Tiškevičiai – sena ir garbinga giminė

Grafai Tiškevičiai - sena ir garbinga Lietuvos didikų giminė, kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių rusiškų žemių bajorų. Pirmieji Tiškeviciai buvo stačia-\tikiai. Po Bresto bažnytinės unijos 1597 metais jie tapo unitais, o XVII amžiuje daugumaTiškevičių priėmė katalikų tikėjimą,

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje grafai Tiškevičiai iškilo XVI amžiuje, o didžiausią politinę galią įgijo XVIII amžiuje. Jie aktyviai dalyvavo politiniame ir kariniame valstybės gyvenime: buvo vaivadomis, didžiaisiais maršalkomis, lauko etmonais, kaštelionais, senatoriais, LDK raštininkais, iždininkais, seniūnais. Iš šios giminės kilo mūsų krašte gerai žinomi vyskupai - Jurgis ir Antanas Tiškevičiai. Lietuvos mokslui daug nusipelnė broliai Konstantinas ir Eustachijus Tiškevičiai. Na, o Lietuvos pajūrio gyventojai dar nepamiršo grafų Juozapo, Aleksandro, Felikso Tiškevičių ir šviesios atminties grafaitės Marijos Tiškevičiūtės nuopelnų mūsų krašto istorijai ir kultūrai. Kaip ir visi didikai, Tiškevičiai turėjo savo giminės devizą (šūkį) ir skiriamąjį ženklą - herbą.

Giminės devizas skelbė: „Deligas guem diligas!” („Išsirink, ką myli!“). Tiškevičiai naudojo Lelivos herbą. Jo skyde žydrame fone puikuojasi aukso spalvos pusmėnulis, atsuktas ragais į viršų, bei virš jo esanti šešiakampė žvaigždė. Virš skydo kyla riterio šalmas su karūna, o virš jos - keturios povo plunksnos, kurių fone kartojasi pusmėnulis su žvaigžde. Apie buvusiąTiškevičių šlovę mena jų garbei sueiliuotas lotyniškas ketureilis: „Pasimatuoti Mėnulio apsiaustą Merkurijus sparnuotas nesugebėjo, nors savo kūnu prilygo Mėnuliui. Taip ir Tiškevičiaus garbei Mėnulis prilygti negali. Augs garbė padedant Paladai, Marsui, Dievui.“ (Vertė tėvas Liudas, O.F.M., 1992 12).

Tiškevičių giminėspradininku laikomas XV amžiuje gyvenusio Kijevo bajoro Kaleniko Miškovičiaus (istorijos šaltiniuose minimo 1437 metais) sūnus Tiška (Tyško), kurio pilnas vardas buvęs Timotejus (Tymotej). Tiškos įpėdiniai rašytiniuose istorijos šaltiniuose vadinami Tiškovičiais (Tyškovič), o vėliau, lenkų kalbos įtakoje - Tiškevičiais (Tyszkievvicz).

Iš Lietuvos valstybės istorijos mums daugiau žinomas Mykolas Tiškevičius (Michailo Tiškovič). Jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas (karo vadas), Didžiojo kunigaikščio pasiuntinys Kryme (1537-1539 m.). Iš kitų Tiškos sunų yra žinomas 1508 metais minimas Didžiojo kunigaikščio dvarionis Levas Tiškovičius.

Bene svarbiausiu yra Lohojsko (Gudija) ir Berdyčevo (Ukraina) valdų savininkas, Palenkės bei Smolensko vaivada, Punsko ir Minsko seniūnas, karališkasis maršalka, grafas Vasilis Tiškovičius (Vasil Tiškovič). Jis buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio pasiuntiniu Rusijoje, Aukso Ordoje, Valakijoje, Livonijos karo metu 1561 metais pasižymėjo kovose su švedais. Grafo titulą jis gavo iš karaliaus Augusto 1569 m. lapkričio 5 d. už nuopelnus Lenkijos - Lietuvos valstybei. Šis titulas paveldėjimo keliu atitekdavo visiems Vasilijaus linijos Tiškevičiams. Po Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo grafų titulą Tiškevičiams 1861 ir 1862 metais patvirtino Rusijos imperatoriai, o 1871 metais - Saksonijos karalius.

Nuo XVI amžiaus Lohojsko dvaras tapo grafų Tiškevičių Vasilio linijos lopšiu. Įsigydami vis naujų valdų, XVIII-XIX a. Lohojsko šakos Tiškevičiai įsitvirtino visoje Lietuvoje ir išgarsejo kaip turtingiausi žemvaldžiai. XXI amžiuje jie valdė Biržus, Palangą, Kretingą, Raudondvarį, Žiežmarius, Vokę, Užtrakį, Lentvarį ir nemažai kitų dvarų, turėjo rūmus ir fabrikus Vilniuje, Užtrakyje ir Biržuose, kūrė naujas ordinacijas.

Tiškevičių giminė susidėjo iš dviejų šakų - Skumino ir Kaleniko. Skumino šaka išnyko XIX amžiaus pradžioje, mirus paskutiniajam jos vyriškosios linijos atstovui. Liudvikas Skuminas mirė 1808 m. birželio 28 d. Vilniuje. Jam mirus, baigėsi Tiškevičių giminės Skuminų šaka. Tuo tarpu Kaleniko šakos Tiškevičiai XVI amžiaus pirmojoje pusėje persikėlė iš Lenkijai atitekusių rytinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių (t.y. dabartinės Ukrainos) į Lohojsko dvarą netoli Minsko, gavo grafų titulą ir palaipsniui įsitvirtino lietuviškose žemėse. Nuo to laiko ši Tiškevičių giminės šaka buvo pradėta vadinti Lohojsko šaka. Iš grafų Tiškevičių giminės Lohojsko šakos pradininko Vasilio Tiškevičiaus sūnų olesnę giminės liniją pratęsė Jurgio Tiškevičiaus įpėdiniai.

Iš visų įpėdinių daugiausia žinių turime apie ketvirtojo Jurgio sūnaus Jono Eustachijaus Tiškevičiaus ir jo pirmosios žmonos kunigaikštytės Sofijos sūnų, taip pat Jurgį Tiškevičių, kuris savo gyvenimą paaukojo bažnyčiai ir 1633-1649 metais buvo Žemaičių vyskupu.

1635 metais vyskupas Jurgis Tiškevičius išsirūpino, kad karalius Vladislovas Vaza suteiktų Žemaitijos vyskupijos sostinei Varniams Magdeburgo privilegiją (t.y. savivaldą). Vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 metais Žemaičių vyskupijos valdoms priklausančiame Gardų miestelyje (dabartinė Žemaičių Kalvarija) sumanė pastatyti Kryžiaus kelių koplyčias (stotis). Per porą mętų jo lėšomis Žardų kalvose iškilo 19 koplyčių su jose esančiais paveikslais. Užbaigęs statybos darbus, 1639 metais pats vyskupas Jurgis Tiškevičius su gausia kunigų palyda ir didele tikinčiųjų minia pirmąkart apėjo Kryžiaus kelio stotis, barstydamas tarp koplyčių esančius takus iš Jeruzalės kalvarijų parvežtomis žemėmis. Nuo to laiko Gardų miestelį pradėta vadinti Žemaičių Kalvarija, kurią nuolatos lanko gausūs maldininkų būriai. Naųjąją šventovę vyskupas atidavė vienuoliams dominikonams, kuriuos jis pakvietė į Gardus 1637 metais. Būdamas Žemaičių vyskupu, 1638 metais kaip Lenkijos-Lietuvos valstybės karaliaus Vladislovo Vazos pasiuntinys grafas Jurgis Tiškevičius lankėsi Romoje pas popiežių Urboną VIII, o 1645 metais vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunirunės derybose su protestantais.

1649 metais grafas Jurgis Tiškevičius tapo Vilniaus vyskupu. Prasidėjus Lenkijos-Lietuvos valstybės karui su Rusija dėl Livonijos ordino žemių, 1655 metais vyskupas Jurgis Tiškevičius vyko pas Švedijos karalių Karolį X Gustavą prašyti karinės pagalbos prieš Rusijos kariuomenę, dalyvavo pradmiame Kėdainių unijos sudarymo etape. Rusijos kariuomenei įsiveržus į Vilnių, jis buvo priverstas pasitraukti į Prūsiją. Mirė 1656 metais Karaliaučiuje. Apie XVIII amžiaus vidurį vyskupo palaikai buvo parvežti į Žemaičiių Kalvariją ir palaidoti rūsyje po didžiuoju altoriumi, o vėliau - perkelti į Varnius.

Lahojsko ir Berdyčevo grafas Emanuelis Vladislovas Tiškevičius iš Kalenikų buvo Bresto stalininko padėjėjas. Vyriausias sūnus Teodoras tapo grafų Tiškevičių giminės Lohojsko pirmosios linijos, o jauniausias sūnus Mykolas - antrosios, t.y. Biržų linijos pradininkas, kurio įpėdiniai daug prisidėjo prie Lietuvos pajūrio vystymo.

Emanuelio Vladislovo sūnus, Lohojsko ir Berdyčevo grafas Antanas Tiškevičius gimė 1700 metais Lohojske. Jaunystėje apsisprendęs tapti kunigu, jis stojo į dvasininkų luomą. Antanas Tiškevičius buvo Vilniaus kanauninkas. Įžemaitijos vyskupijos sostinę Varnius 1744 metais iš Kražių jis perkėlė Žemaičių dvasinę (kunigų) seminariją. 1752 metais sušaukė Varniuose Žemaičių vyskupijos sinodą.

Vyskupas Antanas Tiškevičius sekė savo pirmtako vyskupo Jurgio Tiškevičiaus pėdomis, visapusiškai rėmė jo įkurtą Žemaičių Kalvariją. 1750 metais čia jis pastatė naują medinę bažnyčią, po kurios didžiuoju altoriumi 1762 metais perlaidojo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus palaikus, parvežtus iš Karaliaučiaus (vėliau palaikai buvo perkelti i Varnius). 1744 metais vyskupas Antanas Tiškevičius buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu, vėliau paskirtas Vyriausiojo tribunolo nariu. Mirė vyskupas 1762 metais Alsėdžiuose, vyskupijos dvare. Palaidotas Varniuose.

Konstantinas ir Eustachijus Tiškevičiai gimė Lohojsko dvare Baltarusijoje ir visą savo gyvenimą pašventė
krašto praeičiai studijuoti. Konstantinas Tiškevičius domėjosi archeologija, istorija, etnografija, geografija, numizmatika. Jis kasinėjo Vilniaus ir Minsko gubernijų pilkapius.

Skirtingai negeu kiti dvarininkai, kurie archeologiją laikė senoviškų keistenybių rankiojimu savo dvarų kolekcijoms, K.Tiškevičius buvo archeologas-mokslininkas. Kurdamas savo teorijas, jis stengėsi remtis tik faktais. Jo veikalai yra vertinga medžiaga archeologijos mokslui, archeologįjos istorijai Lietuvoje tyrinėti.

Jo brolis Eustachijus Tiškevičius taip pat buvo žinomas archeologas, muziejininkas, nuo jaunų dienų domėjosi krašto senove. 1855 metais jo iniciatyva buvo įsteigta Vilniaus laikinoji archeologijos komisija ir prie jos Senienų muziejus (buvo jo vedėjas). Išsipildžius svajonei, E.Tiškevičius uoliai ėmėsi tvarkyti muziejų, dovanojo savo rinkinius ir biblioteką, perėmė Vilniaus universiteto mineralogijos, zoologijos ir numizmatikos kabinetų turtus, kreipėsi į visuomenę, prašydamas remti muziejų daiktais ir lėšomis.

Už nuopelnus istorijos mokslui E.Tiškevičius išrinktas Maino archeologįjos draugijos nariu, 1843 m. - Danijos Karališkosios šiaurės senienų mėgėjų. draugijos ir Stokholmo Karališkosios meno istorijos ir senienų akademijos nariu korespondentu. E. Tiškevičius mirė 1873 m. rugpjūčio 25 d.
Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Eustachijus ir Konstantinas Tiškevičiai pelnytai yra laikomi archeologijos pradininkais Lietuvoje.

Grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių sūnus Vladislovas Tiškevičius (1865-1936), po tėvo mirties paveldėjęs Lentvarį, taip pat labai domėjosi senienomis ir meno kūriniais, pradėjo juos kolekcionuoti. Perstatęs Lentvario rūmus, jų inteijerui apstatyti ir papuošti Romoje isigijo antikvarinių baldų, tapybos darbų, meno kūrinių ir įvairių senienų. 1906 metais Vladislovas Tiškevičius Vilniuje nutarė įsteigti mokslo ir meno muziejų.

Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugija oficialiai buvo įregistruota 1902 metų sausio 16 dieną. Jos tikslas buvo kaupti istorijos, archeologijos, etnografinius rinkinius. Juos propaguoti, rengti parodas, skaityti mokslinius pranešimus. 1914 metais Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugija susiliejo su Vilniaus lenkų mokslo bičiulių draugija. Pats Vladislovas Tiškevičius tapo šios draugijos valdybos nariu. Mokslo ir meno muziejaus rinkiniai atiteko mokslo bičiulių draugijos muziejui. Vėliau juos perėmė 1941 metais Vilniuje įkurtas Lietuvos dailės muziejus

Marija bandė rašyti literatūrinius kūrinius. 1897 metais Laumės Lelivaitės (herbas „Leliva“) slapyvardžiu paskelbė „Tėvynės sarge“ apysaką „Vidmantas“, kurią į lietuvių kalbą vertė kunigas K.Kazlauskas. Be to, į šį leidinį ji siuntinėjo įvairias žinutes iš Kretingos.

Lietuviškos spaudos draudimo metais Marija Tiškevičiūtė prisidėjo prie uždraustos literatūros gabenimo. Pasinaudodama tuo, kad rusų muitininkai grafaitės karietos netikrindavo, Klaipėdoje iš sutartos vietos ji paimdavo lietuviškos spaudos siuntą ir pargabendavo į Kretingą.

Ji buvo pažįstama ir susirašinėjo su poetu, kunigu J. Mačiuliu-Maironiu. Apie tai liudija Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute išlikęs jos laiškas poetui. Poilsiaudamas Palangoje, Maironis būdavo dažnas Tiškevičių svečias. Marijai jis dedikavo poemą „Znad Biruty“ („Nuo Birutės krašto“). Antrojo poemos leidimo (1924 m.) pastaboje, aiškinant, kad poemos herojė Celina „iš tikrųjų yra p.M.T., kuri savo metu buvo labai palanki lietuvių tautinio atgimimo judėjimui. To dėkingumo išraiška yra ši poema, kurią lenkiškai parašė vienas iš žymiausių lietuvių poetų, norėdamas pagerbti tiek pačią p. M.T, tiek ir jos gerbiamąją motiną“. Apie Marijos artimesnę pažintį su Maironiu žinių nepavyko rasti, tik aišku, kad juos siejo „bendri atsiminimai“: tai matyti ir iš jau minėto laiško.

Profesorė Vanda Zaborskaitė savo knygoje „Maironis“ („Vaga“: Vilnius, 1968) rašo: „Nors Maironis Mariją Tiškevičiūtę asmeniškai pažinojo, bet nėra abejonės, kad kūrinio siužetinės situacijos yra poeto fantazijos padaras - autobiografiškumo jose ieškoti nera mažiausio pagrindo. O vis dėlto ši moteris bus giliai palietusi poeto vaizduotės ir jausmų pasaulį. Poema „Z nad Biruty“ ne tik antrašte, bet ir vidine nuotaika, kai kuriomis intonacijomis, vaizdinėmis detalėmis siejasi su eilėraščiu „Nuo Birutės kalno“ - giliai intymūs išgyvenimai, gyva asmeninė gaida, nuskambanti poemoje, duoda pamato spėti, jog joje išsiliejo ta pati patirtis, tie patys širdies polėkiai, kaip ir maištingajame, ilgesio kupiname eilėraštyje“.

Po motinos mirties jai dar atiteko Dimitravo ir Jackų dvarai. Daugiausia Marija gyveno pas brolius Aleksandrą Kretingoje bei Feliksą Palangoje, taip pat nemažai laiko praleisdavo kelionėse po užsienį. Kretingos dvare savo lėšomis carų laikaisji išlaikė mokytoją, kuri dvaro tarnautojus ir valstiečių dukras mokė gerų manierų, lenkų, lietuvių ir rusų kalbų. 1941 metų birželio 14 d. enkavedistai Mariją suėmė. Mire Marija Tiškevičiūtė 1941
metų pabaigoje Rešiotų stovyklos ligoninėje.

Ir dar viena detalė iš šios taurios moters gyvenimo. 1924 metais Palangoje mirė Marijos gera draugė, grafų šeimos guvernantė anglė Margaret Saint Clair. Anot grafo Felikso Tiškevičiaus jauniausiojo sūnaus Alfredo, „jos buvo kaip seserys...“ Marija Tiskevičiūtė būtinai norėjo būti palaidota šalia ir užsisakė sau antkapinį paminklą, kuriame buvo iškalta tiktai Marijos vardas, pavardė ir gimimo data.

Lietuvos pajūriu pirmasis susidomėjo Biržų savininko Juozapo Tiškevičiaus sūnus Mykolas (1761-1839), kuris 1824 metais nusipirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais iš generolo Ksavero Neselovskio už 177,171 sidabro rublių. Grafai Tiškevičiai Palangą valdė 116 metų: 1824-1839 m. - Mykolas Tiškevičius, 1939-1856 m. - Juozapas Tiškevičius, 1856-1891 m. - Juozapas Tiškevičius (Juozapo sūnus), 1891-1940 m. - Feliksas Tiškevičius. Jauniausias Voložino ir Palangos savininko Juozapo Tiškevičiaus ir Onos Zabielaitės sūnus gimė 1835 metais. Užaugęs jis nutare sekti daugelio Tiškevičių pramintu taku ir tapo karininku. Tarnavo carinės Rusijos kariuomenės kazokų daliniuose. Į atsargą išėjo būdamas pulkininku.

Juozapas Tiškevičius savo kapitalą investavo ir į pramonę. 1854 metais Vilniujejis įkurė garinį malūną, 1870 metais Lentvaiyje pastatė vielos ir vinių fabriką, o Palangoje 1890 metais - plytinę. Palangoje grafas 1889 metais taip pat įrengė uostą, iš kurio nuo 1890 metųjo įsigytas garlaivis „Feniksas” į Liepoją gabendavo javus, plytas ir kitokias prekes. Garlaivis švartavosi prie jūron nutiesto medinio tilto. Savo rezidencija Juozapas Tiš-
kevičius iš pradžių pasirinko Lentvario dvarą. Čia, gražioje vietoje prie Lentvario ežero, 1855 metais
jis pasistatė rūmus ir pradėjo kurti parką.

1875 metais iš grafo Zubovo nusipirko Kretingos dvarą ir čia perkėlė savo rezidenciją. Tada jis ėmėsi energingai pertvarkyti dvaro sodybą. Pirmiausiai rekonstravo ir išplėtė mūrinius dvaro rūmus. Juose įrengė biblioteką, oranžeriją, kurioje augo egzotiškų kraštų augalai, uolomis žemyn krito krioklys, vingiavo upeliukai.

J. Tiškevičius pertvarkė ir prie mmų buvusįs odą bei parką. Parkas ir vaismedžių sodas buvo sujungti alėjomis ir takais. Nuo gatvės juos skyrė akmenų ir plytų mūro tvora. Vasaros sodas turėjo reprezentacinę reikšmę. Jame mėgo pasivaikščioti pas grafus užsukę aukštieji carinės Rusijos pareigūnai. Dvaro parke vasaros metu grodavo kariškas kazokų orkestras, kurį atostogų metu parsiveždavo grafas.

Grafas rūpinosi ir iš tėvo paveldėta Palanga. Jis toliau puoselėja dar 1843 metais pradėtą formuoti senojo dvaro parką. Kairiajame upelio krante įkūrė kurorto gydyklas. Išėjęs į atsargą, grafas Juozapas Tiškevičius nesiskyrė su kariška uniforma bei ištikimuoju žirgu, ant kurio jodinėdavo po savo Kretingos ir Palangos valdas.

Grafas Juozapas Tiškevičius mirė 1891 metais. Pašarvotas buvo Palangos dvare. Iš ten paskutinėn kelionėn jis išvyko į Kretingą. Katafalką su grafo karstu traukė juodai apvilkti keturi arkliai, o iš šonų ėjo keturi juodai apsirengę vyrai, nešini fakelais. Paskui katafalką ėjo juodai aptaisytas mylimiausias grafo žirgas, o už jo - grafo artimieji ir šeimos nariai. Grafas gulėjo įstiklintame karste, aprengtas pulkininko paradine unifonna. Ant karsto gulėjo jo uniforminė kepurė ir kardas. Kretingoje karstas buvo pastatytas senųjų parapijos kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, kurioje išbuvo dvejus metus. Tik 1893 metais žmonai su sunumi Aleksandru naujosiose parapijos kapinėse pastačius pagal architekto Karolio Eduardo Strandmano parengtą projektą Tiškevičių šeimos koplyčią, Juozapo Tiskevičiaus karstas buvo perkeltas ir užmūrytas koplyčios rūsio kriptoje.
Beje, švedų architektas K.E. Strandmanas suprojektavo ir Palangos bažnyčią.

Po grafo mirties rezidencija Kretingoje atiteko vyriausiajam sunui Aleksandrui, Lentvario - Vladislovui, Užtrakis - Juozapui, Palanga - Feliksui, Viniaus fabrikai - Antanui. Darbėnų, Grūšlaukės, Dimitravo ir Jackų dvarai liko žmonai Sofijai Tiškevičienei. Ji mirė sulaukusi gilios senatvės Palangoje. Palaidota Kretingos parapijos naujosiose kapinėse.

Aleksandras Tiškevičius gimė 1864 metais Darbėnų dvare. Jis buvo antrasis pulkininko Juozapo Tiškevičiaus ir Sofijos Horvataitės - Tiškevičienės sūnus, o 1867 metais, mirus vyriausiajam sūnui Juozapui, tapo pagrindiniu tėvo valdų paveldėtoju.

Užaugęs Aleksandras sekė tėvo pėdomis. 1883 metais baigė Karo inžinerijos mokyklą prie Sankt Peterburgo ir tapo carinės Rusijos armijos karininku. Nors didelės karinės karjeros jis nepadarė, tačiau išėjęs į atsargą užėmė garbingas Rusijos imperatoriškųjų rūmų kamerjunkerio pareigas.

Grafas Aleksandras toliau puoselėjo tėvo suformuotą Kretingos dvaro sodybą. Nepaisydamas skolų ir nemažų išlaidų, grafas A.Tiškevičius išlaikė į pensiją išėjusius dvaro tarnautojus ir tarnus. Jo dvare dirbantys žemės ūkio darbininkai ir samdiniai gaudavo didesnę algą nei aplinkinių dvarų darbininkai.

Grafas Aleksandras Tiškevičius puikiai suprato vietos žmonių rūpesčius ir siekius. Spaudos draudimo laikotarpiu jis pasisakė už tai, kad būtų leista lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, įrodinėjo lietuvių atžvilgiu vykdomos rusų politikos neracionalumą. Jis nedraudė savo vežikui karietoje vežti iš Klaipėdos per sieną lietuviškus leidinius.

Prie dvaro veikė nelegali mokykla, kurioje dvariškių ir miestelėnų vaikai buvo mokomi rašto, lenkų, rusų ir lietuvių kalbų, ruošiami pirmajai komunijai. Joje mokėsi ir grafo Aleksandro vaikai. Pats Tiškevičius gerai šnekėjo lietuviškai ir siekė, kad šios kalbos mokytųsi jo vaikai.

Aleksandras Tiškevičius prisidėjo prie Kretingos bažnyčios statybos. 1897 metais miško medžiagomis jis aprūpino evangelikų liuteronų kirchės statytojus. 1907-1908 metais skyrė lėšų ir statybinių medžiagų katalikų bažnyčiai rekonstruoti ir praplėsti (buvo bažnyčios statybos komiteto nariu). Dėkingi parapijiečiai ant bažnyčios sienos greta bažnyčios įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus herbo atliejo bei įmūrijo ir Tiškevičių giminės herbą.

Jauniausias Juozapo ir Sofijos Tiškevičių sūnus Feliksas po tėvo mirties paveldėjo Palangos dvaro valdas su Palangos kurortu bei Vilimiškės, Valteriškių, Virbališkių, Virkštininkų ir Želvių palivarkus. Jis rūpinosi tolesniu Palangos kurorto augimu. Statė naujas vilas, įrengė artezinį šulinį, įkūrė krautuvę, priešais senuosius dvaro rūmus pastatė naują Kurhauzą, kuriame veikė viešbutis, skaitykla, biliardinė, kazino.

Tik poilsiautojų reikmėms paliko ir jūros tiltą, kurio pradžioje įrengė pavėsinę. Čia įrengtas uostas nepateisino grafo Juozapo Tiškevičiaus puoselėtų vilčių, todėl sūnus Feliksas nuo 1892metų susisiekimą garlaiviu tarp Palangos ir Liepojos nutraukė. Greitai bangos užnešė prieplauką, laivininkystė buvo nutraukta. Nuo 1892 metų tiltas liko tik vasarotojų mėgiama lankymo vieta. Tai viena iš seniausių ir labiausiai žinomų tradicijų šiame kurorte - saulės palydos į jurą ant pėsčiųjų tilto.

Parvykę gyventi į Palangą, jiedu ėmėsi pertvarkyti savo valdas. Pagal vokiečių architekto Franco Švechteno iš Berlyno parengtą projektą 1897-1902 metais nuošaliau nuo kurorto ir netoli legendinio Birutės kalno pasistatė mūrinius, neoklasicistinio stiliaus naujus dvaro rūmus. Juos supo didžiulis parkas su rozariumu, pievelėmis, vingiuotais takais ir tvenkiniu, kuriame puikavosi sala.

Susirūpinus kurorto sąlygų gerinimu, 1902-1903 metais pastatytas vonių korpusas Senosios Palangos teritorijoje, 1908 m. grafas F. Tiškevičius prie Kurhauzo išgręžė 227 m gylio arterinį šulinį. Tais pačiais metais pravestas kelių šimtų metrų vandentiekis į Kurhauzą ir į keletą kitų namų. 1908 metais Palangoje pradėjo veikti elektrinė.

Grafas F.Tiškevičius, matydamas didėjantį Palangos populiarumą ir pelningumą, 1909 metais suteikė jai kurorto teises ir leido žmonėms už tam tikrą mokestį naudotis mišku, pajūriu ir parku. 1938-1939 metais kurorte buvo pastatyta autobusų stotis ir reguliariai pradėjo kursuoti autobusai.

Populiarios tuo laiku buvo ir kitos kurorto pramogos. Vasarotojams pradėta rengti koncertus, atidaryta biblioteka, buvo įkurtas ir teatras, tačiau jo pastatas greitai sudegė. 1899 m. rugpjūčio 8 dieną Palangoje, prie tilto į jurą, buvusio prekių sandėlio patalpose, suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis - A. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“, davęs pradžią naujam tautiškumo pakilimui Lietuvoje ir daug kuo prisidėjęs prie lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo.

Grafai Tiškevičiai buvo pagrindiniai naujos neogotikinės Palangos bažnyčios fundatoriai. Žemaitijoje tuo metu darbavosi švedų architektas K. E. Strandmanas, aukštuosius architektūros mokslus baigęs Stokholme ir pamėgęs sakralinę architekturą. Pas jį ir buvo užsakytas Palangos bažnyčios projektas. Jos statyba truko nuo 1898 iki 1907 m. Tiškevičius savo rūmuose buvo sukaupęs vertingą archeologinio gintaro kolekciją. Tai buvo neolito ir žalvario amžiaus pradžios 153 dirbiniai, kuriuos grafas surinko apie 1905-1907 metus, pajūrio pelkėse pradejęs kasti gintarą. Grafo F. Tiškevičiaus archeologinio gintaro rinkinys XX amžiaus pradžioje buvo eksponuotas Paryžiuje ir labai aukštai įvertintas.

1936 metais grafienė Antanina Tiškevičienė šį rinkinį per sūnų Stanislovą Tiškevičių perdavė naujai įkurtam Kretingos muziejui. Iš Kretingos rinkinį perėmė Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus,buvo 1960 m. jis kartu su archeologijos skyriumi buvo perduotas Kauno valstybiniam istorijos muziejui.

Grafo Felikso Tiškevičiaus surinkta archeologinio gintaro kolekcija užima garbingą vietą Palangos gintaro muziejaus ekspozicijoje. Po Felikso Tiškevičiaus mirties 1931 metais Palangos dvaras atiteko vyriausiajam jo sunui Stanislovui. Prasidėjus sovietmečiui, Palangos grafų Tiškevičių valdos buvo nacionalizuotos. Buvusio dvaro rūmuose po karo buvo įsikūrę sovietiniai pasieniečiai, vėliau, po rekonstrukcijos, čia veikė dailininkų kūrybos namai, o 1963 metais Tiškevičių rūmuose atidarytas Gintaro muziejus.