Istorija

PALANGOS GRAFAI TIŠKEVIČIAI

 Parengta pagal Juliaus Kanarsko tekstą
Nuotraukos iš Antano Tranyzo ir Palangos gintaro muziejaus archyvų

MYKOLAS TIŠKEVIČIUS (1761-1839) pirmasis iš grafų Tiškevičių susidomėjo Lietuvos pajūriu. 1824 m. liepos mėn. 13 d. Mykolas Tiškevičius nusipirko Palangos valdą su Darbėnų, Grūšlaukės ir Palangos dvarais.

Vienas jo sūnus - Jonas Tiškevičius (1801-1862) - pagarsėjo tuo, kad Biržuose įsteigė lietuvišką mokyklą, pastatė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią.

Kitas Mykolo Tiškevičiaus sūnus - Raudondvario šeimininkas Benediktas Tiškevičius (1807-1866). Jis buvo Kauno apskrities bajorų vadovas, Raudondvaryje pastatė bažnyčią (1915 m. nugriauta), po 1863 m. sukilimo gyveno Paryžiuje.

Palangą, Vokę ir Voložiną (Gudijoje) valdė trečiasis Mykolo Tiškevičiaus sūnus - Ašmenos apskrities bajorų vadovas Juozapas Tiškevičius (1805-1844). Mirdamas savo valdas jis paliko sunums Mykolui, Jonui ir Juozapui, kuriems Rusijos imperatorius 1861 m. patvirtino grafo titulą.

Pirmasis sūnus - Mykolas Tiškevičius (1828-1897) - paveldėjo iš bevaikio dėdės Jono Tiškevičiaus Biržų majoratą. Jis daug keliavo, domėjosi archeologija, sukaupė didelę senienų ir meno vertybių kolekciją. Jo įpėdinius įprasta vadinti Biržų Tiškevičiais.

Antrasis sūnus - Vilniaus apskrities bajorų vadovas Jonas Tiškevičius (1831-1892) - valdė Vilniaus gubernijoje Vokės, Voložino ir Surainių, Kauno gubernijoje - Deltuvos, Bajėnų ir Gaižuvos dvarus. Jo įpėdiniai vadini Vokės Tiškevičiais.

Trečiasis sūnus - JUOZAPAS TIŠKEVIČIUS (1835-1891) - gimė Vokėje ir buvo jauniausias Ašmenos apskrities bajorų vadovo Juozapo Tiškevičiaus ir Onos Zabielaitės sūnus. Užaugęs tapo karininku. Tarnavo Rusijos kariuomenės kazokų daliniuose (išsamiau apie grafo Juozapo Tiškevičiaus šeimą:).

Iš tėvo jis paveldėjo PALANGOS DVARĄ. Įsigijęs Lentvarį, jame 1850 m. įsirengė šeimos rezidenciją, kurioje 1855 m. prie ežero pastatė šveicariško stiliaus rūmus. Dalį kapitalo investavo į naujų valdų pirkimą ir pramonės įmonių kūrimą.

Vėliau jo žvilgsnis nukrypo į pajūrį. Apie 1862 m. iš Zubovų išsinuomavo šalia Palangos esantį Kretingos dvarą, kurį 1874 m. varžytinėse nusipirko ir 1875 m. į Kretingą perkėlė šeimos rezidenciją.

Kurdamas ją, iš pagrindų atnaujino dvaro parką, suteikdamas jam prancūziškojo stiliaus parkams būdingų bruožų. Pagal daržininko Haiduko planus buvo pertvarkyta priešais rūmus plytėjusi reprezentacinė parko dalis. Čia pasodinti introdukuoti medžiai ir dekoratyviniai krūmai, karpomų mažalapių liepų alėjos, kurios sudarė arkos pavidalo pavėsingus tunelius. Alėjos jungė parką su vaismedžių sodu. Jas protarpiais kirto apvalios, gerai apšviestos aikštelės. Vienoje jų stovėjo altana. Takai buvo grindžiami smulkiais akmenukais arba plūkami iš žvyro. Parke puikavosi gėlynai. Tarp jų tryško fontanai, kuriuos puošė skulptūros. Nuo gatvės parką skyrė akmenų siena ir plytų tvora. Rytiniame sodo pakraštyje augo kaštonų alėjos. Parke Tiškevičiai augino fazanus ir vynuogines sraiges. Parkas ir vaismedžių sodas buvo vadinami bendru vardu - Vasaros sodu.

Šiaurinėje parko dalyje pagal matininko Šostako 1878-1880 m. paruoštus projektus buvo įrengti trys kaskadiniai tvenkiniai. Prie I-ojo tvenkinio stovėjo rūmai. Priešingame krante buvo įrengtas didelių akmenų mūro krioklys, link kurio nuo rūmų vedė arkinis tiltelis. Tame pačiame krante, prie Salantų kelio iškilo kalnelis altanai. Į jį vedė spirale kilęs takelis, o viršūnėje augo kaštonas. Vėliau apie šį kalnelį žmonės sukūrė įvairių legendų. Viena jų pasakoja, esą jį grafas supylęs ant mylimiausio savo medžioklinio šuns kapo. Kitas padavimas apie tai, kad čia stovėjusi Kretingos pilis.

Abiejuose krantuose buvo pastatyta po vieną didžiulį akmenį-suolą. Vieną jų, esantį virš krioklio, kretingiškiai nuo seno vadina Meilės akmeniu. Matyt, jį labai mėgo įsimylėjėlių poros, ateidavusios čia pasigėrėti žmogaus proto ir rankų sukurtu grožiu. Legenda pasakoja, kad ant šio akmens, lankydamasi pas savo favoritą Platoną Zubovą, sėdėjusi rusų imperatorė Jekaterina (istoriniai faktai rodo, kad to būti negalėjo, nes tuo metu imperatorienė jau buvo mirusi).

Į rytus nuo I-ojo tvenkinio telkšojo dar Zubovų laikais iškastas II-asis tvenkinys. Jį J. Tiškevičius praplėtė, supilė nedidelę salą, kurią su krantu sujungė arkiniu tilteliu. Tvenkinyje dvariškiai mėgo irstytis valtele ir maudytis. Prie šio tvenkinio pastatė raudonų plytų mūro dvaro ligoninę. Už jos naujai iškastas III-asis tvenkinys. Jį labai mėgo vandens paukščiai, tapdavę grafų ir jų svečių - aistringų medžiotojų - taikiniais.

Atnaujindamas dvaro sodybą, grafas rekonstravo rūmus, įrengė juose puošniai dekoruotas reprezentacines sales, pavadintas baltosios, žaliosiod ir raudonosios salių vardais, valgomuosius salonus, darbo kabinetą (biblioteką), žymesnių Tiškevičių giminės atstovų portretų galeriją, rūmų koplyčią, kurioje kabėjo įspūdingas dailininko Valentino de Bulone paveikslas „Keturi evangelistai“, ant lentų Italijoje tapyta "Madona“ ir Kryžiaus kelio stotys, nežinomo autoriaus darbo paveikslas „Ecce homo“, kurį grafas parsivežė iš rusų uždarytos katalikų bažnyčios Vilniuje, labai brangino ir laikė stebuklingu. Didžiajame valgomajame buvo trys dideli religinio turinio gobelenai, o sales puošė Liudviko XV, empirinio, secesinio ir kitų stilių baldai.

Prie rūmų grafas pristatė stiklinę oranžeriją, kurioje įkūrė Žiemos sodą. Jame augo egzotiškų kraštų augalai, uolomis žemyn krito krioklys, vingiavo upeliukai, kuriuose nardė dekoratyvinės žuvys, sienas puošė koralai. Ypač malonu ir gražu šioje pasakiškoje augalų karalystėje būdavo žiemą, kai už lango traškėjo šaltis ir siautėjo pūgos. Tai buvo vasaros sodo miniatiūra.

Vasaros ir žiemos sodas turejo reprezentacinę reikšmę. Jame mėgo vaikščioti ne tik rūmų šeimininkai, bet ir į svečius užsukę grafų pažįstami ir artimieji, aukšti valdžios pareigūnai. Grafas leido sode lankytis Kretingos miestelėnams ir apylinkių valstiečiams. Vasaromis čia mielai lankydavosi Prūsijos ir Palangos kurortų vasarotojai, kadangi iki XX a. pr. tai buvo vienintelis parkas arčiausiai mūsų pajūrio.

Vasarą parke grodavo kariškas kazokų orkestras, kurį J. Tiškevičius parsiveždavo atostogų metu. Išėjęs į atsargą, 1882 m. grafas subūrė dvaro orkestrą, kurio branduoliu tapo profesionalūs muzikantai, atvykę su šeimomis iš Čekijos. Orkestras koncertuodavo ir Palangos kurorte. Grafui mirus, orkestras iširo. Muzikantai čekai išvyko į savo gimtinę. Kretingoje pasiliko tik Suchanekų ir Haidukų šeimos.

Juozapas Tiškevičius mėgo naujoves. Dalį kapitalo investavo į pramonę ir prekybą, Vilniuje įkūrė garinį malūną, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką, Palangoje - plytinę ir uostą, iš kurio grafo garlaivis „Feniksas“ plukdė į Liepoją plytas ir žemės ūkio produkciją. 1882 m. nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija, sujungusi Kretingos, Plungės ir Rietavo dvarus (vienas iš šių darbų iniciatorių buvo Juozapas Tiškevičius). 1884 m. nuo dvaro iki miesto nutiesta akmenimis grįsta gatvė su pirmuoju Kretingoje šaligatviu ir mūriniu tiltu. 1890 m. rūmų ir žiemos sodo apsvietimui jau buvo naudojama elektra.

Palangoje, kariajame Rąžės krante grafas įkūrė kurortą su kurhauzu, gydyklomis ir maudyklėmis. 1882 m. jis pastatė Palangos tiltą į jūrą.

Neabejingas J. Tiškevičius buvo našlaičiams ir likimo nuskriaustiems žmonėms. Prie tvenkinio jis pastatė dvaro ligoninę, kurioje nemokamai gydėsi kumečiai ir tamautojai. 'I'ame pačiame pastate veikė senelių ir našlaičių prieglauda. Grafas buvo Kauno gubernijos vaikų prieglaudų globos draugijos nariu.

Kaip ir daugelis kitų didikų, grafas buvo aistringas medžiotojas. Labiausiai mėgo medžioti Darbėnų ir Vaineikių miškuose. Jo medžioklės trofėjai, paukščių ir gyvūnų iškamšos ilgai puošė Kretingos rūmų sales.

Apie 1862 m. Juozapas Tiškevičius vedė Sofiją Horvataitę, kuri pagimdė jam 9 vaikus: 6 sūnus ir 3 dukras. Vyriausias sūnus Juozapas mirė 1867 m., būdamas ketverių metų. Kiti sūnūs užaugę garsino Tiškevičių giminės vardą, prisidėjo prie Lietuvos kultūros ir pramonės vystymo, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.

Išėjęs į atsargą, Juozapas Tiškevičius nesiskyrė su kariška uniforma ir žirgu, ant kurio mėgo jodinėti po savo valdas. Mirė 1891 m. gegužės 27 d. Pašarvotas buvo Palangoje. Paskutinėn kelionėn į Kretingą išvežtas ant katafalko, kurį traukė 4 juodai apdengti arkliai, o iš šonų žygiavo fakelais nešini 4 juodai apsirengę vyrai. Jį lydėjo mėgiamiausias žirgas, šeiinos nariai ir artimieji. Aprengtas paradine pulkininko uniforma, grafas gulėjo įstiklintame karste, ant kurio buvo padėta uniforminė kepurė ir kardas. Kretingoje karstas buvo pastatytas senųjų parapijos kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, o 1893 m. perkeltas į Tiškevičių šeimos koplyčios rūsį.

Po grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties Kretinga atiteko vyriausiam sūnui Aleksandrui, Lentvaris - Vladislovui, Užutrakis - Juozapui, PALANGA - FELIKSUI, fabrikai ir rūmai Vilniuje - Antanui. Kretingos dvaro Dimitravo, Jazdų ir Kumponų palivarkai atiteko grafo dukroms Elenai Klotildai, Sofijai ir Marijai. Palangos dvaro Darbėnų ir Grūšlaukės palivarkai liko našlei Sofijai Tiškevičienei, kuri mirė sulaukusi gilios senatvės 1919 m. lapkričio 24 d. Palangoje, o palaidota greta vyro Kretingos kapinėse.

Iš Juozapo dukterų būtina paminėti Mariją Tiškevičiūtę (1871-1941). Ji garbino žirgų sportą, mėgo literatūrą, pati bandė rašyti. 1896 m. Laumės Lelivaitės slapyvardžiu „Tėvynės sarge“ paskelbė istorinę apysaką „Viskantas“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Kretingos vienuolyno kunigas K. Kazlauskas. Spaudos draudimo metais grafaitė gabeno uždraustą literatūrą - pasinaudodama tuo, kad rusų muitininkai ir žandarai jos karietos netikrindavo, Klaipėdoje iš sutartos vietos paimdavo lietuviškos spaudos siuntą ir parveždavo į Kretingą arba Palangą. Ji buvo pažįstama ir susirašinėjo su poetu, kunigu J. Mačiuliu-Maironiu, kuris vasarodamas Palangoje būdavo dažnas Tiškevičių svečias. Marijai jis dedikavo poemą „Z nad Biruty“ (1904 m.). Iš tėvo Marija paveldėjo prie Minijos, netoli Jokūbavo buvusį Kumponų palivarką ir „Baltąją“ vilą Palangoje. Tarpukariu valdė Dimitravo ir Jazdų palivarkus. Daugiausia ji gyveno pas brolius Aleksandrą Kretingoje ir Feliksą Palangoje. Nemažai laiko praleido kelionėse po užsienį: Anglijoje, Airijoje, Italijoje, Prancūzijoje. 1898 m. brolio dvare Kretingoje, prie ligoninėje veikusios prieglaudos ji atidarė pirmajį lietuvišką vaikų darželį. Jame vasaros lauko darbų sezono metu priglobstį rasdavo samdinių ir kumečių vaikai. XX a. pr. Kretingoje Marija išlaikė mokytoją, kuri gerų manierų, siuvimo, mezgimo, lenkų, lietuvių ir rusų kalbų mokė dvaro tarnautojų ir gabesnes valstiečių bei miestelėnų dukras. Gabiausias mergaites siųsdavo tęsti mokslų į Vilnių.

Tolesne Palangos kurorto plėtra rūpinosi jauniausias sūnus FELIKSAS TIŠKEVIČIUS (1870-1933) (pagal kitus duomenis - 1865-1931). Jis Palangoje nuolatinai apsigyveno po tėvo mirties. 1893 m. Feliksas vedė Antaniną Koržbek-Lack (1870-1952), kilusią iš Poznanės kunigaikštystės. Iš pradžių jaunieji Tiškevičiai gyveno mediniame dvaro pastate, kuris stovėjo kairiajame Ronžės upelio krante, prie kelio į Klaipėdą. Vedybų proga Feliksas žmonai užrašė Virbališkės dvarą ir pavadino jį Antaniške. Povestuvinei kelionei pasirinko europą. Keliaudami jaunieji sumanė Palangoje pastatyti rūmus. Jie buvo statomi 1897-1902 m. nuošaliau nuo kurorto, netoli Birutės kalno (architektas vokietis Francas Švechtenas). Dabar čia veikia Palangos gintaro muziejus. Šalia parko buvo įkurtas parkas, kurį suprojektavo prancūzų parkų architektas-dendrologas Eduardas Fransua Andrė (F. Švechtenas ir E. F. Andrė 1880 m. buvo jau dirbę kartu - jie rekonstravo Samoštrelio rūmus Poznanės kunigaikštystėjė). Kurdami parką, Tiškevičiai surinko unikalią senovės gintarinių papuošalų kolekciją, kuri aukštai buvo įvertinta XX a. pr. Paryžiaus parodoje. 1936 m. šią kolekcija grafienė Antanina Tiškevičienė padovanojo Kretingos muziejui. Šiandien ji eksponuojama Palangos gintaro muziejuje.

F. Tiškevičius besikuriančiame Palangos kurorte statė naujas vilas, įrengė artezinį šulinį, įkūrė krautuvę, pastatė kurorto kurhauzą, kuriame veikė viešbutis, skaitykla, biliardinė ir kazino.

Grafas buvo pagrindinis naujos Palangos bažnyčios fundatorius, suteikė patalpas „Saulės“ draugijos mokyklai, dovanojo pastatą Palangos gimnazijai. Palangos grafų Antaninos ir Felikso Tiškevičių šeima: >>>

Feliksui mirus, Palangą valdė sūnus STANISLOVAS TIŠKEVIČIUS (1907-1974), kuris 1940 m. pasitraukė į Vakarus, po karo apsigyveno JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje. Varšuvoje tebegyvena jo brolis ALFREDAS TIŠKEVIČIUS (g. 1913 m.). Jis puikiai kalba lietuviškai, vasaromis atvyksta į Palangą pasigydyti ir pailsėti, yra Palangos miesto garbės pilietis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Alfredui Tiškevičiui buvo grąžinta dalis jo tėvams priklausiusio turto (dalis Palangos kurorte centre stovėjusio kurhauzo, kuris 2002 m. sudegė).