viena iš tokių prekių galėjo būti iki tol kuršiams nematyta, jau IX - X a. Palangoje pasirodžiusi žiesta plonasienė “Baltijos jūros “ keramika, gana greitai išplitusi pajūryje. Palangos hinterlandas X -XII a. turėjo būti apie 12 km spindulio ir apėmė apie 70 km2 plotą.

Apie Birutės kalno gyvenvietėse ūkį kalba ir kultūriniuose sluoksniuose rastų kaulų tyrimų (atliko doc. dr. Linas Daugnora) išvados. Jos labai įdomios - iš 143 tirtų kaulų tik vienas kauliukas galėjo būti ruonio, kiti priklausė naminiams gyvuliams - medžiokle šie žmonės neužsiiminėjo. Gyvenvietėje maitinosi galvijų, avių, ,ožkų, kiaulių mėsa, rasta arklio kaulų, kuriuos irgi naudojo maistui bei keli šuns kauliukai. Visuose kultūrinio sluoksnio lygiuose buvo rasti tokių pat gyvulių kaulai. Palyginimui galima pasakyti, kad mažai medžiota ir kitų X-XIII a. Lietuvos gyventojų, daugiau laukinių žvėrių kaulų pasitaiko tik svarbesnių feodalų pilių gyvenviečių sluoksniuose.

 

Kiek žmonių gyveno viduramžių Palangoje?

 

Gali pasirodyti, kad vikingų laikais Palangoje gyvenimas virte virė - juk jau rastos bent keturios vienu laiku gyvavusios gyvenvietės. Pamėginkime nustatyti, kiek gyventojų būta Palangoje apie 950 metus. Tiksliausiai tai įmanoma turint pilnai ištirtus kapinynus su žinomu visų mirusiųjų amžiumi ir lytimi. Palangoje taip nėra - VIII - XIII a. kapinynas yra apnaikintas ir ne iki galo iškasinėtas, VIII - X a. kapuose kaulai visai sunykę, o nuo X a. mirusieji buvo deginami. Kapų skaičiai, kuriuos žinome yra “sumažinti”. Šiuo metu X a. yra skiriami 136 kapai. Plinkaigalio V - VI a. kapinyno medžiaga remiantis populiacijos dydis buvo tiksliai apskaičiuotas, ten per vieną šimtmetį buvo palaidota apie 180 žmonių ir tai atitiko 40 - 60 žmonių, arba 5-8 šeimų gyvenvietę. Taip skaičiuojan, turint omenyje nepilnai ištirtus kapus, išeitų, kad Palangos pietinėje gyvenvietėje apie 950 metus irgi gyveno tik 40-60 žmonių. Skaičiuoti pagal pastatus rastus pietinėje gyvenvietėje nepatikima, nes ji dar mažai kasinėta. Jos plotas yra apie 7 ha, jei vidurys buvo beveik tuščias, tai apstatytas plotas galėjo sudaryti apie 5 ha. Žinoma, atskirais laikotarpiais galėjo būti gyventa tik dalyje jos. Manykime, kad X a. viduryje buvo apstatytas tik apie 2,5 ha plotas. Kasinėjimai parodė, kad čia vienam pastatui galėjo tekti 100 - 150 m2 žemės. Taip skaičiuojant išeitų, kad pietinėje gyvenvietėje X a. galėjo stovėti apie 200 pastatų. Žinant, kad viduramžiais net ir miestuose namai nestovėjo ilgiau kaip vidutiniškai 25 metus, gautą skaičių dalijame iš 4. Taigi, apie 950 metus vienu metu Palangos pietinėje gyvenvietėje buvo apie 50 namų. Tuo metu vidutinė šeima jau nebebuvo didelė ir susidėjo iš 4 - 5 žmonių, todėl tuose 50 namų galėjo gyventi 200 - 250 žmonių. Kaip matyti įvairiai nustatyti pietinės gyvenvietės populiacijos dydžiai gerokai skiriasi. Kur tiesa, neturint tikslių duomenų negalime pasakyti. Viena aišku, ši gyvenvietė turėjo būti pakankamai didelė, mat jos ūkis didžia dalimi lėmė kitų trijų Palangos gyvenviečių egzistavimą.

Birutės kalno gyvenvietės plotas be gynybinių pylimų yra buvęs tik apie iki 3000 m2. Apstatymas ten buvo gana tankus - vienam namui teko 60-70 m2 plotas. Skaičiuojant jau naudotu būdu, šioje gyvenvietėje apie 950 metus galėjo stovėti kokie dešimt, penkiolika namų, o juose gyventi 50 - 70 žmonių. Sprendžiant iš namų pėdsakų, Žemaičių kalnelyje vienu metu galėjo stovėti tik 4-5 namai, reiškia čia gyveno pastoviai gyveno tik 20-25 žmonės. Ronžės gyvenvietė yra buvusi apie 1,5 ha dydžio, apstatytas plotas galėjo sudaryti apie vieną hektarą. Kaip ir kitos dvi prekybinės gyvenvietės, ši turėjo būti apstatyta gana tankiai. Ronžės gyvenvietėje galėjo stovėti iki 40 namų ir gyventi apie 150 žmonių.

Bendrai paėmus, apie 950 metus visose dabar žinomose Palangos gyvenvietėse galėjo gyventi apie 500 žmonių. Tai buvo daug ar mažai? Lyginant su kitomis baltų gyvenvietėmis, daug. Įdomūs būtų Palangos prekybinio centro populiacijos palyginimas su analogiškais centrais kitose Baltijos šalyse. Žinomame Haithabu prekybiniame centre, atrodo turėjusiame tiesioginius ryšius ir su palangiškiais, jo klestėjomo laikais, X a. viduryje, “pačiais atsargiausiais skaičiavimais” gyveno nuo 800 iki 1000 žmonių. Švedų Birkoje apie 950 metus gyveno pastoviai nuo 700 iki 1000 žmonių. Neįprastai daug gyventojų yra priskaičiuojama žinomame vakarų slavų prekybiniame mieste Voline - manoma X a. jų buvus nuo 5000 iki 10000!. Bendrai imant, ankstyvuosiuose miestuose apie 900 metus gyventojų skaičius svyravo apie 1000.

 

Seniausios miesto užuomazgos

 

Baltų žemėse, kaip ir kitur Europoje, miestai visų pirma pradėjo atsirasti pajūryje. Miestai baltų teritorijose mezgėsi dvejopai. Vakarų regione X - XII a. nebuvo taip ryškios feodalinės centralizacijos tendencijos, kaip rytinėse baltų srityse, o nedidelėse pajūrio žemėse, kurių ekonomika didžia dalimi rėmėsi prekyba, tarpininkavimu ir plėšikavimu jūrose, didesnę visuomenės dalį galėjo vienyti bendras ekonominis interesas.

X-XII a. Palangoje nesunkiai galimę įžiūrėti visusus būdingus svarbesniems prekybiniams centrams, tampančiais ankstyvaisiais miestais bruožus: išvystytą tolimąją prekybą, gyvenančius svetimšalius pirklius, neagrarinę ekonomiką, ūkinį užnugarį. Vienas svarbesnių išorinių miesto kūrimosi bruožų yra sutvirtinimai, skirti pirklių ir vietos gyventojų turtui apsaugoti. Vėliausiai nuo X a. buvo sutvirtint tokie Baltijos jūros prekybiniai centrai kaip Birka, Hedebiu, Ribe, Orhus, Paviken. Įtvirtinimai apie nedidelę Birutės kalno gyvenvietę buvo statomi nuo X a. X a. - XI a. pirmoje pusėje įtvirtinimais iš sausumos pusės yra buvusi apjuosta ir nedidelė gyvenvietė Ronžės upės vingyje.

Daugelis pajūrio prekybinų centrų yra turėję prieplaukas arba net uostus. Kur buvęs Palangos uostas vikingų laikais galime tik spėlioti, nes jokių uosto įrenginių pėdsakų nebuvo aptikta. Kai kadateigiama , jog jau senovėje Palangoje yra buvęs uostas. Šio uosto įrodymų yra ieškoma po vandeniu ir randama. Senovinio uosto liekanomis yra laikoma palangiškių taip vadinama”kūlija” - akmenų juosta jūros dugne, kartais dar vadinta krantu. Ji prasideda gerokai į pietus nuo Birutės kalno ir eina į šiaurę palaipsniui toldama nuo kranto. Į šiaurę nuo tilto yra tarpas, taip vadinamas “jūros vartais”. Šio tariamo senovinio uosto molo akmenų juosta yra nevienodai plati, ji siekia iki 20 km pločio ir yra 25-35 m gylyje. Geologai neabejoja dėl natūralios šios akmenų “sienos” jūroje kilmės - tai yra bangų išskalauto moreninio darinio pėdsakai.

Manyta, kad prieplauka pirklių laivams galėjusi būti dabartinio tvenkinio Botanikos parke vietoje buvusiame lagūniniame ežerėlyje. Ši prielaida lieka, tačiau labai didelės pakrančių srovės ir gausūs smėlio nešmenys turėjo paversti niekais visus bandymus pastatyti laivų įplaukimui kokius nors molus Palangoje. Šito, beje, ir nereikėjo. Daugelis Baltijos prekybinių centrų iki XI - XII a. neturėjo specialių prieplaukų. Jos atsirado tik išplitus Baltijoje dideliems plokščiadugniams fryzų laivams - kogams. Vikingų laikais prekiniai skandinavų buriniai laivai būdavo 15-16 m ilgio, gabeno apie 40 T krovinį, ir jų gramzda neviršydavo vieno metro. Vakarų slavai darėsi kiek mažesnius, apie 14 m ilgio laivus. Didesni ir giliau nugrimzę vandenin buvo tik vikingų kariniai laivai. Dėl to prekiniai laivai lengvai įplaukdavo į negilias jūros įlankas ir nedideles upeles, kur būdavo nesunkiai ištraukiami ant kranto. Palangoje krovininiai laivai galėjo būti ištraukiami įlankėlėje prie pat Birutės kalno. X-XI amžiais pirkliai galėjo įplaukti ir į Palangos upelį ir pasiekti prie jo buvusią prekyvietę, nes tuo metu upės buvo vandeningesnės ne tik dėl drėgnesnio klimato, bet ir dėka didesnio miškingumo, reguliuojančio upių nuotėkį. Užuomina apie galimus vikingų laivų plaukiojimus Palangos upeliu gali būti archeologų, deja, nepatikrintas senųjų palangiškių pasakojimas apie dar prieš karą netoli žiočių (prie J. Basanavičiaus gatvės) žemėje rastas senovinio laivo liekanas.

Ankstyvųjų viduramžių Palangos vaizdas buvo kiek neįprastas šį prekybinį centrą kaip dabar žinome, sudarė mažiausiai keturios gyvenvietės. Viena jų, pietinė, aiškiai išsiskyrė savo etnine sudėtimi - čia gyveno kuršiai, kurie turėjo ir savo atskirus kapus. Vikingų laikų Palangos prekybinį centrą galime vadinti gyvenviečių kompleksu. Tokių pavyzdžių yra ir kitur. Švedijoje, netoli Stokholmo buvęs ankstyvųjų viduramžių Helgo prekybinis centras susidėjo net iš šešių viena nuo kitos 100-200 m nutolusių nedidelių gyvenviečių-pastatų grupių, net devynių kapinynų ir pilies. Manoma, kad pilies įtvirtinimai pavojaus atveju buvo naudojami bendrai. Haithabu centras apie 800 metus susidėjo iš trijų atskirų gyvenviečių, kurių kiekviena turėjo savo atskiras kapines. Gyvenvietės viena nuo kitos buvo 250-400 m atstume. Vakarų slavų Voline IX a. buvo net devynios įvairaus dydžio gyvenvietės, iš jų viena sutvirtinta.

Palangos gyvenviečių išsibarstymą lėmė nepalanki geografinė aplinka - sunku buvo rasti pelkėtuose molynuose ir lėkštame smėlingame krante netoli vandens esančias patogias gyventi vietas. Tokia Palangos istorinė topografija galėjo turėti įtakos ir ekonominei plėtrai. Atskiros nedidelės gyvenvietės, kurios atskirai statėsi įtvirtinimus, negalėjo garantuoti tokio saugaus gyvenimo ir prekybos, koks įmanomas dideliame gerai sutvirtintame prekybiniame centre. Birutės kalnas, matyti, buvo bendra gynybos ir kulto vieta visiems palangiškiams.

Prekybos centrų egzistavimas baltų pajūryje kraštui turėjo ne tik ekonominės reikšmės. Pajūrio emporijų statusas ir multietninė sudėtis buvo tolerancijos svečiams pirkliams, kurie priklausė kitam etnosui ir religijai , garantija. Pradžioje žodiniu, o vėliau ir rašytiniu susitarimu prekybos centruose buvo draužiama plėšikauti, žudyti, plintant krikščionybei ten atsirasdavo vietos įvairių konfesijų maldos namams. Prekybinių centrų susikūrimas baltų žemėse, visų pirma pajūryje, sudarė gana ankstyvas prielaidas pirmiems krikščionybės daigams atsirasti.

Pirmą aiškesnę žinią apie pirmąją bažnyčią kuršių žemėje pateikė Adomas Bremenietis. Jis rašė , kad Kurše vieno pirklio rūpesčiu yra įkurta bažnyčia. Už tai tą pirklį Danijos karalius Svend Estridsen įvairiomis gėrybėmis apdovanojo. Šią žinią Adomui Bremeniečiui papasakojęs pats karalius. Neturime pagrindo abejoti šia žinia. Faktas, jog bažnyčia buvusi įkurta pirklio, o šis už tai buvęs apdovanotas karaliaus, yra labai būdingas viduramžių Skandinavijai. Karalių, bažnyčios ir pirklių interesai pagoniškuose kraštuose tuomet dažnai sutapdavo. Pirkliai ne tik prekiaudavo, - jie buvo taip pat krikščionybės, o tuo pačiu ir karalių įtakos, platintojai. Ankstyvosios bažnyčios neretai dar yra vadinamos ir “pirklių bažnyčiomis”. Dvasininkai naudodavosi pirklių ryšiais pagoniškuose kraštuose, neretai pirmosiose bažnyčiose būdavo ir prekės saugojamos. Pirklių bažnyčios būdavo paprasti pastatai, nuo netikėtų antpuolių apsaugoti tvora. Mums svarbu būtų išsiaiškinti kada galėjo būti įkurta ši bažnyčia ir kur ji galėjo būti. Karaliaus Sven Estridsen žinią apie Kurše pastatytą bažnyčią Adomas Bremenietis pateikia esamuoju laiku, todėl ši bažnyčia ten buvusi įkurta ne vėliau kaip vizito pas Danijos karalių metais, t.y. 1068 ar 1069 metais. Nėra jokių duomenų apie šios pirmosios bažnyčios likimą, tačiau ji tikrai ilgai nestovėjo, nes jau apie 1075 - 1080 m. danų karalius Kanutas IV gana aktyviai kariauja sembų, kuršių ir estų žemėse. Vargu ar tokių karų metu, susirėmus pagonims ir krikščionims, galėjo išlikti krikščioniška bažnyčia. Kur galėjo būti pastatyta ši bažnyčia? Latvių archeologas E. Mugurevičs spėja, jog ji buvusi šiauriniame Kurše, tačiau savo spėjimo niekaip neargumentuoja. Šiandien turimi duomenys kalbėtų už tai, jog apie 1069 m. pastatytos pirmosios Kuršo bažnyčios labiausiai tikėtina ieškoti pietiniame Kurše, kur tuo metu kaip tik aktyviausiai reiškėsi danai. Šiuo metu žinome tik vieną prekybinį centrą, palaikiusį ryšius su pietine Danija XI-XII a. - Palangą. Todėl galima ir prielaida, jog būtent čia galėjo būti pastatyta pirmoji Kuršo bažnyčia. Beje, 1431 m. Kuršo vyskupo ir Rygos kapitulos procese 1161m. birželio 15 d. Palangos paminėjimas ir pirmasis laikomas legendiniu Kuršo vyskupas Ernemordus neatsitiktinai siejamas su pirmąja danų įkurta Kurše vyskupyste. Šis liudijimas galėjo remtis tiek autentiškais, tiek ir išgalvotais faktais, tačiau būtent Palangos siejimas su šiais įvykiais nėra atsitiktinis arba susijęs vien su XV a. politinėmis peripetijomis, bet atspindi tradiciją. E. Anderson teigia, jog Kuršas XII amžiuje buvo patogiausias regionas danų misionieriškai veiklai ir spėja, kad su misija Estijoje ir Kurše po 1160 metų galėjo buvoti ir Johannes Hiltinus iš Merzeburgo. Jo nuomone, visa danų santykių su rytiniu Pabaltiju bažnytinė ir politinė konjunktūra daro tikėtinu Ernemordus veiklą Kurše iki 1176 metų. Šio pirmojo vyskupo įpėdiniu galėjęs būti vyskupas Hermannus, kuris 1183 m. kvietė Šventosios armijos brolius stoti prieš Kuršą. Tradicija, Kuršo vyskupystės steigimą sieti su Palanga, XV a. dar turėjo būti ganėtinai žinoma, nes šiame bažnytiniame ginče svarbu buvo remtis ne išmone, bet pateikti svarius argumentus, kurių ir ieškota šioje tradicijoje.

Vakarų regiono žemių politinė-ekonominė sankloda buvo palankesnė Palangos ankstyvajam miestui atsirasti ir tarpti X - XII a., tačiau situacija pasikeitė nuo XII a. vidurio. Dauguma IX - X a. užsimezgusių vakarų regiono pajūrio ankstyvųjų miestų sunyko apie XII a. pasibaigus vikingų epochai (Truso, Kaup, Palanga, Grobinia) arba persikėlė kitur, kur buvo patogesnės sąlygos natūraliems giliavandeniams uostams įrengti (pvz., vietoje Daugmalės - Martinsalos centro iškilo Ryga). Kuršių, prūsų pajūrio žemės neteko savo ekonomikos bazės - vokiečių miestams išstumiant iš Baltijos jūros prekybos skandinavus suiro tradicinių jūros kelių tinklas, smuko prekyba. Žemdirbystė nors ji čia turėjo būti intensyvi, negalėjo duoti reikalingo ekonomikos pakilimui viršprodukto. Aukšto lygio pasiekusi metalurgija (kuršiški kalavijai) vargu ar platesniu mastu dirbo išvežimui, o papuošalų gamyba, laikinai nutrūkus žaliavų srautui, smuko. Nėra duomenų , kad vakarų Lietuvoje puodus plačiai būtų gaminę rinkai. Anksti (IX - X a. sluoksniuose) Palangoje pasirodžiusi žiesta plonasienė “Baltijos jūros “ keramika ir panašios šukės neretai randamos kuršių kapinynuose rodytų, jog ši keramika, kaip ir kitose Baltijos jūros baseino šalyse galėjo būti parduodama baltams (arba pateko kaip įpakavimas), o galbūt, kaip yra buvę Birkoje, Senojoje Ladogoje ir kitur puodus čia gamino atvykę slavų meistrai. Šia prasme yra įdomus puodų šukių kokybės palyginimas Birutės kalno gyvenvietės sluoksniuose. Pasirodo, kad XII-XIII a. keramika yra blogiau pagaminta ir išdegta negu ankstesnė. Be to, tuomet vėl padaugėja lipdytų puodų šukių. Tokie reiškiniai rodo, kad pasitraukus seniems meistrams, pažangesnius puodų gamybos būdus bandė perimti kiti, vietiniai, žmonės.

Tuo metu, XII a. antroje pusėje, kai vakarų baltų pajūrio žemių ir su jomis susijusio hinterlando ekonomika smuktelėjo, rytinėse baltų žemėse pastebimi priešingi reiškiniai. Vėliau atėjusios inovacijos žemės ūkyje čia turėjo geresnę terpę, ir trilaukis, įsigalėjęs XII - XIII a. gerose žemėse paskatino žymų ūkio pakilimą, čia, matyti, gana greitai buvo sukurtas žemės ūkio viršproduktas, kuris skatino amatus, prekybą ir spartų turtingųjų luomo, monopolizavusio žemėvaldos teisę, brendimą. Ekonominio intereso veiksnys vienijant žemes čia buvo silpnesnis nei vakarų regione. Didelių ir smarkiai sutvirtintų piliakalnių su gyvenvietėmis kompleksuose dominavo pilys, o papilių gyvenvietės nebuvo labai savarankiškos. Kadangi dalis šių pilių buvo valdžios centrais, kai kurios gyvenvietės netruko įgyti ankstyvųjų miestų bruožų. Tokios miestų užuomazgos rytų Lietuvoje atsirado vėliau kaip pajūrio emporijos, tačiau istoriškai turėjo daugiau šansų tapti komunaliniais miestais. Neatsitiktinai įgyja didesnės reikšmės kai kurios senosios - Vilnius ir atsiranda naujos papilių gyvenvietės, greitai subrandinusios būdingus miestams bruožus , pavyzdžiui, Kernavė.

Palanga neteko savo reikšmės XII a. antroje pusėje, pasibaigus vikingų hegemonijai Baltijos jūroje. Tuomet didesnės reikšmės įgijo prie vienintelio kelio iš Baltijos jūros į Nemuną buvusios prekybinės Klaipėdos apylinkių gyvenvietės. Tą patvirtintų ir vienoje iš jų - Žardėje - pradėti tyrinėjimai .

SANTRUPOS

ATL - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.

CVKIA - TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas

LEK - Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch

MRGD archyvas - Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas

MADA - Mokslų akademijos darbai

PRPI - Paminklų restauravimo-projektavimo institutas

PSRL - Polnoje sobranije russkich letopisej