Lietuvos dailės
muziejaus gintaro rinkinyje – daugiau negu 29 tūkstančiai
eksponatų. Svarbiausią jo dalį sudaro unikalūs gintaro
gabalai ir inkliuzai, kuriuos tyrinėdami mokslininkai daug
ką gali pasakyti apie gintaro susidarymo Žemės
evoliucijoje procesus.
Didelę dalį rinkinio sudaro profesionalių dailininkų bei
gintaro meistrų sukurti dirbiniai iš gintaro.
Muziejuje saugoma ir archeologinių ekspedicijų metu surastų
radinių kolekcija.
Gintaro
meistrų dirbiniai Palangos gintaro muziejuje
Parengta
pagal knygą „Palangos gintaro muziejus“ (Vilnius,
1991 m.
Knygos
autoriai Antanas Tranyzas, Vladas Katinas, Romualdas
Budrys
Palangos gintaro muziejuje
kaupiami ir saugomi eksponatai atskleidžia daugelį
gintaro apdirbimo ir panaudojimo aspektų.
Per daugelį amžių
susiformavusias tradicijas kūrybingai perėmę
šiuolaikiniai Lietuvos dailininkai profesionalai ir
tautodailininkai yra naujų gintaro traktavimo
galimybių iniciatoriai. Visos dabartinių menininkų
pastangos nukreiptos į natūralaus gintaro grožio ir
jo estetinių savybių išryškinimą. Neperdėsime
pasakę, jog būtent šiam naujam, o dabar jau plačiai
paplitusiam požiūriui į gintarą pradžią davė
mūsų meistrai, kuriems nuo seno gintaras ne vien
materialinė vertybė, bet ir tam tikra dvasinio
pasaulio išraiška.
Vienas seniausių mūsų gintaro meistrų Horstas
Taleikis daugiau kaip pusę amžiaus paskyrė
gintaro apdirbimui. Unikali jo darbų kolekcija - tai
Lietuvos gintaro meistrų kūrybinių ieškojimų
kelias.
Jaunesniosios kartos atstovų palangiškių
I. ir F. Pakutinskų darbai įdomūs
kompoziciniais sprendimais ir profesionaliai technišku
atlikimu.
D.
Varkalio
papuošalams būdinga tobula filigraninė technika,
lengvas ažūrinis piešinys.
Dėmesį patraukia V.
Kurklietienės ir J.
Martinkienės tradiciniai papuošalai. Gausus
gintaro meistrų būrys dalyvauja respublikinėse,
sąjunginėse bei tarptautinėse parodose.
Tarp dailininkų profesionalų kūrinių dėmesį iš
karto atkreipia Felikso
Daukanto darbai.
Jis pirmasis Respubikoje savo kūriniais ir straipsniais
spaudoje ėmė propaguoti naują gintaro meninio
apdorojimo būdą - pačios medžiagos grožio ir
taurumo išryškinimą, sumaniai panaudojant kiekvieno
gabalėlio vidaus tekstūras ir atspalvių ypatybes.
Apgalvotos ir saikingai naudojamos konstruktyvios metalo
dalys tarnauja vienam tikslui - įtvirtinti gintarą,
pabrėžti jo formą, komponuojant viską į vientisą
darnią visumą.
Daug metų meniniam gintaro apdirbimui paskyrė B.
ir E. Mikulevičiai. Žavi jų darbų
nacionalinis savitumas ir aukšta atlikimo kokybė.
Poetiškai subtiliai jaučia medžiagą dailininkė Birutė
Stulgaitė. Jos kūriniai itin individualūs.
Dailininkė ieško naujų metalinio įrėminimo formų,
labiau linkusi į tamsių atspalvių gintaro natūralaus
grožio išryškinimą.
Savitas kūrybinis braižas ir metalo plastikos pojūtis
būdingas Petro Balčiaus
papuošalams. Jo darbai pelnytai sulaukė aukšto
įvertinimo daugelyje parodų. Specifines gintaro
medžiagos savybes gerai pažįsta ir panaudoja A.
Vertulienė ir E.
Augaitytė. Įdomūs kompoziciniu požiūriu
ir tobulai atlikti Alfredo
Jonušo, Nikolajaus
Žoludevo,
V. Zaturskio papuošalai.
Juvelyrinių K. Simanonio darbų
vitališkos formos kelia laisvų improvizacijų
įspūdį, o pasirinktoji technika reikalauja tikrojo
amato virtuoziškumo. Metalo apdarui suteikdamas
sudėtingas formas, K.
Simanonis grąžina klasikinę tradiciją,
kai gintaras buvo suvokiamas kaip tauri ir brangi
juvelyrinė medžiaga. Jo papuošaluose atsiskleidžia
organiškas gintaro ir metalo derinys.
Gintaro muziejuje tapo tradicija rengti gintaro
apdirbimo specialistų autorines parodas ir
vertingiausiais jų darbais papildyti muziejaus fondus.
Siekiant plačiau propaguoti gintarą, jo istoriją ir
meninę vertę, pastaraisiais metais organizuojamos
kilnojamosios gintaro parodos daugelyje Europos šalių:
Vengrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje,
Danijoje, Suomijoje ir kitur.