Įžanga
Gintaro dirbinius ir
lietuvių liaudies meno kolekciją pristatanti paroda
„Lietuva – gintaro žemė“ supažindina su
vienos Baltijos valstybių, kuri šiemet kartu su
kitomis šalimis dar kartą oficialiai „sugrįžta“
į Europos tautų bendriją, kultūriniu palikimu.
Rengdama šią parodą Lietuva taip pat startuoja
tarptautinėje muziejų tinklo kultūrinio
bendradarbiavimo programoje „Europos gintaro
kelias“. Jei mintyse brėžtume to istorinio, tarp
Adrijos ir Baltijos jūrų nusitęsusio, skirtingas
kultūras sujungusio, kelio vektorių, Lietuvą
rastume paskutinėje jo atkarpoje kaip labiausiai į
Šiaurę nutolusį tašką.
Kodėl Lietuva vadinama
gintaro žeme? Nors gintaras randamas daugelyje
pasaulio vietų, Lietuvoje jis ypatingai svarbus,
vertinamas, branginamas ir puoselėjamas. Juo
persmelkta kultūrinė tradicija – nuo mitų, senojo
baltiškojo tikėjimo ženklų, folkloro iki
profesionalaus meno, jo modernių išraiškų.
Baltijos gintaras yra paženklinęs ir Lietuvos
istoriją, ir šiandieną.
Parodoje rodomi unikalūs
eksponatai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių
– archeologiniai ir meniniai gintaro dirbiniai: nuo
Juodkrantės lobio, senųjų Palangos dirbtuvių
dirbinių iki šiuolaikinių papuošalų. Kolekcija
atspindi gintaro svarbą krašto archeologijai, per
senuosius radinius atsiskleidžia istorinius Lietuvos
ryšius su kitomis Europos šalimis, gintaro reikšmę
etninės kultūros ir profesionaliosios meninės kūrybos
tradicijoms.
Nemažiau svarias senos
ir savitos lietuvių kultūros pažinimo galimybes
atveria ir antroji parodos dalis, kuri pristato
turtingą Lietuvos etninės kultūros paveldą –
tautinio kostiumo, liaudies audinių, skulptūros,
grafikos ir tapybos pavyzdžius.
Lietuviškoji
gintaro atsiradimo legenda
Gintaras mitiniuose
lietuvių liaudies padavimuose kildinamas iš nežemiškojo
paslaptingų ir rūsčių dievų pasaulio. Pasakojama,
jog gilioje senovėje, kai dangaus dievas Perkūnas
buvo vyriausias iš visų dievų, Baltijos jūros
gelmių dugne esančiuose gintaro rūmuose gyveno deivė
Jūratė. Gražiausioji iš visų deivių buvo nepažinusi
žmogiškos meilės. Sykį jūroje prie Šventosios upės
įtakos Jūratės vandenų karalijoje žuvytes
tinklais gaudė drąsus žvejas Kastytis. Sužinojusi
tai deivė Jūratė pasiuntė undines, kad jos lieptų
Kastyčiui nedrumsti Baltijos vandenų ir negąsdinti
žuvyčių. Tačiau bebaimis žvejys nepabūgo deivės
įspėjimų ir nebodamas undinių vilionių toliau mėtė
tinklus į Baltiją. Norėdama sudrausminti žveją,
dievaitė išniro iš vandenų,bet pamačiusi tinklus
traukiantį jauną drąsuolį žveją, iškart jį
pamilo. Palikęs valtį žvejas su deive paniro į jūros
gelmes, į gintaro rūmus, kur niekas nedrumstė
laimingos Jūratės ir Kastyčio meilės. Sužinojęs
dangaus dievas Perkūnas, kad nemirtingoji deivė
pamilo žveją, be galo supyko, galingais dangaus žaibais
nužudė Kastytį, sudaužė gintaro rūmus, o
nepaklusniąją deivę amžiams prirakino prie rūmų
griuvėsių sienos. Čia blaškoma šėlstančių jūros
vandenų Jūratė nuolat rauda Kastyčio ir
nelaimingos jųdviejų meilės. Jos rauda – tokia
jaudinanti ir karšta, kad net amžinai šaltos jūros
gelmės pradeda nerimauti, audrintis ir siausti, išmesdamos
iš gelmių į krantą Perkūno sudaužytų gintaro rūmų
skeveldras. Kartu su jomis bangų į krantą išmetami
smulkučiai gintaro lašeliai – nemirtingosios deivės
Jūratės ašaros – tokios tyros ir skaidrios, kokia
tauri buvusi Jūratės ir Kastyčio meilė.
Lietuvių liaudies
padavimai, šimtmečius perduodami iš lūpų į lūpas,
ir šiandien tebepasakojami. Romantizmo epochoje jie
atgimė meno kūriniais, pirmiausia poeto Maironio
poema „Jūratė ir Kastytis“, šlovinančia meilę,
apraudančia Kastyčio žūtį ir amžinąjį
nemirtingosios deivės Jūratės skausmą. Ši legenda
įkvėpimo šaltiniu buvusi taip pat ne vienam XX a.
lietuvių dailininkui.
Baltiškojo
gintaro kilmė
Pirmuosius paaiškinimus
apie gintaro kilmę randame senuosiuose mituose ir
legendose. Antikos mokslininkai pastebėjo, kad jis
turi labai daug savybių, giminingų miškų sakams.
Romėnų istorikas Plinijus vyresnysis teigė, jog
„patrynus gintarą, jis skleidžia pušies kvapą, o
deginamas pakvimpa ir treška kaip ir visi spygliuočių
sakai“. Amžiai tikslino ir pildė žinias apie
gintaro kilmę, tačiau pilnutinė jo biografija buvo
atskleista tik XIX a., kai išsivystė geologijos,
paleontologijos, istorijos, archeologijos, chemijos,
fizikos ir kiti mokslai. Gintaro kilmės aiškinimus
toliau pildė ir paplitimą pasaulio kultūrose aiškino
jau XX a. tyrinėtojai. Šiandien gintaru vadiname iškasamuosius
medžių sakus, kurie visiškai neturi kristalografinių
bruožų, o jų sudėtyje randama 2–7 % rūgšties.
Toks yra baltiškasis gintaras, nuo Plinijaus laikų
dar vadinamas sukcinitu, susidaręs prieš 50 – 60
milijonų metų iš spygliuočių medžių sakų,
kurie mokslinėje literatūroje įvardijami „Pinites
succinifera“. Jie augo Paleogeno laikotarpiu
pietvakariniuose Fenosarmatijos kontinento slėniuose.
Jūros transgresijos įtakoje, matyt, pasikeitė tų
spygliuočių miškų egzistavimo sąlygos. Padidėjus
dirvožemio drėgmei ir atšilus orui, spygliuočiai išskyrė
labai daug sakų. Garuojant lakiesiems terpenams, jie
labai greit sukietėdavo ir vėliau su medienos
liekanomis patekdavo į miško dirvožemį. Šį išplaunant,
ir medžių sakai buvo nešami vandens srovių į
pusiau uždarus jūros baseinus, nusėdo į
glaukonitines jūros smėlių nuogulas, dar vadinamas
„mėlynąja žeme“. Po daugelio milijonų metų,
veikiami įvairių fizinių bei cheminių procesų šie
sakai pakito ir virto gintaru. Vėlesnės klimato
permainos dar daug kartų keitė kontinentų ir
vandenynų žemėlapį, o dalis nuosėdų su gintaru
vandens srovių buvo išplautos ir plačiai pasklido
įvairiose Rytų Europos nuogulose. Tačiau
pagrindiniai gintaro telkiniai randami Sambijos
pusiasalyje.
Kaip liudija
archeologiniai duomenys, būtent rytinėse Baltijos žemėse
gintaras buvo seniausiai žinomas ir plačiai
naudojamas.
Tai atspindi parodoje
pristatomi antropomorfinių dievybių atvaizdai,
totemai, atvirybę keturioms pasaulio šalims išreiškiantys
diskai, priklausantys garsiajai R. Klebso kolekcijai,
vadinamajam Juodkrantės lobiui, atrastam 1860–1881
m., kasant gintarą Kuršių mariose ties Juodkrante.
Lobį sudarė gintaro žaliava ir 434 dirbiniai, iš
kurių ypač vertingi reti neolito laikotarpio
radiniai, vaizduojantys žmonių ir gyvulių figūrėles.
Baltiškojo
gintaro kelias į Vakarų Europą
Gintaras įrašė
Lietuvos vardą į antikos knygas Homero „Iliadą“
ir „Odisėją“, Herodoto ir kitų autorių kūrinius.
Garsas apie jo grožį bei vertingumą masino tolimųjų
šalių pirklius ir keliautojus. Visais laikais jis
buvo patrauklus papuošalų meistrams. Lietuvos
gyventojai nuo neolito gamino gintaro dirbinius ir
papuošalus bei prekiavo jais su šiauriniais ir
pietiniais kaimynais. Bronzos amžiuje gintaras buvo
mainomas į vario lydinius. Priešistorės tyrinėtojai
gintaro mainus įvardino „gintaro keliu“, kuris
jau bronzos amžiuje buvo šakotas. Dabarties
mokslininkai nurodo, jog pagrindinis gintaro prekybos
kelias prasidėjo Baltijos pajūryje ir driekėsi į
žemutinę Vyslą. Vartos ir aukštutinio Oderio upėmis
ar jų pakrantėmis per Bohemiją ir Moraviją pasiekė
Dunojų, kur išsišakojo dviem kryptimis. Vienas
kelias vedė į Graikiją, Peloponesą ir Kretą.
Kitas per Alpių perėjas driekėsi į šiaurės
Italiją. Būta ir kito gintaro kelio iš Baltijos pajūrio
sausuma iki Dniepro, o nuo jo – iki Kaukazo, iki
rytinių Juodosios jūros ir pietvakarinės Kaspijos
sričių. Prekybos gintaru keliai siekė net Mažąją
Aziją. Bet svarbiausias Baltijos gintaro kelias vedė
į Vakarus iki pat Romos. Susidomėję gintaru Romos
imperijos laikų autoriai, atrado aisčius (baltus),
aprašinėjo jų gyvenamąją aplinką, darbus, papročius.
Pirmą kartą aisčiai buvo paminėti P. K. Tacito
veikale „Germanija“, pastebint, kad „jie apieško
ir jūrą, seklumose ir pačiose jos pakrantėse
vieninteliai iš visų rankioja gintarą“.
Paženklinęs tautų ir
kultūrų bendradarbiavimo tūkstantmečius savaisiais
ženklais ne mažiau aktualus Gintaro kelias išlieka
ir modernios Europos dabarčiai, kuri brangina ir
saugo istorinių ryšių palikimą.
Gintaro
gavyba, apdirbimas ir panaudojimas Lietuvoje
Lietuvoje gintaras
naudotas puošyboje ir daugelyje kitų sričių. Greta
jo gabalėlių rinkimo smėlėtose pajūrio pakrantėse,
sėmimo tinklais ar kitomis priemonėmis jūroje,
Lietuvoje naudotas dar vienas gintaro išgavimo būdas,
leidęs sukaupti didesnį jo kiekį – tai kasyba iš
jūros dugno ar pakrančių nuosėdinių plotų. Anksčiausiai
gintarą kasti Lietuvos teritorijoje pradėta prie
Priekulės XIX a. viduryje. Kasyklos čia veikė
1852–1871 m.
Tačiau didžiausios
gintaro kasyklos buvo Kuršių Nerijoje, Juodkrantėje.
1854–1855 m. gilinant garlaivių navigacijos vagą
Kuršių mariose, ties Juodkrante buvo aptikti dideli
gintaro klodai. Šiuos radinius supirko Klaipėdos
pirklys Beckeris, kuris vėliau kartu su nedidelio
laivo savininku Stantinu sukūrė bendrovę ir gavo
Vokietijos vyriausybės leidimą kasti gintarą. Taip
1860 m. Juodkrantėje buvo įkurtos gintaro kasyklos.
Iš pradžių gintaras buvo kasamas šiaurinėje
Juodkrantės dalyje, netoli kranto, kur dabar yra
vadinamoji Gintarinė įlanka (Bernsteinsche Bucht),
susiformavusi iš specialiai žiemojimui iškasto
uosto. To meto Juodkrantės gintaro kasyklomis domėjosi
ir rašė daugelio šalių spauda, nes kartu su
gintaro žaliava čia buvo iškasta ir nemažai
vertingų archeologinių gintaro dirbinių. Šie
radiniai buvo perduoti ir saugomi Karaliaučiaus (Königsbergo)
muziejuje, o po II pasaulinio karo atsidūrė
Gettingene.
Gintaro kasyklų įsteigimas
labai pakeitė Juodkrantę. Per trumpą laiką maža
žvejų gyvenvietė išaugo į tūkstantį gyventojų
XIX a. pabaigoje turėjusį kurortinį ir pramoninį
miestelį. 1882 m. gintaro kasyklos buvo perkeltos piečiau
už Juodkrantės, prie šiandienės Avių kalno įlankos
(Schafenbergsche Bucht). Čia buvo įrengtos gintaro
valymo, rūšiavimo ir sandėliavimo patalpos. Bendrovės
ataskaitos rodo, kad 1883–1890 m. Juodkrantėje buvo
iškasama virš 540 kg gintaro žaliavos. 1899 m.
Vokietijos imperijos vyriausybė išpirko iš bendrovės
teisę ieškoti, kasti, apdirbti ir prekiauti gintaru,
randamu Juodkrantėje. Kasyklos buvo uždarytos.
Gintaro kasimas
Juodkrantėje trumpam buvo atnaujintas Lietuvos
Respublikos laikais, 1929 m. susikūrus bendrovei
„Gintaras“. Tuomet vos per 114 dienų su Danijos
žemkasiu laivu „Dange“ buvo iškasama apie 1300
kg gintaro žaliavos. Tačiau pasirodė, jog toks
gintaro kasimas ekonomiškai nepasiteisina, todėl
darbai gana greit buvo nutraukti.
Svarbiausiu gintaro
apdirbimo centru Lietuvoje buvo Palanga. Jau nuo XVII
a. šiame nedideliame miestelyje darbavosi gintaro
meistrai. Jų veikla ypač išsiplėtė po to, kai
gintaras pradėtas kasti Juodkrantėje. Iki I
Pasaulinio karo pramoninėse Palangos gintaro dirbtuvėse
dirbo nuo 300 iki 500 meistrų, per metus vidutiniškai
buvo apdirbama apie 20 000 kilogramų gintaro, kuris
turėjo didelę paklausą pasaulinėje rinkoje ir
sudarė rimtą konkurenciją kitų šalių gintaro
meistrams. Tuo metu Palangos dirbtuvės,
priklausiusios Rusijos imperijai, užėmė pirmaujančią
vietą, tačiau per karą jos smarkiai nukentėjo.
Dalis meistrų emigravo į Vokietiją ir Karaliaučių.
Gintaro apdirbimo verslas jau nebepasiekė ikikarinio
lygio nei meniškumo, nei kokybės požiūriu. Jo plėtotę
stabdė ir Vokietijos turėtas gintaro žaliavos
eksploatavimo monopolis. Keletas gintaro dirbtuvių
iki II Pasaulinio karo veikė Palangoje, Klaipėdoje,
Kretingoje ir kitose Lietuvos vietovėse. Sovietmečiu
senųjų Palangos dirbtuvių pagrindu buvo įkurti
„Dailės“ kombinatui priklausę gintaro cechai,
kurie pagal profesionalių dailininkų modelius gamino
serijinius ir autorinius papuošalus bei kitus
dirbinius.
Baltijos gintaro grožį
ir vertę, jo gavybą, visokeriopą panaudojimą
atskleidžia ir istorinio parko rūmuose 1963 m. įkurtas
Palangos gintaro muziejus – nacionalinio Lietuvos
dailės muziejaus padalinys.
Šiuolaikiniai
gintaro menininkai
Nacionalinio identiteto
paieškos dar XIX a. pabaigoje susiejo gintarą su
tautine simbolika. Požiūrį į gintarą kaip į
tautos simbolį, gintaro karoliais pasipuošusios
lietuvaitės įvaizdį XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje
suformavo nacionalinio išsivadavimo judėjimo rašytojai
ir poetai. Tačiau keletą dešimtmečių nekitusi
tokia gintaro samprata šią medžiagą subanalino,
paversdama ją pseudo tautine suvenyrine produkcija.
Vis dėlto šiandien gintarui abejingų Lietuvoje nėra:
jis arba mėgstamas, arba nekenčiamas.
7–8 dešimtmečiais
jam daug dėmesio skyrė šiuolaikinės lietuvių
juvelyrikos pradininkai Feliksas Daukantas* ir
Kazimieras Simanonis. Pokaryje masinės gamybos
nuvertintam iki žaliavos gintarui jie grąžino
Antikos laikų tradicijas siekiančios taurios medžiagos
statusą. Dailininkai siekė išryškinti unikalias
mineralo savybes, ieškodami optimaliausiai jas
atskleidžiančių formų. F. Daukanto kūryboje
gintaras įgijo minimalistines, o K. Simanonio, priešingai,
barokinei plastikai artimas rafinuotas, sodrias skulptūrines
formas. Šių autorių sukurtų gintaro papuošalų
savitumą apsprendė kūrybingas Art Noveau estetinių
principų, išryškinusių natūralias dekoratyvines
medžiagos savybes, ir įvairių kultūrinių tradicijų
– nuo etnografinės, baroko, secesijos iki
funkcionalizmo – panaudojimas.
Tačiau jau 8–o dešimtmečio
antrojoje pusėje, kai imta amatininkiškame lygmenyje
masiškai kopijuoti F. Daukantą ir K. Simanonį,
gintaro dirbiniai Lietuvoje įgijo nuobodžias,
pasikartojančias formas. Nors lietuviškas gintaras
turėjo paklausą ir buvo vertinamas buvusioje Tarybų
Sąjungoje, ilgainiui į jį pradėta žiūrėti kaip
į suvenyrinę produkciją, pataikaujančią masiniam
skoniui. Dėl šios priežasties atėjusių jaunų
lietuvių juvelyrų tarpe įsitvirtino nuomonė, jog
gintaras tikram, vertingam papuošalui netinkamas.
Tokia nuostata iki 10 dešimtmečio pradžios
Lietuvoje reiškėsi visišku profesionalių juvelyrų
abejingumu šiai medžiagai.
Susidomėjimas gintaru
Baltijos šalių regione vėl atgijo maždaug prieš
dešimtmetį. Reikšmingą impulsą tam davė
Ribnitz–Damgarteno gintaro muziejaus pradėtos
rengti tarptautinės parodos, kuriose yra dalyvavę
beveik visų Baltijos ir Šiaurės šalių autoriai
(danai, vokiečiai, lenkai, rusai, švedai, lietuviai
ir kt.)
Tuo pat metu gintaro
„reabilitavimo“ iniciatyvos buvo imtasi ir
Lietuvoje. Organizuotos netradicinio gintaro parodos
bei konkursai. Kolekcininkai Virginija ir Kazimieras
Mizgiriai Nidoje ir Vilniuje įkūrė specializuotas
gintaro galerijas bei kūrybines dirbtuves
dailininkams, skatindami juos ieškoti naujo požiūrio
į šią medžiagą. Gintaru susidomėjo ir gerai žinomi
kūrybinės brandos jau pasiekę juvelyrai Birutė
Stulgaitė, Marytė Gurevičienė, Žilvinas Bautrėnas,
Vytautas Matulionis, ir jauni dailininkai Indrė Diržienė,
Eimantas Ludavičius, Adolfas Šaulys ir kt.
Kiekvienas jų bandė
atrasti autentišką, individualų požiūrį į
gintarą. Vieni, kaip B. Stulgaitė, siekė perprasti
šio mineralo prigimtį, pernelyg nenutoldami nuo natūralių
formų. Kiti – tarsi varžėsi su medžiagos
pirmapradiškumu, išgaudami naujus skulptūrinius
pavidalus ir išradingai pritaikydami ankstesniame
etape nuvertintas tradicines liejimo, graviravimo,
inkrustavimo technikas, panaudodami vėlyvojo
modernizmo krypčių ir postmodernizmo estetinius
principus.
Šiandien gintarui
Lietuvoje neabejotinai yra pavykę susigrąžinti
buvusį meninį prestižą. Jis vėl tapo viena mėgiamiausių
medžiagų juvelyrų tarpe. Būtent su gintaru susijęs
ir 10 dešimtmetyje Lietuvoje vykęs juvelyrikos
atsinaujinimas.
Pastabos
apie Lietuvos istoriją
Katalikiška Lietuva dėl
kultūrinės raidos ir istorinių ryšių pobūdžio
priskirtina rytiniam Vidurio Europos regionui. Ji yra
Baltijos jūros rytinės pakrantės šalis, piečiausia
ir didžiausia iš trijų Baltijos valstybių. Lietuva
ribojasi su Latvija, Baltarusija, Lenkija ir buvusia
Rytų Prūsija (šiandien Rusijos Kaliningrado
sritis). Dėl geografinės padėties ir klimato sąlygų
Lietuvos teritorijos apgyvendinimas lyginant su
Vidurio Europa vėlavo. Traukiantis ledynams, pirmieji
gyventojai pasirodė paleolito pabaigoje (X tūkst.
pr. Kr.). Mezolite formavosi vietinės kultūros, o
neolite įsikurė sėslūs gyventojai (III–II tūkst.
sand.), indoeuropiečiai. Apie XX a. pr. Kr. išryškėjo
baltų prokalbės etnosas. VI–VII a. po Kr. iš šios
prokalbės susiformavo lietuvių kalba, kuri laikoma
viena archaiškiausių gyvų kalbų ir yra svarbi
visos indoeuropiečių kalbų šeimos studijoms. Jau
priešistoriniais laikais Lietuvos gyventojai palaikė
ryšius su atokiais Vakarų ir Pietų Europos kraštais.
Iš Lietuvos gabentas, o Lietuvoje randamos romėniškos
monetos. Pirmieji baltus minėjo Tacitas ir Ptolemėjas
(I–II a. po Kr.). Lietuvos vardas pirmasis paminėjimas
aptinkamas Quedlinburgo analuose 1009 m., ir yra susijęs
su Šv. Romos imperijos valdovų vykdyta aktyvia krikščioniškųjų
misijų programa. Silpstant Kijevo Rusios įtakai,
XII–XIII a. sandūroje prasidėjo Lietuvos
valstybinis konsolidavimasis. Jį užbaigė didysis
kunigaikštis Mindaugas, 1251 m. priėmęs lotynų
krikštą ir popiežiaus Inocento IV valia karūnuotas
pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos karaliumi. Po
Mindaugo žūties Lietuvoje atgaivinta pagonybė. XIV
a., valdant didiesiems kunigaikščiams Gediminui ir
Algirdui, rytuose ir pietuose prie etninės Lietuvos
prijungtos plačios mongolų totorių nusiaubtos ir
suskilusios Kijevo Rusios teritorijos, apgyvendintos
stačiatikių slavų. Lietuva tapo lotyniškosios
Vakarų ir bizantiškosios Rytų Europos civilizacijų
sąlyčio bei sąveikos erdve, multikultūrine ir
multikonfesine bendrija. Vakaruose ir šiaurėje nuo
XIII a. pradžios Lietuva du šimtmečius vedė karą
prieš Vokiečių ordiną Prūsijoje ir Livonijoje.
Romos popiežiai, kaimynų valdovai, imperatorius
Karolis IV Liuksemburgietis nesėkmingai ragino
Lietuvos valdovus krikštytis, žadėdami karališkąjį
vainiką.
1385 m. Krėvos
susitarimas ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Jogailos vedybos su Lenkijos sosto įpėdine šv.
Jadvyga Anžujiete, buvo lemtingi žingsniai tolesnei
Lietuvos valstybingumo ir kultūros raidai. Tapęs
Lenkijos valdovu, Jogaila krikštijo etninę Lietuvą
– paskutinę pagonišką Europos valstybę, o
personalinė arba dinastinė unija, paremta Gediminaičių–Jogailaičių
dinastijos autoritetu, dviem šimtmečiams susiejo
Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Lenkijos
Karalyste. Ši sąjunga leido 1410 m. nugalėti Vokiečių
ordiną, atremti Maskvos puolimus. Lietuvoje sklido
gotikos bei renesanso kultūra ir menas. Ypač ryškus
Lietuvos vėlyvosios gotikos ryšys su Vidurio Europos
tradicija (Vladislovo stilius). Kartu prasidėjo
gyventojų kalbinė bei kultūrinė polonizacija. Didžiausią
plotą ir politinę galybę Lietuva pasiekė Viduramžiais,
valdant didžiajam kunigaikščiui Vytautui
(1392–1430), kuriam imperatorius Zigmantas
Liuksemburgietis siūlė karališkąjį vainiką.
Jogailos sūnus – Lenkijos ir Vengrijos karalius –
Vladislovas 1444 m. krito mūšyje su turkais ties
Varna. Kito sūnaus Kazimiero Jogailaičio ir jo žmonos
Elžbietos, Vokietijos, Čekijos ir Vengrijos
karaliaus bei Austrijos hercogo Albrechto Habsburgo
dukters, keturi sūnūs – Vladislovas, Jonas
Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas Senasis –
buvo Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos
valdovai, o penktasis – Kazimieras – tapo katalikų
šventuoju. 1515 m. dvigubos vedybos Vienoje toliau
stiprino Jogailaičių ir Habsburgų ryšius, bet
perspektyvoje leido Habsburgams perimti iš Jogailaičių
dominuojančią padėtį Vidurio Europoje. Paskutinis
Jogailaičių dinastijos Lietuvos ir Lenkijos valdovas
Žygimantas Augustas du kartus vedė seseris – Šv.
Romos imperijos imperatoriaus, Čekijos ir Vengrijos
karaliaus bei Austrijos erchercogo Ferdinando
dukteris. Elžbieta mirė (1545) Vilniuje ir iki šiol
jos palaikai ilsisi katedros mauzoliejuje. Tuo tarpu
Vienos katedroje palaidotas jos klebonas, Jogailos
seserėnas, pirmasis lietuvių kilmės kardinolas
Aleksandras († 1444). Garsiausių Lietuvos didikų
giminių atstovams – Radviloms, Goštautams,
Chodkevičiams, Sapiegoms – pirmieji kunigaikščių
ir grafų titulai buvo suteikti Šv. Romos imperijos
valdovų. Paskutiniųjų Gediminaičių–Jogailaičių
valdovų valdymo metai XV a. pab. – XVI a. Lietuvos
ir Lenkijos istorijoje dažnai vadinami „aukso amžiumi“.
1569 m. Lietuvos Didžioji
Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė Liublino seime
sudarė realią uniją, sukūrusią Abiejų Tautų
Respubliką. Renkant bendrus valdovus, Lietuvos elitas
dažnai rėmė Austrijos Habsburgų dinastijos
kandidatus – imperatoriaus Maksimilijono II sūnų
erchercogą Ernestą, imperatoriaus Rudolfo II brolį
erchercogą Maksimilijoną. Švedų kilmės Vazų
dinastijos Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas
Vaza, tarpininkaujant Lietuvos didikams, buvo vedęs
dvi seseris Habsburgaites – Austrijos erchercogo, Štirijos,
Karintijos ir Krainos valdovo Karolio II dukteris, o
jo sūnus Vladislovas – imperatoriaus Ferdinando II
dukterį. Valdant Vazų dinastijai, Lietuvoje Katalikiškoji
reforma įveikė Reformaciją, buvo sudaryta stačiatikių
ir katalikų unija (1596 m.), o ankstyvojo ir brandžiojo
Lietuvos baroko architektūros ir dailės raidą
tiesiogiai veikė intensyvūs kultūriniai ryšiai su
Italija. XVII a. viduryje Lietuva ir Lenkija skaudžiai
nukentėjo dėl karų su Švedija ir Rusija. Lietuva
tuomet prarado beveik pusę savo gyventojų, net šešis
metus rusų kariuomenė laikė okupavusi Lietuvos
sostinę Vilnių. Amžininkų ir istoriografijos šis
laikotarpis vadinamas „tvano“ metais. Dėl
nesutarimų su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju
kunigaikščiu Jonu Sobieskiu Lietuvos didžiojo
etmono Kazimiero Jono Sapiegos vadovaujama lietuvių
kariuomenė 1683 m. pavėlavo į Vienos apgulties
nutraukimo operaciją. Vėlyvojo Lietuvos baroko dailė
ir architektūra liudija glaudžius to meto kultūrinius
ryšius su Habsburgų valdomas kraštais ir Pietų
Vokietija. XVIII a. pabaigoje Abiejų Tautų
Respublika buvo pasidalinta trimis etapais (1772,
1793, 1795) tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos. Didžiausia
buvusios Lietuvos valstybės dalis atiteko Rusijai,
tik maža teritorija pietvakariuose buvo prijungta
prie Austrijos. Daugiau nei šimtmečiui Lietuva
prarado valstybingumą ir tapo Rusijos provincija. Čia
vykdyta rusifikacijos, Katalikų Bažnyčios
persekiojimo politika. Kita vertus iš Austrijos ir
Pietų Vokietijos Lietuvą pasiekė jugendstilio bei
secesijos meninės tendencijos.
Savo valstybingumą jau
nacionaliniu pagrindu Lietuva atkūrė I pasaulinio
karo pabaigoje, 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje
paskelbus Lietuvos Respublikos nepriklausomybės aktą.
Dėl Lenkijos karinės agresijos nuo Lietuvos netrukus
buvo atplėštas Vilniaus kraštas su istorine
sostine, tačiau Lietuva atgavo Klaipėdą. Laikinąja
tarpukario sostine buvo Kaunas, tapęs modernios
tautinės kultūros puoselėjimo centru. 1940 m.
Sovietų Sąjunga, prieš tai su nacistine Vokietija
sudariusi slaptą susitarimą, okupavo ir aneksavo
Lietuvą, paversdama ją viena iš sovietinių
respublikų. Pasibaigus II pasauliniam karui, kurio
metu Vokietijos nacistų iniciatyva buvo išžudyta
beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė, partizaninis
pasipriešinimas naujai Sovietų Sąjungos okupacijai
Lietuvoje užtruko dar ištisą dešimtmetį.
Emigrantai iš Lietuvos pasklido po visą Vakarų
Europą. Vienos didžiausių jų susitelkimo vietų
buvo Vokietijoje ir Austrijoje. Po ilgo disidentinio
judėjimo bei represijų laikotarpio, 1990 m. kovo 11
d. vėl buvo atstatyta Lietuvos valstybinė
nepriklausomybė, atkurti tradiciškai draugiški ryšiai
su kaimyninėmis valstybėmis, ypač su ilgaamžiu
istoriniu partneriu Lenkija. 2004 m. prisijungusi prie
NATO ir Europos sąjungos, Lietuva grįžo į istorinį
kelią, vėl atsigręždama į Europos Vakarus, puoselėdama
Vakarų civilizacijai būdingas demokratijos
tradicijas ir jas praturtindama savo istorine
patirtimi.
Lietuvos
etninė kultūra
Lietuvos etninės kultūros
klasiką, kurią XX a. viduryje nutraukė
industrializacija bei sovietinė ideologijos
prievarta, bene ryškiausiai reprezentuoja valstiečių
medinės skulptūros tradicija – kryždirbystė,
kuri šiandien jau yra įtraukta ir į UNESCO saugomo
pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Ne mažiau reikšmingos
ir kitos jos formos – liaudies tapybos, grafikos,
tekstilės kūriniai, tapę savita kelių šimtmečių
tautos dvasinės kultūros apraiška, atskleidusia ne
tik kūrybinį lietuvių tautos gyvybingumą, bet ir
buvusia neišsenkama versme šių dienų menininkams.
Etninėje Lietuvos kultūroje
krikščioniškieji vaizdiniai gimė ir plėtojosi šalia
profesionaliąją Europos krikščionybės tradiciją
puoselėjančių vienuolynų ir parapijų bažnyčių.
Valstietiškos kultūros aplinkoje jie suklestėjo XIX
a. – XX a. pradžioje. Kryžiai, koplytstulpiai su
šventųjų skulptūrėlėmis Lietuvoje veikiausiai
buvo kuriami ir anksčiau, XVIII a., tačiau nesaugomi
sunyko ir neišliko. Juos darė nežinomi savamoksliai
drožėjai, vadinami dievdirbiais. Garsiausias iš
keleto žinomų autorių kryžius daręs Vincas
Svirskis.
Kaip pastebėjo žymus
lietuvių diplomatas ir poetas Jurgis Baltrušaitis,
„kryžiai, koplytėlės ir koplytstulpiai yra
Lietuvos valstiečių meninės kūrybos viršūnė,
nes įtaigiausiai atspindi kaimo žmonių išpažintas
ir puoselėtas dvasines vertybes“. Manoma, jog
liaudies skulptūros tradicija radosi katalikiškam
pasaulėvaizdžiui įsismelkus į kaimo gyventojų sąmonę
taip giliai, kad jį pradėta išreikšti ženklais,
saugančiais namų aplinką. Anot tyrinėtojų,
koplytstulpiai su šventųjų statulėlėmis buvo tam
tikri ekologiniai ženklai, žymintys suverenumo
ribas, saugojančias žemės, vandenų, miškų, kitų
vietų švarumą ir neliečiamumą. Lietuvis
valstietis bažnyčią, šventovę tarsi iškėlė į
gamtą, į erdvę, kurioje statydamas sau lygius šventuosius
jautėsi ramus, stiprus, galįs susikalbėti su aukščiausiomis
galiomis.
Nesyk pastebėta, kad
Lietuvoje koplytstulpių būta tiek daug, jog Lietuva
vadinta kryžių žeme, kur dievukų akimis kiekvieną
sutinka ir palydi lietuvių garbintas ir šventu
laikytas medis. Mintyse bandydami išvysti tipišką
lietuviško kaimo peizažą, visų pirma, regėtume
medžiuose parimusius rūpintojėlius, sopulingąsias
motinas koplytėlėse prie kelių, šventuosius jonus
nepomukus palei upokšnius, kryžius pakelėse, ant
kalnelių, kiemuose, kapinėse.
Savamokslių lietuvių
drožėjų sukurti dievukai išsiskiria specifine
plastika, tipažu, giliu ryšiu su etnine kultūra. Būdingiausi
siužetai – iš Marijos, Kristaus, šventųjų
gyvenimo: Nekalto Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija,
Sopulingoji Dievo Motina, Pieta, Kristus Nazarietis, Rūpintojėlis
ir kt. Labai populiarus šv. Jurgis, vaizduojamas kaip
karys, krikščionybės nešėjas, nuo blogio gynėjas,
gyvulių globėjas, Šv. Florijonas su kubilėliu
rankoje, saugantis valstiečio sodybą nuo gaisro.
Prie vandens statytos koplytėlės su šv. Jono
Nepomuko ar šv. Jono Krikštytojo figūromis. Skulptūros
drožtos iš liepos, rečiau ąžuolo paprastais įrankiais,
vėliau padengtos polichromija. Pasak poeto
Marcelijaus Martinaičio, savamokslių drožėjų kūriniai
„sujungė senąją baltiškąją lietuvių pasaulėjautą
ir Europos kultūrą, krikščionybės kanonizuotus
vaidinius ir žemdirbių folklorą“.
Lietuvos kaimo bažnyčių
altorius, lauko koplytėles, valstiečių trobas ir klėtis
taip pat puošė primityvūs nežinomų autorių
tapyti paveikslai, kuriuose pastebimos to meto
bažnytinei dailei būdingos tendencijos, baroko bruožai.
XIX a. paplito ir medžio raižiniai. Daugiausia jų
randama Vakarų Lietuvoje, kur jie buvo platinami per
atlaidus ir turėjo didelį pasisekimą. Taip pat kaip
liaudies tapybos pavyzdžiams, raižiniams būdinga
primityvi meninė išraiška, paprastas, monumentalus
ir dekoratyvus vaizdas.
Nuo seno Lietuva garsi
ir audimo menu. Tekstilės fragmentų palaidojimuose
archeologai randa jau nuo II a. Lietuvių moterų
suverpti linai ir išaustos drobės iki XIX a.
pabaigos buvo eksportuojamos į Vakarų Europą. Ūkyje
reikalingus audinius ir drabužius valstietės išsiausdavo
pačios, naudodamos linus, vilną, kanapes, medvilnę,
pirktinės vilnelės „skaistgijas“, dažydamos
augaliniais dažais, pasigamintais iš įvairių augalų
lapų, žiedų, šaknų, samanų ar net balų rūdžių.
Gražiausiais audiniais ir drabužiais puošdavosi per
didžiąsias šventes, juos tausojo, perduodavo iš
kartos į kartą. Ypač puošnios vestuvių apeigose
naudotos pirmaryčio paklodės ir spalvingumu pasižyminčios
lovatiesės bei gūnelės. Kiekvienoje iš šešių
Lietuvoje esančių etnografinių sričių skiriasi
audinių ir drabužių raštų komponavimas, spalvų
deriniai, puošyba.
Parodos ekspozicijoje
taip pat pristatomas vienas iš tautinio šventinio
lietuvių kostiumo pavyzdžių, atspindintis valstietiškoje
aplinkoje vyravusias aprangos tradicijas, audimo meno
pasiekimus. XVIII–XIX a. viduryje visose etnografinėse
Lietuvos srityse moterišką kostiumą sudarė tos pačios
dalys: sijonas, marškiniai, liemenė, prijuostė,
juosta, galvos danga, apavas, žiemą vilkėtos sermėgos,
įvairūs švarkeliai, apsiaustai, kailiniai. Skyrėsi
spalvų deriniai, sukirpimas, puošyba. Sijonai dažniausiai
būdavo vilnoniai languoti, dryžuoti. Marškiniai
balti lininiai, XIX a. ir medvilniniai.
Kaip ir kitų Europos
tautų aprangoje, lietuvių vyrų drabužiai buvo ne
tokie spalvingi kaip moterų. Jie dažniausiai vilkėjo
vienspalves, languotas, dryžuotas kelnes, liemenes,
baltus marškinius, įvairių fasonų švarkus, žiemą
– sermėgas, kailinius. Juosėsi juostomis, odiniais
diržais. Avėjo odiniais batais.
Parodos ekspozicija, žinoma,
tik iš dalies atspindi Lietuvos dailės muziejaus
rinkiniuose sukauptus turtingus etninės kultūros
paveldo klodus, tačiau ji galėtų tapti puikiu
pretekstu žiūrovui šią pažintį pratęsti
ateityje.
Lietuvos dailės
muziejaus informacija, parengta pagal
Lietuvos ir užsienio
mokslininkų publikacijas
Panaudota literatūra:
1. Dailė
/ Baltic Amber. Sudarė Adomas Butrimas. Vilnius :
Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001.
2. Gudynas P., Pinkus S. Palangos gintaro muziejus.
– Vilnius : Mintis, 1974.
3. Jovaiša
E. Baltai ir gintaras // Istorija T. 48. – Vilnius,
2001.
4. Jurgutis
J. Lietuvių protėviai ir gintaras // Laisvė.
– NewYork, 1965, liep. 13.
5. Kaškelis
Juozas. Lietuvos gintaras. – Kaunas, 1933.
6. Katinas
V. Baltijos gintaras. – Vilnius, 1980.
7. Lietuva iki Mindaugo.
– Vilnius : Vilniaus dailės akademija, Elektroninės
leidybos namai, 2003.
8. P.
Matulionis P. Gintaras Lietuvių žemėje. –
Kaunas, 1922.
9. Palangos
gintaro muziejus. Trumpas vadovas po ekspoziciją. –
Vilnius : Lietuvos dailės muziejus, Aušros leidykla,
1991.
