1996-ųjų vasarą
Palangoje, „Vyturio" poilsio namuose, poilsiavo grafo
Felikso Tiškevičiaus sūnus Alfredas ir jo žmona Uršulė.
Susitikome jį Palangos Gintaro muziejuje, tuose pačiuose
rūmuose, kuriuos prieš pastatė grafas Feliksas Tiškevičius.
Buvo pats vidurvasaris. Saulė kepino negailestingai, o mes
įsitaisėme ant suoliuko rozariume ir įsišnekėjome.
Lietuvai atkūrus
nepriklausomybę, Alfredas Tiškevičius vos ne kiekvieną vasarą
atostogauja Palangoje. Kas tai: kraujo šauksmas, vaikystės,
jaunystės prisiminimai?
- Vaikystės prisiminimai, gimtosios
vietos traukia. Čia juk mano geriausi metai praėjo. Gaila, tik,
kad jau tų mano draugų, bičiulių nebėra. 1996 metais
paskutinis iš mano pažįstamų - Antanas Ragauskas - mirė.
Dabar Palangoje jau tik savo buvusių draugų vaikus, anūkus
besutinku. Ir vis dėlto čia kasmet norisi atvykti. Palanga mane
labai traukia.
- Pradėjote
pokalbį dar gana gražia žemaitiška šneka. Nuo to laiko, kai
Jūs gyvenote Žemaitijoje, praėjo tiek metų, o šios kalbos,
nors ja tėvų namuose ir nekalbėjote, neužmiršote...
- Išaugau Palangoje. Mano draugai
buvo žemaičiai, tad su jais nuo mažens bendravau ir jų
gimtąja kalba šnekėjau. Na, o tai, kas vaikystėje išmokta,
taip greit neužsimiršta, nors jau prieš pat karą, išvykus į
Kauną, retai kada prisieidavo kalbėti žemaitiškai. Ten
naujieji mano bičiuliai daugiausia buvo aukštaičiai, tad su
jais bendraudavome bendrine lietuvių kalba - būdavo lyg tai ir
nepatogu žemaitiškai su aukštaičiu kalbėti. Žemaičių
kalbos niekada neniekinau, nors dar tarpukario metais tekdavo
sutikti žemaičių, kurie gėdydavosi savo gimtosios motinos
kalbos... Jie manydavo, kad, kalbėdami žemaitiškai, nieko
gyvenime nepasieks, nes, aukštaičiai juos laikys žemesnės
kilmės žmonėmis. Man toks požiūris visai nepatiko. Dabar,
atvažiavęs į Lietuvą, Žemaitiją, matau, kad vis dėlto
didžioji dalis žemaičių išliko žemaičiais iki pat šiol.
Tas mane labai džiugina. Na, o gyvendamas Lenkijoje, Varšuvoje,
net ir lietuviškai beveik neturėjau su kuo kalbėti. Pradžioje,
per karą, Lenkijoje buvo vokiečių okupacija, o po karo - pusiau
rusų okupacija. Valdžia, nors ir buvo lenkiška, bet priklausė
nuo rusų - įstatymai ėjo iš Maskvos. Aš žinojau, kas vyko
Lietuvoje prie sovietinės valdžios 1940 metais ir po karo. Tad,
Lenkijoje susiklosčius minėtoms politinėms sąlygoms, aš
priėjau išvados, kad nereikia niekam aiškinti, kokia mano
kilmė, kad mano jaunystė praėjo Lietuvoje. Tuo laiku niekas
nebuvo tikras, kad neįvyks koks nors nesusipratimas ir Lenkija
neatsidurs dar didesnėje rusų valdžioje. Tada man, grafų
Tiškevičių sūnui, ko gero, būtų reikėję atsirasti
Sibire...
- Kaip
Jūs atsidūrėte Lenkijoje?
- 1940 metais, prieš įvedant
sovietinę valdžią Lietuvoje, kartą aš su motociklu stovėjau
pasienyje. Vokiečiai, pamatę mane, įtarė kažką negero ir
suėmė. Kai patekau į jų kalėjimą, kišenėje nė cento
neturėjau, nė muilo gabalo nebuvau pasiėmęs. Tad, kai į
Lietuvą atėjo rusai, aš sėdėjau vokiečių kalėjime
Tilžėje. Tuo laiku man tai buvo tikras išsigelbėjimas - rusai
manęs Lietuvoje nerado ir į Sibirą neišvežė. Beje, jie
netikėjo, kad aš galiu būti vokiečių kalėjime - manė, kad
aš esu pabęgęs. Kai vokiečiai, pripažinę jog esu nekaltas,
paleido iš kalėjimo, man jie leido apsigyventi Lenkijoje, taip
jų tada vadinamoje generalinėje gubernijoje. Tada aš grįžau
į pasienį, prie Bajorų, pas vieną ūkininką, kur vėliau
atvyko ir mano pirmoji žmona su septynių mėnesių vaiku.
Eitavičius suorganizavo žmonos pabėgimą per žalią sieną į
vokiečių pusę. Tada visi trys nuvažiavome į Varšuvą. Ten
gyveno žmonos šeima, tad ir mes ten pasilikome. Po to man
grįžti į Lietuvą iki pat Nepriklausomybės atkūrimo jau buvo
nebeįmanoma - ten manęs laukė tik represijos, trėmimas.
- Kalbamės
Palangos parko rozariume, prie Jūsų tėvelių pastatytų rūmų.
Deja, Jūs pats čia dabar tik svetys...
- Aš žinau, kad Lietuvoje dar
nėra įstatymų, kurie Lietuvos piliečiams ir užsienyje
gyvenantiems žmonėms ar jų įpėdiniams, turėjusiems
nuosavybę Lietuvoje iki jos nacionalizavimo, garantuotų to turto
(kilnojamojo ir nekilnojamojo) sugrąžinimą. Žinau ir tai, kad,
jei man būtų sugrąžintas visas buvęs tėvų turtas, dabar jau
turėčiau problemų jį išlaikydamas. Tad, atkūrus Lietuvoje
nepriklausomybę, aš tuometiniam Lietuvos Aukščiausios Tarybos
pirmininkui V. Landsbergiui parašiau laišką, kuriame
pažymėjau, kad aš esu pasiruošęs, tai, kas man pagal
įstatymą priklauso (yra dar gyvų ir mano brolio įpėdinių,
gyvenančių JAV , jie taip pat turi teises į dalį mano tėvų
turto), padovanoti Lietuvai, Palangos parką ir mano tėvo Felikso
Tiškevičiaus statytus rūmus. Šis mano raštas pirmiausia gimė
todėl, kad aš buvau labai susirūpinęs Palangos rūmų ir parko
tolesniu likimu. Gerai suprantu, kad bet kam parduoti tokį
statinį ir tokioje vietoje negalima, nes, jei čia įsikurtų
svetimšalis, jis gali įkurti kokius lošimo namus, kazino.
Ekonominė situacija Lietuvoje tada buvo sunki ir negalėjai
atmesti galimybės, kad vieną dieną Lietuvos Vyriausybė,
norėdama iš to pastato gauti kiek galint daugiau pelno, sudarys
kokią akcinę bendrovę ir rūmus perduos jai. Aš norėjau, kad
Palangos rūmuose ir toliau veiktų Gintaro muziejus. Tai buvo
geriausia išeitis.
Visai persikelti į Lietuvą gyventi
nebesiruošiu, nes nebėra ir kaip - gyvendamas Lenkijoje ir ten
dirbdamas (ilgą laiką cukraus fabrike) užsitarnavau pensiją,
įsigijau butą. Ten mano naujieji draugai, mano gydytojas. Tad į
Lietuvą dabar parvažiuoju tik vasaromis. Jau ketvirtą kartą
aš čia po daugiau kaip 50 metų trukusios pertraukos. Tokios
kelionės ir dviejų savaičių ar mėnesio (šiemet pirmą kartą
Palangoje poilsiauju visą mėnesį) man - didžiulės papildomos
išlaidos, nes aš - paprastas žmogus, pensininkas. Pensijos
Lenkijoje šiek tiek didesnės negu Lietuvoje, tačiau skirtumas
nedidelis, todėl mes su žmona, norėdami vasarą atvykti
pavasaroti į Palangą, turime ištisus metus labai taupyti. Toks
sugrįžimas į Lietuvą, poilsis Palangoje man - vienintelis
malonumas, kurį galiu sau leisti ir be kurio man dabar būtų
gana sunku.
- Jūs
- grafo Flikso Tiškevičiaus sūnus...
- Nenorėčiau, kad man nuolat
primintų, jog aš kilęs iš grafų giminės. Kai aš atvažiuoju
į Lietuvą, mane visi laiko labai žymiu žmogumi, kreipiasi į
mane su ypatinga pagarba. Man sunku prie to priprasti, nes aš
pats jaučiuosi esąs paprastas žmogus ir norėčiau, kad su
manimi kiti elgtųsi taip pat kaip su bet kuriuo kitu žmogumi.
Aš net nesuprantu, kodėl lietuviai nori iš manęs padaryti
žymų žmogų. Vieną šeštadienį, atostogaudamas Palangoje,
nuėjau į bažnyčią. Čia mane pastebėjo klebonas ir
susirinkusiems pasakė, kad bažnyčioje - palangiškio Felikso
Tiškevičiaus sūnus, paprašė pasirodyti ir pasakyti kokį
žodį. Aš buvau labai sujaudintas, pradžioje net negalėjau
nieko pasakyti. Ištariau, kad esu laimingas, galėdamas dar
kartą aplankyti savo gimtąsias vietas, susitikti su seniai jau
mirusių mano bendraamžių vaikais ir anūkais. Aš buvau iš
tiesų laimingas, kad žmonės mane prisimena, kad gerbia, nes tai
kartu pagarba ir mano tėvams - ne kaip grafams, o kaip žmonėms,
kurie daug gero yra padarę Palangai. Manau, kad mes ne titulais,
kilme, o savo darbais žmonių pagarbą turime pelnyti. Aš esu
laimingas, galėdamas dar vaikščioti gimtosiomis vietomis ir
dėkoti likimui, kad mano gyvenimas taip susiklostė, nes daugelis
kilmingų žmonių, mano pažįstamų po karo buvo išvežta į
Sibirą, ten gyveno sunkiausiose sąlygose, ne vienas ten ir
mirė. Mano gyvenimo sąlygos buvo kur kas geresnės - čia nėra
ko ir lyginti.
Šią vasarą, eidamas gatve vieną
dieną pamačiau pagyvenusią moterį. Ji, pažvelgusi į mane,
sustojo, ir dar kiek abejodama, tačiau nuoširdžiai
džiaugdamasi tokiu susitikimu paklausė: „ Alfredai, ar tai tu
čia? Gyvas dar? Lietuvoje? "
Man šis susitikimas buvo
maloniausias iš visų. Ir tie moters žodžiai, tas jos
paprastumas, betarpiškumas buvo kaip tik tai, ko aš labiausiai
iš žmonių laukiu. Išsiaiškinau, kad su ta moteriške, kai
jinai buvo dar paauglė, mes žaisdavome parko aikštelėje (ji
buvo kiek jaunesnė už mane). Pasikeitė ne tik žmonės,
pasikeitė ir Palanga, parkas...
- Ką Jūs žinote
apie Palangos parko įkūrimą?
- Kai tėvelis vedė, jie su mano
mama atvažiavo į Palangą. Mamai ši vietovė labai patiko (taip
pat, kaip ir mano dabartinei žmonai) ir jie čia ilgam
įsikūrė. Tada Palanga buvo žvejų kaimas. Ją mažai kas
žinojo kaip kurortą. Tik paskui pradėjo važiuoti svečiai iš
Varšuvos, nes dabartiniai Lenkijos kurortai tada priklausė
Vokietijai, o Varšuva buvo prie Rusijos, kaip ir Lietuva,
Palanga. Čia nebuvo jokios sienos. Iš Liepojos arkliukais
poilsiautojus į Palangą atveždavo. Pradžioje pas mano tėvus
pavasaroti atvažiuodavo pažįstami, giminės, o paskui tėvai,
pamatę, kokią trauką turi Palanga ir kaip čia gerai galima
pavasaroti, ėmė statyti vilas, didinti savo ūkį. Kurortas
ėmė plėstis. Tada jie padidino ir Kurhauzą. Medinė Kurhauzo
dalis buvo pastatyta mano senelio Juozo laikais, o tėvas pastatė
mūrinę dalį. Čia buvo brangus kurortas. Į jį atvažiuodavo
ilsėtis rašytojai, artistai, kiti pasiturintys žmonės.
- 1997-aisiais
pažymimas Palangos botanikos parko šimtmetis. Šiemet gražiai
perdažyta rūmų išorė, parkas prižiūrimas, plačiai žinomas
ir už Lietuvos ribų - žmonės mėgsta šią vietą. Na, o kaip
Jūs vertinate palangiškių pastangas išlaikyti tai, kas Jūsų
tėvų rūpesčiu buvo pastatyta, įkurta?
- Aš esu labai patenkintas,
matydamas, kaip rūpestingai saugomi, prižiūrimi rūmai ir
parkas. Man ši vieta labai brangi, miela. Visur čia švaru,
tvarkinga. Parkas labai gerai išlaikytas. Matyti, kad čia yra
labai geras šeimininkas, ir jis pagal išgales tvarkosi taip,
kaip kadaise planavo Eduardas Andrė ir dendrologas Boisenas de
Kolonas. Kiek aš žinau, E. Andrė sūnus Renė Andrė yra
pažadėjęs kitais metais aplankyti Palangą. Džiaugiuosi, kad
miestas parko priežiūrai suranda ir pinigų. Mano supratimu,
parkui išleidžiama daug, tačiau, kaip visi matome, neveltui,
nes tokio parko Palangos kurortui reikia. Širdžiai čia
didžiausia atgaiva. E. Andrė, kai kūrė šį parką, mąstė
apie tai, kad jis turės žmones džiuginti ne vieną ar kitą
dešimtmetį, o kelis šimtmečius. Lankytojus čia tiesiog pakeri
didžiausios parko perspektyvos. Dauguma mano aplankytų parkų
yra maži ir neturi to didingumo kaip Palangos. Tos tolimos
perspektyvos, gerai apvaldytos erdvės, tinkamai parinkti ir
išdėstyti medžiai, nuolatinis jūros artumo jutimas, šį
parką daro labai patrauklų. Čia visas jo grožis. Smagu
vaikščioti ir parko pušynais. Čia daug ir Europoje retai
augančių medžių.
Palanga ir kaip kurortas džiugina.
Brangoka visur, bet reikia suprasti ir tai, kad dalis žmonių
čia gyvena tik iš tų pajamų, kurias sukaupia kurortinio sezono
metu. Taip kad kurortas veikia tik du mėnesius, o gyventi reikia
visus metus. Iš pensijos juk Lietuvoje nepragyvensi - jos
pernelyg mažos. Aš vis stebiuosi, kaip Lietuvoje žmonės dar
nesiskundžia...
- Džiaugiatės
dabartine parko priežiūra, na, o gal prisimenate, kaip buvo
palaikoma tvarka šiame parke iki karo, kas tuo užsiėmė?
-Lietuvą palikau 1940-ųjų metų
birželio pirmosiomis dienomis. Tėvas mirė 1931-aisiais. Kiek
prisimenu, beveik iki pat 1940-ųjų metų buvo samdomi žmonės
parko prižiūrėtojai. Turėjome seną daržo darbininką Vilką.
Jis paskutiniuoju laiku jau nebegalėdavo ateiti iki rūmų, tai
atvažiuodavo su brikeliu ir vadovaudavo parko tvarkymo darbams. (1996-ųjų
žiemą mirė jo dukra Vilkaitė, su kuria mes jaunystėje buvome
pažįstami.)Tada parkas buvo dar jaunas ir jam tokios didelės ir
nuolatinės priežiūros, kokios reikia dabar, nereikėjo. Tada
mes šiems reikalams negalėjome tiek ir pinigų skirti, nes tuo
laiku mūsų šeima didelių pajamų neturėjo, o išlaidos buvo
didžiulės, nes reikėjo mokėti įvairiausius mokesčius, tėvai
daug kam buvo pažadėję pensijas, tai ir nemažą būrį senų
žmonių privalėjome išlaikyti.
- Su Gintaro
muziejaus darbuotojais Jūs paskutiniais metais palaikote gana
glaudžius ryšius...
- Labiausiai bendraujame su
muziejaus moksliniu bendradarbiu Antanu Tranyzu, kuris yra
surinkęs labai daug vertingos medžiagos apie Palangą, parką,
rūmus. Aš dar gerai prisimenu jo tėvus, kurie pokario metais
buvo ištremti į Sibirą. Antanas už mane žymiai jaunesnis, bet
susitikome ir bendraujame kaip seni draugai.
- Kaip Jūsų
giminės likimas susiklostė po karo?
- Buvau dešimtas motinos vaikas.
Turiu sūnų Adomą. Jis gyvena JAV. Lietuviškai nemoka. Sūnus
įsigijo gydytojo specialybę Varšuvoje. Mano brolis (jis buvo 16
metų vyresnis už mane) tada gyveno JAV ir jis pakvietė mano
sūnų atvažiuoti į JAV - čia visam laikui įsikurti ar bent
kiek pagyventi (kaip jis jau pats norės). Sūnus pakvietimą
priėmė. Tuo metu brolio žmona sirgo vėžiu, tai brolis turėjo
ją prižiūrėti ir mano sūnus savarankiškai ėmė
įsitvirtinti naujoje vietoje: pradėjo dirbti ligoninėje,
išlaikė valstybinius egzaminus ir gavo teisę pasilikti gyventi
JAV. Jau dvidešimt septintus metus ten ir gyvena, yra JAV
pilietis. Mano brolis jau yra miręs. Aš vienintelis likau gyvas
iš Felikso Tiškevičiaus vaikų. Iš mano seserų ir brolių
vaikų, mano žiniomis, gyvas yra tik vienas sesers vaikas ir
brolio Stasio sūnus bei dvi jo dukterys. Yra jau ir jo anūkų.
Ryšių su jais nepalaikau. Be to, žinau, kad du mano pusbroliai
karo metais gyveno Švedijoje kaip pabėgėliai, ten jie ir vaikus
išaugino, kurie su švedais mišrias šeimas sukūrė ir savo
vaikų turėjo. Aš su jais ryšių taip pat nepalaikau - nebuvo
progos su jais susitikti.
Kalbėjosi ir spaudai parengė
Danutė Mukienė
Iliustracijos iš ŽKD IKC archyvo
;)
;)
