GINTARAS IR KITI FOSILINIAI SAKAI, PAGRINDINĖS RADIMVIETĖS

Parengta pagal P. Gudyno ir S. Pinkaus leidinį „Palangos gintaro muziejus“ (Vilnius, 1974, p. 22-24) 

Gintaras (Lietuvos dailės muziejaus gintaro rinkinio eksponatai). Viduryje –  Palangos gintaro muziejaus ekspozicijos fragmentas (gintaro gabaliukai su medžio žievės atspaudais).  Danutės Mukienės nuotraukos. 2003 m.

 

Nuo seno gintaru vadinti fosiliniai sakai randami Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrantėse. Tų sakų pagrindinės žymės tuomet apsiribojo spalva, skaidrumu, degumu ir galėjimu įsielektrinti patrynus. Ilgą laiką pagal šias savybes į gintarą panašūs sakai taip pat buvo laikomi gintaru. Kai kurie mineralogai dar prieš 25-30 metų prie Pabaltijyje randamų šešių gintaro rūšių - sukcinito, gedanito, stantenito, glesito, bekerito ir krancito - priskirdavo simetitą ir Karpatuose slūgsantį rumenitą. Delterio Mineralogijos vadovėlyje (1931 m.) prie panašių į gintarą fosilinių sakų priskiriami dar ir ambritas, kopalitas, šraufitas, birmitas, Istrijos trinkeritas, Kanados cederitas, Kolumbijos, Galicijos, Grenlandijos, Kamčatkos, San Domingo, Ispanijos, Sirijos, Libano, Jukatano pusiasalio gintaras, taip pat gintaras iš Bohemijos Skučo ir Kep Seblio (JAV).

Mineralogai gintarą iš pradžių laikė mineralu, nurodydami jo išskirtinę savybę - gebėjimą degti. Vėliau, skirdami jį prie mineralų, vadovavosi genetiniu požiūriu - augaline jo kilme, nors daugelis mineralogų ir dabar tebesilaiko nuomonės, kad mineralas turi būti neorganinės kilmės. Pastaruoju metu mokslininkai sutaria, kad svarbiausia cheminė gintaro savybė yra jo rūgštis. Tai ryškiausiai išskiria gintarą iš kitų fosilinių sakų.

H. Konvencas nustatė, o K. Šubertas 1961 m. galutinai įrodė, kad gintaras susidarė iš tam tikros rūšies pušų. Tai pušų rūšiai prigijo pavadinimas Pinus succinifera Conwentz. Todėl gintaras yra pušų Pinus succinifera Conwentz sakai ir vadinamas sukcinitu. Jo sudėtyje vyrauja rezeninio tipo junginiai ir yra nuo 3 iki 8% gintaro rūgšties, vidutiniškai apie 7,1% (pagal O. Helmą.).

Gintaro ir kitų fosilinių sakų paplitimas pasaulyje (pagal Dr. Wolfgang Weitschat) 1. Baltijos gintaras; 2. Sicilijos gintaras; 3. Libano gintaras; 4. Dominikos gintaras; 5. Meksikos gintaras; 6. Birmos gintaras; 7. Japonijos gintaras; 8. Sibiro gintaras; 9. Niu Džersio gintaras; 10 Pirėnų gintaras Iliustracija iš leidinio „Baltischer Bernstein“ (Ribnitz-Damgarten, 2001)

Dabartinėje Kaliningrado srityje (buv. Rytų Prūsijos Sambijos pusiasalis) yra didžiausi pasaulyje gintaro telkiniai. Šio netoliese Senosios Fenoskandijos žemyno buvusio pusiasalio giliuosiuose sluoksniuose - vadinamojoje mėlynojoje žemėje - iškasama daugiau kaip 90% viso pasaulyje randamo gintaro. Storiausi mėlynosios žemės sluoksniai yra Jantarnio (buv. Palmininkų) gintaro kasyklų rajone.

Gintaro randama ne vien Baltijos pakrantėse (Kaliningrado srityje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Baltarusijoje), bet ir Ukrainoje (Charkovo ir Kijevo srityse) bei Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje, Pietų Švedijoje.

1896 m. O. Helmas aprašė vadinamąjį supuvusį gintarą. Tai tarpinė gintaro rūšis tarp sukcinito ir gedanito.

Sicilijoje randama fosilinių sakų rūšis, vadinama simetitu, yra labai įvairių spalvų bei atspalvių: tamsiai raudonos rubino spalvos, rausvai geltonos granatų, mėlynos, žalios, rudos spalvos. Jis kiek minkštesnis už sukcinitą.

Rumunijoje, Karpatuose, Bukovinoje, Galicijoje, Valakijoje randamas rumenitas savo chemine sudėtimi artimas Baltijos gintarui, tačiau skiriasi spalva. Kartais užtinkama ir geltono rumenito, tačiau dažniausiai jis yra rusvai gelsvas, rudas, pilkas ar dūminis. Pasitaiko ir labai tamsaus rumenito, dėl to jis kartais vadinamas „juoduoju gintaru“.
Birmos ir Indijos teritorijose randama tamsiai rudų fosilinių sakų - birmito. Aptinkama ir tamsiai raudonų bei blyškiai geltonų sakų, panašių į sukcinitą. Birmitas kietesnis už Baltijos gintarą ir todėl labiau tinka šlifuoti. Jis dažniausiai būna neskaidrus.

Pabaltijyje, be tikrojo gintaro (sukcinito), aptinkamos dar kelios jo rūšys. Prie Gdansko iškasama rausvai gelsvo skaidraus gedanito (Gedanum-lotyniškas Gdansko miesto pavadinimas), kiek minkštesnio už sukcinitą. Kitur Pabaltijyje randama taip pat labai reta gintaro rūšis - glesitas. Tai skaisčiai rausvas, neturįs jokių priemaišų gintaras.

Labai trapus yra juodos spalvos nepermatomas blizgantis gintaras - stantenitas. Jis susidaręs iš mokslininkams dar nežinomų medžių suakmenėjusių sakų. Tvirtesnis ir mažiau trapus už pastarajį yra bekeritas - nepermatomas pilkšvai rusvas gintaras. 1961 m. K. Šuberto atlikti paleobotaniniai bekerito tyrimai parodė, kad tai medžio trandžių smarkiai užterštas sukcinitas.

Perkėlę žvilgsnį į kitus žemynus, fosilinių sakų telkinių pamatysime Mandžiūrijoje, Japonijoje, Tailande, Naujojoje Zelandijoje, taip pat Afrikoje (Siera Leonėje, Konge, Zanzibaro saloje), Jungtinėse Amerikos Valstijose (Niu Džersyje, Virginijoje), Kanadoje (Britų Kolumbijoje), Šiaurės Grenlandijoje, Meksikoje, Brazilijoje bei Gvianoje.

Tačiau didžiausi fosilinių sakų - tikrojo gintaro - klodai slūgso Pabaltijyje. Čia labiausiai išvystyta ir gintaro pramonė.

Baltijos gintaras nuo seniausių laikų masino tolimųjų senovės šalių - Finikijos, Graikijos ir Romos - pirklius. O tų pirklių pasakojimai apie ilgas ir kupinas nuotykių keliones į šiaurę buvo pamatas antikos rašytojams prabilti apie gintarą. Žinoma, pirmosios žinios nėra labai tikslios, jos perpintos įvairių prasimanytų elementų. Tačiau istoriškai yra pagrįstos. Kaip tik šią tiesą apie gintaro telkinius, jo gavybą bei prekybos kelius mokslininkai ir stengiasi užčiuopti išlikusiuose ligi mūsų laikų antikiniuose šaltiniuose. Istorijos mokslui į pagalbą ateina archeologai, filologai.