Gamta ir žmogus

Kokiame laike, kiek tūkstančių ar šimtų metų atgal, reikėtų ieškoti miesto pradžios? Neretai miesto istorija pradedama kartu su seniausiais žmonių paliktais pėdsakais. Suprantama, pirmi žmonės atklydę į Palangos apylinkes neatmenamais laikais, neturėjo nieko bendra su šiandieniniais palangiškiais, tačiau gal neatsitikytinai šiuolaikiniuose miestuose yra randamos gyvenvietės, kuriose žmonės pastoviai gyveno net tūkstančius metų. Dar akmens amžiuje žmonės apsistodavo ne bet kur, jie pasirinkdavo vietas, kur galėjo gyventi saugiai ir sočiai, kur buvo patogu statytis būstus. Jei negandos ir priversdavo pasitraukti iš apgyventų vietų, neretai jie sugrįždavo čia po šimtmečių.

Geologai kartu su archeologais yra nustatę, jog yra ryšys tarp Lietuvos geologinės sandaros, nuo kurios priklauso reljefas, dirvožemio savybės, klimatas ir gyventojų etninių grupių išsidėstymas. Yra manoma, kad geologinė sandara, tiesiogiai ar netiesiogiai per gamtinę sistemą darė įtaką gyvenimo sąlygoms, formavo žmonių fizines savybes, darė įtaką kalbai ir kultūrai. Taip būna tik tada, jei žmonės ilgai gyvena vienoje vietoje ir yra uždari kitų kultūrų bei žmonių įtakai. Geologinės sandaros ypatybių įtaka formuojantis kultūrinėms -etnografinėms srtitims Lietuvoje pastebima jau nuo neolito.

Lietuvos kristalinio pamato sandara nėra vienalytė - išsiskiria Vakarų Lietuvos masyvas ir Rytų Lietuvos raukšlėtoji zona - ten uolienos yra skirtingų tipų, skirtingos kilmės ir kitaip orientuotos. Šiose regionuose skiriasi ir geofizinių laukų (gravitacinio ir magnetinio) intensyvumas ir orientavimas. Kristalinis pamatas baigė formuotis maždaug prieš 1,5 milijardo metų, tačiau įvairūs geologiniai procesai Lietuvos teritorijoje vyko ir toliau. Vakarų Lietuvoje paskutiniuosius 500 milijonų metų grimzdo - taip susidarė įduba, vadinama Baltijos sineklize. Joje nuosėdinių uolienų storis virš kristalinio pamato siekia 2,3 km, tuo tarpu rytų Lietuva yra jau šios įdubos šlaite, ir pietinėje dalyje virš kristalinio pamato nuosėdos yra nugulusios tik 200 m storiu.

Paskutinysis ledynas tirpdamas prieš 15000 - 10000 metų gerokai pakeitė Lietuvos geologinį veidą, tačiau regioniniai skirtumai išliko. Rytų Lietuvoje, kur buvo ledyno pakraštys, yra daug ištęstų moreninių kalvynų ir smėlingų lygumų - zandrų. Vidurio Lietuvoje, kur stūksojo pats ledyno kūnas, plyti lygumos. Vakarų Lietuvoje moreninių kalvų ir ledyno tirpsmo palikti dariniai - daugiausiai kalvos- yra įvairių krypčių, jų ruožai trumpi. Pajūryje dar ilgą laiką buvo išlikusios dvi ledyno plaštakos, kurios tirpdamos suformavo du moreninių kalvų lankus - Priekulės -Karklininkų ir Virkštininkų-Lazdininkų.

Paminėti geologiniai vyksmai truko milijonus metų ir, atrodytų, neturi nieko bendra su Palanga ir palangiškiais, tačiau taip nėra, nes kaip jau minėjome, geologinės struktūros įtakoja etnosą. Be to, tolimųjų geologinės praeities kataklizmų atgarsiai tebeaidi ir šiandien. Ledynams nutirpus žemės pluta pradėjo kilti - Estijoje žemė iškilo iki 40-60 m, Kuršo pusiasalyje 15-30 m, o Lietuvos pajūryje iki 13-14 m. Ilgainiui ledynų įtaka žemės plutos judėjimui blėso, tačiau dėl tektoninės struktūros netolydumo žemės pluta nerimsta ir dabar. Palangos - Klaipėdos apylinkėse žemės pluta dar ir dabar smunka, tiesa, mažiau kaip 1 mm per metus. Pasaulinio vandenyno lygis, priešingai, kasmet pakyla 1 - 1,5 mm. Šie judesiai atrodytų tokie maži, jog jų ir minėti neverta, tačiau yra ne taip. Tuos judesius sudėję matome, kad Palangos pakrantes vanduo puola pakildamas kasmet mažiausiai 1,5 mm. Per 100 metų tai sudaro 15 cm, o per 500 metų net apie 75 cm. Tolimoje praeityje jūros lygis ties Palanga kito ne taip tolygiai - Baltijos jūros istorijoje yra daug transgresijų (vandens įsiveržimų į sausumą) ir regresijų (vandens atsitraukimų). Paskutinis ryškesnis toks jūros lygio pakilimas yra žinomas Litorinos 4-osios transgresijos vardu. Vanduo pradėjo pulti sausumą apie 1,5 tūkst. metų pr. Kristų ir nesitraukė iki pat X-XI amžiaus. Apie 500 metus pr. Kr., prasidedant ankstyvajam geležies amžiui Lietuvoje, vanduo Palangos apylinkėse buvo apie 2,5 m aukščiau dabartinio jūros lygio. Šiai transgresijai baigiantis, vikingų laikais, apie 1000 metus, jūra ties Palanga vis dar buvo visu metru aukščiau kaip dabar. Dar aukščiau jūros vanduo ties Palanga buvo pakilęs trečiosios litorininės transgresijos metu (apie 4000 - 2700 m. pr. Kristų) - tuometinės jūros kranto liniją dabar žymi beveik 6 m aukštyje esančios pakrančių terasos. Dar ankstyvesnis Baltijos jūros etapas beveik sutampa su mezolito (vidurinio akmens amžiaus) Pabaltijyje pradžia. Galima sakyti, kad mezolitas prasidėjop katastrofa, 8213 m. pr. Kr. dabartinės Švedijos vietoje į okeaną prasiveržė Baltijos ledyninio ežero (10214-8213 m. pr. Kr.) vanduo. Daugeliu milžiniškų krioklių Baltijos vanduo garmėjo į gerokai žemiau buvusį vandenyną ir po kiek laiko smarkiai apnuogino buvusio ledyninio ežero krantus. Krantai ties Palanga, lyginant su dabartiniais, iškilo iki 60-70 meterų - gimė Joldijos jūra. Vėliau ją pakeitė Ancyliaus, Litorinos jūros, vandens lygis vėl sukilo. Joldijos jūros buvusi kranto linija ties Palanga šiuo metu yra toli jūroje.

 

Pirmieji gyventojai

Lietuvos teritorijoje seniausi žmonių pėdsakai yra datuojami X tūkstantmečiu pr. Kr. - vėlyvuoju paleolitu. Rasti jie ir pajūryje netoli Klaipėdos. Pirmieji žmonės atėjo atsitraukus ledynui. Tiesa, tarpledynmetyje buvo ir šiltesnių periodų, kai aptirpę ledynai trumpam pasitraukdeavo. Neperseniausiai Anglijoje, kuri irgi buvo užklota ledyno, visų nuostabai buvo rasti ankstyvojo paleolito radiniai. Lietuvoje kol kas tokio senumo žmonių pėdsakųnerasta, tačiau teoriškai tai yra galima. Tarpledynmečio sluoksniai aptikti atodangoje Dangės upės terasoje tarp Klaipėdos ir Palangos yra skiriami vienam iš paskutiniojo ledynmečio atšilimo laikotarpiui, buvusiam apytikriai prieš 30 - 50 tūkstančių metų. Šis atšilimas dar kartais vadinamas Dangės tarpstadialu. Tai ne kas kita, kaip klasikinio neandertaliečio egzistavimo laikotarpis. To laikotarpio klimatas Lietuvoje jau buvbo priimtinas pirmykščiam žmogui - tuomet čia augo spygliuočiai ir lapuočiai medžiai bei daugelis ir dabar žinomų augalų. Neandertaliečio p[ėdsakų galėtume ieškoti sluoksniuose, kurie Dangės terasoje buvo pastebėti apie 6 m gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus. Tokiais pėdsakais gali būti apdirbti gyvulių kaulai, grubūs akmeniniai ir kauliniai įrankiai, o gal net ir paties Homo sapiens kaulai. Tiesa, tikimybė rasti tokius pėdsakus yra nedidelė.

Į Palangos apylinkes žmonės neretai atklysdavo ir kuriam laikui apsigyvendavo mezolite, viduriniajame akmens amžiuje, tačiau pirmiesiems žmonėms Palangos apylinkėse pastoviai įsikurti geros sąlygos susidarė maždaug apie 2500 metus pr. Kr. vėlyvajame neolite. Šie žmonės yra skiriami taip vadinamai Narvos kultūrai. Trečiai litorininei transgresijai pasibaigus ir vandeniui atslūgus, pajūryje atsirado daug nedidelių ir negilių ežerėlių ir lagūnų. Prie jų įsikūrę žmonės galėjo lengvai pramisti pagauta žuvimi ir netoliese sumedžiotais žvėrimis. Klimatas tuo metu buvo gana palankus.

Šių žmonių gyvenimo sąlygas, jų ūkį, verslus ir papročius pažįstame dėka išsamių Šventosios gyvenviečių tyrinėjimų, kurių autorė yra hab. dr. R. Rimantienė. Šventosios seniausi gyventojai, kuriuos jau galime pavadinti žvejais, labai gerai sugebėdavo naudotis tuomi, ką davė gamta - iš liepos karnų darė primityvius tinklus, iš pušies skalų gamino bučius, o iš žievės plūdes. Jiems pavykdavo sumedžioti arba pagauti iki 1,3 m ilkgio lydekų, iki 70 cm ilgio sterkų, rasti 26-54 cm ilgio karšių, net iki 1,8 m šamo kaulai. Dažnas šventojiškių maistas neolite buvo otai, plekšnės, kartais jie pasigaudavo menkių ir lašišų, net tunų. Jūroje jie pastoviai medžiojo ruonius, kuriuos sunaudodavo visus; ir jų odą, ir mėsą, ir riebalus, ir kaulus. Pagrindiniai meddžiojamieji miško žvėrys buvo šernai, briedžiai ir bebrai. Be jų, rasta lapių ir elnių kaulų.

Šventosios lagūnos pakrantės buvo apgyventos ir vėliau - viduriniajame neolite. Tuo metu apie pajūrio ežerėlius ir lagūnas augo ąžuolai, pušys, guobos, liepos, eglės, skroblai, bukai, klevai. Pakrantėse žmonės susirasdavo valgomų žemės riešutų agarų. Šventojiškiai gaudė tokias pat žuvis ir medžiojo tokius pat žvėris, kaip ir anksčiau, tik miškuose sumažėjo briedžių. Užtatai dažniau pavykdavo nudobti taurą-stumbrą. Apie 65% visų gyvenvietėse rastų kaulų yra šuns - juos žmonės tuomet suvalgydavo.

Trečiame tūkstantmetyje pr. Kr. viena iš gyvenviečių buvo įsikūrusi ir pačioje Palangoje . Tvarkant Roužės upelio vagą ties “Jaunystės” kinoteatru dugne buvo rasta daug gyvulių kaulų, ragų, gintaro gabalų.Palyginti, menkas ir apardytas neolitinės gyvenvietės sluoksnis gulėjo jau vandens lygyje. Nėra visai aišku, kaip didelė buvo ši gyvenvietė, mat jos pėdsakus sunaikino Roužė, palaipsniui slinkdama iš šiaurės į pietus - nuo dabartinės vagos gyvenvietės sluoksniai tęsiasi pietų pusėn dar apie 20 metrų. Dabar sunku pasakyti, ar ši gyvenvietė buvo įkurta prie upelio, ar prie vieno iš ežerėlių, virtine išsibarsčiusių pajūryje. Nors dabar gyvenvietės sluoksniai ir užpilti upelio, žmonės senovėje, suprantama, vandenyje negyveno - tuomet klimatas buvo sausas ir šiltas, o vandens lygis žemesnis už dabartinį.

Roužės dugne aptikti Narvos kultūros radiniai buvo ne itin gausūs, bet įdomūs. Rasta daug natūralių ir pjautų bei šlifuotų gyvulių kaulų, raginio kaplio ar kirvio nuolauža, raginiai į kirvelius panašūs dirbiniai, neapdirbto gintaro gabalai. Iš akmens buvo padarytas tik vienas įtveriamas kirvukas. Bene įdomiausias radinys buvo kaulinis strėlės antgalis, papuoštas įrėžimais - tokie retai pasitaiko. Palangos ankstyvojo neolito gyvenvietėje nerasta keramikos, kai tuo tarpu Šventojoje ji buvo gausi ir įvairi. Durpių sluoksnyje, kur surasti minėti dirbiniai, gulėjo gerai išlikę ąžuoliniai rąstai, o giliau aptiktas net trijų sluoksnių akmenų grindinys - čia buvusių statinių liekanos. Daug geriau išlikusios Narvos kultūros namų pėdsakai buvo rasti Šventojoje. Kai kuriuos pastatus archeologė R. Rimantienė rekonstravo. Akmens amžiaus žmonės namus staė virš žemės, jie buvo keturkampiai, platūs ir žemi, dengti medžio luoba arba nendrėmis. Jų sienas darė iš karčių, apipintų šakomis. Židinius įtaisydavo nediūdelėse, tiesiog žemėje iškastose duobutėse. Gultai, matyti, buvo įrengiami ant pintų demblių ir kailių. Panašiuose būstuose turėjo gyventi ir palangiškiai.

Žmonių gana ramiai šimtmečius gyvenusių prie Šventosios ir Palangos ežerėlių bei upelių, gyvenimą pradėjo trikdyti kylantis vandens lygis, padrėgnėjęs ir atšalęs klimatas. Žmonės buvo priversti kraustytis į aukštesnes vietas toliau nuo jūros. Tik po kokio tūkstanties metų, vėl atslūgus jūros vandenims, žmonės vėl kūrėsi jau prie naujų ežerėlių ir lagūnų. Pakrantė tuo metu buvo gerokai pasikeitusi. Šios naujosios gyvenvietės skiriamos jau vėlyvojo neolito Pamarių kultūrai. Apie vėlgi, žinome iš tyrinėjimų Šventojoje. Klimatas tuo metu šiltėjo ir sausėjo, miškuose padaugėjo eglių,sumažėjo kilniųjų lapuiočių. Žmonės įsikūrę naujojo ežero pakrantėje savo gyvenvietę apsitvėrė dviguba statinių tvora. Čia gyveno žvejai, kurie ten, kur ežerėlis jungėsi su jūra, buvo pasistatę užtvarą, skirtą žuviai gaudyti. Po ežerą jie plaukiojo skobtais luotais, žvejojo iš karnų nupintais tinklais, unguriams gaudyti pasidarydavo specialias šakes. Kaip ir anksčiau, jų ūkyje didelės reikšmės turėjo ruonių ir miško žvėrių - šernų, briedžių, taurų medžioklė. Tuo metu šventojiškiai jau auginosi naminius jaučius, kiaules, avis ir ožkas. Pasirodė pirmieji javai - rastos kanapių ir sorų sėklos. Šventosios Pamarių kultūros gyvenvietėse surinkta daug įvairių buities reikmenų: medinių geldų, dubenų, medinių šaukštų, įvairių gintaro dirbinių - papuošalų ir amuletų. anksčiau lipdytus smailiadugnius puodus pakeitė plokščiadugniai, puošti duobutėmis, dantukais, rumbeliais. Šventojoje buvo rasti labai reti ir svarbūs radiniai, parodantys žemdirbystės pradžią Pabaltijyje - lankinio arklo išara ir jaučių jungo modelis.

 

Nuo žalvario amžiaus gyvenvietės iki romėniškojo periodo kapų

Žalvario amžiui (XVI - VI a. pr. Kr.) prasidėjus jūra vėl puolė krantą ir prie pat vandens gyvenę žmonės turėjo trauktis toliau į sausumą. Palangoje žmonės tuo metu gyveno saugiai - jie buvo pasistatę savo namus jūrinėje terasoje, kuri dabar iškilusi virš vandens apie 15 metrų. Žalvario amžiaus radiniai aptikti kasinėjant senovinę gyvenvietę hipodromo aikštėje prie Vytauto gatvės. Kultūrinio sluoksnio apačioje buvo ištirti stulpinio pastato pėdsakai. Namas stovėjęs molingoje kalelėje užklotoje smėliu. Radiniai nebuvo gausūs - akmeninio kirvuko su pragręžta skyle nuolauža, titnago skeltės ir nuoskalos, lygintu paviršiumi puodų šukės. mertalo dirbinių šiame sluoksnyje nerasta. Žalvaris (tiksliau, bronza) žalvario amžiuje tik pasirodė , buvo retas ir brangus, todėl didesnė įnagių dalis dar vis buvo gaminama iš akmens ir rago.

Kauliniai ir akmeniniai įrankiai plačiai buvo naudoti dar ir geležies amžiaus (nuo 500 m. pr. Kr.) pradžioje. Tik senajame geležies amžiuje (I - IV a. po Kr.), kai jau ganėtinai plačiai pradėta geležį gaminti iš vietinės balų rūdos, geležiniai įrankiai bei ginklai įsivyravo Lietuvos gyventojų buityje. Dar mažai yra tyrinėtos Palangos gyvenvietės, kad galėtume spėti žmones čia gyvenus ir ankstyvajame fgeležies amžiuje. Tokia prielaida, betgi, yra galima, nes Palangoje turime ir žalvario amžiaus, ir senojo geležies amžiaus gyvenviečių pėdsakų.

Romėniškojo laikotarpio kapai aptikti Baltijos aikštėje prie Roužės. Dar prieš penkiasdešimt metų Roužės gatvės rytinis pakraštys tebebuvo neapstatytas - toliau nuo upelio kranto tebesitęsė smiltynai su žemų kopų gūbriais. Ten žmonės žiemai kasdavo bulviarūsius ir smėlyje aptikdavo senovinių metalinių papuošalų ir didelių bronzinių monetų. Kartais smėlyje ardė eilėmis sukrautus akmenis. Kelios dešimtys senovinių daiktų iš šios vietos papildė dr. Jono Šliūpo senienų kolekciją. Tais radiniais archeologai vėl susidomėjo 1961 metais., o kitąmet Baltijos aikštėje jau darbavosi visa ekspedicija. Čia buvo atkasta 20apardytų kapų. Nustatyta, kad apie mirusių, palaidotų kalvelėje šalia Ronžės, kapus senovėje buvo sukrauti akmenų vainikai. Jie rasti gerokai apnaikinti, ir tik menki fragmentai rodė šiuos akmens krovinius galėjus būti stačiakampio formos. Pajūrio I- IV a. kapinynuose buvo įprasta akmenų vainikus pritverti vienas prie kito, sudarant lyg ir atskiras gardeles, į kurias guldydavo mirusiuosius. Panašiai turėjo būti laidojama ir Palangoje. Pajūrio smėlyje jau buvo sudūlėję ir kaulai, ir mediniai karstai. Apie vyrų, moterų bei vaikų kapus buvo sprendžiama ne tiek iš kaulų liekanų, kiek iš kapan įdėtų daiktų. Dauguma jų buvo sudedama galvugalyje. Bendra įkape laikomas nedidelis molinis puodelis, kai kurie papuošalai, viena ar keleta monetų. Vyrų kapuose be to rasti dalgiai, įmoviniai kirviai, galąstuvai. Mirusiam kariui šalia kūno padėdavo ir ietį geležiniu smaigaliu, o retkarčiais ir medinį skydą geležiniu antskydžiu. Moteriškių kapuose rasti akmeniniai verpsteliai, ylos. Viename kape kartu su žmogumi buvo palaidotas ir žirgas. Tai gana reta įkapė. pajūrio kapuose. Žirgas, atrodo, buvo užkastas pažabotas, padabintas žalvario papuošalais.

Bene įdomiausia radinių dalis buvo papuošalai. Rasti geležiniai smeigtukai su žalvarinėmis rozetės formos galvutėmis lankinės bei taip vadinamos laiptelinės segės, įvairios apyrankės, žalvariniai žiedai. Moterų kapuose gulėjo tradicinės gintaro karolių ir žalvario įvijėlių apvaros. Vyrų kapuose papuošalų buvo mažiau, tiesa, žalvarines apyrankes nešiojo ir kariai - jos ne tiek puošė riešą, kiek saugojo jį nuo smūgio peiliu arba kalaviju.

Baltijos aikštėje kasinėtus kapus datuoti padėjo monetos. Kapuose ir atsitiktinai buvo rastos 27 bronzinės monetos, dar kelias atidavė vietos gyventojai. Ankstyviausia moneta buvo kaldinta imperatoriaus Trojano (98-117 m.), bet dauguma priklausė laikotarpiui nuo 138 iki 249 metų, nuo Antonijaus Pijaus iki Pilypo Sūnaus. Pagal romėniškas monetas kapai yra datuojami II a. pabaiga - III a. - senuoju geležies amžiumi

Maždaug to paties laiko gyvenvietė Palangoje aptikta ir kasinėta tik 1988 - 1989 m. netoli jau minėtos žalvario amžiaus gyvenvietės. Kokio dydžio buvo ir kaip atrodė ši romėniškųjų laikų palangiškių gyvenvietė dar nėra žinoma. Ji buvo įsikūrusi rytiniame terasos tarp Vytauto gatvės ir apvažiuojamojo kelio Klaipėda- Liepoja pakraštyje. Atkastos didelio stulpinio pastato liekanos. Stulpai buvo įkasti pusmetrio gylio duobėse ir rūpestingai suramstyti nedideliais akmenimis. Panašus statybos būdas pajūryje iki šiol nebuvo žinomas. Tradicija tvirtinti pastatų stulpus akmenimis ir krauti akmenis tarp stulpų ilgai gyvavo senųjų prūsų teritorijoje. Radinių šio laiko gyvenvietės sluoksniuose buvo labai mažai - tik kelios puodų šukelės. Šukių paviršius yra šiurkštus, prieš išdergant jis buvęs aptėkštas skystu moliu. Tokia keramika vadinama kruopėta ir datuojama pirmaisiais amžiais po Kristaus. Kaip gyveno šie žmonės, kurie savo mirusius laidojo Baltijos aikštėje, sužinosime tik išsamiau ištyrę šią gyvenvietę.

 

Gintaro keliai ir žmonių kraustymasis pajūryje

Taigi, Palangos kapinyno dvidešimtyje kapų buvo rastos 27 monetos. Lyginant su kai kuriais kitais pajūrio kapinynais, monetų buvo daug. Apskritai, Romos monetų daugiausiai randama kapinynuose prie pat jūros, į rytus nuo Žemaitijos jų visai nėra. Taip pat yra Latvijoje ir prūsų pajūryje. Romos monetos baltų kraštuose atrodo buvo naudojamos ne kaip pinigai, o tik kaip papuošalai ir amuletai. Patekdavo jos į baltų žemes per kaimyninių genčių gyventojus ir tiesiogiai iš Romos provincijų. Žinoma, rtomėnų pirklius ir jų tarpininkus viliojo į baltų pajūrį gintaras. Jie su savimi nešėsi ne tik bronzines, rečiau sidabrines monetas, bet ir įvairius dirbinius: romėniškas seges, emaliu puoštus dirbinius, stiklo ir emalio karolius.

Gintaras, kaip vertinga ir reta žaliava, dar žalvario amžiuje pasiekdavo Artimuosius rytus, o tenykščiai radiniai retkarčiais patekdavo į Lietuvos pajūrį. Vienas iš tokių yra bronzinis “dievukas”, rastas Šernuose prie Klaipėdos - ši skulptūrėlė vaizduoja Kaananito dievą iš Sirijos. Tolimuose kraštuose ne tik gintaro radimo vietos, bet ir jo atsiradimo aplinkybės buvo paslaptimi. Apie gintarą buvo sukurta daug mitų ir prasimanymų. Gintaras senovėje buvo įsivaizduojamas kaip Faetono, kurį Dzeusas nutrenkė į Eridano upę, seserų ašaros, kaip paslaptingųjų Indijos paukščių ašaros, kaip sukietėjęs lūšies šlapimas, kaip Saulės spindulių rasa...

Gintaro keliai iš baltų pajūrio į Romos imperiją buvo ilgi ir klaidūs. Žinomi sausumos ir jūros keliai. Vienas sausumos kelias ėjo iš prūsų žemių Vyslos žemupiu iki Oderio aukštupio, iš ten link Dunojaus, prie kurio buvo jau Romos imperijai priklausantis Karnuntumo miestas. Iš jo keliai vedė į Akvilėją ir Romą bei Bizantiją. Antru keliu gintarą gabeno Nemunu, nuo jo aukštupio Dnepru iki Juodosios jūros uosto Olbijos. Iš šio uosto gintaras plaukdavo į Romos metropoliją. Sausumos keliai nebuvo labai saugūs, ir prekyba jais sutriko barbarams pradėjus puldinėti Romą. Pastovesni buvo keliai Baltijos jūra. Iš prūsų ir Lietuvos pajūrio gintaras laivais bkeliaudavoi į vakarus per Bornholmo salą, danų salyną iki Helgolando salos Šiaurės jūroje, kurt būdavo perkraunamas ir gabenamas Elbe, Reinu arba jūra aplink Apeninų pusiasalį į Romos imperiją.

Tacito (I a. po Kr.) paliudijimą jog patys baltai gintaro nevertino, patvirtina ir archeologų darbai. Toliau nuo jūros Lietuvos I - IV a. kapinynuose gintaro smarkiai mažėja, reti gintaro dirbiniai net ir turtinguose kapuose. Daroma išvada, jog gintaras visų pirma buvo renkamas pardavimui. Jo prekybą, suprantama, monopolizavo pajūrio gyventojai.

Dėka gintaro prekybos baltų gentys anksti pateko į rašto paminklus. Gintaras Tacito ir Ptolomėjaus raštuose siejamas su Aesti ir Osioi gentimis. Manoma, jog pirmuoju vardu , “aisčiais” I-IV a. buvo vadinami Sembos pusiasalio gyventojai, o Osioi vardas taikytas jų kaimynams - Lietuvos pajūrio gyventojams .

Lietuvos ir prūsų pajūrio kultūros I - IV a. buvo giminingos ne tik dėl to, kad gyveno greta, bet ir dėl to, kad maišėsi viena su kita Jų persimaišymą galėjo skatinti ir įvairios migracijos. Yra spėjama, jog vakarinių baltų kraustymasi sukėlė I a. Vyslos žiotyse įsikūrę gotai, kurie privertė slinktis į šiaurę apie Vyslą gyvenusius žmones. Dalis Sembos pusiasalio gyventojų galėjo ateiti ir į Lietuvos pajūrį - tokį spėjimą patvirtintų ir Palangoje rastas kario palaidoto kartu su žirgu kapas.

III a. pajūris buvo tankiai apgyventas, labiausiai gyvenvietės telkėsi Palangos - Kretingos apylinkėse, kur tarp gretimų gyvenviečių buvo vos 2 - 3 km atstumas. Apie 300 metus Lietuvos pajūryje gyvenviečių smarkaii sumažėjo - vyko kažkos žmonių persikėlimas, šį kartą iš pajūrio. Manoma, jog dalis gyventojų galėjo išeiti į rytus, Nemunu aukštyn, tačiau galėjo būti dar ir kitaip. Pajūrio ištuštėjimas III a. pabaigoje gali būti siejamas su gepidų migracija iš Gotlando salos. III a. po Kr. didelis žmonių skaičius iš šios salos patraukė į pietus; tuo pačiu metu labai sumažėjo kapų Gotlando kapinynuose. Peršasi išvada, jog tiek Gotlando, tiek Lietuvos pajūrio žmones judėti tuo pačiu metu pastūmėjo tos pačios priežastys. Galima prielaida, jog kartu su Gotlando gyventojais link Juodosios jūros patraukė ir dalis Lietuvos pajūrio gyventojų, palikdami pakeliui būdingus vakarų baltų kultūrai pėdsakus .

Migracijos į kaimynines gentis ir tolimesnius kraštus neištuštino pajūrio, nors gyventojų skaičius po IV a. čia gerokai sumažėjo. Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpio kapai pajūryje yra retai randami ir mažai tyrinėti, todėl archeologai jau seniai diskutuoja dėl to, ar čia tuo metu pasikeitė gyventojai. Mat tarp senosios romėniškojo laikotarpio ir vėlesnės kuršių kulrūros nėra patikimo ryšio. Palangos III a. kapinynas anksčiau, atrodo, tęsėsi į pietus ir jungėsi su VIII - XIII a. kapais prie Plytų ir Dariaus ir Girėno gatvių. Ten galėjo būti kapai, priklausę Tautų kraustymosi periodui. Deja, ši kapinyno dalis yra sunaikinta. Argumentų kultūros tęstinumui pajūryje paremti duoda keramikos studijos ir kasinėti Lazdininkų, Reketės, Tūbausių, Slengių kapinynai, kur apie kapus yra randami ne tik apskriti, bet ir stačiakampiai akmenų statiniai, arba paskiri akmenys. Kita vertus, jau susiklosčiusiai kuršių kultūrai yra būdingi dirbiniai, kurie yra reti žemaičių, aukštaičių,lietuvių ir kitose baltų gentyse. Tai verstų manyti, kad kuršių formavimęsi dalyvavo arba juos smarkiai įtakavo kaimyninės nebaltiškos kultūros.

Grįžtant prie palangiškių, kurie ankstyvaisiais viduramžiais neabejotinai buvo kuršiais, galima teigti jog jie yra vietinių Osioi palikuonys, tačiau kiek permaišyti ir su kažkokiais ateiviais. Šiandien yra sutariama, jog kuršių kultūra formavosi apie VI a., tačiau kaip tai vyko tebelieka priešistorio paslaptimi.

 

Kodėl kuršiai vadinasi kuršiais ir kur jie gyveno

Kuršių (Kurs, Cori, Curi, Curones, Curetes) vardą kalbininkas K. Būga manė reiškus “lydimą, krūmą, kelmą”, o jų žemę vadino “žemų, nuskurdusių medelių, krūmų arba lydimų kraštu”. Gali būti, jog kuršis siejasi su kaire, kas senovėje reiškė ir šiaurę. tokiu atveju kuršių etnonomas būtų dvireikšmis - kuršiai gyveno šiaurinėje dalyje teritorijos, kuri siejama su pasaulio medžio kelmu (keru). N. Vėlius dėl to mano, kad Kuršą galima laikyti kero, kelmo šalimi, o jos gyventojus - kelminiais.

Šiandien, deja, neturime senovinių žemėlapių, kuriuose būtų parodyta kuršių teritorija - gal todėl istorikai ir kalbininkai gerą šimtmetį diskutuoja dėl kuršių teritorijos ribų. Kuršiams priskiriamas pajūrio ruožas yra nuo 6-8 iki 50 km pločio. Plačiausiai kuršius apgyvendina kalbininkai K. Būga ir A. Salys, pravesdami kuršių-žiemgalių ir žemaičių ribas rytuose Ventos - Virvytės upėmis. Dėl to, kad taip nevienodai nustatoma kuršių rytinė siena visų pirma yra kalti skirtingi metodai - kalbininkai, kuriems sunkiai sekasi datuoti vandenvardüžius ir vietovardžius, kartais pakelia labai seną praeities klodą, kuris siekia sudėtingą genčių formavimosi periodą I-ojo tūkstantmečio vidurį. Istorikai, priešingai, naudojasui vėlyvais raytiniais XIII - XIV a. šaltiniais, ir jų vaizduojamos genčių ribos yra jau gerokai sujauktos perdalijimų ir migracijų. Kita priežastis slypi nevienodame požiūryje į gentis skyrusias dykras - jos priskiriamos tai kuršiams, tai žemaičiams. Beje, taip kurį laiką elgėsi ir archeologai, kuriems imponavo romantiška taikios baltų genčių konsolidacijos idėja. Dar prieškario tyrinėtojai norėdami atremti kai kuriuos politiškai angažuotų vokiečių mokslininkų teiginius apie tai, jog Lietuvos pajūris nebuvęs lietuvišku (žemaitišku), bet kuršišku (ano meto supratimu nelietuvišku), ieškojo pajūryje žemaičių labai susiaurindami kuršių apgyventus plotus. Dalis istorikų ir vėliau yra linkę manyti Lietuvos pajūryje iki ateinant Ordinui gyvenus ne kuršius, o žemaičius. Kai kada kuršių išvis nerandama baltų pajūryje. Archeologiniai duomenys rodo, jog kuršiai gyveno nuo Klaipėdos apylinkių iki Ventos žiočių šiaurėje. Tai geologiniais ir geografiniais ypatumais išsiskiriantis pajūrio ruožas, pasižymintis skirtingu klimatu ir prastesniais dirvožemiais. Kuršiams bendrauti su kaimynais, ypač su žemaičiais, trukdė tarp jų žemių gulėjusi beveik neapgyventa plati miškų juosta dar labiau išsiplėtusi apie 500 metus po Kr. atšilus ir padrėgnėjus klimatui. Panašios, tik siauresnės, dykros yra buvusios ir tarp atskirų žemių genčių viduje.

Kuršių vardas ir gyvenama vieta jau seniai buvo gerai žinomi jų vakariniams kaimynams už vandenų. Kuršiai gana anksti, bene pirmieji baltų genčių tarpe, yra paminėti rašytiniuose šaltiniuose. Tradiciškai manoma, jog jau apie 650 m. Kuršas kurį laiką priklausęs švedams. Senojoje raštijoje randame ne tik paminėtą Kuršo vardą, bet ir jų užsiėmimų ir būdo aprašymus. Vienas įdomiausių šaltinių yra apie 873 m. parašyta Rimberto kronika, aprašanti šv. Anskaro gyvenimą. Kronikoje minimos penkios kuršių žemės, du kuršių “miestai”, pabrėžiamas kurėšių turtingumas ir karingumas. Adomui Bremeniečiui (XI a. antroji pusė) turime būti dėkingi už labai trumpą, tačiau vaizdingą kuršių apibūdinimą - jie yra vadinami žiauriais ir itin turtingais stabmeldžiais. Saksas Gramatikas apie 1200 metus parašytoje kronikoje Gesta Danorum mini daugelį danų ir švedų žygių į kuršių ir jų pietinių kaimynų sembų (prūsų gentis) žemes. Labai įdomus šaltinis pajūrio baltų kultūrai pažinti yra Islandų sagos , kaip manoma, užrašytos XII-XIV amžiais. Jose randama daug žinių apie tikrus ir menamus skandinavų žygius į baltų žemes, nukariautas jų “karalystes”, kuršių pasipriešinimą atėjūnams. Labai įdomius kuršių gyvenimo būdo ir papročių senovėje aprašymus randame “Egilio sagoje”.

Archeologijos paminklų kartografavimas apibrėžia atskirų teritorijų, buvusių kuršių gentyje - žemių ribas ir rodo jas susiformavus jau V-VI amžiais. Penkios tokios žemės, tiesa nenurodant jų vardų, Rimberto yra paminėtos IX a. viduryje. Ordino XIII a. šaltiniai aprašo jau 9 kuršių žemes ir dėka archeologijos, istorijos bei lingvistikos duomenų mes jas galime pažymėti žemėlapyje. Tos žemės yra buvusios nevienodai didelės, nuo ~200 km2 (Pilsotas) iki beveik ~1500 km2 (Keklis). Didesnė jų dalis yra buvusi prie jūros, kitos atokiau nuo jos, bet susietos su pajūrio žemėmis sausumos ir vandens keliais. Mums svarbiausia būtų viena iš pajūrio kuršių žemių - Mėguva, su kurios praeitimi yra glaudžiai persipynusi ir pačios Palangos istorija.

 

Mėguva - kuršių žemė

Pajūrio žemė Mėguva, kurios plotas sudarė apie 500 km2 , tęsėsi palei jūrą apie 30 km. Šiaurės rytuose Mėguvą nuo kaimyninės Duvzarės žemės skyrė Šventosios vidurupis, o rytinė riba praėjo keleta kilometrų į rytus nuo Akmenos. Pietinis Mėguvos kraštas baigėsi įpiečiau Andulių. Mėguvą nuo kaimyninių žemių skyrė neapgyventos, miškingos ir pelkėtos arba smėlingos platumos. Šiaurės rytuose nuo Mėguvos iki kaimyninės Duvzarės žemės gyvenviečių Impilties ir Rucavos, buvo tik keli kilometrai per pelkėtus miškus. Pačiame pajūryje tarp šių žemių būta platesnio smėlynų ir pelkių ruožo. Panašūs, tai pelkėti, tai smėlingi, šilais apaugę plotai skyrė Mėguvą nuo įpiečiau buvusios Pilsoto žemės. Tiesa, prie Akmenos - Dangės vienos ir kitos žemių gyvenvietės buvo labai netoli viena nuo kitos.

Mėguvos geografinė aplinka didesne dalimi buvo suformuota jūros. Reljefe yra aiškiai pastebimi ruožai, lygiagretūs krantui. Už paplūdimio ir kauburiuoto kopų ruožo prasideda neplati Litorinos jūros terasinė lyguma - pradžioje vietomis papelkėjusi, toliau aukštesnė ir sausesnė užkopinė dubuma. Litorininėje lygumoje yra likę (anksčiau jų buvo daugiau) ir didesnių pelkių - viena jų daugiau kaip 5 km2 ploto ir 3-4 m gylio Pajūrio pelkė, kuri formavosi atsitraukiant Litorinos jūrai. Smėlinga kauburiuota Litorininė lyguma rytuose užsibaigia abraziniu klifu - buvusia kranto linija. Už jos tęsiasi Baltijos ledynuotojo ežero suplautas ruožas, kuriame vietomis žymus senojo kranto pylimas. Baltijos ledynuotojo ežero terasinė lyguma driekiasi į rytus iki pat Lazdininkų - Virkštininkų kalvų ruožo, kurį tirpdamas suformavo ledyno pakraštys. Šioje smėlingoje lygumoje vyrauja didelės lėkštos kalvos, besikeičiančios su įlomėmis. Tarp Palangos ir Šventosios Baltijos ledyninio ežero pakopoje guli pajūrio kelias iš Klaipėdos į Liepoją. Senųjų jūros krantų darinius galime rasti ir pačioje Palangoje. Litorinos kranto linijos terasą galime matyti Tiškevičiaus parke į pietus nuo Birutės kalno, o Baltijos ledynuotojo ežero pylimas šiandien dar atsekamas terasoje, esančioje vakariniame Vytauto gatvės pakraštyje ties parko šiltnamiais. Ši terasa yra apie 12 m aukščiau jūros lygio

Pelkės ir durpynai su nedidelėmis kalvelėmis tarp jų užėkė apie trečdalį viso Mėguvos ploto. Pajūrio zona iki Tenžės upės pasižymi labai prastais smėlingais dirvožemiais. Tenžės ir Akmenos upės teka plačiais ledyniniais slėniais, užliejamais pavasario potvynių. Žemė ten derlingesnė ir nuo seno buvo dirbama.

 

Mėguvos gyvenvietės

Mėguva pirmą kartą yra paminėta 1252 m. birželio 29 dokumente Negouwe vardu.Mėguvos vardo kalbininkai kol kas neišaiškino. Yra mėginama sosieti šios žemės vardą su vandenvardžiu Megs , Miegenė ir kt., o pastaruosius su žodžiu miega, kuris lietuviškai ir latviškai reiškia “užtvara grūdams, daržovėms supilti”, o taip pat, atrodo, ir “upės užtvara”.

Mėguvos gyvenvietės pirmą kartą yra išvardinamos 1253 m. Kuršo dalybų dokumentuose, ten jų paminėta vienuolika. Vieni XIII a. viduryje paminėti vietovardžiai yra lengvai atpažįstami, kitiems surasti vėlesnių laikų ir dabartinius atitikmenis yra nelengva, dar kitų vietos lieka nežinomos. 1253 m. balandžio 5 d. dokumente atskirų kuršių žemių gyvenvietės yra monimos trimis grupėmis, nes visas Kuršas buvo dalijamas trečdaliais. Dėl to kaskart yra minimos greta viena kitos buvusių gyvenviečių grupės. Šiuariausią Mėguvoje dalijamų žemių dalį sudarė Matwa ir Gourene (arba Gonrene); antron dalin pateko Nebarge, Laxdine (Lasdine), Aggemine (Aggenine). Pietinės žemių dalies gyvenvietės yra išvardijamos tokia seka: Palange (Palanghen), Maytenite (Maycinele), Caukas (Kaukis), Dwiristis (Dwiristen), Dupie. Kretinga - Cretyn (Creten) yra minima kaip “pilies apygarda”.

Šiaurinėje žemės dalyje buvusi Gourene yra dabartinė latvių Gaurė, esanti į vakarus nuo Šventosios upės. Vietovardis Matwa, kurio taip pat reikėtų ieškoti Latvijoje, šiandien dar nenustatytas. Tokie vietovardžiai kaip Palanga ir Kretinga išliko nepakitę. Nesunkiai perskaitoma ir lokalizuojama gyvenvietė Lasdine - dabartiniai Lazdininkai. Maytinite yra buvusi į pietryčius nuo Girkalių - tai dabar išnykęs Mantinėnų kaimas. Caukas arba Kaukis minėtame sąraše eina po Maytinite ir prieš Dwiristen (dabartinius Virštininkus), reiškia, jis turėjio būti tarp šių dviejų vietovių. Tokią situaciją atitinka nūnai jau nebežinomas greta Girkalių ir Ramučių kapinyno (ar kapinynų) buvęs Kiokių (Kiaken) kaimas. Dupie vietovę A. Nezabitauskas siūlė lokalizuoti ties Dupulčiais - apie 4 km į rytus nuo Kretingos. Tokia prielaida neprieštarauja 1253 m. dokumento logikai ir yra tikėtina. Aggemine A. Nezabitauskas teisingai tapatina su Akmenalės kaimu, esančiu per 8 km į rytus nuo Darbėnų. Šaltiniuose minima Nebargė - tai dabartinis Negarbos kaimas.

Reikia pasakyti, jog Mėguvos žemės senosios gyvenvietės ne visais atvejais yra atsekamos archeologiškai - greta kai kurių dokumentuose minimų vietų šiandien dar nėra aptikti archeologijos paminklai. Kita vertus, yra kapinynai, piliakalniai ir gyvenvietės, kuriuos tik sąlyginai galime skirti vienam ar kitam žinomam senajam kaimui, o kai kurie radiniai rodo buvus ir daugiau, gal mažiau svarbių ir todėl XIII a. viduryje nepaminėtų gyvenviečių. Taip atsitiko todėl, jog dalis senųjų gyvenviečių XIII a. jau buvo apleistos, arba sunykusios. Dėl to, kad ne visi dokumentuose paminėti kaimai turti atitikmenis archeologijoje, Mėguvos plotas nubrėžtas vien pagal archeologijos duomenis yra mažesnis nei buvo iš tikrųjų.

Mėguvos gyvenvietės, sprendžiant pagal dabar žinomus kapinynus, jų yra 21 ir devynis piliakalnius, buvo išsidėsčiusios gana tankiai - rečiau apgyventa buvusi jos šiaurinė dalis. Dėl to dauguma VIII - XIII a. Mėguvos gyvenviečių glaudžiasi prie šių upių. Kitos gyvenvietės yra buvusioos tarp pelkių, nežymiai banguotoje lygumoje, nuklotoje priemolio ir žvirgždo dirvožemiais, kurie jau tiko žemdirbystei. Akivaizdu, kad ankstyvųjų viduramžių žemdirbių gyvenviečių situaciją lėmė geografinė aplinka ir dirvožemių savybės.

Šimtmečiams bėgant gyvenviečių skaičius Mėguvos žemėje keitėsi. Gyvenviečių daugėjo pradedant VIII a. iki pat XII a. Daugiausia gyvenviečių būta XI - XII a. Pradedant XII a. antrąja puse Mėguvos žemėje apgyventų vietų sumažėjo. Palyginti, mažas jų skaičius XIII a liudytų, jog tuo metu žemė buvo jau gerokai aptuštėjusi. Mažėjant kaimų ir pilių galėjo sumažėti ir žemės teritorija. Gyventojų skaičius vienu metu Mėguvoje, įvairiai skaičiuojant, neturėjo viršyti kokių 3000.

Tarp atskirų Mėguvos gyvenviečių yra buvę nuo 1 iki 5 km atstumai. Daug kaimų vorele buvo išsidėstę palei Akmeną, o žemės centrinėje dalyje to paties laikotarpio paminklai sudaro lyg ir nedidelius lizdus. Dažnai gyvenvietės grupavosi po kelias. Tokios grupės rodfo buvus svarbesnius centrus. Vienas tokių buvo Nebarge. Prie Negarbos - Jazdų piliakalnio su galingo gynybinio pylimo liekanomis, yra žinomas to paties pavadinimo X-XII a. kapinynas, o 2,5 km spinduliu dar trys kapinynai: Dimitravas, Rūdaičiai, Žibininkai.

Kitas aiškus kompleksas buvo prie Akmenos, ties jos ir Tenžės santaka. Kairiame Akmenos krante, prie Kapupio, yra Perkūnkalniu vadintas Andulių piliakalnis su didele gyvenviete ir dviem kapinynais netoliese. Reikėtų pritarti I. Jablonskio išsakytai nuomonei, kad čia yra stovėjusi Kretingos pilis, kurią 1263 m. sunaikino kryžiuočiai. Kretingos centro svarbą ankstyvojoje istorijoje atspindi tradicija skirti ją (“Grotingą”) prie žymiausių to meto centrų, kur esą buvusi skandinavų gyvenvietė. Šiauriniame žemės krašte savo turtingumu išsiskiria Lazdininkų kapinynas, netoli kurio dunkso Joskaudų piliakalnis.

Mėguvos žemėje artimesnes gyvenvietes ir svarbesnius centrus jungė pastovūs keliai. Vienas jų iš Palangos per Virštininkus ir Girkalius (Kaukis, Maytinite) tiesėsi į Andulių centrą, o iš ten paupiu ir Akmenos - Dangės upe į kaimyninį Pilsotą. Iš Andulių kitas kelias ėjo į šiaurę ir per gyvenvietę dabartinėje Kretingoje, per Kurmaičius (ten buvo rastas iki šiol neišlikęs didelis arabiškų monetų lobis ). Genčus, Kašučius, Aggemine perkirtęs dykrą galėjo vesti į netolimą Keklio žemės Imbarę. Kita šio kelio atkarpa galėjo siekti Lazdininkus ir šiauriausias Mėguvos gyvenvietes Gaurę ir Matvą, iš kurių neilgas kelias bebuvo iki kaimyninės Duvzarės žemės pilies ir gyvenvietės Impiltyje. Iš Palangos šiaurinė Mėguvos dalis ir kaimyninės žemės buvo pasiekiamos per Negarbos centrą, Lazdininkus, taip pat pajūriu, kur gyvenvietės neminimos ir archeologiniai paminklai nežinomi.Žemės viduje, be abejo, pynėsi ir kiti, menkesnės reikšmės keleliai, kurie keitėsi priklausomai nuo gyvenviečių iškilimo ar smukimo. didžiausios reikšmės formuojantis svarbesniems ir tranzitiniams prekybos keliams turėjo geriausiai ištirtas ir svarbus Palangos kompleksas.

 

SANTRUPOS

ATL - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.

CVKIA - TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas

LEK - Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch

MRGD archyvas - Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas

MADA - Mokslų akademijos darbai

PRPI - Paminklų restauravimo-projektavimo institutas

PSRL - Polnoje sobranije russkich letopisej