PALANGOS KURORTO ISTORIJOS FRAGMENTAi
 
Parengė Danutė Mukienė. Nuotraukos autorės, 2003 m.

Palangos gintaro muziejaus Archeologijos skyriaus ekspozicijos fragmentai  (žalvario ruošinys, gintariniai kabučiai ir ruošiniai, sagė)

Palanga kaip kurortas pradėjo garsėti XIX a. pradžioje.
Iš pradžių tai buvo tik „jūrų maudyklos”, į kurias lšilčiausiais vasaros mėnesiais suvažiuodavo nemažai pasiturinčių žmonių iš Gudijos, Vilniaus ir kitur. 1830 metais St. Čerskis rašė, kad „tos maudyklos pripažintos kūną stiprinančios, teikiančios miego ir apetito".
Labiausiai šis kurortas ėmė garsėti po to, kai 1829 metais Palangos dvarą nusipirko grafas Mykolas Tiškevičius.
Grafai Tiškevičiai Palangą (Palangos grafystę) valdė 116 metų: 

• 1824-1839 - Mykolas Tiškevičius;
• 1839-1856 - Juozas Tiškevičius;
• 1856-1891 - jo sūnus Juozas Tiškevičius;
• Nuo 1891 m. - Feliksas Tiškevičius. 

Tiškevičių valdymo metais Palanga ir jos pajūris ilgą laiką priklausė Kuršo gubernijai, tačiau tačiau gyventojų daugumą čia sudarė žemaičiai lietuviai, ir jie nei savo kalbos, nei tėvų tradicijų neatsisakė, taigi išliko savimi ir vedė žemaičiams lietuviams būdingą gyvenimo būdą, nebuvo praradę vilties, kad ši teritorija vėl bus sugrąžinta Lietuvai. 

Grafus Tiškevičius Palangos pajūris pirmiausia patraukė savo nepakartojamu grožiu, kopomis, pušynais.
Sparčiausiai kurortas augo po 1891-ųjų metų, kai Palangos dvaro savininku tapo Feliksas Tiškevičius.
Sukūręs šeimą, F. Tiškevičius Palangoje ėmė statytis naujus rūmus. Jiems vietą parinko pietinėje Palangos dalyje, klampioje senojo Birutės miško, kurį žemaičiai dar tebelaikė šventu, teritorijoje.
Rūmai buvo pradėti statyti 1896 metais. Juos projektavo vokiečių architektas F. Švechtenas.
1897 metais, užbaigus rūmus, apie juos pradėtas kurti parkas, kuris iki pat šiol yra vienas iš gražiausių parkų ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Šį parką projektavo įžymus prancūzų peizažistas Eduardas Fransua Andre. Parke greitai po to iškilo įspūdinga „Laiminančio Kristaus” skulptūra, Birutės kalno papėdėje buvo įrengta Lurdo grota. Palanga tuo metu jau buvo svarbus pajūrio krašto švietimo ir administracinis centras, kuris nors ir buvo Kuršo valdžioje, bet tarnavo didelei daliai Žemaitijos gyventojų, sprendžiant jiems įvairius ūkinius, švietimo reikalus. Mieste veikė medinė katalikų bažnyčia, buvo muitinė, gintaro fabrikas, nemažai poilsinių, prekybos įstaigų, grafo Juozo Tiškevičiaus rūpesčiu pastatytas tiltas į jūrą, prie kurio priplaukdavo ir nedideli laivai.
1863 metais grafo Juozo Tiškevičiaus rūpesčiu įsteigta progimnazija, kurią lankė ir baigė didelė dalis Žemaitijos jaunuolių, siekusių mokslo toliau. Čia mokėsi nemažai jaunimo ir iš kitų Lietuvos regionų. Palangos progimnazija ilgą laiką buvo vadinama mažąja Žemaitijos kunigų seminarija, nes būtent čia būdavo paruošiama didelė dalis Žemaičių kunigų seminarijoje toliau mokslus ėjusių žemaičių. Ši progimnazija išugdė didelį būrį ir garsių Lietuvos politikų, visuomenės veikėjų, mokslo žmonių. Štai net aštuoni žymūs Nepriklausomos Lietuvos ministrai yra buvę Palangos progimnazijos auklėtiniai. Tai Petras Šniukšta, Liudas Noreika, Vladas Jurgutis, Rapolas Skipitis, Jonas Šimkus, Steponas Kairys, Povilas Žadeikis ir Pranas Liatukas. Palangoje mokėsi ir Antanas Smetona.
XIX a. pabaigoje itin daug poilsinių (vilų) pastatyta vilos pietinėje Ronžės upės pusėje, kuri iki pat šiol tebėra gražiausia, unikaliausia kurorto dalis.
Miestelis kaip kultūros židinys itin išgarsėjo po to, kai čia 1899 metų rugpjūčio 20 dieną (lietuviškos spaudos draudimo metais) buvo parodytas pirmasis lietuviškas spektaklis - Keturakio „Amerika pirtyje".
XIX a. pabaigoje Palangoje jau poilsiaudavo ne tik iš užsienio atvykę pasiturintys lenkai, žydai, bet ir daug Lietuvos meno, mokslo bei kultūros žmonių. Daugelis iš jų apsistodavo klebonijoje, kurioje ilgus metus gražiai tvarkėsi klebonas Juozapas Šniukšta.
1898 metais kunigo J. Šniukštos rūpesčiu pradėta statyti naujoji mūrinė neogotikinio stiliaus Palangos bažnyčia, kuri iki pat šiol kurorte pats įspūdingiausias architektūrinis statinys.
Mėgiamas Žemaitijoje ir poilsis prie upių, ežerų, tačiau kol kas jis čia vyksta stichiškai. Poilsio industrijai, išskyrus Palangą ir Platelius, kitose Žemaitijos vietose rimtesnio dėmesio kol kas neskiriama.