ANTANAS TRANYZAS: „GRAFAI TIŠKEVIČIAI ŽVEJŲ 

KAIMELĮ PAVERTĖ KURORTU“

 

Parengta pagal Marijos Tamkevičienės straipsnį „Palangos metamorfozės dvidešimtajame amžiuje“, išspausdintą Vakarinėje Palangoje 1999 m. gruodžio mėn. 29 d. - 2000 m. sausio mėn. 8 d., p. 2, 13.

 

Palangos gintaro muziejaus darbuotojas Antanas Tranyzas, jau seniai domisi grafų Tiškevičių istorija. Kaip žinia, būtent su grafų šeima tampriai susijusi ir dvidešimtojo amžiaus pradžios Palanga, apie kurią ir pasakoja A. Tranyzas.

 

Palangos grafo Tiškevičiaus parko fragmentas  J. Stropaus nuotrauka	Palangos grafo Tiškevičiaus parko fragmentas ir Tautos vado (A. Smetonos) ąžuolas prie Birutės kalno. J. Stropaus nuotraukos	„Laiminančio Kristaus skulptūra“ grafų Tiškevičių laikais. J. Stropaus nuotrauka

 

Virtuali fotografijų paroda „Tiškevičių laikų Palanga“ >>>

 

Antanas Tranyzas priminė, kaip atrodė Palangos centras prieš 100 metų: bažnyčia, mokykla, turgaus aikštė, smėlėta centrinė Liepojos gatvė, kuri vėliau tapo Vytauto gatve. Tuo metu užbaigti statyti Tiškevičių rūmai ir įrengtas parkas, atnaujintas ir praplėstas Kurhauzas, prieš kurį buvo senasis grafų medinis pastatas. Be to Palangą puošė labai graži raudonų plytų žydų sinagoga (ji sudegė per didįjį 1938 metų gaisrą).

Tuo metu Palangą tvarkė grafas Feliksas Tiškevičius, kuriam ji atiteko po tėvo Juozapo. Tiškevičių laikais du kartus per savaitę iš Palangos į Liepoją plaukė laivas „Feniksas“, kurį buvo įsigijęs Juozapas Tiškevičius. Nedidelis laivas, į kurį buvo įmontuotas 24 arklio jėgų variklis, vežė keleivius ir įvairias prekes, daugiausia plytas. Tuo metu nuo plytinės iki pat prieplaukos per tiltą buvo nutiestas geležinkeliukas, kuriuo arkliai traukdavo plytomis pakrautus vagonėlius. Geležinkelis ėjo per dabartinę Plytų gatvę (tuo ir paaiškinamas jos pavadinimas). Nuo 1893 metais „Feniksas“ į jūrą nebeišplaukdavo. Tiltas tapo išimtinai pramogų vieta.

Su grafo F. Tiškevičiaus atėjimu į Palangą ji pradėjo vystytis ir garsėti kaip kurortas. Grafas F. Tiškevičius nekūrė ir neplėtojo verslų, o darė tik tai, ko labiausiai tuo laiku reikėjo kurortui: pastatė jūros vandens maudykles, elektrinę, išgręžė arterinį šulinį.

Iki Tiškevičių Palanga buvo nedidelis žvejų kaimelis, kurio gyventojai dažniausiai vertėsi žvejyba. Išplaukdami į jūrą, jie visada rizikuodavo. Daug palangiškių pasigriebė įsisiautėjusios Baltijos bangos.

Atsiradus žydų bendruomenei, kurorte ėmė vystytis amatai ir prekyba. Iki Pirmojo pasaulinio karo per metus Palangos amatininkai apdorodavo iki 20 tonų gintaro. Dažniausiai palangiškiai gintarą apdirbdavo gintaro dirbtuvėse. Jose dažniausiai nuolat tuo užsiimdavo nuo 10-15 iki 100-150 darbininkų.

Grafai Tiškevičiai daug nuveikė plėtodami Palangoje ir švietimą. Iki 1826 metų čia veikė tik viena nedidelė mokyklėlė, kurioje dėstyta vokiečių kalba. Juozapas Tiškevičius 1896 metais įsteigė Palangos progimnaziją, kurioje buvo dėstoma rusų kalba. Vėliau pastatyta Palangos gimnazija, kuri stovėjo dabartinio pašto vietoje.

Pirmasis pasaulinis karas Palangoje nepraėjo be pėdsakų: buvo apšaudyti rūmai, bažnyčios, miesto pastatai.

Anot grafo Alfredo Tiškevičiaus, po karo į atvažiavęs J. Simpsonas atėjo pas Feliksą Tiškevičių ir paklausė, kaip galėtų surinkti į vieną vietą vietinius gyventojus, kad jų paklaustų, kam - Lietuvai ar Latvijai - jie norėtų priklausyti. Grafas Feliksas patarė, kad geriausiai tai padaryti sekmadienį prie bažnyčios, kur į mišias susirenka daug žmonių. Po mišių jis ir galės susirinkusius apklausti. Į bažnyčią, kaip žinia, ėjo katalikai, t. y. lietuviai, kurie ir balsavo už tai, kad Palangą grąžintų Lietuvai. Dabar galima spėlioti, kaip būtų buvę, jeigu grafas būtų pasiūlęs su žmonėmis pasikalbėti prie Būtingės bažnytėlės.

To laikotarpio Palanga ir grafai Tiškevičiai vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Visų vilų statyba, kurorto kultūrinė veikla - grafų iniciatyvos vaisiai. Perstatytame Kurhauze įrengtas viešbutis, kazino, koncertų salė. Netoli Kurhauzo buvo pastatytas vasaros teatras (sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą). Dabar šioje vietoje stovi vasaros koncertų salė. Senasis miesto sodas nuo Kęstučio gatvės iki Kurhauzo tapo kultūrinių renginių vieta. Tiškevičių laikais pastatyti pagrindiniai Palangos akcentai: „Anapilis“, „Komoda“, „Romeo“ ir „Džiuljeta“, „Jūros akis“, fachverkinio stiliaus vilos, „Baltija“, kuri vėliau (po Juozapo mirties) atiteko Marijai Tiškevičiūtei. Beje apie grafaitę Mariją galėtų būti atskira kalba, nes tai buvo nepaprastai įdomi ir šviesi asmenybė. Su ja bendravo Maironis, kuris vienintelę lenkų kalba parašytą poemą „Znad Biruty“ dedikavo Marijai Tiškevičiūtei., o poemos herojės Celinos prototipas buvo pati grafaitė.

To meto Palangos negalima sulyginti su Europos kurortais, nors europietiškas stilius daug kur jautėsi. Daugelį vilų projektavo šveicarų, vokiečių architektai, nors statė palangiškiai. Vienas iš pačių geriausių ir garsiausių meistrų buvo Ignas Vilkas. Jis padarė didžiulį ir nuostabų medinį kryžių, skirtą Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui. Jis pastatytas prie Birutės kalno. Dabar toje vietoje stovi skulptūra „Tau, Birute“.

Grafai Tiškevičiai pasižymėjo liberalizmu. Anot A. Tranyzo, tai puikiai iliustruoja toks pavyzdys - jie leido savo sandėliuose prie jūros parodyti pirmąjį lietuvišką viešąjį vaidinimą „Amerika pirtyje“, prisidėjo jį rengiant.

Visais laikais grafai vertino žmonių, kurie jiems dirbo ir tarnavo, darbą. Išėjusiems į pensiją jie mokėjo pensijas, daug kam dovanojo vilas, žemę. „Gerai prisimenu, kai apie grafus rašė neigiamai vien dėl to, kad jie buvo grafai. Tuomet senas palangiškis Stanislovas Kvarcovas, ilgai pas Tiškevičius dirbęs liokajumi, pasakė: Gali man galvą nukirsti, bet apie grafus Tiškevičius negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio“, - pasakojo A. Tranyzas.

Po Pirmojo pasaulinio karo, kai Palangą grąžino Lietuvai, ypač buvo susirūpinta kurorto gerbūviu. Tai, suprantama, turėjo įtakos tam, jog gausėjo atvykstančių svečių skaičius.

1923 metais Palangoje lankėsi J. Basanavičius, po ko Tiškevičiaus bulvaras buvo pavadintas J. Basanavičiaus gatve. Iki pat 1930 metų kasmet į Palangą atvažiuodavo J. Jablonskis. Ją mėgo ir Vidūnas, A. Smetona, jau minėtasis Maironis. Palanga tapo ne tik Lietuvos šviesuomenės lankomu miestu, bet ir pati išugdė nemažai vėliau žymiais tapusių žmonių: Palangos gimnazijoje mokėsi A. Smetona, V. Jurgutis, S. Kairys ir daugelis kitų iškilių ano meto žmonių. Kurį laika čia dirbo, spektaklius statė ir Butkų Juzė.

Palanga garsi ir savo Šv. Roko atlaidais. Būtent per Šv. Roką prieš 100 metų buvo pašventintas dabartinės bažnyčios kertinis akmuo. Beje, bažnyčia taip pat pastatyta ne be grafų Tiškevičių pagalbos. Jau pastatytą ją taip pat šventino per Šv. Roką. Per šiuos atlaidus žmonės suvažiuodavo iš visos Lietuvos kaimų, miestelių, dalyvaudavo mišiose, o po to traukdavo prie jūros: vaišindavosi, maudydavosi.

1936 metų informaciniame lankstinuke rašoma, kad Palangoje tais metais buvo: vilų ir pensionų - 64, alaus barų ir restoranų - 4, avalynės parduotuvių - 2, banko ir kredito įstaigų - 2, bibliotekų - 2, fotografų ir fotolaboratorijų - 2, gintaro dirbtuvių - 4, gydytojų - 4, kepyklų ir cukrainių - 5, kioskų - 6, kirpyklų - 6, knygynų - 2, kolonialios prekybos - 2, kosmetikos prekybos - 2, ledų - 2, manufaktūros ir galanterijos prekybos - 2, maudymosi ir sporto reikmenų - 3, mėsos ir dešrų prekybos įmonių - 2, skalbyklų - 2, siuvykla - 1, statybos meisterių - 3, technikos reikmenų ir geležies prekybos - 3, vaisvandenių dirbtuvių - 1, valgyklų - 3. Tame pačiame lankstinuke rašoma, kad sezonas prasidėdavo gegužės 15 dieną ir tęsdavosi iki spalio 1 dienos, o atvykstantys galėjo pailsėti, sumokėję nuo 4 iki 12 litų per parą.

Vėliau Palanga ir jos gyventojai istoriją išgyveno kartu su visa Lietuva: 1940-ųjų metų sovietų okupacija, 1941-ųjų trėmimai, vokiečių okupacija, neramūs pokario metai.

„Gal palangiškiai uždaro charakterio, tačiau mano vaikystės Palanga labiau patiko už dabartinę. Tuomet nebuvo tokio gerbūvio, kurį turime šiandien, bet pats miestelis buvo jaukesnis, o žmonių tarpusavio santykiai nepalyginamai šiltesni. Labai norėčiau tikėti, kad palangiškiai, gyvendami gražiausiame žemės kampelyje, pasistengs išsaugoti viską, ką turi geriausio savyje, ir tai dar labiau puoselės“, - kalba Antanas Tranyzas.

Puslapyje panaudotos iliustracijos iš Stasio Stropaus knygos 
„Vadovas po Palangos botanikos parką“. Vilnius, 2001