GINTARO SAVYBĖS, JO GROŽIS IR VERTĖ

Parengta pagal leidinį P. Gudyno ir S. Pinkaus leidinį „Palangos gintaro muziejus“. 

Vilnius, 1974. P. 19-22

 

Gintaras. Lietuvos dailės muziejaus gintaro rinkinio eksponatai Danutės Mukienės nuotraukos. 2003 m.

XX a. septintame-aštuntame dešimtmetyje veikusios Gintaro muziejaus ekspozicijos pirmieji skyriai vaizdžiai pasakojo apie gintaro susidarymo istoriją. Be šių kad ir elementarių žinių nesuprastume, kokiomis sąlygomis susidarė visus žavus augalinės kilmės mineralas, kokią darė tos sąlygos įtaką ne vien cheminei gintaro sudėčiai, bet ir toms natūralioms savybėms, dėl kurių mes juo grožimės.

Gintaro pušų sakai, tekėdami ir kietėdami, buvo veikiami nevienodos temperatūros ir oro sąlygų. Priklausomai nuo to, kokioje aplinkoje tie sakai, gulėdami žemėje, kietėjo, susidarė atitinkamos ir jų cheminės bei fizinės savybės. Todėl netgi vienoje vietoje rasto gintaro gabalai skiriasi ne tik savo forma, bet ir spalva, kietumu, skaidrumu. Rasti lygios spalvos arba vienodo skaidrumo gabalą retai pasitaiko.

Gintaro spalva geltona, atspalviai įvairūs ir labai turtingi niuansų - nuo šviesiai geltono iki raudono. Randama gintaro taip pat balto, dramblio kaulo spalvos, netgi žalsvo, mėlyno.

Gintaras vertinamas ne tik dėl savo auksinės spalvos, įvairių atspalvių, bet ir dėl skaidrumo, įvairaus šviesos pralaidumo. Kadangi gintaro gabalai yra nelygių formų, tai šviesos spinduliai lūžta juose nevienodai ir dėl gintare esančių priemaišų sudaro visokius gražių reginių efektus. Štai kodėl pastaruoju metu gintaro meistrai vertina šias savybes ir stengiasi savo dirbiniuose ne tik jų nepažeisti, bet dar labiau paryškinti.

Gintarą sunkiai veikia išoriniai veiksniai. Jis netirpsta vandenyje, ir todėl milijonai metų nepaliko jame beveik jokių žymių.

Mokslininkai nustatė, kad cheminė gintaro sudėtis nėra vienos kurios cheminės formulės junginys ir kad jis yra keleto organinių medžiagų mišinys. Taigi gintaras yra fosiliniai eoceno laikotarpio pradžios pušų sakai. Įvairių gintaro gabalų lyginamasis svoris nevienodas, tačiau bendras vidutinis svoris yra nuo 1 iki 1,1 - labai artimas vandens lyginamajam svoriui, todėl gintaras vandenyje gali plūduriuoti ir bangos lengvai jį mėto.

Veikiamas alkoholio arba eterio, gintaras skaidosi į gintaro rūgštį - C4H6O4 (3-8°/o), dervą (85-90°/o) ir kitas medžiagas. Minkštėja 150°C temperatūroje, lydosi 350-375°C temperatūroje. Smilkdamas maloniai kvepia ir dėl to viduramžiais buvo naudojamas smilkalams. Nuo kitų fosilinių sakų gintarą lengviausia chemiškai atskirti pagal jo sudėtyje esančią gintaro rūgštį.

Kai kuriuose organiniuose tirpikliuose - alkoholyje, eteryje, chloroforme, sėmenų aliejuje ir kt. - gintaras iš dalies tirpsta. Perpjovę gintaro gabalą, pamatysime, kad jo paviršius kiek tamsėlesnis už vidų. Mat, gintaro paviršių per ilgą laiką paveikia deguonis. Gintaro luobelės spalva priklauso nuo viso gabalo spalvos, o storumas - nuo vietos, kur gintaras yra gulėjęs: giliai žemėje ar jūroje. Iš žemės iškasto gintaro luobelė yra storesnė, jo forma įvairesnė, o jūroje buvusio bangų nušlifuota luobelė kur kas plonesnė, šviesesnė, labiau permatoma.

Gintaro gabalų randama įvairaus svorio. Muziejuje palyginimui buvo eksponuojami du gabalai: pirmasis svėrė vos keletą gramų, o antrojo svoris buvo didesnis negu du kilogramai [1].

Gintaras būna labai įvairių formų. Tai priklauso nuo reljefo, kur jis gulėjo, nuo to, kaip lašėjo medžių sakai. Pirmojoje ekspozicijos salėje lankytojas pamatydavo begalinį gintaro įvairumą. Čia buvo pateikti ir smulkūs gintaro lašeliai, panašūs į šviežio medaus lašus, ir dideli gabalai, primenantys žmogaus smegenis, kaukolę ar vištos kiaušinį.

Gintaras lengvas, trapus, palyginti minkštas, todėl lengvai nusvidinamas. Sunkiai praleidžia elektros srovę, trinamas į vilnonę medžiagą, jis įsielektrina ir ilgokai išlaiko elektros krūvį. Gintaro kietumo laipsnis pagal Moso skalę svyruoja tarp 2 ir 3. Švitinamas ultravioletiniais spinduliais, švyti įvairiomis spalvomis (šios savybės neturi į jį panašios medžiagos).

Pagal spalvą ir skaidrumą gintaras skirstomas į šias rūšis:

Skaidrusis gintaras - viena vertingiausių rūšių; vertinamas dėl didelio skaidrumo, gražios įvairaus intensyvumo geltonos spalvos; pasitaiko šios rūšies gintaro taip pat vandens, ledo spalvos.

Flominis gintaras - kiek drumzlinas, nelyginant dulkėtas, su skaidriomis properšomis; lengvai šlifuojamas.

Bastardinis gintaras - vidutiniškai skaidrus, nevienodai geltonos spalvos su tamsiais atspalviais, irgi lengvai svidinamas.

Kaulinis gintaras - nepermatomas, neskaidrus, nedaug atspalvių, labiau panašus ne tiek į gintarą, kiek į dramblio kaulą; jis, be to, yra minkštesnis.

Putų gintaras - labiausiai savo išvaizda nutolęs nuo gintaro; jo spalva ir struktūra primena sustingusias putas - nepermatomas, balzganas; poringiausias ir dėl to lengviausias (jo lengvumą ir minkštumą galima pajusti netgi iš akies); šią gintaro rūšį dėl poringumo sunku nusvidinti, ir todėl dirbinys neįgauna intensyvesnio blizgesio. Kuo gintaras skaidresnis, tuo jis tankesnis ir ne toks poringas, tad ir kietesnis, o jo lyginamasis svoris didesnis.

 

Nuorodos:

1. 1803 m. Gumbinės (dabar Gusevo) apylinkėje buvo rastas 6750 g (37 cm ilgio, 21 cm pločio ir 14 cm storio) gintaras. Vėliau jo svoris sumažėjo iki 6280 g. Rytų Prūsijoje prie Kamino 1860 m. buvo iškastas 9700 g gabalas. Abu šie reti gintaro gabalai prieš Antrajį pasaulinį karą buvo saugomi Berlyne, Gamtos mokslų muziejuje.