- Rengiant tekstą
panaudoti fragmentai iš 1964 m. išleistos
- P. Gudyno ir
S. Pinkaus knygos „Palangos gintaro muziejus”
Pirmasis padavimą
apie Jūratę ir Kastytį, gintaro atsiradimą užrašė ir 1842
metais Vilniuje išleistoje knygoje „Vspomnienia Žmudzi”
išspausdino Adomas Jucevičius. Pasak šio padavimo, seniai
seniai, kai dievas Perkūnas buvo visų dievų vyriausias, deivė
Jūratė gyveno gintariniuose rūmuose, Baltijos jūros dugne. Ji
buvo visų deivių gražiausia ir nežinojo žmogiškosios
meilės. Tačiau kartą jūroje, ten, kur Šventoji įteka į
Baltiją, tinklą užmetė drąsus pajūrio žvejas Kastytis.
Jūratė pasiuntė undinėles, kad jos perspėtų Kastytį, jog
nevalia drumsti Baltijos vandenų ir gaudyti žuvyčių. Kastytis
nepabūgo deivės įspėjimų, ir, nekreipdamas dėmesio į
undinių viliones, toliau gaudė žuvis. Jūratė panūdo
sužinoti, kas čia toks nepaiso jos valios, iškilo į jūros
paviršių ir pamatė Kastytį. Pamatė ir pamilo žemės sūnų -
už jo grožį ir drąsą. Meilės kerai palietė ir Kastyčio
širdį, tad pasidavė Jūratės vilionėms ir atsidūrė gintaro
rūmuose. Apie deivės meilę mirtingam žvejui greitai sužinojo
Perkūnas. Didžiai užsirūstinęs jis nukreipė savo žaibus į
gintaro rūmus ir sugriovė juos. Kastytis buvo nužudytas, o
Jūratė prirakinta prie gintaro rūmų griuvėsių sienos.
Blaškoma jūros bangų ji iki pat šiol ten vis rauda Kastyčio
ir nelaimingai pasibaigusios jų meilės. Jūratės rauda tokia
jaudinanti, kad, klausydamosi jos, net ir visada šaltos, ramios
jūros gelmės kartais nebeišlaiko ir pačios ima nerimauti,
jaudintis ir siausti. Tada jos įsiūbuoja jūros gelmėse
nusėdusius gintaro rūmų likučius ir ima barstyti juos po
krantą. Išplukdo į krantą jūra ir smulkučius gintaro
gabalėlius. Tai - Jūratės ašaros. Jos tyros ir skaidrios,
tokios pat, kokia buvo Jūratės ir Kastyčio meilė.
Na, o romėnų poetas Ovidijus savo eiliuotame mite mums pasakoja,
kad gintaras yra Saulės dievo Febo žmonos Klimenos ir jos
dukterų ašaros, kurias jos išliejo apverkdamos Fajetoną. Šis
norėjęs pasivažinėti savo tėvo Febo Saulės vežimu, tačiau
nemokėjęs suvaldyti žirgų, todėl atsidūręs prie pat žemės
ir ją padegęs. Dėl to Dzeusas Fajetoną nutrenkė į Eridano
upę ir palaidojo jos pakrantėje. Fajetono motina Klimena ir jo
seserys dėl to labai sielojosi ir graudžiai verkė. Staiga jos
įaugo į žemę ir pavirto medžiais. Nuo jų šakų ėmė
lašėti ašaros. Nuo Saulės karščio jos sukietėja, pavirsta
gintaru ir krenta į upę, o ši pagauna gintarus ir plauna į
krantą, kad žmonės jais pasipuoštų...
;)
;)
;)
