- Gintaras minimas dar X
a. pr. m. e. rašytame asiriečių dantiraštyje. Jame
sakoma, kad jūroje, kur Šiaurės vėjai mainosi
(Persų įlankoje), jo (valdovo) pirkliai perlus
gaudo, o jūroje, kur Šiaurinė žvaigždė šviečia
(Baltijos), jie geltonajį gintarą gaudo.
Dantiraštis saugomas Britų muziejuje Londone.
- Ezekielis, apie 600 m.
pr. m. e. aprašydamas Tiro karaliaus drabužių
puošmenas, mini ir gintarinius papuošalus.
- Labai dažnai gintaras
minimas graikų literatūros paminkluose.
- VIII-VII a. pr. m. e.
Homero epinės poemos „Odisėja“ IV giesmėje
Telemachas, stebėdamasis Menelajaus rūmų turtais,
sako Nestoro vaikui: „Ar tu matai, Nestoridai
mielasis, kiek vario šviesiausio / Blizga visuos
kambariuos šitų rūmų, kiek gintaro, aukso, / Kaulo
dramblių ir sidabro čia žėri aplinkui. Man rodos,
/ Dzeuso tik vieno namuos Olimpiečio gali tiek
matyti.“
- Tos pačios poemos XVIII
giesmėje, apdainuojant jaunikių piršlybas
Penelopėjai, sakoma, kad Antinojus, be kitų dovanų,
padovanojęs jai ir puikų gintaro vėrinį. Apie
dovanojamą gintarą kalbama ir XV giesmėje.
- Savo kūriniuose
gintarą mini Talesas iš Mileto, Hesiodas, Sofoklis,
Aristofanas, Ksenofontas, Platonas, Aristotelis ir
kiti graikų išminčiai. VII-VI a. pr. m. e. Talesas
iš Mileto žinojo, jog patrintas gintaras
įsielektrina ir pritraukia nedidelius lengvus
daiktus. Platonas (427-347 m. pr. m. e.) manė
gintarą ir magnetą esant vienos kilmės, nes abu
traukia daiktus. Sofoklis (apie 497-406 m. pr. m. e.)
laikė, kad gintaras bus susidaręs iš.Meleagrą
apverkusių paukščių ašarų. Graikų istorikas
Herodotas (maždaug 484-425 m. pr. m. e.), vėliau
Cicerono pavadintas „istorijos tėvu“, rašė, kad
jis abejojąs, jog Šiaurėje tekanti upė, iš kurios
gabenamas gintaras, iš tiesų būtų Eridanas, kaip
kad ją vadina barbarai, nes Eridanas yra gi graikų
kalbos žodis. „Vis dėlto, - sako Herodotas, -
cinas ir gintaras atvežamas pas mus iš Europos
tolimosios šiaurės.“
- Nemaža žinių apie
gintarą pateikia senovės romėnų rašytojas ir
mokslininkas Plinijus Vyresnysis (Caius Plinius
Secundus - 23-79 m.) savo veikale „Historia
naturalis“. Knygoje Plinijus perpasakoja, ką apie
gintaro susidarymą ir jo prekybos kelius yra rašę
trys dešimtys graikų ir romėnų autorių dar prieš
jį (Piteas, Demostratas, Nikeas ir kt.). Plinijus
Jaunesnysis (Caius Caecilius Secundus, maždaug 62-114
m.) irgi aiškino gintaro susidarymą, jo sudėtį,
aprašė gintaro rūšis ir prekybą. Abu Plinijai
neabejojo, kad gintaras yra medžių sakai, netgi
nurodė pušų rūšį, iš kurių sakų jis buvo
susidaręs. Plinijus Jaunesnysis tarp kitko sako, kad
prie Po upės gyvenančios romėnės valstietės
nešiodavo gintarinius medalionus ne tik kaip
papuošalą, bet ir kaip vaistą nuo gerklės ligų.
Apie gintaro naudojimą medicinos reikalams žinoma ir
iš graikų gydytojo bei filosofo Klaudijaus Galeno
(apie 130-200 m.) raštų.
- Romėnų filosofas ir
oratorius Dionas Chrisostomas (Auksaburnis) rašė,
kad Šiaurėje teka upė, kurios pakrantėje yra tiek
daug gintaro, kiek Romoje akmenėlių. Kai kurie
dabartiniai istorikai teigia, kad Chrisostomas
turėjęs galvoje Vislą arba Nemuną.
- Lietuvių protėvių
genčių vardą pirmasis paminėjo romėnų rašytojas
Kornelijus Tacitas (apie 54-57-apie 120 m.). 1 a.
rašytame savo veikale „Germania“ jis taip
apibūdina aisčius ir gintarą:
- „Dešiniajame savo
krante Svebų (Baltijos) jūra skalauja aisčių
gentis, kurių papročiai bei apdaras kaip ir svebų,
o kalba artimesnė britaniškajai. Jie garbina dievų
motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų
statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko,
deivės garbintoją apsaugo net ir priešų maišaty.
Kardus vartoja retai, dažniau vėzdus. Javus bei
kitus reikalingus augalus augina uoliau, negu tingūs
germanai. Jie apieško ir jūrą; seklumose ir
pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų
rankioja gintarą, jų pačių vadinamą „glesum“.
Gintaro savybių ir kaip jis atsiradęs, jie kaip
barbarai netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. Juk
gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų
daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vardą.
Patys gintaro nevartoja: renka gabalus, parduoda
neapdirbtą ir ima atlyginimą stebėdamiesi. Tačiau
nesunku suprasti, kad tai medžių sakai, kadangi jame
neretai persišviečia įklimpę į skystį kažkokie
vabalai ar vabzdžiai, kurie, skysčiui greitai
stingstant, taip ir liko jame. Manyčiau, kad tankių
girių bei miškų, kur teka smilkalai ir balzamas,
esama ne tik nuošaliose Rytų vietovėse, bet ir
Vakarų salose bei žemėse ir kad karštos saulės
spindulių išspausti skysti medžių sakai teka į
artimiausią jūrą, o smarkios audros išmeta juos į
priešingą krantą. Jei gintaro savybes bandysi,
prikišdamas prie jo ugnį, jis įsiliepsnos, tarsi
pušis, skleisdamas riebią, kvepiančią liepsną, ir
čia pat sutirps, virsdamas derva ir sakais“ [1].
- VI a. gyvenęs romėnų
senatorius istorikas Kasiodoras pateikia karaliaus
Teodoriko aisčiams rašyto (tarp 523 ir 526 m.)
padėkos laiško tekstą, kur jiems dėkojama už
pasiųstą į Vakarus gintarą.
- „Aisčiams (Hestis)
karalius Teodorikas. Ten ir atgal jūsų pasiuntiniams
bekeliaujant, sužinojome jus turėjus didelį
troškimą su mumis susipažinti, kad, gyvendami
okeano pakraščiuose, būtumėte su mūsų galvojimu
sujungti... Jus nuoširdžiai sveikindami, pranešame,
kad su dėkingumu (mūsų) buvo gautas gintaras,
jūsų pasiųstas per šių muitų rinkėjus. Tą
gintarą, kaip labai lengvą medžiagą, jums išmeta
nuslūgdama okeano banga, kaip ir jūsų pranešime
sakoma...
- Tai mes nutarėme jums
pranešti dėl to, kad nemanytumėte, jog mums visai
nežinoma tai, kas, jūsų įsitikinimu, yra jūsų
paslaptis. Todėl mus dažniau aplankykite tais
keliais, kuriuos jūsų meilė atidarė, nes visada
verta ieškoti santarvės su turtingais karaliais,
kurie mažomis dovanomis numaldomi ir visada už tai
suteikia didesnį atlyginimą. Taip pat kai kuriuos
žodinius nurodymus davėme jūsų pasiuntiniams, per
kuriuos mes skelbiame nustatę, kas turėtų būti
malonu.“ [2]
- Tai paskutinis mums
žinomas raštas, kalbantis apie Baltijos gintaro
prekybą: VI amžiuje ir apie aisčių surastus kelius
iki gotų sostinės Ravenos (Italija).
- Viduramžiais
mokslininkai gintaru domėjosi mažiau. Paminėtini
Viduriniųjų Rytų mokslininkas Razi (864-925 m.) bei
tadžikų mokslininkas Ibn-Sinas (980-1037 m.),
žinomas Avicenos pavarde, aprašę gydomąsias
gintaro savybes.
- Viduramžių
mokslininkai, nežinodami graikų ir romėnų
padarytų teisingų išvadų apie gintaro kilmę ir jo
sudėtį, darė savas išvadas ir gana dažnai klydo.
Pavyzdžiui, Agrikola (1494-1555 m.) neigė gintaro
augalinę kilmę. Jis manė gintarą susidarius iš
žemės gelmėse esančių skystų bituminių
medžiagų, sukietėjusių ore. Karaliaučiaus
universiteto medicinos profesorius A. Aurifaberis
(1514-1559 m.), parašęs pirmąją monografiją apie
gintarą, taip pat laikė gintarą bitumu arba kalnų
vašku, ištekėjusiu iš žemės gelmių į jūrą ir
ten sukietėjusiu. 1551 m. Karaliaučiuje
pasirodžiusioje monografijoje A. Aurifaberis
apibendrino ir iš dalies kritiškai peržvelgė
ankstesnių autorių žinias apie gintaro savybes,
gavybos būdus, jo apdirbimą ir panaudojimą.
- Pirmąjį veikalą apie
Prūsijos gintaro pramonę parašė P. J. Hartmanas.
Tai 1677 m. Frankfurte išspausdinta jo knyga „Succini
Prussici Physika et Civilis Historia“.
- Gintaru ir jo kilme
labiau pradėta domėtis XVIII ir ypač XIX a., kai
jį vėl imta plačiau naudoti buityje. Garsus švedų
gamtininkas K. Linėjus moksliškai įrodė gintaro
augalinę kilmę, tik dar negalėjo paaiškinti,
kodėl nedideliame žemės plote gintaro susikaupė
tiek daug, jog žmonės naudoja jį jau per 2500
metų. K. Linėjaus įrodymus patvirtino ir rusų
mokslininkas M. Lomonosovas bei Karaliaučiaus
universiteto profesorius F. Bokas, surinkęs apie
gintaro augalinę kilmę naujų duomenų. Tos pat
nuomonės buvo ir G. Berentas, H. Gepertas, I. Jonas,
A. Šveigeris, R. Kasparis, H. Konvencas bei kiti
tyrinėtojai.
- Mokslininkai apytikriai
nustatė, iš kokių medžių rūšių sakų buvo
susidaręs gintaras ir kuriose pasaulio vietose tie
medžiai augo.
- XIX a. pabaigoje
gintaro, gedanito, glesito, rumenito, birmito ir kitų
fosilinių sakų tyrimų vertingus duomenis paskelbė
O. Helmas. Kanadoje randamus fosilinius sakus
cederitą ištyrė R. Klebsas. Jis parašė daug
straipsnių apie kaulinį ir bastardinį gintarą, jo
spalvingumą bei imitacijas, apie archeologinius
gintaro dirbinius ir kt.
- Vokiečių mokslininkas
P. Damsas trisdešimt metų tyrinėjo, kaip galima
keisti gintaro skaidrumą ir spalvingumą, nagrinėjo
įvairių fosilinių sakų panašumus ir skirtumus,
nustatė, kuo skiriasi sukcinitas nuo rumenito.
- XX a. pradžioje
žymiausius veikalus apie gintarą parašė
Karaliaučiaus universiteto Gintaro rinkinių
muziejaus direktorius K. Andrė, dr. L. Pfeiferis, V.
Belšė, paskutinis Karaliaučiaus Dailės rinkinių
muziejaus direktorius A. Rodė. Fizines gintaro
savybes prieš antrąjį pasaulinį karą tyrinėjo
vokiečių mokslininkas K. Plonaitas. Jis nustatė,
kuo gintaras skiriasi nuo kopalų ir plastmasių.
- 1936 m. tarybiniai rusų
mokslininkai N. Orlovas ir V. Uspenskis fosilinius
sakus suskirstė į retenitus - amorfinius, į
gintarą panašius ir į kristalinę struktūrą
turinčius sakus.
- Iš pokario metų
gintaro tyrinėjimų išsiskiria K. Šuberto studijos,
nagrinėjančios paleobotanikos klausimus ir baltiško
gintaro vidinius procesus.
- 1970 m. pasirodė
Leningrado mokslininko S. Savkevičiaus monografija
„Gintaras“, kur, be kita ko, išsamiai
nušviečiama fizinė ir cheminė gintaro prigimtis,
jo savybės.
- Iš lietuvių autorių
pirmasis apie gintarą daugiau užsimena Simonas
Daukantas. Knygoje „Būdas senovės lietuvių,
kalnėnų ir žemaičių“ jis aprašė lietuvių ir
žemaičių prekybą gintaru senovėje.
- 1910 m. V. Kalvaitis
Tilžėje išspausdino savo darbą „Lietuvišku
vardu klėtelė“, kuriame aprašo žvejų
pasakojimus apie gintarą ir firmos „Stantien und
Becker“ gintaro gavybą iš Kuršių marių dugno.
- Po pirmojo pasaulinio
karo pirmasis iš lietuvių gintarą pradėjo
tyrinėti prof. A. Matulionis. Vėliau apie gintarą
yra rašęs J. Kaškelis, prof. P. Šivickis, prof. M.
Kaveckis, B. Tarvydas, A. Rimka, prof. J.
Dalinkevičius. Tarybiniais metais gintaru susidomėjo
Lietuvos TSR Mokslų akademija. 1948 m. docentas J.
Dagys parašė disertaciją „Baltijos pajūrio
gintaras ir jo eksploatacija“. 1957 m. iš spaudos
išėjo doc. J. Bubnio knyga „Gintaras“. 1971 m.
disertacinį darbą „Pietų Pabaltijo gintaras ir
gintaringos nuogulos“ paskelbė V. Katinas.
Remdamasis naujausiais mokslinių tyrimų duomenimis,
autorius nagrinėja fizines ir chemines gintaro
savybes, inkliuzus, aprašo gintaro susidarymo
procesus ir nurodo svarbiausias jo telkinių vietas.
- Jau 1812 m., radus
gintaro gabalą su užsikonservavusia medžio šakele,
buvo galutinai įsitikinta, kad gintaras yra
sukietėję spygliuočių medžių sakai. Mokslininkai
nustatė, kad medžiai augę prieš 70 mln. metų
eoceno laikotarpio pradžioje. Spygliuočių medžių
charakterį ir gintaro susidarymo pradžią pirmasis
tiksliau aprašė 1890 m. H. Konvencas. Jo teigimu,
prieš vėlyvąjį oligoceną Senosios Fenoskandijos
žemyne, kurio centras apėmė Baltijos jūrą ir
Skandinavijos pusiasalį, augo dideli, drėgni
subtropiniai miškai. Juose, be kitų medžių,
stiebėsi ir pušys Pinus succinifera. Uraganams,
žaibams, įvairiems miško graužikams jas pažeidus
arba ir nuo didelių temperatūros svyravimų gausiai
tekėjo sakai, vėliau virtę sukcinitu.
- H. Konvenco teiginius
1961 m. patvirtino K. Šubertas, įrodęs gintaro ir
minėtų pušų genetinį ryšį.
- Pagal V. Katiną,
gintaro formavimasis iš tų sakų turėjęs šias
pagrindines stadijas. Sakingų spygliuočių ir
plačialapių lapuočių miškai augo Fenoskandijos
žemyne šilto ir drėgno klimato sąlygomis. Klimatui
staiga dar labiau atšilus ir medžiams nespėjus taip
greitai prisitaikyti prie naujų klimato sąlygų, iš
pušų Pinus succinifera Conwentz pradėjo smarkiai
tekėti sakai. Sakai tekėjo medžio liemeniu ir
kaupėsi tarpušakėse, plyšiuose, drevėse bei
varvėjo ant žemės. Juose buvo daug terpenų,
neleidusių iš karto kristalizuotis. Bet terpenai
garavo, ir sakai kietėjo ant medžio, oksidavosi ir
izomerizavosi. Visa tai truko šimtus metų.
- Medžiams sunykus, sakai
pakliuvo j žemę, kur ir vyko pagrindiniai jų
pasikeitimo procesai: polimerizacija ir autooksidacija
miško grunte. Čia susidarė sąlygos, kuriomis
organinės medžiagos ne puvo, o kietėjo. Šis
gintaro formavimosi etapas truko labai ilgai -
dešimtis milijonų metų, ir per tą laiką sakai
įgijo pagrindines gintaro savybes.
- Tyrimai parodė, kad
pirminius gintaro telkinius buvusių sakingų miškų
vietoje išplovė didelės upės. Gintaras nusėdo tų
upių žiotyse. Taip susidarė antriniai telkiniai
povandeninėse deltinėse ir lagūninėse facijose,
kuriose sakai redukavosi ir galutinai virto gintaru.
Jų pasikeitimas šiame trečiame gintaro susidarymo
etape yra tik papildymas tų esminių pasikeitimų,
kurie įvyko gintaro miško dirvoje ir kurie suteikė
sakams visas būdingas gintaro savybes.
- Muziejaus ekspozicijoje
pavaizduotas gintaro medžių miškas, prieš 70 mln.
metų augęs Baltijos ribose. Čia pat matome gintaro
eksponatus - sukietėjusių sakų lašus.
-
- Nuorodos:
1. Publijus Kornelijus Tacitas, Rinktiniai
raštai, „Vaga“ Vlnius, 1972, p. 29-30.
;)
;)
;)
