MUZIEJAUS ISTORIJOS FRAGMENTAI

 

Parengė Jurga Palangytė 

Palangos gintaro muziejus (Palangos Tiškevičių rūmai) ir jo pastato fragmentai.  Danutės Mukienės nuotraukos. 2003 m. birželio mėn.

Pirmosios žinios apie gintarą mus pasiekia iš X amžiaus asirų dantiraščių. Labiau gintaru imta domėtis XVIII-ame amžiuje, kai jis buvo plačiai pradėtas naudoti buityje. Tuo laiku daugiausia jam dėmesio skyrė Švedijos ir Rusijos mokslininkai.  Knygoje „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių” Simonas Daukantas atkreipė skaitytojų dėmesį į senovėje plėtotą prekybą gintaru. Lietuvoje gintaru mokslininkai ėmė domėtis tik XX a. pradžioje.
Iš pirmųjų gintaro tyrinėtojų pirmuoju reikėtų paminėti profesorių A. Matulionį. Vėliau nemažai įdomių faktų apie gintarą savo darbuose yra pateikęs P. Šivickis, J. Kaškelis, J. Dagys, J. Bubnys, P. Gudynas, S. Pinkus. Plačiai žinomi V. Katino atlikti moksliniai tyrinėjimai, kuriuos jis apibendrino 1983 m. išleistoje knygoje „Baltijos gintaras”.
Gintaru domėjosi, jį kolekcionavo ir Palangos grafas Feliksas Tiškevičius. Kolekcionierių, kurie kaupė retus, mokslui ir dailei vertingus gintaro pavyzdžius, inkliuzus, XX a. pirmoje pusėje Lietuvoje buvo nemažai, tačiau niekam iki pat XX a. septintojo dešimtmečio pradžios pas mus nebuvo pavykę surinkti tas vertybes į vieną vietą, kur jie galėjo būti rodomi visuomenei ir tyrinėjami mokslininkų.

Palangos gintaro muziejus įkurtas 1963 m. rugpjūčio mėn. 3 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pavedimu. Muziejus veikia grafo Felikso Tiškevičiaus (1870-1932) rūmuose. Jie pastatyti 1897 m. pagal vokiečių architekto Franco Švechteno (1841–1924) projektą vietinių gyventojų šventu laikytame Palangos Birutės miške, šalia Baltijos jūros. Rūmus supa Palangos botanikos parkas, kuris buvo pradėtas formuoti statant rūmus, XIX a. pabaigoje. Parko projekto autorius - iškilus prancūzų kraštovaizdžio architektas Edouardas Fransua André (1840-1911).
Eksponatus muziejaus ekspozicijai pradėjo kaupti buvęs ilgametis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas.

Pradėjus kurti Palangos gintaro muziejų, Lietuvos Dailės muziejui didelę pagalbą suteikė Kauno valstybinis istorijos muziejus, Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institutas, Lietuvos Istorijos-etnografijos muziejus, Kretingos, Telšių, Šilutės kraštotyros bei Šiaulių istorijos ir etnografijos muziejai, Lietuvos Dailės fondo Klaipėdos gamybinio kombinato „Dailė“ gintaro cechas, archeologas Adolfas Tautavičius, tuometinis Žemės ūkio akademijos docentas J. Bubnio
1963 m. muziejus užėmė tik dalį Palangos grafo F. Tiškevičiaus rūmų patalpų. Tuo metu pastate dar veikė ir Dailininkų kūrybos namai. 

Pirmąjį Gintaro muziejaus ekspozicijų teminį planą parengė Pranas Gudynas. Vėlesnės – išplėstinės – muziejaus ekspozicijos autorius buvo dailėtyrininkas Romualdas Budrys. Jam talkino architektas Julius Masalskis. Prie ekspozicijų kūrimo daug yra prisidėjęs ir S. Pinkus, J. Petrulis, J. Masalskis, A. Tranyzas, V. Katinas, V. Vizgirda, V. Gudelis ir nemažai kitų žmonių. 

Pirmoji ekspozicija užėmė 96 m² ploto, joje buvo rodomi 478 eksponatai. Dalį jų sudarė depozito teisėmis gauti eksponatai iš Mokslo akademijos istorijos instituto, Istorijos-etnografijos muziejaus (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus), Kretingos, Telšių, Šilutės bei Šiaulių istorijos-etnografijos muziejų.

1965 metais Palangos gintaro muziejui išskirtos papildomos rūmų patalpos. Taip ekspozicijų plotas buvo padidintas iki 150 m².
XX a. šeštame-aštuntame dešimtmečiais Lietuvos dailės muziejus organizavo keletą ekspedicijų. Dalis jų metu surinktų eksponatai papildė muziejaus rinkinius. 1963 metais muziejus inkliuzų turėjo 60 vnt., o 1964 metais - 100 vnt. 1965 m. muziejaus rinkiniuose iš viso buvo 940 vnt. eksponatų, 1969 m. - 14800 vnt., 1995 m. muziejuje iš viso buvo sukaupti 28176 vnt. eksponatų. 22795 vnt. iš jų priklausė pagrindiniam muziejaus fondui, 5381 eksponatas buvo naudojamas kaip pagalbinė medžiaga.
Per pirmuosius penkerius Palangos gintaro muziejaus veiklos metus jį aplankė apie 600 tūkst. lankytojų. 1970 m. rugpjūčio 13 d. muziejus sulaukė milijoninio lankytojo.
Įvertinus didelį kurorto lankytojų domėjimąsi gintaru, septintojo dešimtmečio viduryje, buvo nutarta visus Palangos grafo Tiškevičiaus rūmus perduoti Gintaro muziejui. 

Atnaujintose antrojo aukšto patalpose 1968 m. birželio mėn. 28 d. atidaryta ilgalaikė XIX a. pab.-XX a. pr. lietuvių liaudies meno paroda (ekspozicija įrengta pagal Dailės muziejaus mokslinių bendradarbių Akvilės Mikėnaitės ir Aldonos Stravinskienės parengtą teminį planą). 

Tuo pat metu Romualdas Budrys rengė teminį planą naujai muziejaus gintaro ekspozicijai (konsultantai – archeologė Rimutė Rimantienė ir geologas Vladas Katinas). Naujoji 3 tūkst. eksponatų talpinusi ir 750 m² plotą užėmusi gintaro ekspozicija buvo atidaryta 1969 m. liepos mėn. 4 d.

1971 m. Palangos gintaro muziejuje pradėtos rengti trumpalaikės parodos. Pirmoji tokia paroda atidaryta 1971 m. vasario 5 d. Joje eksponuoti dailininkės Elenos Augaitytės kūriniai. Vėlesniais metais muziejuje buvo surengtos dailininkų Albinos Vertulienės, Liucijos Šulgaitės, Felikso Daukanto, Kazimiero Simanonio, Petro Balčiaus, Nikolajaus Žoludevo, tautodailininkų Irenos ir Felikso Pakutinskų, Reginos Andriekutės, Jono Liukaičio, Alfredo Jonušo, Joanos Martinkienės, Dionizo Varkalio ir daugelio kitų menininkų gintaro dirbinių parodos.
1973 m. spalio 18-19 dienomis pažymint muziejaus veiklos 20-ies metų sukaktį, Palangoje įvyko mokslinė konferencija, kurioje apibendrintas muziejaus atliktas darbas ir numatytos tolimesnės veiklos kryptys.

1982 m. Gintaro muziejuje atidaryta respublikinė gintaro paroda, kurią per 4 mėn. aplankė apie ketvirtis milijono žmonių.
1982 m. spalio 5 d. Gintaro muziejuje įvyko respublikinė mokslinė konferencija, kurioje analizuotos gintaro apdirbimo ir kitos gintaro panaudojimo temos.
XX a. devintojo dešimtmečio viduryje muziejaus nuolatinė gintaro ekspozicija buvo pertvarkyta, gerokai išplėsta. Joje 1986 m. jau buvo rodoma 4,5 tūkst. eksponatų, jie išdėstyti 15-oje salių. Toks jų kiekis čia eksponuojamas iki šiol. 

Gintaras muziejuje pristatomas dviem aspektais:

· Gintaro susidarymas žemės evoliucijoje;

· Gintaro panaudojimas kultūros istorijos raidoje.

1993 m. spalio 16 d., pažymint Gintaro muziejaus įkūrimo 30-metį, Palangoje įvyko mokslinė konferencija, kurioje apibendrinta muziejaus veiklos patirtis, analizuoti paskutiniųjų metų gintaro tyrinėtojų atradimai ir kitos temos.
1995 m. gegužės mėnesį pakeistas muziejaus dviejų pirmojo aukšto salių interjeras ir pertvarkyta ekspozicija, kuri paskutiniuoju laiku kasmet dalinai atnaujinama ir papildoma.
1998 m. pradžioje rūmų antrojo aukšto vestibiulyje ir dviejuose pirmojo aukšto salėse įrengta ekspozicija, kuri lankytojus supažindina su buvusių šių rūmų šeimininkų grafų Tiškevičių gimine ir jos darbais.

2001 m. rugsėjo 13-18 dienomis Gintaro muziejuje vyko mokslinės konferencijos „Baltijos gintaras: gamtos mokslai, archeologija ir taikomoji dailė“. Konferencijos medžiagą Vilniaus dailės akademija išleido atskiru leidiniu. 
Plėtojant muziejaus veiklą, daug kuo yra prisidėję ilgamečiai Palangos botanikos parko darbuotojai Albertina Mykolaitienė, Kazimiera Arlauskienė, Valerija Litvaitienė, Antanas Tranyzas, Vilija Macienė (dabartinė muziejaus vedėja), Regina Makauskienė. Augustinas Mykolaitis, Vaclovas Bružinskas, Stasė Kubilienė, Juozas Viršila, Evelina Rekašienė, Liucija Lapinskienė, Pranas Leksius, Stasė Budrikienė, Vanda Detenienė ir daugelis kitų palangiškių.
 

Palangos gintaro muziejaus vedėjai:

• Bronius Oškinis (1963-1967);

• Aleksandras Puidokas (1967-1968);

• Genovaitė Butkevičienė (1968-1976);

• Antanas Tranyzas (1976-1988);

• Valerija Litvaitienė (1988-1992);

• Vytautas Juodišius (1992-1998);

• Vilija Macienė (nuo 1998).