GINTARAS. AR ŽINAI?

Heliadžių ašaros – Sicilijos gintaras

Tekstas parengtas pagal MARYTĖS KUODYTĖS publikaciją, išspausdintą 
1998 m. ketvirtame „Mokslo ir gyvenimo“ žurnalo numeryje
 
Sicilija, kurios sostine laikomas Palermo miestas, - tai ne tik didžiausia sala Viduržemio jūroje, garsi veikiančiu vulkanu Etna. Sicilija - tai ir nepaprasto grožio gintaro radimvietės. Pagrindiniai gintaro telkiniai yra centrinėje salos dalyje, Šiaurės kalnyno priekalnėse esantys Leanfortės, San Filipo, de Agerės rajonai. Sicilijos gintaras įsiterpęs į rudai pilkus smiltainio sluoksnius. Prasidėjus pavasario liūtims sraunios kalnų upės Simetas, Salsas ir daugybė šaltinių plukdo irstančius salos smiltainio sluoksnius, prisodrintus gintaro gurvuolių, į Viduržemio jūrą, kurios bangos išbarsto gintarą po visą pakrantę. Pasakojama, kad gintaro rinkėjai sustodavę vienas greta kito ant kalnų upių krantų ir nė vienas nepradėdavęs rinkti gintaro neišgirdęs sutarto signalo. Gaila, tačiau šiandien gintaro Sicilijoje randama labai mažai.
Sicilijos gintaras buvo žinomas jau 1500 m. pr. Kr. čia gyvenusioms sikūlų ir sikanų gentims. Sirakūzų muziejuje galima išvysti primityvių apvalios formos gintarinių amuletų, rastų senosiose šių genčių kapavietėse. Manoma, kad Sicilijos gintaras buvo žinomas ir antikos laikais - jis buvo vadinamas “linkurionu “.
Žinomas romėnų poetas Publijus Ovidijus Nazonas (43 m. pr. Kr. - 18 m. ) savo kūrinyje “Metamorfozės“ pateikė romantišką gintaro kilmės aprašymą. Saulės dievas Helijas-Febas turėjęs sūnų Fajetoną su mirtingąja moterimi Klimene. Kartą Fajetonas, įžeistas draugo, kad puikuojasi “labai susapnuoto tėvo šešėliu“, kreipėsi į motiną patvirtinti, ar jis “tikrai iš dangaus padermės atsiradęs“. Motina Klimenė tai patvirtinusi ir pasiūliusi nuvykti pas tėvą ir paklausti jį patį. “Fajetonas aukštyn pašoko iš džiaugsmo. . . ir ilgai neužtrukęs atvyko savojo tėvo šalin, iš kur tas kas rytą pakyla“. Fajetonas atvyko į pasakiškus Febo rūmus, kur “įsisupęs į purpuro skraistę, sėdėjo Febas auksiniame krėsle, kuris mirguliavo smaragdais“. Febas mielai patvirtino, kad Fajetonas esąs jo sūnus, ir, norėdamas išsklaidyti jo abejones, taręs “prašyk, ko tik nori, ir viską gausi iš rankos manos“. Fajetonas, dar tėvui nebaigus “žodžio sakyti“, paprašo “tėvo vežimo ir galios važiuoti žirgais sparnuotkojais“. Tėvas gailėjosi davęs žodį ir bandė atkalbėti Fajetoną nuo pavojingo pasivažinėjimo dangaus skliautu, kadangi jis esąs mirtingas ir ne jo jėgoms suvaldyti dieviškus žirgus, bet sūnus nenusileido “liepsnodamas noru važiuoti“.
“Nebevaliojęs ilgiau sulaikyti, gimdytojas sūnų
Veda prie ratų aukštų, Vulkano paties dovanotų.
Žėri auksinė ašis, auksinis rodiklis, iš gryno
Aukso tekinių lankai, o jų stipinai sidabriniai,
Junge eilė chrizolito akių ir perlų didžiausių
Žybčioja ryškia šviesa, atmušdamos spindulį saulės “.
Fajetonas lengvai įšoka Saulės vežiman, traukiamam lengvasparnių Sauliaus žirgų Piroento, Eojo, Etono ir Flegonto, ir skrieja dangaus skliautu. Nevaldomi žirgai išklydo iš įprasto Saulės kelio, ir ėmė degti visa žemė. Tada Jupiteris Motinos Žemės prašymu žaibu nutrenkia Fajetoną, sudaužo Saulės vežimą į šipulius ir liepsna užgesina liepsną.
“Tuotarp liepsnų apsuptais rusvaisiais plaukais Fajetonas
Krinta žemyn stačia galva ir ilgu ruožu per orą
Skrieja toli, kaip kartais žvaigždė per giedrą padangę,
Nors nenukrinta visai, tik atrodo galėjus nukristi.
Taip nuo tėvynės toli, pasaulio priešingoj pusėj
Priima jį Eridanas ir degantį veidą nuplauna“.
Fajetono seserys Heliadės “ir naktį, ir dieną šaukia graudingom raudom, parkniubusios nuolat ant kapo“. Jų ašaros krinta Eridano upėn ir virsta gintaru, o jos pačios medžiais.
Šiame antikos laikų mite atskleidžiama gintaro augalinė kilmė - išlašėjusios medžių ašaros - sakai, veikiami saulės ir vandens, kietėja ir virsta gintaru. Senosios Romos poetas Ovidijus taip pat nurodo, kad gintaras naudojamas papuošalams gaminti, nes gintarą “upė skaidrioji siunčia lotynų marčioms pasidžiaugti ir pasigrožėti“. Romėnų mokslininkas Kajus Plinijus Vyresnysis (23-79 m. ) savo “Gamtos istorijoje“ pateikia įvairių autorių išsakytas mintis apie gintaro kilmę. Demonstratas manęs, kad gintaras susidarąs iš vyriškosios lyties lūšies (lyngurium) šlapalo, Nikėjus - kad gintaras - tai saulės spindulių koncentratas, išmetamas iš jūros, Asambui atrodę, kad gintaras susidarąs iš įkaitinto dumblo prie Cefizico salos netoli Atlanto vandenyno. Tačiau pats K. Plinijus Vyresnysis buvo įsitikinęs, kad gintaras susidarąs iš skystų spygliuočių sakų, kurie sukietėja, veikiami šalčio, laiko ir jūrų vandens. Kajus Plinijus Vyresnysis savo teiginius paremia tuo, kad pakaitintas gintaras skleidžia spygliuočiams būdingus kvapus, be to, jame galima išvysti mumifikuotų smulkių gyvių.
Sicilijos gintaras literatūroje aprašytas gan vėlai. Jį mini Vokietijos metalurgas ir mineralogas Agrikola (1494-1555 m. ). O Karera savo knygoje “Memorie Storiche di Catania“ 1639 m. išsamiai aprašė Sicilijos gintarą: “Trečias labai svarbus dalykas, kurio aš negaliu nepaminėti, yra gintaras, randamas Katanijos pajūryje, kurio gabalai prilygsta apelsino dydžiui. Taip pat randama daug smulkaus gintaro su vabalų, skruzdžių, muselių, uodų ir blakių inkliuzais“. Kadangi Katanijos pajūryje randama gana daug gintaro, nors netoliese visiškai nėra miškų, autorius teigia, kad “tikslinga manyti, jog gintaras susidarąs iš jūros uolų drėgmės. Aš norėčiau pridurti, kad jis taip pat susidaro ir kitose Sicilijos pakrančių vietovėse, kur jūroje yra uolos su tokiomis pat savybėmis“.
Patrikas Bridonė 1790 m. taip pat pastebėjo, kad Simeto ar Džiaretos upių žiotyse randamas puikus gintaras, kurį aplinkinių kaimų valstiečiai renka ir neša parduoti į Kataniją. Tačiau praslinkus šimtmečiui, 1890 m. anglų keliautojas A. Bufumas jau pažymi, kad Džiaretos upės žiotyse randami tik atskiri gintaro gabalai.
Sicilijos gintaras vadinamas simetitu, nes pirmosios jo radimvietės buvo prie Simeto upės žiočių netoli Katanijos miesto. Sicilijos gintaras skiriasi nuo mums gerai žinomo Baltijos gintaro ir spalva, ir chemine sudėtimi. Simetitas būna tamsiai rusvos, purpurinės, šviesiai gelsvos, rečiau melsvos, žalsvos, auksinės ir dar rečiau pilkos spalvos. Baltijos gintare paprastai randama apie 0,16-1,24 proc. sieros junginių, o simetite organiniai sieros junginiai sudaro apie 0,7-2,52 proc. Manoma, kad skystas gintaras juos akumuliavęs iš Etnos vulkano besiskiriančių dujų. Be to, kaitinant simetitą juntamas labai nemalonus kvapas, o kaitinamas Baltijos gintaras skleidžia malonų spygliuočiams būdingą kvapą. Sicilijos gintaras pasižymi stipria fluorescencija. Anglų gematologė Helena Fraquet nurodo, kad būtent akumuliuota siera yra simetito fluorescencijos priežastis. P. Bridonė taip pat pastebėjo, kad Sicilijos gintaras yra stipriai elektrizuotas, jis traukiąs plunksnas, šiaudelius ir kitus lengvus daiktus.
Visi gemalogai, matę dirbinius iš fluorescencuojančio Sicilijos gintaro, pasakoja apie nepaprastą jų žavesį, kadangi jie gaminami iš įvairiaspalvių plokščių gintaro karoliukų: ryškiai raudonų, gelsvai rusvų, melsvų, žalsvų, gelsvų. A. Bufumas pasakoja matęs nuostabius Sicilijos gintaro karolius, kuriais buvo pasipuošusi mergaitė, pavežėjusi jį dviračiu vežimaičiu. “Kai ji kalbėjo, tai jos vėrinio akmenukai žybčiojo saulėje visomis vaivorykštės spalvomis nuo blyškiai melsvos iki intensyviai mėlynos, ir nuo šviesiai rožinės iki ryškios rubininės “. Autoriaus tegimu, tokie vėriniai vadinami “Heliadžių ašaromis “.
Anglų gemalogė Deni, 1923 m. aplankiusi Siciliją, nurodo, jog “fluorescencuojančio įvairiaspalvio gintaro vėriniai Sicilijoje, kaip šeimos relikvijos, perduodami iš kartos į kartą “. 1874 m. Italijoje, Kampaolos rajone, netoli sieros telkinių Senijo upės slėnyje rastas kumščio dydžio gintaro gabalas.
Šiuo metu Sicilija importuoja Dominikos Respublikos fluorescencuojantį gintarą, kurį labai sunku atskirti nuo Sicilijos gintaro.
Palangos gintaro muziejuje galima išvysti žalsvą Sicilijos gintaro gabalėlį.
Gintaras senaisiais laikais laikytas panacėja nuo visų ligų. Iš gintaro gaminti talismanai ir amuletai, jo miltelių ir vandens mišiniu gydytos vidaus ligos, gintaro miltelių ir aliejaus mišiniais - odos ligos. Kajus Plinijus Vyresnysis rašė, kad “ir mūsų laikais valstietės, gyvenančios už Po upės, dėvi gintaro karolius ne tik kaip papuošalus, bet ir todėl, kad gintaras esą apsaugąs nuo gerklės ir Bazedovo ligų ir nuo silpnaprotystės “.

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Technologinę priežiūrą atlieka UNESCO katedra Informatika humanitarams VU Matematikos ir informatikos institute

 

Atnaujinta 2013.01.18