-
- Birutės alkas -
paleoastronominė observatorija
-
Kuršių gyvenamosios vietos
kompleksą dažniausiai sudarė pilis, viena ar kelios
gyvenvietės ir alkvietė. Archeologai žino nemažai
pavyzdžių iš baltų žemių kai alkvietės buvo
įrengiamos pačiuose piliakalniuose. Atskirai įrengti
alkai dažniausiai būdavo kalvų, ežerų ar upių
pakrančių kyšuliuose, pusiasaliuose, nuošalesnės prie
vandens esančiose vietose. Šalia Eketės piliakalnio
(Klaipėdos apylinkės) , gyvenvietės pakraštyje, yra
buvęs alkas, įrengtas didelėje apskritoje kalvoje.
Šventvietės būdavo ir šalia labai nedidelių
pilaičių bei gyvenviečių. Purmaliuose prie Klaipėdos,
Purmalio ir Dangės upių santakoje, yra išlikęs alkas,
kuriame tebeguli apdirbti akmenys. Jie stovėjo taip, kad
būtų galima stebėti Saulę rytiniame Dangaus skliaute.
Alkvietė buvo naudota vikingų laikais. Suardyto alko
pastatyto iš didelių akmenų pėdsakai buvo aptikti
Kretingos miesto centre. Labai įdomi šventvietė yra
buvusi šalia Imbarės piliakalnio, išliko žinių apie
akmenų įrenginį buvusį ant Gondingos alkos kalno.
Alkai, šventvietės buvo
vietos, kur žmonės derindavo savo būtį su kosmosu,
bendraudavo su dievais, susisiekdavo su mirusiųjų
pasauliu. Bendravimas su dievais buvo neatsiejamas nuo
gamtos reiškinių, visų pirma šviesulių - Saulės ir
Mėnulio stebėjimų ir kalendorinio pobūdžio
pranašysčių.
Birutės kalne pilis ir
alkas yra buvę dar X-XIII amžiais. Sprendžiant iš
tyrinėtų liekanų, jis buvo panašus į iškasinėtą
vėlesnį. Nedidelę aikštelę juosė pylimų, atvirų į
vakarus, puslankis. Ant jų irgi turėjo būti stulpai,
kurių pėdsakus palaidojo laikas. Daug daugiau žinome
apie XIV a. - XV a. pradžios Birutės šventvietę,
kurioje kaip pasakojama žmonėse ir senovės istorikų
raštuose, šventą ugnį kūrenusi vaidilutė Birutė,
kunigaikščio Kęstučio žmona ir Vytauto motina.
Birutės vardu kalnas buvo vadinamas jau XVI amžiuje.
Apie tai ,kad šventąja Birutę laikė vietiniai žmonės
dar prieš ją paimant Kęstučiui į žmonas, rašoma
įvairiose kronikose. Kronikininkas M. Strijkovskis prieš
1582 m. išleisdamas savo kroniką, pats lankėsi
Palangoje ir patyrė, jog žemaičiai ir kuršiai tą
kalną vadino šventos Birutės kalnu. Vėlyvesniuose
šaltiniuose šis kalnas ne visada vadintas Birutės
vardu. Apie 1641 m. sudarytame plane Birutės kalnas yra
užrašytas “Palangos kalno” (Polangscher Berg) vardu.
Kalno aikštelėje virš
XIII - XIV a. sutvirtinimų vėjas jau spėjo sunešti nuo
30 cm iki 1 m storio smėlio sluoksnio klodą, kai senieji
pylimai buvo dar kartą pertvarkyti ir panaudoti
paskutinį sykį. Įvairiame gylyje buvo rastas tamsus
sluoksniukas su angliukais ir perpuvusia mediena. Jis
rodė, kad senaji kalno aikštelė buvo sumažinta ir
pietiniame jos krašte supiltas naujas smėlio pylimas.
Iš šiaurės ir rytų aikštelę juosę pylimai išliko
mažai pasikeitę. Jie buvo iki 2 m aukščio ir pasaga
juosė ovalią 16 x 13m dydžio aikštelę, atvirą į
jūros pusę. Pietrytiniame krašte yra buvęs takas,
kuris nuo kalno leidosi šlaitu žemyn. Kaip ir pirma,
rytuose pylimas buvo aukščiausias. Visu jo perimetru
vidinėje pusėje, arčiau viršaus, buvo iki 1 m gylio
smėlin sukasti lapuočių ir spygliuočių medžių
stulpai - jų rasta vienuolika. Devyni stulpai buvo
netašyti, 16 - 28 cm skersmens, o du kraštiniai,
stovėję pietiniame ir šiauriniame rage, buvo tašyti,
stačiakampio pjūvio. Visi stulpai, išskyrus vieną,
buvo įkasti apvaliose 0,6 - 0,7 m skersmens duobėse, tik
vienas buvęs pylimo šiauriniame rage, buvęs įkastas ne
duobėje, bet griovelyje. Stulpai stovėjo ne pačiame
pylimų viršuje, bet šiek tiek žemiau jo šlaite į
vidaus pusę. Jie buvo sukasti nevienodais tarpais.
Rytiniame pylimo šlaite keturi stulpai buvo sukasti
poromis, spėjama, kad dar viena stulpų pora turėtų
būti po koplyčios pamatais. Suporuoti stulpai sudarė
1,75 x 8,5 m dydžio statinį be sienų. Ant sluoksnio
viršaus tarp ir šalia stulpų, išilgai šio statinio,
gulėjo sudegusių rąstelių ir tašų liekanos. Ta
rodė, jog šis statinys turėjo arba stogą, arba
aukščiau nuo žemės pakeltą platformą. Vienas stulpas
rastas išvirtęs nuslenkant pietvakariniam aikštelės
kraštui - išliko 1,4 m ilgio jo dalis.
Pylimais apsuptoje
aikštelėje, dalinai ir pylimėlių šlaituose, buvo 0,3
- 1 m skersmerns laužaviečių. Aiškiai matėsi, jos jos
sluoksnio paviršiuje buvo kūrentos trumpai ir įvairiose
vietose, skirtingu metu. Laužavietėse buvo ir lapuočių
ir spygliuočių medžių anglių. Dauguma laužaviečių
telkėsi arčiau rytinio aikštelės krašto. Buvo keista,
jog sluoksnyje nepasisekė rasti jokių radinių.
Įrenginys XIV a. pabaiga - XV a. pradžia buvo datuotas
pagal sluoksnius, pagal medinių stulpų išlikimą - jie
dar nebuvo sunykę smėlyje, o tik pavirtę į raudonus
pūzrus. Šventykla galėjo būti sunaikinta netrukus po
1413 metų žemaičių krikšto*. Legendinį šio fakto
variantą pateikia J. Basanavičius: “Dar ant Birutos
kalno pas Palangą paliko lig trejų metų altorių
Praurimės, ugnies deivės, neišgriautą dėl to, jog
Biruta, moteris kunigaikščio Kęstučio, o motina
Vytauto, tuokart senatvėj čia gyveno ir lig pat smerčio
dievaičių garbinti nesiliovė. Lygiai dėl to, kad
žemdirbiams parodytų ir senąjį tikėjimą bent kiek
gerbiąs, arba šienavojąs”.
Pasirodė, kad šis iš
pirmo žvilgsnio primityvus, įrenginys buvo fantastiškas
senųjų palangiškių atradimas. Už tariamai paprastų
smėlio pylimų ir medžio stulpų slėpėsi šimtametė
palangiškių astronominė patirtis. Nevienodais tarpais
sukasti stulpai sudarė labai sudėtingą įrenginų
skirtą Dangaus šviesuliams stebėti.
Birutės kalno statinio iki
šiol nežinota paskirtis - astronominiai stebėjimai-
abejonių nekelia dėl labai tiksliai sutampančių
azimutų, rodančių atitinkamas Saulės ir Mėnulio
padėtis - paklaida yra vos apie 10 - ir todėl, kad
stulpų ratas sudaro vientisą abiejų šviesulių
stebėjimo sistemą. Tyrinėjimų metu buvo gautas dar
vienas šios stulpų sistemos darnos įrodymas.
Pirmaisiais tyrimų metais buvo rasta tik 10 stulpų
pėdsakų. Tikrinant astronominio statinio hipotezę
trūko svarbiausio vasaros saulėgrįžos azimuto.
Išskaičiavus kur turėtų būti trūkstamas stulpas, jis
buvo atkastas po taku kaip tik tiksliai spėjamoje
vietoje.
Devyni stulpai sudaro 16 m
skersmens ratą, kurio centras yra aikštelės viduryje.
Šis centras vietoje nebuvo niekaip neišskirtas - jis
nustatomas tik matuojant. Du ratui priklausantys ir dar du
kiti stulpai sudaro minėto statinio konstrukcijas rytinio
pylimo šlaite. Dar vienas stulpas yra į rytus nuo
statinio vidurinių stulpų, aukštesnėje ir platesnėje
pylimo dalyje. Trys pastarieji stulpai ir žymi per
menamą centrą einančią šventyklos ašį. Du
stulpeliai, iš esačių rate, yra orientuoti tiksliai
šiaurės - pietų kryptimi. Tai patikrinta kompasu,
tačiau šventyklos statytojai šiaurės - pietų
krypčiai nustatyti žinojo kitą, taip vadinamą gnomono
metodą. Šventyklos geometrinės ašies ir šiaurės -
pietų linijos kertasi beveik rato centre. Ašies azimutas
išmatuotas nuo pietų krypties, yra 112,50. Apie tai, kad
stulpai buvo sukasami atitinkamose, iš anksto nustatytose
vietose ir kad juos statant buvo siekiama tikslumo, rodo
ovalios stulpų duobės ir vienas griovelyje įkastas
stulpas - jie prieš užkasant, buvo stumdomi.
Tiriant stulpų sistemos
paskirtį, stulpavietės brėžinyje buvo sujungtos po dvi
tiesėmis ir jų azimutai palyginti su Mėnulio ir Saulės
laidos padėtimis horizonte Palangos platumoje (550 55’).
Pylimo, juosusio aikštelę, forma yra idealiai paranki
kaip tik laidos stebėjimams. Tekančius šviesulius
matyti trukdytų pylimai ir miškingas rytų horizontas.
Kaip buvo atliekami
stebėjimai Birutės kalno šventykloje? Pradžioje
manyta, kad stebima turėjo būti per atitinkamų stulpų
nusmailintas viršūnes, atsistojus vienoje ar kitoje
vietoje už stulpų. Toks stebėjimo būdas atrodė visai
tikėtinas, nors ir nevisada patogus. Architekto Sauliaus
Manomaičio didelis ant pajūrio kopos pastatytas Birutės
kalno alkvietės maketas parodė, jog galėjo būti dar ir
kitaip. Pasirodė, jog stebėti šviesulių laidą
atitinkamame taške ir nustatyti tuo būdu atėjus
atitinkamą kalendorinių švenčių ar apeigų dieną,
buvo galima iš bet kurios šventyklos vietos.
Eksperimentai parodė,kad svarbiausius dangaus šviesulių
kelio per metus taškus labai aiškiai ir tiksliai atžymi
stulpų šešėliai. Saulei leidžiantis jūron, ilgi
stulpų šešėliai nutįsta per šventyklos aikštelę ir
pylimus ir tokiu būdu sujungia atitinkamus stulpus.
Stebima, matyti, buvo abiem būdais, priklausomai nuo oro
sąlygų. Šventyklos maketas netikėtai atskleidė dar
vieną paslaptį. Pasirodė, kad žmogaus balsas,
sklindantis iš vietos aikštelės centre, smėlio pylimų
yra labai sustiprinamas. Viduryje aikštelės, kitiems
nepažymėtoje, bet jam gerai žinomoje vietoje stovėdavo
ir bylodavo pats žynys. Jis galėjo kalbėti ir nuo
pakylos, kuri buvo pylimų rytiniame pakraštyje.
Mėnuliui ir Saulei stebėti
ne visuomet tarnavo tie patys stulpai. Pagrindinis stulpas
į kurį susibėgdavo šešėliai metami Mėnulio, kai jis
atsdidurdavo Metono ciklo kraštiniuose azimutuose buvo
stulpas pagrindiniame rate ir šventyklos ašyje. Mėnulis
per gana trumpą laiką, per 29,5 paros, pakartoja savo
kelią dangaus skliaute, todėl patogiau jį buvo sekti
iš vienos vietos. Pagrindines Saulės laidos vietas
nustatant jis mažai tarnavo. Pagrindiniams šventykloje
stebėtiems azimutams, o būtent “ašinei” krypčiai
(112,50) ir Saulės laidos per vasaros saulėgrįžą
(1370) buvo naudojamas atskirai aukščiau ant rytinio
pylimėlio stovėjęs stulpas. Įdomu, kad Birutės kalne
nėra stulpų, kuriais galima būtų nustatyti Saulės
laidą lygiadieniais, kuomet ji leidžiasi tiksliai
vakaruose.
Smalsesniam skaitytojui
turbūt, norėtusi paklausti, kaip senieji palangiškiai
pastatė tokią astronominę observatoriją? Atrodytų,
jog tam reikia šioje vietoje stebėti šviesulius visus
metus ir atitinkamomis dienomis ir žymėti jų padėtį
stulpais. S. Manomaitis dar kartą patyrinėjęs
šventyklos proporcijas ir atstumus tarp stulpų,
nusprendė, jog šią, ar kitą panašią šventyklą
baltai senovėje galėjo pasistatyti per vieną dieną.
Pasirodė, jog atstumai tarp stulpų ir laikotarpiai,
kuriuos sudaro per gretimus stulpus fiksuojamos datos
tarpusavyje rišasi. Aproksimavęs tuos laiko intervalus
tyrinėtojas pasiūlė proporcingą jiems skaičių seką,
kurią pavadino Alkos kodu * Žinant tokią “magiškų”
skaičių eilę, stulpus šventykloje galima tiksliai
sukasti per vieną dieną. Tą dieną reikia žinoti iš
anksto - tai birželio 22 , lygiadienis, švenčiamas kaip
Joninės.
Datos nustatomos Birutės
kalno žynių buvo susijusios su atitinkamomis
kalendorinėmis šventėmis, per kurias būdavo garbinami
atitinkami dievai ar dievybės. Tiesa, pasirodė, kad yra
datos kelių dienų intervale, kurias galėjo nustatyti
stebint ne vieną , o keletą porų stulpų - kurie
stulpai buvo iš tikro tam panaudoti, atsakyti sunku.
Stebėtas datas, jų ryšį su stulpais ir su tomis
kalendorinėmis šventėmis susijusius dievus ar dievybes
vaizdžiai parodo brėžinys.
Kiekvienoje bent kiek
žymesnėje šventykloje galėjo būti garbinami įvairūs
dievai, tačiau jų tarpe vienas turėjo būti
viršiausias. Svarbiausio dievo garbinimo dienos turėjo
būti ir visos žemės ir net kelių žemių šventės.
Tai ką žinome apie Palangą, įrodo Birutės kalno
šventyklą buvus labai svarbia. Kieno tai buvo
šventykla, kuršių ar žemaičių, o gal ir vienų, ir
kitų? Koks dievas čia buvo svarbiausias? Mano nuomone,
atsakius į antrą klausimą, rasime atsaką ir į
pirmąjį.
Istorinėje raštijoje
dažnai nurodoma Birutės šventykloje garbinus ugnies
deivę Praurimę , tačiau ši deivė yra tariama,
greičiausiai Teodoro Narbuto išgalvota.
Dabar bandykime šias
kuklias žinias sutikrinti su tuomi, ką byloja patys
stulpai Birutės kalnelyje. Praurimės garbinimo žymių
paieškas turime atmesti. Su Perkūnu, svarbiausiu
daugelio baltų genčių dievu, gali būti siejamos net
kelios datos fiksuotos Birutės kalno šventykloje:
gegužės 8, birželio 22, rugsėjo 22, spalio 1-5. Nė
viena iš šių datų alkvietėje nėra kaip nors
išryškinta, išskyrus birželio 22 d., tačiau Perkūno
garbinimas tą dieną yra tik antraeilių ritualų tarpe.
Perkūno kultas Birutės kalno sistemoje, tuo būdu,
neturėtų aiškesnės išraiškos.
Kitaip yra su balandžio 23
data, kurią ryškiai brėžia pagrindinė šventyklos
ašis. Jai simetriška diena yra rugpjūčio 22. Lietuvių
papročiuose balandžio 23 yra žinoma kaip Jorės,
krikščioniškų Jurginių plačiai pažymima šventė.
Pagoniškasis Jurgis tai Ganyklis - gyvulių ir jų
augintojų globėjas. Kadangi šv. Jurgiui priklausė ir
audros debesis tvarkyti, jį garbinę ir žvejai. Latviai
tą dieną minėdavo ne tik šv. Jurgį, bet ir Ūsinį
(Ūsinš) - Saulės žirgų važiuotoją. Du dievo Ūsinio
žirgai yra įkinkyti į Saulės ratus.
Mums, betgi, svarbiausiu yra
šv. Jurgio - Jorės personažas. A. J. Greimas šv.
Jurgį yra linkęs retrospektyviai identifikuoti su
pagoniškuoju Perkūnu ir Pergrubiu, tačiau vakarų
baltų mitologijoje Jorė yra labai dažnai siejamas su
Patrimpu, Natrimpu, Antrimpu arba Trimpu. Patrimpas,
žinia, yra vienu iš trijų svarbiausių vakarų baltų
dievų, siejamas su gamtos atgimimu, pavasariu. Jam yra
priskiriama žemės ir vandens sfera. Antrimpas jau
laikomas grynai jūros vandenų dievu. Be abejo, Antrimpas
turėjo būti garbinamas ne žemaičių, bet kuršių.
Šis dievų, garbintų vienu ir tuo pačiu metu, vardų
panašumas ir jų funkcijų daugialypumas yra atsiradęs
dėl skirtinguose regionuose dievams priskiriamų
skirtingų bruožų ir vaidmens. Kaip tik dėl to Birutės
kalno šventykla buvo artima ir Palangos kuršiams -
jūreiviams ir žvejams, ir žemdirbiams, ir atėjusiems
žemaičiams. Vieniems tai buvo jūrų dievo Antrimpo,
kitiems - Patrimpo - Jorės, kaip gyvulių augintojų,
ganiavos dievo šventykla. Tokiu būdu Palangoje
susiderino dvi pasaulėžiūros, viena vakarų baltų,
orientuotų labiau į jūrą ir žemaitiška, orientuota
į žemdirbystę. Šios dvi pasaulėžiūros sukasi apie
pagrindinę Birutės šventyklos ašį, orientuotą į
Saulės laidą balandžio 23 dieną. Palangos šventyklą,
svarbia visiems baltams galėjo padaryti ir Birutės
vardas. Birutės šventyklos vaidmens transformacijos
finalu gali būti laikytina legendinė žinia apie tai,
jog: “ Garsingą stabą, pas Palangą ant kalno kada
kuomet buvusį, didis kunigaikštis Gediminas nuveždino
į Lietuvą ir parioglino visų vyriausioj Vilniaus
žinyčioj”. Kaip žinoma, Vilniaus šventykla yra
siejama su Perkūno kultu. Perkūno kultas vakariniams
baltams nebuvo būdingas, bet šis dievas plačiai buvo
garbintas tarp rytų baltų. N. Vėliaus nuomone,
apskritai, suklestėjus Lietuvos valdovų svarbiausiems
centrams, atsirado tendencija perkelti svarbiausius baltų
kulto centrus, tradiciškai buvusius prie jūros, į
sostapilius. Vėliau jau ir Palangos šventykla siejama su
Perkūnu. XVI a. žemaičiams atkritus nuo
krikščionybės, “ ... ant Birutės kalno pas Palangą
apent pradėjo aukas, arba apieras, dievui Perkūnui
deginti...”.
Įdomi yra žinia apie
Birutės kalne buvusį stabą. Jos apskritai patikrinti
negalime, nerasta jokio stabo pėdsakų ir kasinėjant,
tiesa sakant, tų stabų buvo keliolika. Jei to stabo
Birutės kalno šventykloje būta, tai jis galėjo
įkūnyti Antrimpą - Patrimpą - Pergrubį(?). Šių
dievų pavidalu personifikuotas stulpas galėjo stovėti
pagrindinėje šventyklos ašyje, rytinio pylimo šlaite.
Pajūrio baltai turėjo ir
kitų dievų: Bardoaitį (arba Gardoaetas) ir Bangpūtį.
Šis pastarasis dar buvo vadintas Vėjopačiu, Banguliu,
Bangų dievaičiu. Seniausi pasakojimai jį identifikuoja
su milžinu, gyvenusiu jūros dugne. Pavasarį, atrodo
gegužės 8 dieną, buvo pagerbiamas Žvaigždikis . Su
Žvaigždikiu siejasi Šiaurinė žvaigždė, dar vadinta
Marių žvaigžde, Jūreivių žvaigžde, Jūražvaigžde.
Atskirai paminėtinas Dievaitis Mėnulis. Pajūryje jis
buvo garbintas Deuoičio vardu. Jis, kaip ir Saulė,
išplaukia iš vandenų. Dievaitis Mėnulis gimęs rago
(sausio) mėnesyje ir apreiškia metų pradžią, jis
vaizduotas dviveide arba keturveide būtybe. Archaiškas
Mėnulio vaizdinys yra Lela Menelia - moteriškasis
Mėnulis- valdžiusi naktį ir matavusi laiką. Jūroje
gyvenusi Mėnulio permainų deivė Varūna (?), kuri
buvusi ir Bangpūčio motina. Mėnulio kultas Birutės
kalno šventykloje yra labai ryškus matyti dėl jo, kaip
laiko matuotojo, funkcijų. Pajūrio kuršiams Mėnulis
turėjo būti svarbus ir kaip oro bei vėjų permainų
pranašautojas.
Kuršiai plaukiodami
jūromis sutikdavo jūrų dvasią, kuri būdavo
įsivaizduojama moterimi su žuvies uodega, su anties ar
žąsies kojomis. Birutės kalno gyvenvietės pastate buvo
rastas amuletas - iš plokščio smiltainio padaryta
anties galvutė. Šis radinys gali sietis su su jūros
dvasiomis, galbūt ir su vandens paukščio, kaip pasaulio
kūrėjo įvaizdžiu* .. Gintaro rūmuose jūros
dugne yra gyvenusi ne tik Jūratė, pikta jūros deivė,
bet ir kita, žmones skandinanti, dievybė su moters
veidu, vadinta Grauduše.
Gyvųjų ir mirusiųjų
pasaulis senųjų baltų pasaulėžiūroje yra panašūs,
ir kuo giliau grimstame į laiko gelmes, tuo šis
skirtumas yra mažesnis. Tokio gyvųjų ir mirusiųjų
pasaulio suvokimo atspindžiai yra ir senųjų
palangiškių kultūroje. Tai yra žymu vietos
gyvenvietėms ir kapams parinkime - ir vierni ir kiti yra
kalvelėse prie vandens, arba apsupti vandeniu. Gyvųjų
ir mirusiųjų vietas Palangoje, kaip ir kitur, skiria
vanduo - nemažos pelkės. Palangoje kuršių kapinynui
vieta buvo parinkta pailgoje, pelkių apsuptoje kalvoje.
Kapų ryšys su vandeniu, atspindintis požiūrį į
mirusiųjų buveinę, yra čia labai aiškus. Seniausi
griautiniai VIII - amžių kapai yra ne kalvelės
viršuje, o jos pakraščiuose, prie vandens. Tokie
dalykai pastebėti ir kituose Mėguvos kapinynuose:
Lazdininkuose, Kašučiuose. Rasta nemažai įrodymų,
teigiančių, kad pajūrio baltų genčių orientavimasis
į vandenis, kaip galimas pomirtinio pasaulio vietas, buvo
labai stiprus. Kitos vietos, kur vakarų baltai ptalpino
mirusiųjų pasaulį, buvo dykros skyrusios gentis ir
atskiras žemes. Šios dykros, vėlių buveinės, buvo
apgaubtos prietaringa pagarba, sakralizuotos, čia randama
daug alkviečių su mitolologiniais akmenimis, šiose
vietose yra šventieji miškeliai, šaltiniai ir net iki
šių dienų garbinamos “šventos ir stebuklingos vietos”.
Pajūrio kuršių pasaulėžiūroje jūra buvo susijusi su
vėlių buveine, arba keliu į ją. Laivu į mirusiųjų
karalystę nuplaukdavo Saulė, kai kurios upės (tokia
galėjo būti Šventoji) nešdavo į jūrą mirusiųjų
vėles, “jūrų” dugne buvo įsivaizduojamas
pomirtinis pasaulis.
Pajūrio kuršių
pasaulėžiūroje sakralizuotas jūros vaizdinys
nenublanko ir pradėjus deginti mirusiuosius. Įdomius
duomenis pateikia Mėguvos ir kaimyninių žemių
kapinynuose palaidotųjų orientavimas - pasirodo,
laidojimo kryptys yra labai įvairios ir tik Palangos bei
Lazdininkų kapuose visiškai vyravo paprotys mirusiuosius
laidoti galvomis į šiaurės vakarus. Degintų
mirusiųjų kapų duobės Palangoje dar labiau krypsta
vakarų, jūros pusėn. Didžioji dauguma Palangoje
ištirtų pastatų, o prie Birutės kalno visi, buvo
pastatyti pasaulio šalių kryptimis, o durys būdavo
vakaruose. Mėguvos žemės Palangos ir Kretingos
šventykluose šviesuliai buvo observuojami vakariniame
dangaus skliaute, tuo tarpu netoli Klaipėdos buvusi
Purmalių šventvietė buvo orientuota į rytinį dangaus
skliautą. Gentyse, kurios savo mirusius degino,
pomirtinio pasaulio vaizdinys būdavo vis labiau siejamas
su dangaus sfera, kuriai priklauso ir dangaus šviesuliai,
tuo pačiu metu nyko ir laidojimo - aukojimo ryšys su
vandeniu. Jis buvo naujai įprasminams ugnies ir vandens
priešprieša. Palangos šventykla yra jau vėliausiųjų
laikų pagoniškosios ideologijos, kurioje mirusiųjų
pasaulis yra siejamas su ugnimi, aukštuma, vandeniu ir
dangumi simbolis.
Savito palangiškių
tikėjimo bruožų įžiūrime ir jų namų, ir kapų
radiniuose. Birutės kalno gyvenvietė yra vienintelė
Lietuvoje tyrinėta, kur yra tiek daug radinių siejamų
su ypatingu buities sakralizavimu. Po visais molio
krosnių padais buvo rastos laužavietės, o jose apdegę
gintariukai, sulaužytos segės, peiliukai, verpsteliai,
galąstuvėliai ir, suprantama, puodų šukės. Tai yra ne
kas kita kaip namų ugniavietės šventinimo ritualo
atspindžiai. Šioje gyvenvietėje, kiekvieno pastato
dėmėje buvo rasta po vieną ar po kelis nedidelius, o
kartais ir visai miniatiūrinius, lipdytus ir blogai
išdegtus puodelius. Tokie puodeliai gyvenvietėse yra
neįprastas radinys - jų daug tik kuršių kapuose. Šie
miniatiūriniai indai, dar prieškario archeologų
pavadinti ašarinėmis, yra išimtinai siejami su
laidotuvių apeigomis - kaip įkapės dedamos mirusiems
šiems keliaujant į kitą pasaulį. Kartais tokiuose
puodeliuose pasitaiko daiktų, be to, manoma, kad į juos
buvo mirusiąjam kažkas įpilama ar įdedama. Tam pačiam
tikslui tarnavo ir geriamieji ragai, kurie kape neretai
randami pastatyti. Palangos kapinyno viename kape, kur
buvo palaidota motina ir jos dukrelė, prie galvų buvo
pastatytos net dvi poros geriamųjų ragų. Daugelyje
Birutės kalno pastatų buvo rasti “gintariukų lobiai”
- keliolika smulkių, visai nepanaudotinų jokiai
pramonei, natūralių gintariukų krūvelės. Gintariukai
yra buvę supilti į kažkokius maišelius. Gal šie “lobiai”
turėjo apginti namo gyventojus nuo piktų dvasių? Atrodo
taip tikrai buvus. Senųjų palangiškių moterų kapuose,
bet ne visuose, o ypač svarbiuose ir turtinguose,
pasitaikė gintariniai verpsteliai padėti prie galvų,
juostų audimo įrankių miniatiūrinės imitacijos,
gintariniai šukelių pavidalo kabučiai. Lazdininkų
kapinyne aptiktas iš vieno gintaro gabalo išskobtas
ritualinis kaušelis su vandens paukščio galvos pavidalo
koteliu. Netenka abejoti, kad šie radiniai rodo ypatingą
gintaro maginę ir ritualinę reikšmę pajūrio
gyventojų visuomenėje. Šia prasme nepaprastas yra
Naglio kalno XVI ar XVII a. vyro kapo radinys. Jame rastas
medžiaginis kapšelis su smulkiais gintaro gabaliukais -
visai tokie pat buvo rasti ir Birutės kalno papėdės
gyvenvietėje. Gintaras savo magine prasme buvo
reikalingas visiems, ir gyviems ir mirusiems. Moterims į
kapus dėdavo gintarinius darbo įrankių pakaitalus, o
vyrai nuo pikto savo namus ir vėles , matyti, apsaugodavo
į audinio ar odos kapšelį suglobtais smulkiais
gintariukais.
Taigi, palangiškių
sąmonėje gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis buvo labai
artimi. Dėl to gyvenvietėje prie Birutės kalno vietos
rado ne tik prekiautojai, bet ir žmonės, matyti, artimai
susiję su tarnavimu dievams - tarpininkai tarp gyvųjų
ir mirusųjų, žyniai, svarbiausių švenčių ir
įvykių skelbėjai bei pranašautojai. Tarnavimas dievams
ir prekyba ankstyvaisiais viduramžiais nebuvo priešiški
dalykai - yra žinoma, kad prekyba užsiiminėjo ir
pagoniškieji kunigai - tai minėjo XII a.trečiame
dešimtmetyje Otto von Bamberg rašydamas apie vakarų
slavų prekybinį centrą Štetiną (Szczcetin).
Grįžkime prie XIV - XV a.
palangiškių. Kapai žmonių, kurie per pagoniškąsiais
šventes rinkdavosi Birutės kalne dar neatrasti.
Paskutiniai žmonių Birutės kalno gyvenvietėje
pėdsakai yra datuojami maždaug XIVa. viduriu. Po to buvo
gyventa, atrodo, tik pietinėj gyvenvietėje. Nedidelė
kuršių bendruomenė gyvenusi dabartinės Palangos
pietinėje dalyje XV - XVI a. pradžioje dar išlaikė
daugelį jų protėviams būdingų tradicijų. Tą rodo
per 50 kapų rastų Žemaičių kalnelyje. Ten palaidoti
ir vyrai, ir moterys , ir vaikai. Beveik visuose kapuose
buvo rastos įvairios aprangos detalės, o kai kuriuose ir
specialiai įdėtos įkapės. Moterų ir mergaičių
kapuose rasti peiliukai, žiedai, segės, rečiau
auskarai. Viena moteris buvo palaidota apgobta ilga
raštuota vilnone skara, papuošta žalvarinių tūtelių
kutais. Keli vyrai buvo palaidoti kaip kariai: sujuosti
diržais, su peiliukais, skiltuvais, titnagais. Vienam,
dar nesenam vyrui, matyti, bendruomenės vadui, kapan buvo
įdėti net 22 daiktai, tarp jų kovos peilis, ietis,
kirvis, skustuvas, ant rankų sumauti net keli žiedai -
vienas sidabrinis, kapšelyje prie diržo rastos monetos.
Pinigėliai buvo ir kituose kapuose. Monetos ir kiti
radiniai gerai rodo palangiškių vietą tarp dviejų
pasaulių, senojo baltiškojo pagoniškojo ir
krikščioniškosios viduramžių Europos. Pats laidojimo
būdas, kai kapan papildomai dedami ginklai, papuošalai,
monetos rodo dar pagoniškąsias tradicijas. Žemaičių
kalnelio viename moters kape rastas virš karsto padėtas
miniatiūrinis peiliukas iš juostų audimo įrankių
komplektėlio, kitai moteriai ant užmerktos akies buvęs
padėtas mėlyno stiklo karoliukas, vaiko kape rastas
amuletas iš meškos(?) nago, kitur įdėtas verpstelis.
To meto palangiškius jau buvo paveikusi krikščionybė -
be tradicinės formos kuršiškų segių viena buvo ir
įrašu “AVE MARIA”. Dalis kapuose rastų monetų buvo
kaldintos Vokiečių ordino, kitos Lietuvos Didžiųjų
kunigaikščių.
Pagonybės tradicijos XVI
amžiuje pajūryje vėl subujojo. S. Daukanto liudijimu
“buvusi Palangos girėse Ginčio žinyčia, nuo jos
paskuojo kūrėjų kūrėjo vadinama ant Kuršo rubežiu,
kurią, slapta didžiai vėlai jau krikščionimis būdami
dar lankiusys žemaičiai, parusėnai ir žemgaliai, arba
kuržeminynkai,... bet 1700 išvertę ją žuvėdrai”.
Kur tiksliau buvo ši šventykla nepasakyta ir sieti ją
su Naglio kalnu prie Palangos gal būtų per drąsu. Gal
kartais jos reikėtų ieškoti Mėguvos žemės
šiaurinėje dalyje netoli Genčų (Kurmaičių apyl.)?
Naglio kalno kasinėjimai
parodė, jog vėlesnių laikų pagoniškoji šventvietė
galėjusi būti ir čia. Kalnas, taip pat yra senosios
jūrinės terasos kopa. Kalnelis nėra aukštas - vos apie
7 m aukščio nuo papėdės. Jis senovėje vadintas
Olandų kepure, nes jūreiviams tarnavęs geru orientyru.
Šalia yra buvusi žvejų gyvenvietė Senasis uostas. Yra
manoma, kad greta stovėjo ir senoji Palanga. Senieji
palangiškiai kalnelį vadino Žuvėdrų (švedų) kapais
arba Kapų kalnu. Seneliai pasakoję, kad kalne būdavo
laidojami nekrikštyti kūdikiai, skenduoliai,
savižudžiai ir smurto mirtimi mirę Dėl to kalnas
vadintas “naglos mirties kalnu”, vėliau - Naglio
kalnu. Naglio kalno vardas kartais kildinimas iš vokiško
žodžio Negeln - vinys - ten esą švedai vinis dirbę*.
Legendose kalbama čia esant milžino Naglio kapą, kurė
supylė jo žmona Brukšva, iš jos ašarų prasidėjęs
pro šalį tekantis upelis .
Naglio kalnas senovėje yra
buvęs aukščiau iškilęs, nes jo papėdėje rasti iki
1,5 m storiu supustyti smėlio klodai ir nedidelės kopos
sudarančios pylimėlius kalno papėdėje. Kalnas nuo seno
buvęs apaugęs pušimis, kurių daugumą iškirto pirmojo
pasaulinio karo metais. Tuo metu buvo nukastas ir
šiaurinis kalnelio šlaitas. Karo padariniai dar ir dabar
ryškūs - smarkiai nuniokota apkasais ir duobėmis kalno
aikštelė ir šlaitai. Nuo iškirstų pušų kelmų liko
daug duobių. Palangiškių pasakojimu kai kurios duobės
paliktos nesėkmingai ieškant užkastų lobių. Kalno
aikštelė šiuo metu yra apie 25x15 m dydžio, ištįsusi
vakarų-rytų kryptimi.
Kasinėjimų metu be kapų
kalne buvo rasti du suardyti kultūriniai sluoksniai. Jie
buvo labai panašūs - abu žymėjo supuvusio humuso ploni
sluoksneliai su angliukais. Pastebimai daugiau anglių, ir
net kelios laužavietės buvo rastos seniausiame
sluoksnyje, 0,8-2 m gylyje. Jokių radinių sluoksniuose
nebuvo. Tie Naglio kalno sluoksniukai buvo tokie pat kaip
ir šventyklos sluoksnis Birutės kalne. Dėl to manoma,
kad Naglio kalnas taip pat yra buvęs šventviete. Ji
buvusi apleista, o po kiek laiko vėl atnaujinta. Tuo metu
kalno aikštelė buvo mažesnė ir kitokios formos.
Pagoniškas apeigas palangiškiai galėjo atlikinėti
Naglio kalne po to kai buvo apleistas Birutės kalnas. Yra
žinoma, jog jezuitai 1613-1614 m. vizitavę pajūrį,
čia rado pagonis, dar savo dievus begarbinančius. Tuo
metu palangiškiai Naglio kalne dievų jau nebegarbino -
ugnies išgrynintame kalnelyje apie XVI a. vidurį
Senosios Palangos gyventojai pradėjo laidoti savo
mirusiuosius.
Kalne atkasti 32 XVI - XVII
ir XVIII - XIX a. kapai. Vėlyvieji kapai buvo minėtų
nekrikštytų kūdikių ir kitų neaiškiomis
aplinkybėmis mirusių žmonių. Senieji kapai mums yra
įdomūs tuom, kad juose dar rusena pagonybės dvasia.
Mirusieji gulėjo mediniuose karstuose, sukaltuose
vinimis. Moterys buvo laidotos sujuostos odiniais
žalvario sagutėmis puoštais dirželiais, su peiliukais,
segėmis, žiedais ant rankų. Labai rūpestingai į
pomirtinį pasaulį buvo išlydėta 6-7 metų mergaitė.
Mirusioji buvo aprengta drabužiu, kairiame šone susegtu
dviem segėm ir sujuostu dirželiu, padabintu
kniedelėmis. Ant kaklo pakabintas apskritas alavinis
kabutis , ant kairės rankos piršto užmautas žiedelis.
alia rankos kaulų rastas vilnonoų siūlų gniužulėlis
pervertas per suaugusio žmogaus signetinį žiedą. Šie
dažnai XVI XVII a. senkapiuose randami žiedai yra
vadinami signetiniais, nes juose, kaip ir žieduose -
antspauduose, būna įrėžti ženklai. Manoma, kad tai
yra šeimos ženklai, kai kurie iš jų turėjo ženklinti
ir labiau išskirtinę vietą visuomenėje. Panašus kaip
žieduose ženklas buvo įrėžtas peiliuko, rasto moters
kape, medinėse kriaunose. Įvairiais nuosavybės
ženklais Palangos apylinkių kuršiai žymėdavo savo
žemės ūkio padargus, žvejybos įrankius ir daiktus dar
ir XX amžiuje. Vieno vyro kape rastas 23 cm ilgio peilis,
ant rankos buvę du žiedai, vienas tarp jų signetinis.
Tarp kojų, aukščiau kairiojo kelio, buvo padėta
įkapė - medžiaginis kapšelis su smulkiais gintaro
gabalėliais.
Naglio kalno kapuose buvo
laidoti kuršiai - rastos vien tik jiems būdingos segės.
Viena jų buvo su susikabinusiomis pasisveikinimui
rankomis. Tokių segių ir žiedų Lietuvoje yra vos
kelios ir jos rastos tik kuršių žemėse, daugiau randa
latviai. Yra manoma, kad tokios segės ir žiedai -
krikščioniškų jungtuvių simbolis, XIV a. buvo
pradėti nešioti Anglijoje. Vienoje plokščioje
segelėje buvo įrašas iškraipyta lotynų kalba, kur
vienas žodis gali reikšti DOMINUS - Viešpats. XVI
antroje pusėje - XVII a. palangiškiai į kapus įdėdavo
ir monetų.
Naglio kalno kapinaitės
sunyko dėl to, kad šalia gyvenę žmonėįs persikėlė
atokiau, o gal todėl, kad kalnelyje pasidarė per
ankšta.Vieta, kur galėjo būti viena iš XVI a. Palangos
gyvenviečių, prieš 1937 m buvo užsodinta mišku.
Pagoniškosios tradicijos
Palangoje buvo labai gajos, ir joms išguiti buvo
pasinaudota šimtmetine tradicija apylinkių žmonėms ir
iš toliau atėjusiems rinktis prie Birutės kalno
balandžio 23 dieną Antrimpo - Jorės šventės švęsti.
Ant kalno pirmiausiai buvo pastatyta nedidelė medinė
bažnytėlė, pavadinta šv. Jurgio vardu. Šiai
sugriuvus, jos vietą užėmė medinė koplytėlė.
Pastarajai visai sunykus buvo pastatyta dabartinė
mūrinė koplyčia. Pirmosios bažnyčios ir medinės
koplyčios pėdsakai - geležinės vinys, plokščiųjų
čerpių nuolaužos buvo aptikta kasinėjimų metu šalia
dabartinės koplytėlės. Visi krikščioniški statiniai
yra buvę beveik toje pačioje vietoje ir visi jie yra
bene svarbiausioje senosios šventyklos vietoje - ten kur
buvo medinė pakyla prie rytinio pylimo.
Kurį laiką pagoniškosios
ir krikščioniškosios tradicijos Birutės kalno
garbinime buvo persipynusios. M. Strijkovskis rašė, kad
XVI a. Birutės kalną, tuo metu dar kaip šventą vietą
garbintą pagonių, lankydavo ir katalikų kunigas, kuris
čia iš švenčių ir aukų nemažai uždirbdavęs.
Bažnyčios triūsas nebuvo perniek - vėliau į Jurginių
atlaidus Palangon susirinkdavo minios žmonių iš visos
Žemaitijos, net iš Prūsijos (Klaipėdos krašto) ir
Latvijos. Bažnytinė procesija iš miestelio traukdavo
prie Birutės kalno šv. Jurgį pagarbinti. XIX a.
pabaigoje kovo 4 (?) ir balandžio 23 čia rinkdavosi
įvairių tikėjimų žmonės ir aukodavo iš vaško
padarytus gyvulius, žemdirbystės įrankius. Žvejai per
Jurgines aukodavę žuvis ir pinigus.
Birutės kalno, kaip garsios
pagoniškosios šventyklos, šlovė nebuvo užmiršta dar
ir XVII amžiuje. Tuo metu ant kalno jau stovėjo
krikščioniškas kulto pastatas, bet tai nesutrukdė čia
slapta, dar pagonišku papročiu laidoti. Į vakarus nuo
dabartinės koplyčios 1,3 m gylyje buvo rastas apie 5-6
metų amžiaus mergaitės kapas. Mergaitė, atrodo, buvo
apgobta ilga rusva vilnonio audeklo skara išmarginta
tamsesniais dryžiais. Ant krūtinės mirusiąjai buvo
padėti du žalvariniai žiedeliai išplatintu ovaliniu
viduriu su įkartomis, lietas juostinis žalvario
žiedelis ir dar vienas ažūrinis iš žalvario vielos
suvytas žiedelis. Atskirai, arčiau galvos buvo padėtas
dar vienas žalvarinis įkartomis puoštu viduriu žiedas.
Net penki žiedeliai padėti mergaitei ant krūtinės yra
aiškiai dar pagonišku papročiu įdėtos papildomos
įkapės. Šis mažos “Birutėlės” kapelis Birutės
kalne buvo paskutinis pagonybės atspindys. Kasinėjant
rasti dar du kapai yra jau gerokai vėliau krantan
išmestų skenduolių ar kitaip žuvusių jaunų vyrų.
SANTRUPOS
ATL - Archeologiniai
tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA
- TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK - Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas - Mokslinių
restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA - Mokslų akademijos
darbai
PRPI - Paminklų
restauravimo-projektavimo institutas
PSRL - Polnoje sobranije
russkich letopisej
;)
