KILNOJAMOJI GINTARO IR LIAUDIES MENO PARODA 
„LIETUVA – GINTARO ŽEMĖ“

Žemutinės Austrijos liaudies kultūros muziejuje
2004 m. gegužės 28 d. – lapkričio 15 d. 

Informacija spaudai >
Parodos edukacinė programa >

Virtuali paroda „Lietuva – gintaro žemė
I dalis
II dalis  III dalis  IV dalis  V dalis  VI dalis  
VII dalis  VIII dalis IX dalis  X dalis  XI dalis  XII dalis

Amuletas (kopija), neolitas, Inv. nr. PGd 1593, gintaras, 5,3x4,3x2,8 cm / 
Amulet (copy), the neolith age, Inv. nr. PGd 1593, amber, 5,3x4,3x2,8 cm
Amuletas (kopija), neolitas, Inv. nr. PGd 4529, gintaras, 8,1x3,0x0,8 cm / 
Amulet (copy), the neolith age, Inv. nr. PGd 4529, amber, 8,1x3,0x0,8 cm

Kabutis (kopija), neolitas, Inv. nr. PGd 4525, gintaras, 4,1x2,8x0,9 cm / 
Pendant (copy), the neolith age, Inv. nr. PGd 4525, amber, 4,1x2,8x0,9 cm

 
Įžanga
Gintaro dirbinius ir lietuvių liaudies meno kolekciją pristatanti paroda „Lietuva – gintaro žemė“ supažindina su vienos Baltijos valstybių, kuri šiemet kartu su kitomis šalimis dar kartą oficialiai „sugrįžta“ į Europos tautų bendriją, kultūriniu palikimu. Rengdama šią parodą Lietuva taip pat startuoja tarptautinėje muziejų tinklo kultūrinio bendradarbiavimo programoje „Europos gintaro kelias“. Jei mintyse brėžtume to istorinio, tarp Adrijos ir Baltijos jūrų nusitęsusio, skirtingas kultūras sujungusio, kelio vektorių, Lietuvą rastume paskutinėje jo atkarpoje kaip labiausiai į Šiaurę nutolusį tašką.
Kodėl Lietuva vadinama gintaro žeme? Nors gintaras randamas daugelyje pasaulio vietų, Lietuvoje jis ypatingai svarbus, vertinamas, branginamas ir puoselėjamas. Juo persmelkta kultūrinė tradicija – nuo mitų, senojo baltiškojo tikėjimo ženklų, folkloro iki profesionalaus meno, jo modernių išraiškų. Baltijos gintaras yra paženklinęs ir Lietuvos istoriją, ir šiandieną.
Parodoje rodomi unikalūs eksponatai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių – archeologiniai ir meniniai gintaro dirbiniai: nuo Juodkrantės lobio, senųjų Palangos dirbtuvių dirbinių iki šiuolaikinių papuošalų. Kolekcija atspindi gintaro svarbą krašto archeologijai, per senuosius radinius atsiskleidžia istorinius Lietuvos ryšius su kitomis Europos šalimis, gintaro reikšmę etninės kultūros ir profesionaliosios meninės kūrybos tradicijoms.
Nemažiau svarias senos ir savitos lietuvių kultūros pažinimo galimybes atveria ir antroji parodos dalis, kuri pristato turtingą Lietuvos etninės kultūros paveldą – tautinio kostiumo, liaudies audinių, skulptūros, grafikos ir tapybos pavyzdžius.
 
Lietuviškoji gintaro atsiradimo legenda
Gintaras mitiniuose lietuvių liaudies padavimuose kildinamas iš nežemiškojo paslaptingų ir rūsčių dievų pasaulio. Pasakojama, jog gilioje senovėje, kai dangaus dievas Perkūnas buvo vyriausias iš visų dievų, Baltijos jūros gelmių dugne esančiuose gintaro rūmuose gyveno deivė Jūratė. Gražiausioji iš visų deivių buvo nepažinusi žmogiškos meilės. Sykį jūroje prie Šventosios upės įtakos Jūratės vandenų karalijoje žuvytes tinklais gaudė drąsus žvejas Kastytis. Sužinojusi tai deivė Jūratė pasiuntė undines, kad jos lieptų Kastyčiui nedrumsti Baltijos vandenų ir negąsdinti žuvyčių. Tačiau bebaimis žvejys nepabūgo deivės įspėjimų ir nebodamas undinių vilionių toliau mėtė tinklus į Baltiją. Norėdama sudrausminti žveją, dievaitė išniro iš vandenų,bet pamačiusi tinklus traukiantį jauną drąsuolį žveją, iškart jį pamilo. Palikęs valtį žvejas su deive paniro į jūros gelmes, į gintaro rūmus, kur niekas nedrumstė laimingos Jūratės ir Kastyčio meilės. Sužinojęs dangaus dievas Perkūnas, kad nemirtingoji deivė pamilo žveją, be galo supyko, galingais dangaus žaibais nužudė Kastytį, sudaužė gintaro rūmus, o nepaklusniąją deivę amžiams prirakino prie rūmų griuvėsių sienos. Čia blaškoma šėlstančių jūros vandenų Jūratė nuolat rauda Kastyčio ir nelaimingos jųdviejų meilės. Jos rauda – tokia jaudinanti ir karšta, kad net amžinai šaltos jūros gelmės pradeda nerimauti, audrintis ir siausti, išmesdamos iš gelmių į krantą Perkūno sudaužytų gintaro rūmų skeveldras. Kartu su jomis bangų į krantą išmetami smulkučiai gintaro lašeliai – nemirtingosios deivės Jūratės ašaros – tokios tyros ir skaidrios, kokia tauri buvusi Jūratės ir Kastyčio meilė.
Lietuvių liaudies padavimai, šimtmečius perduodami iš lūpų į lūpas, ir šiandien tebepasakojami. Romantizmo epochoje jie atgimė meno kūriniais, pirmiausia poeto Maironio poema „Jūratė ir Kastytis“, šlovinančia meilę, apraudančia Kastyčio žūtį ir amžinąjį nemirtingosios deivės Jūratės skausmą. Ši legenda įkvėpimo šaltiniu buvusi taip pat ne vienam XX a. lietuvių dailininkui.
 
Baltiškojo gintaro kilmė
Pirmuosius paaiškinimus apie gintaro kilmę randame senuosiuose mituose ir legendose. Antikos mokslininkai pastebėjo, kad jis turi labai daug savybių, giminingų miškų sakams. Romėnų istorikas Plinijus vyresnysis teigė, jog „patrynus gintarą, jis skleidžia pušies kvapą, o deginamas pakvimpa ir treška kaip ir visi spygliuočių sakai“. Amžiai tikslino ir pildė žinias apie gintaro kilmę, tačiau pilnutinė jo biografija buvo atskleista tik XIX a., kai išsivystė geologijos, paleontologijos, istorijos, archeologijos, chemijos, fizikos ir kiti mokslai. Gintaro kilmės aiškinimus toliau pildė ir paplitimą pasaulio kultūrose aiškino jau XX a. tyrinėtojai. Šiandien gintaru vadiname iškasamuosius medžių sakus, kurie visiškai neturi kristalografinių bruožų, o jų sudėtyje randama 2–7 % rūgšties. Toks yra baltiškasis gintaras, nuo Plinijaus laikų dar vadinamas sukcinitu, susidaręs prieš 50 – 60 milijonų metų iš spygliuočių medžių sakų, kurie mokslinėje literatūroje įvardijami „Pinites succinifera“. Jie augo Paleogeno laikotarpiu pietvakariniuose Fenosarmatijos kontinento slėniuose. Jūros transgresijos įtakoje, matyt, pasikeitė tų spygliuočių miškų egzistavimo sąlygos. Padidėjus dirvožemio drėgmei ir atšilus orui, spygliuočiai išskyrė labai daug sakų. Garuojant lakiesiems terpenams, jie labai greit sukietėdavo ir vėliau su medienos liekanomis patekdavo į miško dirvožemį. Šį išplaunant, ir medžių sakai buvo nešami vandens srovių į pusiau uždarus jūros baseinus, nusėdo į glaukonitines jūros smėlių nuogulas, dar vadinamas „mėlynąja žeme“. Po daugelio milijonų metų, veikiami įvairių fizinių bei cheminių procesų šie sakai pakito ir virto gintaru. Vėlesnės klimato permainos dar daug kartų keitė kontinentų ir vandenynų žemėlapį, o dalis nuosėdų su gintaru vandens srovių buvo išplautos ir plačiai pasklido įvairiose Rytų Europos nuogulose. Tačiau pagrindiniai gintaro telkiniai randami Sambijos pusiasalyje.
Kaip liudija archeologiniai duomenys, būtent rytinėse Baltijos žemėse gintaras buvo seniausiai žinomas ir plačiai naudojamas.
Tai atspindi parodoje pristatomi antropomorfinių dievybių atvaizdai, totemai, atvirybę keturioms pasaulio šalims išreiškiantys diskai, priklausantys garsiajai R. Klebso kolekcijai, vadinamajam Juodkrantės lobiui, atrastam 1860–1881 m., kasant gintarą Kuršių mariose ties Juodkrante. Lobį sudarė gintaro žaliava ir 434 dirbiniai, iš kurių ypač vertingi reti neolito laikotarpio radiniai, vaizduojantys žmonių ir gyvulių figūrėles.
 
Baltiškojo gintaro kelias į Vakarų Europą
Gintaras įrašė Lietuvos vardą į antikos knygas Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“, Herodoto ir kitų autorių kūrinius. Garsas apie jo grožį bei vertingumą masino tolimųjų šalių pirklius ir keliautojus. Visais laikais jis buvo patrauklus papuošalų meistrams. Lietuvos gyventojai nuo neolito gamino gintaro dirbinius ir papuošalus bei prekiavo jais su šiauriniais ir pietiniais kaimynais. Bronzos amžiuje gintaras buvo mainomas į vario lydinius. Priešistorės tyrinėtojai gintaro mainus įvardino „gintaro keliu“, kuris jau bronzos amžiuje buvo šakotas. Dabarties mokslininkai nurodo, jog pagrindinis gintaro prekybos kelias prasidėjo Baltijos pajūryje ir driekėsi į žemutinę Vyslą. Vartos ir aukštutinio Oderio upėmis ar jų pakrantėmis per Bohemiją ir Moraviją pasiekė Dunojų, kur išsišakojo dviem kryptimis. Vienas kelias vedė į Graikiją, Peloponesą ir Kretą. Kitas per Alpių perėjas driekėsi į šiaurės Italiją. Būta ir kito gintaro kelio iš Baltijos pajūrio sausuma iki Dniepro, o nuo jo – iki Kaukazo, iki rytinių Juodosios jūros ir pietvakarinės Kaspijos sričių. Prekybos gintaru keliai siekė net Mažąją Aziją. Bet svarbiausias Baltijos gintaro kelias vedė į Vakarus iki pat Romos. Susidomėję gintaru Romos imperijos laikų autoriai, atrado aisčius (baltus), aprašinėjo jų gyvenamąją aplinką, darbus, papročius. Pirmą kartą aisčiai buvo paminėti P. K. Tacito veikale „Germanija“, pastebint, kad „jie apieško ir jūrą, seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą“.
Paženklinęs tautų ir kultūrų bendradarbiavimo tūkstantmečius savaisiais ženklais ne mažiau aktualus Gintaro kelias išlieka ir modernios Europos dabarčiai, kuri brangina ir saugo istorinių ryšių palikimą.
 
Gintaro gavyba, apdirbimas ir panaudojimas Lietuvoje
Lietuvoje gintaras naudotas puošyboje ir daugelyje kitų sričių. Greta jo gabalėlių rinkimo smėlėtose pajūrio pakrantėse, sėmimo tinklais ar kitomis priemonėmis jūroje, Lietuvoje naudotas dar vienas gintaro išgavimo būdas, leidęs sukaupti didesnį jo kiekį – tai kasyba iš jūros dugno ar pakrančių nuosėdinių plotų. Anksčiausiai gintarą kasti Lietuvos teritorijoje pradėta prie Priekulės XIX a. viduryje. Kasyklos čia veikė 1852–1871 m.
Tačiau didžiausios gintaro kasyklos buvo Kuršių Nerijoje, Juodkrantėje. 1854–1855 m. gilinant garlaivių navigacijos vagą Kuršių mariose, ties Juodkrante buvo aptikti dideli gintaro klodai. Šiuos radinius supirko Klaipėdos pirklys Beckeris, kuris vėliau kartu su nedidelio laivo savininku Stantinu sukūrė bendrovę ir gavo Vokietijos vyriausybės leidimą kasti gintarą. Taip 1860 m. Juodkrantėje buvo įkurtos gintaro kasyklos. Iš pradžių gintaras buvo kasamas šiaurinėje Juodkrantės dalyje, netoli kranto, kur dabar yra vadinamoji Gintarinė įlanka (Bernsteinsche Bucht), susiformavusi iš specialiai žiemojimui iškasto uosto. To meto Juodkrantės gintaro kasyklomis domėjosi ir rašė daugelio šalių spauda, nes kartu su gintaro žaliava čia buvo iškasta ir nemažai vertingų archeologinių gintaro dirbinių. Šie radiniai buvo perduoti ir saugomi Karaliaučiaus (Königsbergo) muziejuje, o po II pasaulinio karo atsidūrė Gettingene.
Gintaro kasyklų įsteigimas labai pakeitė Juodkrantę. Per trumpą laiką maža žvejų gyvenvietė išaugo į tūkstantį gyventojų XIX a. pabaigoje turėjusį kurortinį ir pramoninį miestelį. 1882 m. gintaro kasyklos buvo perkeltos piečiau už Juodkrantės, prie šiandienės Avių kalno įlankos (Schafenbergsche Bucht). Čia buvo įrengtos gintaro valymo, rūšiavimo ir sandėliavimo patalpos. Bendrovės ataskaitos rodo, kad 1883–1890 m. Juodkrantėje buvo iškasama virš 540 kg gintaro žaliavos. 1899 m. Vokietijos imperijos vyriausybė išpirko iš bendrovės teisę ieškoti, kasti, apdirbti ir prekiauti gintaru, randamu Juodkrantėje. Kasyklos buvo uždarytos.
Gintaro kasimas Juodkrantėje trumpam buvo atnaujintas Lietuvos Respublikos laikais, 1929 m. susikūrus bendrovei „Gintaras“. Tuomet vos per 114 dienų su Danijos žemkasiu laivu „Dange“ buvo iškasama apie 1300 kg gintaro žaliavos. Tačiau pasirodė, jog toks gintaro kasimas ekonomiškai nepasiteisina, todėl darbai gana greit buvo nutraukti.
Svarbiausiu gintaro apdirbimo centru Lietuvoje buvo Palanga. Jau nuo XVII a. šiame nedideliame miestelyje darbavosi gintaro meistrai. Jų veikla ypač išsiplėtė po to, kai gintaras pradėtas kasti Juodkrantėje. Iki I Pasaulinio karo pramoninėse Palangos gintaro dirbtuvėse dirbo nuo 300 iki 500 meistrų, per metus vidutiniškai buvo apdirbama apie 20 000 kilogramų gintaro, kuris turėjo didelę paklausą pasaulinėje rinkoje ir sudarė rimtą konkurenciją kitų šalių gintaro meistrams. Tuo metu Palangos dirbtuvės, priklausiusios Rusijos imperijai, užėmė pirmaujančią vietą, tačiau per karą jos smarkiai nukentėjo. Dalis meistrų emigravo į Vokietiją ir Karaliaučių. Gintaro apdirbimo verslas jau nebepasiekė ikikarinio lygio nei meniškumo, nei kokybės požiūriu. Jo plėtotę stabdė ir Vokietijos turėtas gintaro žaliavos eksploatavimo monopolis. Keletas gintaro dirbtuvių iki II Pasaulinio karo veikė Palangoje, Klaipėdoje, Kretingoje ir kitose Lietuvos vietovėse. Sovietmečiu senųjų Palangos dirbtuvių pagrindu buvo įkurti „Dailės“ kombinatui priklausę gintaro cechai, kurie pagal profesionalių dailininkų modelius gamino serijinius ir autorinius papuošalus bei kitus dirbinius.
Baltijos gintaro grožį ir vertę, jo gavybą, visokeriopą panaudojimą atskleidžia ir istorinio parko rūmuose 1963 m. įkurtas Palangos gintaro muziejus – nacionalinio Lietuvos dailės muziejaus padalinys.
 
Šiuolaikiniai gintaro menininkai
Nacionalinio identiteto paieškos dar XIX a. pabaigoje susiejo gintarą su tautine simbolika. Požiūrį į gintarą kaip į tautos simbolį, gintaro karoliais pasipuošusios lietuvaitės įvaizdį XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje suformavo nacionalinio išsivadavimo judėjimo rašytojai ir poetai. Tačiau keletą dešimtmečių nekitusi tokia gintaro samprata šią medžiagą subanalino, paversdama ją pseudo tautine suvenyrine produkcija. Vis dėlto šiandien gintarui abejingų Lietuvoje nėra: jis arba mėgstamas, arba nekenčiamas.
7–8 dešimtmečiais jam daug dėmesio skyrė šiuolaikinės lietuvių juvelyrikos pradininkai Feliksas Daukantas* ir Kazimieras Simanonis. Pokaryje masinės gamybos nuvertintam iki žaliavos gintarui jie grąžino Antikos laikų tradicijas siekiančios taurios medžiagos statusą. Dailininkai siekė išryškinti unikalias mineralo savybes, ieškodami optimaliausiai jas atskleidžiančių formų. F. Daukanto kūryboje gintaras įgijo minimalistines, o K. Simanonio, priešingai, barokinei plastikai artimas rafinuotas, sodrias skulptūrines formas. Šių autorių sukurtų gintaro papuošalų savitumą apsprendė kūrybingas Art Noveau estetinių principų, išryškinusių natūralias dekoratyvines medžiagos savybes, ir įvairių kultūrinių tradicijų – nuo etnografinės, baroko, secesijos iki funkcionalizmo – panaudojimas.
Tačiau jau 8–o dešimtmečio antrojoje pusėje, kai imta amatininkiškame lygmenyje masiškai kopijuoti F. Daukantą ir K. Simanonį, gintaro dirbiniai Lietuvoje įgijo nuobodžias, pasikartojančias formas. Nors lietuviškas gintaras turėjo paklausą ir buvo vertinamas buvusioje Tarybų Sąjungoje, ilgainiui į jį pradėta žiūrėti kaip į suvenyrinę produkciją, pataikaujančią masiniam skoniui. Dėl šios priežasties atėjusių jaunų lietuvių juvelyrų tarpe įsitvirtino nuomonė, jog gintaras tikram, vertingam papuošalui netinkamas. Tokia nuostata iki 10 dešimtmečio pradžios Lietuvoje reiškėsi visišku profesionalių juvelyrų abejingumu šiai medžiagai.
Susidomėjimas gintaru Baltijos šalių regione vėl atgijo maždaug prieš dešimtmetį. Reikšmingą impulsą tam davė Ribnitz–Damgarteno gintaro muziejaus pradėtos rengti tarptautinės parodos, kuriose yra dalyvavę beveik visų Baltijos ir Šiaurės šalių autoriai (danai, vokiečiai, lenkai, rusai, švedai, lietuviai ir kt.)
Tuo pat metu gintaro „reabilitavimo“ iniciatyvos buvo imtasi ir Lietuvoje. Organizuotos netradicinio gintaro parodos bei konkursai. Kolekcininkai Virginija ir Kazimieras Mizgiriai Nidoje ir Vilniuje įkūrė specializuotas gintaro galerijas bei kūrybines dirbtuves dailininkams, skatindami juos ieškoti naujo požiūrio į šią medžiagą. Gintaru susidomėjo ir gerai žinomi kūrybinės brandos jau pasiekę juvelyrai Birutė Stulgaitė, Marytė Gurevičienė, Žilvinas Bautrėnas, Vytautas Matulionis, ir jauni dailininkai Indrė Diržienė, Eimantas Ludavičius, Adolfas Šaulys ir kt.
Kiekvienas jų bandė atrasti autentišką, individualų požiūrį į gintarą. Vieni, kaip B. Stulgaitė, siekė perprasti šio mineralo prigimtį, pernelyg nenutoldami nuo natūralių formų. Kiti – tarsi varžėsi su medžiagos pirmapradiškumu, išgaudami naujus skulptūrinius pavidalus ir išradingai pritaikydami ankstesniame etape nuvertintas tradicines liejimo, graviravimo, inkrustavimo technikas, panaudodami vėlyvojo modernizmo krypčių ir postmodernizmo estetinius principus.
Šiandien gintarui Lietuvoje neabejotinai yra pavykę susigrąžinti buvusį meninį prestižą. Jis vėl tapo viena mėgiamiausių medžiagų juvelyrų tarpe. Būtent su gintaru susijęs ir 10 dešimtmetyje Lietuvoje vykęs juvelyrikos atsinaujinimas.
 
Pastabos apie Lietuvos istoriją
Katalikiška Lietuva dėl kultūrinės raidos ir istorinių ryšių pobūdžio priskirtina rytiniam Vidurio Europos regionui. Ji yra Baltijos jūros rytinės pakrantės šalis, piečiausia ir didžiausia iš trijų Baltijos valstybių. Lietuva ribojasi su Latvija, Baltarusija, Lenkija ir buvusia Rytų Prūsija (šiandien Rusijos Kaliningrado sritis). Dėl geografinės padėties ir klimato sąlygų Lietuvos teritorijos apgyvendinimas lyginant su Vidurio Europa vėlavo. Traukiantis ledynams, pirmieji gyventojai pasirodė paleolito pabaigoje (X tūkst. pr. Kr.). Mezolite formavosi vietinės kultūros, o neolite įsikurė sėslūs gyventojai (III–II tūkst. sand.), indoeuropiečiai. Apie XX a. pr. Kr. išryškėjo baltų prokalbės etnosas. VI–VII a. po Kr. iš šios prokalbės susiformavo lietuvių kalba, kuri laikoma viena archaiškiausių gyvų kalbų ir yra svarbi visos indoeuropiečių kalbų šeimos studijoms. Jau priešistoriniais laikais Lietuvos gyventojai palaikė ryšius su atokiais Vakarų ir Pietų Europos kraštais. Iš Lietuvos gabentas, o Lietuvoje randamos romėniškos monetos. Pirmieji baltus minėjo Tacitas ir Ptolemėjas (I–II a. po Kr.). Lietuvos vardas pirmasis paminėjimas aptinkamas Quedlinburgo analuose 1009 m., ir yra susijęs su Šv. Romos imperijos valdovų vykdyta aktyvia krikščioniškųjų misijų programa. Silpstant Kijevo Rusios įtakai, XII–XIII a. sandūroje prasidėjo Lietuvos valstybinis konsolidavimasis. Jį užbaigė didysis kunigaikštis Mindaugas, 1251 m. priėmęs lotynų krikštą ir popiežiaus Inocento IV valia karūnuotas pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos karaliumi. Po Mindaugo žūties Lietuvoje atgaivinta pagonybė. XIV a., valdant didiesiems kunigaikščiams Gediminui ir Algirdui, rytuose ir pietuose prie etninės Lietuvos prijungtos plačios mongolų totorių nusiaubtos ir suskilusios Kijevo Rusios teritorijos, apgyvendintos stačiatikių slavų. Lietuva tapo lotyniškosios Vakarų ir bizantiškosios Rytų Europos civilizacijų sąlyčio bei sąveikos erdve, multikultūrine ir multikonfesine bendrija. Vakaruose ir šiaurėje nuo XIII a. pradžios Lietuva du šimtmečius vedė karą prieš Vokiečių ordiną Prūsijoje ir Livonijoje. Romos popiežiai, kaimynų valdovai, imperatorius Karolis IV Liuksemburgietis nesėkmingai ragino Lietuvos valdovus krikštytis, žadėdami karališkąjį vainiką.
1385 m. Krėvos susitarimas ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos vedybos su Lenkijos sosto įpėdine šv. Jadvyga Anžujiete, buvo lemtingi žingsniai tolesnei Lietuvos valstybingumo ir kultūros raidai. Tapęs Lenkijos valdovu, Jogaila krikštijo etninę Lietuvą – paskutinę pagonišką Europos valstybę, o personalinė arba dinastinė unija, paremta Gediminaičių–Jogailaičių dinastijos autoritetu, dviem šimtmečiams susiejo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Lenkijos Karalyste. Ši sąjunga leido 1410 m. nugalėti Vokiečių ordiną, atremti Maskvos puolimus. Lietuvoje sklido gotikos bei renesanso kultūra ir menas. Ypač ryškus Lietuvos vėlyvosios gotikos ryšys su Vidurio Europos tradicija (Vladislovo stilius). Kartu prasidėjo gyventojų kalbinė bei kultūrinė polonizacija. Didžiausią plotą ir politinę galybę Lietuva pasiekė Viduramžiais, valdant didžiajam kunigaikščiui Vytautui (1392–1430), kuriam imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis siūlė karališkąjį vainiką. Jogailos sūnus – Lenkijos ir Vengrijos karalius – Vladislovas 1444 m. krito mūšyje su turkais ties Varna. Kito sūnaus Kazimiero Jogailaičio ir jo žmonos Elžbietos, Vokietijos, Čekijos ir Vengrijos karaliaus bei Austrijos hercogo Albrechto Habsburgo dukters, keturi sūnūs – Vladislovas, Jonas Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas Senasis – buvo Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos valdovai, o penktasis – Kazimieras – tapo katalikų šventuoju. 1515 m. dvigubos vedybos Vienoje toliau stiprino Jogailaičių ir Habsburgų ryšius, bet perspektyvoje leido Habsburgams perimti iš Jogailaičių dominuojančią padėtį Vidurio Europoje. Paskutinis Jogailaičių dinastijos Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas du kartus vedė seseris – Šv. Romos imperijos imperatoriaus, Čekijos ir Vengrijos karaliaus bei Austrijos erchercogo Ferdinando dukteris. Elžbieta mirė (1545) Vilniuje ir iki šiol jos palaikai ilsisi katedros mauzoliejuje. Tuo tarpu Vienos katedroje palaidotas jos klebonas, Jogailos seserėnas, pirmasis lietuvių kilmės kardinolas Aleksandras († 1444). Garsiausių Lietuvos didikų giminių atstovams – Radviloms, Goštautams, Chodkevičiams, Sapiegoms – pirmieji kunigaikščių ir grafų titulai buvo suteikti Šv. Romos imperijos valdovų. Paskutiniųjų Gediminaičių–Jogailaičių valdovų valdymo metai XV a. pab. – XVI a. Lietuvos ir Lenkijos istorijoje dažnai vadinami „aukso amžiumi“.
1569 m. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė Liublino seime sudarė realią uniją, sukūrusią Abiejų Tautų Respubliką. Renkant bendrus valdovus, Lietuvos elitas dažnai rėmė Austrijos Habsburgų dinastijos kandidatus – imperatoriaus Maksimilijono II sūnų erchercogą Ernestą, imperatoriaus Rudolfo II brolį erchercogą Maksimilijoną. Švedų kilmės Vazų dinastijos Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Vaza, tarpininkaujant Lietuvos didikams, buvo vedęs dvi seseris Habsburgaites – Austrijos erchercogo, Štirijos, Karintijos ir Krainos valdovo Karolio II dukteris, o jo sūnus Vladislovas – imperatoriaus Ferdinando II dukterį. Valdant Vazų dinastijai, Lietuvoje Katalikiškoji reforma įveikė Reformaciją, buvo sudaryta stačiatikių ir katalikų unija (1596 m.), o ankstyvojo ir brandžiojo Lietuvos baroko architektūros ir dailės raidą tiesiogiai veikė intensyvūs kultūriniai ryšiai su Italija. XVII a. viduryje Lietuva ir Lenkija skaudžiai nukentėjo dėl karų su Švedija ir Rusija. Lietuva tuomet prarado beveik pusę savo gyventojų, net šešis metus rusų kariuomenė laikė okupavusi Lietuvos sostinę Vilnių. Amžininkų ir istoriografijos šis laikotarpis vadinamas „tvano“ metais. Dėl nesutarimų su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jonu Sobieskiu Lietuvos didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos vadovaujama lietuvių kariuomenė 1683 m. pavėlavo į Vienos apgulties nutraukimo operaciją. Vėlyvojo Lietuvos baroko dailė ir architektūra liudija glaudžius to meto kultūrinius ryšius su Habsburgų valdomas kraštais ir Pietų Vokietija. XVIII a. pabaigoje Abiejų Tautų Respublika buvo pasidalinta trimis etapais (1772, 1793, 1795) tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos. Didžiausia buvusios Lietuvos valstybės dalis atiteko Rusijai, tik maža teritorija pietvakariuose buvo prijungta prie Austrijos. Daugiau nei šimtmečiui Lietuva prarado valstybingumą ir tapo Rusijos provincija. Čia vykdyta rusifikacijos, Katalikų Bažnyčios persekiojimo politika. Kita vertus iš Austrijos ir Pietų Vokietijos Lietuvą pasiekė jugendstilio bei secesijos meninės tendencijos.
Savo valstybingumą jau nacionaliniu pagrindu Lietuva atkūrė I pasaulinio karo pabaigoje, 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje paskelbus Lietuvos Respublikos nepriklausomybės aktą. Dėl Lenkijos karinės agresijos nuo Lietuvos netrukus buvo atplėštas Vilniaus kraštas su istorine sostine, tačiau Lietuva atgavo Klaipėdą. Laikinąja tarpukario sostine buvo Kaunas, tapęs modernios tautinės kultūros puoselėjimo centru. 1940 m. Sovietų Sąjunga, prieš tai su nacistine Vokietija sudariusi slaptą susitarimą, okupavo ir aneksavo Lietuvą, paversdama ją viena iš sovietinių respublikų. Pasibaigus II pasauliniam karui, kurio metu Vokietijos nacistų iniciatyva buvo išžudyta beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė, partizaninis pasipriešinimas naujai Sovietų Sąjungos okupacijai Lietuvoje užtruko dar ištisą dešimtmetį. Emigrantai iš Lietuvos pasklido po visą Vakarų Europą. Vienos didžiausių jų susitelkimo vietų buvo Vokietijoje ir Austrijoje. Po ilgo disidentinio judėjimo bei represijų laikotarpio, 1990 m. kovo 11 d. vėl buvo atstatyta Lietuvos valstybinė nepriklausomybė, atkurti tradiciškai draugiški ryšiai su kaimyninėmis valstybėmis, ypač su ilgaamžiu istoriniu partneriu Lenkija. 2004 m. prisijungusi prie NATO ir Europos sąjungos, Lietuva grįžo į istorinį kelią, vėl atsigręždama į Europos Vakarus, puoselėdama Vakarų civilizacijai būdingas demokratijos tradicijas ir jas praturtindama savo istorine patirtimi.
 
Lietuvos etninė kultūra
Lietuvos etninės kultūros klasiką, kurią XX a. viduryje nutraukė industrializacija bei sovietinė ideologijos prievarta, bene ryškiausiai reprezentuoja valstiečių medinės skulptūros tradicija – kryždirbystė, kuri šiandien jau yra įtraukta ir į UNESCO saugomo pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Ne mažiau reikšmingos ir kitos jos formos – liaudies tapybos, grafikos, tekstilės kūriniai, tapę savita kelių šimtmečių tautos dvasinės kultūros apraiška, atskleidusia ne tik kūrybinį lietuvių tautos gyvybingumą, bet ir buvusia neišsenkama versme šių dienų menininkams.
Etninėje Lietuvos kultūroje krikščioniškieji vaizdiniai gimė ir plėtojosi šalia profesionaliąją Europos krikščionybės tradiciją puoselėjančių vienuolynų ir parapijų bažnyčių. Valstietiškos kultūros aplinkoje jie suklestėjo XIX a. – XX a. pradžioje. Kryžiai, koplytstulpiai su šventųjų skulptūrėlėmis Lietuvoje veikiausiai buvo kuriami ir anksčiau, XVIII a., tačiau nesaugomi sunyko ir neišliko. Juos darė nežinomi savamoksliai drožėjai, vadinami dievdirbiais. Garsiausias iš keleto žinomų autorių kryžius daręs Vincas Svirskis.
Kaip pastebėjo žymus lietuvių diplomatas ir poetas Jurgis Baltrušaitis, „kryžiai, koplytėlės ir koplytstulpiai yra Lietuvos valstiečių meninės kūrybos viršūnė, nes įtaigiausiai atspindi kaimo žmonių išpažintas ir puoselėtas dvasines vertybes“. Manoma, jog liaudies skulptūros tradicija radosi katalikiškam pasaulėvaizdžiui įsismelkus į kaimo gyventojų sąmonę taip giliai, kad jį pradėta išreikšti ženklais, saugančiais namų aplinką. Anot tyrinėtojų, koplytstulpiai su šventųjų statulėlėmis buvo tam tikri ekologiniai ženklai, žymintys suverenumo ribas, saugojančias žemės, vandenų, miškų, kitų vietų švarumą ir neliečiamumą. Lietuvis valstietis bažnyčią, šventovę tarsi iškėlė į gamtą, į erdvę, kurioje statydamas sau lygius šventuosius jautėsi ramus, stiprus, galįs susikalbėti su aukščiausiomis galiomis.
Nesyk pastebėta, kad Lietuvoje koplytstulpių būta tiek daug, jog Lietuva vadinta kryžių žeme, kur dievukų akimis kiekvieną sutinka ir palydi lietuvių garbintas ir šventu laikytas medis. Mintyse bandydami išvysti tipišką lietuviško kaimo peizažą, visų pirma, regėtume medžiuose parimusius rūpintojėlius, sopulingąsias motinas koplytėlėse prie kelių, šventuosius jonus nepomukus palei upokšnius, kryžius pakelėse, ant kalnelių, kiemuose, kapinėse.
Savamokslių lietuvių drožėjų sukurti dievukai išsiskiria specifine plastika, tipažu, giliu ryšiu su etnine kultūra. Būdingiausi siužetai – iš Marijos, Kristaus, šventųjų gyvenimo: Nekalto Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija, Sopulingoji Dievo Motina, Pieta, Kristus Nazarietis, Rūpintojėlis ir kt. Labai populiarus šv. Jurgis, vaizduojamas kaip karys, krikščionybės nešėjas, nuo blogio gynėjas, gyvulių globėjas, Šv. Florijonas su kubilėliu rankoje, saugantis valstiečio sodybą nuo gaisro. Prie vandens statytos koplytėlės su šv. Jono Nepomuko ar šv. Jono Krikštytojo figūromis. Skulptūros drožtos iš liepos, rečiau ąžuolo paprastais įrankiais, vėliau padengtos polichromija. Pasak poeto Marcelijaus Martinaičio, savamokslių drožėjų kūriniai „sujungė senąją baltiškąją lietuvių pasaulėjautą ir Europos kultūrą, krikščionybės kanonizuotus vaidinius ir žemdirbių folklorą“.
Lietuvos kaimo bažnyčių altorius, lauko koplytėles, valstiečių trobas ir klėtis taip pat puošė primityvūs nežinomų autorių tapyti paveikslai, kuriuose pastebimos to meto bažnytinei dailei būdingos tendencijos, baroko bruožai. XIX a. paplito ir medžio raižiniai. Daugiausia jų randama Vakarų Lietuvoje, kur jie buvo platinami per atlaidus ir turėjo didelį pasisekimą. Taip pat kaip liaudies tapybos pavyzdžiams, raižiniams būdinga primityvi meninė išraiška, paprastas, monumentalus ir dekoratyvus vaizdas.
Nuo seno Lietuva garsi ir audimo menu. Tekstilės fragmentų palaidojimuose archeologai randa jau nuo II a. Lietuvių moterų suverpti linai ir išaustos drobės iki XIX a. pabaigos buvo eksportuojamos į Vakarų Europą. Ūkyje reikalingus audinius ir drabužius valstietės išsiausdavo pačios, naudodamos linus, vilną, kanapes, medvilnę, pirktinės vilnelės „skaistgijas“, dažydamos augaliniais dažais, pasigamintais iš įvairių augalų lapų, žiedų, šaknų, samanų ar net balų rūdžių. Gražiausiais audiniais ir drabužiais puošdavosi per didžiąsias šventes, juos tausojo, perduodavo iš kartos į kartą. Ypač puošnios vestuvių apeigose naudotos pirmaryčio paklodės ir spalvingumu pasižyminčios lovatiesės bei gūnelės. Kiekvienoje iš šešių Lietuvoje esančių etnografinių sričių skiriasi audinių ir drabužių raštų komponavimas, spalvų deriniai, puošyba.
Parodos ekspozicijoje taip pat pristatomas vienas iš tautinio šventinio lietuvių kostiumo pavyzdžių, atspindintis valstietiškoje aplinkoje vyravusias aprangos tradicijas, audimo meno pasiekimus. XVIII–XIX a. viduryje visose etnografinėse Lietuvos srityse moterišką kostiumą sudarė tos pačios dalys: sijonas, marškiniai, liemenė, prijuostė, juosta, galvos danga, apavas, žiemą vilkėtos sermėgos, įvairūs švarkeliai, apsiaustai, kailiniai. Skyrėsi spalvų deriniai, sukirpimas, puošyba. Sijonai dažniausiai būdavo vilnoniai languoti, dryžuoti. Marškiniai balti lininiai, XIX a. ir medvilniniai.
Kaip ir kitų Europos tautų aprangoje, lietuvių vyrų drabužiai buvo ne tokie spalvingi kaip moterų. Jie dažniausiai vilkėjo vienspalves, languotas, dryžuotas kelnes, liemenes, baltus marškinius, įvairių fasonų švarkus, žiemą – sermėgas, kailinius. Juosėsi juostomis, odiniais diržais. Avėjo odiniais batais.
Parodos ekspozicija, žinoma, tik iš dalies atspindi Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose sukauptus turtingus etninės kultūros paveldo klodus, tačiau ji galėtų tapti puikiu pretekstu žiūrovui šią pažintį pratęsti ateityje.  
Lietuvos dailės muziejaus informacija, parengta pagal 
Lietuvos ir užsienio mokslininkų publikacijas
 
Panaudota literatūra:
1. Dailė / Baltic Amber. Sudarė Adomas Butrimas. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001.
2. Gudynas P., Pinkus S. Palangos gintaro muziejus. – Vilnius : Mintis, 1974.
3. Jovaiša E. Baltai ir gintaras // Istorija T. 48. – Vilnius, 2001.
4. Jurgutis J. Lietuvių protėviai ir gintaras // Laisvė. –  NewYork, 1965, liep. 13.
5. Kaškelis Juozas. Lietuvos gintaras. – Kaunas, 1933.
6. Katinas V. Baltijos gintaras. – Vilnius, 1980.
7. Lietuva iki Mindaugo. – Vilnius : Vilniaus dailės akademija, Elektroninės leidybos namai, 2003.
8. P. Matulionis P. Gintaras Lietuvių žemėje. – Kaunas, 1922.
9. Palangos gintaro muziejus. Trumpas vadovas po ekspoziciją. – Vilnius : Lietuvos dailės muziejus, Aušros leidykla, 1991.

Virtuali paroda „Lietuva – gintaro žemė
I dalis
II dalis  III dalis  IV dalis  V dalis  VI dalis  
VII dalis  VIII dalis IX dalis  X dalis  XI dalis  XII dalis

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Technologinę priežiūrą atlieka UNESCO katedra Informatika humanitarams VU Matematikos ir informatikos institute

 

Atnaujinta 2013.01.18