GINTARAS. AR ŽINAI?

INKLIUZAI. GINTARO AUGALIJA IR GYVŪNIJA
 
Parengė Dalia Sirgedaitė
 
Inkliuzai Palangos gintaro muziejaus ekspozicijoje >>>

GINTARO AUGALIJA Sporiniai augalai Plikasėkliai augalai Gaubtasėkliai augalai Gintaro mikroorganizmai GINTARO GYVŪNIJA Gintaro nariuotakojų fauna: Voragyviai Vorai  Šimtakojai Pirminiabesparniai vabzdžiai Poduros  Dviuodegiai  Šeriauodegiai  Sparnuotieji vabzdžiai Lašalai  Žirgeliai  Tarakonai  Maldininkai  Termitai

Sparnuotieji vabzdžiai Ankstyvės Tiesiasparniai  Auslindos  Embijos  Šiengraužiai  Lygiasparniai  Blakės  Tripsai  Vabalai  Vėduokliasparniai  Blusos Kabasparnės  Kupriukai  Tinklasparniai  Skorpionmusės  Apsiuvos  Drugiai  Plėviasparniai  Dvisparniai  KITI INKLIUZAI

Žiedas	Plėviasparnis
Uodas	Musė
Voras	Tujos (Thuja mengeana Goepp) šakelė
Nuotraukose – augalai ir gyvūnai gintare. Iliustracijos iš V. Katino knygos „Baltijos gintaras“. V., 1983

Inkliuzas [lot. Inclusus - uždarytas, apsuptas], intarpas skaidriame minerale, pvz., vabzdys gintaro gabale. Inkliuzai būdingi ne tik gintarui, bet ir kitiems fosiliniams sakams. Jie aptinkami Kanados sidarite, poliarinio Sibiro viršutinės kreidos retinituose, Aliaskos retinite, Prancūzijos sakuose, Sicilijos simetite, Austrijos eoceniniuose sakuose ir kt.
Prieš 50 milijonų metų gintare užsikonservusi ir iki mūsų dienų išsilaikiusi augalija bei gyvūnija, jos tyrimai padeda atskleisti klimato ir geografines sąlygas, kuriose augo gintarmedžiai, skyrėsi gintaro sakai bei susidarė gintaras. Gintare aptinkama miško flora ir fauna yra panaši ir gimininga dabartinei, nes per milijonus metų didžioji jos dalis evoliucionavo labai nedaug, mažai keitėsi jos gyvenimo sąlygos.
Inkliuzų aptinkama tik vaiskiame, sluoksniuotame (varvekliniame) gintare, susidariusiame sakams periodiškai sunkiantis iš pažeisto medžio vietos. Jie būna prilipę prie skystų sakų gilesnio sluoksnelio paviršiuje, iš viršaus apgaubti naujos ištekėjusios sakų porcijos. Masyviuose, įvairių spalvų ir raštų gintaro gabaluose inkliuzų būna labai retai.
 
GINTARO AUGALIJA
Gintarmedžių sakai daugiausiai skyrėsi pavasarį, kai augalų medžiagų apykaita ir augimas vyksta intensyviausiai. Augalija spyglius ir lapus keisdavo tik sausringuoju metų laiku, todėl augalinių inkliuzų aptinkama tik 0,4%. Be to, dauguma augalų gintaro sakuose buvo veikiami deguonies, todėl sudūlėjo ir neišliko. Visos į gintarą patekusios augalų dalys yra nuplėštos vėtrų arba pažeistos kenkėjų. Tai daugiausia lapeliai, spygliai, žiedai ir jų dalys, rečiau šakelės ir vaisiai. Kartais gintaro gabalų paviršiuje pasitaiko ir ąžuolo ar palmės lapų atspaudų. Labai gausu augalų, turinčių storus, mėsingus su vaškine plėvele lapus, kurie augo ilgo sausringo meto srityse. Dominuoja augalų rūšys, kurias apdulkindavo vėjas. Augalų liekanų dažnai randama ne vien varvekliniame, bet ir kitų rūšių gintare.
Tropinio klimato augalų gintare aptikta 23% šeimų, kosmopolitinių - 46%, vidutinio klimato - 12%, pertraukto arealo - 12%, endeminių (būdingų tik tam tikrai vietovei) - 7%. Tai rodo, kad gintaro miškas augo tropinėmis sąlygomis, o vidutinio klimato augalai buvo tik kaip priemaiša. Tačiau gintaro gabaluose dažniau ir gausiau randama vidutiniam klimatui būdingų augalų. Jie sudaro apie 90% visų gintaro augalinių inkliuzų.
 
Sporiniai augalai
Tai grybai, kerpsamanės ir samanos.
Kerpsamanės (Hepaticae) - smulkučiai augalėliai, augę ant medžių kamienų ir uolų. Gintare jų aptinkama retai, todėl manoma, kad jos augo ne ant gintarmedžių, o ant kitų medžių kamienų. Dauguma rastų rūšių yra šilumamėgės, subtropinio klimato kerpsamanės.
Samanos (Musci) gintare taip pat randamos labai retai. Visos gintare rastos samanų rūšys būdingos vidutiniam klimatui. Beveik nerasta rūšių, augančių ant medžių kamienų.
Grybai (Fungi) daugiausia buvo gintarmedžių parazitai, bet jie nebuvo pagrindinė gausaus sakų išsiskyrimo priežastis. Grybų apnikti medžiai jau buvo ligoti, džiūstantys ir sakų nebeišskirdavo arba išskirdavo labai mažai. Jų liekanų gintare labai gausu. Daugiausia aptinkama himenomicetinių-kempininių, kurie apninka nusilpusius ir pažeistus, bet dar augančius medžius, ir mediena ima pūti.
 
Plikasėkliai augalai
Tai spygliuočių (Coniferae) pušinių, taksodinių ir kiparisinių šeimų augalai. Plikasėklių gintare randama labai gausiai.
Pušų aptinkama gausiausiai - 15 rūšių. Tai Pinus succinifera, Cembra, Paracembra, Parrya, Balfouriana, Strobus grupių pušys.
Iš taksodinių šeimos gintare randama tik sekvojų (Sequoia) genties rūšių. Pušys ir sekvojos būdingos vidutiniam ir gana drėgnam klimatui.
Labai gausiai gintare aptinkami kiparisinių (Thuja, Thujopsis, Biota, Widdringtonia, Libocedrus, Chamaecyparis ir kt.) šeimos augalai būdingi šiltam ir gana sausam Šiaurės pusrutulio klimatui.
 
Gaubtasėkliai augalai
Tai žemaūgių, krūminių palmių, augusių miško pakraščiuose, ąžuolo, buko, klevo, laurinių, sotvarinių, magnolinių, uolasėklių, žalčialunkinių, viržinių ir kt. augalų liekanos.
Gaubtasėklių augalų gintare aptinkama gausiausiai, jie ir geriausiai išlikę (daugiausia lapai arba žiedai). Gintaro liekanose dominuoja ąžuolas. Daugelyje gintaro gabalų, ypač varvekliniame, gana dažnai randama kuokštelių ąžuolo žiedynų plaukelių ar jų dalių. Tai rodo, kad daugiausia gintaro sakų susidarė per trumpą laiką - žydint ąžuolams. Randami ir šilto bei sauso klimato srityse augę augalai, tropinių augalų rūšys. Labai gausu miško pakraščiuose, aikštelėse ir dykvietėse augusių augalų. Yra ir tipinių sausų šiltų augalų - viržių ir subalpinių pievų augalų.
 
Gintaro mikroorganizmai
 
Tai bakterijos, žiedadulkės, žemesnieji grybai, sporos, dumbliai, cistos, smulkių nariuotakojų kiaušiniai.
Bakterijų ir žemesniųjų grybų aptinkama kiekviename gintaro gabale. Bakterijos ir žemesnieji grybai ne visų tyrinėtojų laikomi inkliuzais, nes manoma, kadjie gintare atsirado jau skams pakliuvus į miško dirvožemį ir vyskatnt jų biocheminiams procesams.
Žiedadulkių pasitaiko labai retai, nors jų turėtų būti labai daug, kadangi pušų žydėjimo metas sutapo su gintaro sakų intensyviausiu skyrymusi. Manoma, kad jos gintare sunyko veikiamos terpenų, nes dabartinės pušų žiedadulkės terpentine suyra per parą.
Gintare gausu sporų, tačiau didžiąją jų dalį nustatyti sunku. Išskiriamos grybų ir žaliųjų samanų sporos. Gruntiniame gintare dažnai aptinkama grybienos liekanų, susidariusių medienos trūnėsiuose.
Gana dažnai gintare pasitaiko įvairių dumblių, kurie aptinkami medienos ląstelienoje arba švariame gintare. Daugiausia tai žalsvadumbliai ir melsvadumbliai.
Cistų ir smulkių nariuotakojų kiaušinių gintare rasta nedaug.
 
GINTARO GYVŪNIJA
Gintare aptinkama tik smulkių, daugiausia, miško vabzdžių, nes stambesnieji iš sakų ištrūkdavo. Vandens, pievų ar dykviečių gyvūnai į sakus patekdavo labai retai. Labai mažai randama ir sausose vietose arba sausringuoju metų laikotarpiu gyvenusių vabzdžių, nes sakai daugiausiai skyrėsi pavasarį, kai augalų medžiagų apykaita ir augimas vyksta intensyviausiai. Kitais metų laikais skraidę vabzdžiai į sakus nepatekdavo. Inkliuzų gausumą ir įvairovę gintare lėmė išsiskyrusių sakų kiekis. Jei sakų pakako vabzdžiui apgaubti - inkliuzas išliko, jei ne - vabzdžiai neprilipdavo arba sunykdavo. Sakuose buvo labai daug lakių, nemalonaus kvapo terpenų, kurie atbaidydavo vabzdžius, todėl į gintarą vabzdžiai patekdavo daugiausia atsitiktinai - nublokšti vėjo, įklimpdavo ropodami, būdavo užliejami skystų sakų ant kamieno ar kitomis panašiomis aplinkybėmis. Dauguma vabzdžių į sakus patekdavo gyvi, bet labai greitai nusinuodydavo terpenyse esančiomis medžiagomis ir nugaišdavo. Sakai buvo labai skysti, todėl didžioji vabzdžių dalis yra labai gerai išlikusi, matosi smulkiausios dalelės - plaukeliai, sparnų žvyneliai. Tirštuose ir klampiuose sakuose vabzdžiai būtų stipriai deformavęsi, apsitrynę ir sulipę. Dauguma inkliuzų nesupuvę, kadangi gintaras beveik nepraleidžia oro. Tik tie organizmai, kurie turėjo daugiau minkštųjų audinių (vabalai, lervos) išskyrė tam tikrą dujų kiekį ir apsitraukė balta nepermatoma plėvele. Dėl oksidacijos vabzdžių spalva gintare neišlikusi. Inkliuzai yra nuo visų atspalvių rudos iki juodos spalvos.

Gintaro nariuotakojų fauna:
Voragyviai
Tai skorpionai, pseudoskorpionai, erkės ir vorai. Jų gintare aptinkama labai dažnai.
Iš skorpionų (Scorpionida) būrio gintare aptinkama Tityus gentis, dabar būdinga Šiaurės ir Centrinei Amerikai.
Iš pseudoskorpionų (Pseudoscorpionodea) būrio labiausiai paplitusios Pseudogarypidae, Chthonidae ir Neobisiidae šeimos. Jų daugiausia gyvena tropinėse ir subtropinėse srityse po medžių žieve, samanose ir nukritusiais lapais.
Dauguma gintare aptinkamų erkių (Acarina) rūšių labai artimos dabartinėms. Šie miško gyventojai laikosi po medžių žieve, samanose, ant lapų, miško paklotėje, kur nėra tiesioginių saulės spindulių ir pakankamai drėgna. Minta žaliadubmliais, kitais žemesniaisiais augalais. Kai kurios erkės yra vabzdžių parazitai, tačiau jų gintare rasta vos keli. Daugiau pasitaiko pusiau parazitų, čiulpiančių sužeistų gyvūnų kraują. Daug gintare aptiktų rūšių gyveno kolonijomis, todėl randama po labai daug vienetų viename gabale.
 
Vorai (Arachnida). Gintare rastos daugiausia tropinės ir subtropinės vorų rūšys, dabar gyvenančios Pietų Afrikoje, Indijos-Malajų srityje, Australijoje, Pietų Amerikoje. Dominuoja miško vorai, gyvenantys ant augalijos, po žieve. Dauguma jų aktyvūs tik naktį. Be pačių vorų, gintare labai gausiai aptinkama jų veiklos pėdsakų - prie varveklių prilipusių tinklų, prisivėlusių įvairių medienos dalelių, iščiulptų ir išdžiūvusių vabzdžių.
 
Šimtakojai
Jų gintare randama labai dažnai. Dauguma gintare rasti šimtakojai aktyvūs tik naktį, plėšrūnai, gyvena dirvožemyje, medienos trūnėsiuose, po žieve, samanose, po akmenimis ir kitose drėgnose bei tamsiose vietose, dauguma rastų rūšių būdingos vidutiniam klimatui.
 
Pirminiabesparniai vabzdžiai
Pirminiabesparnių gintare randama labai gausiai, bet jie palyginti mažai ištirti. Tai poduros, dviuodegiai, šeriauodegiai.
 
Poduros (Podura arba Collembola) - labai gležni, vengiantys ryškios šviesos ir sausų vietų padarėliai. Labai artimi dabartiniams vabzdžiams. Tai holarktinių (Holarktika - didžiausia iš penkių žemės rutulio biogeografinė sritis, apimanti Europą, šiaurinę Azijos dalį iki Himalajų ir Šiaurės Ameriką), tropinių ir kitų arealų vabzdžių mišinys. Gintare dažniausios rūšys gerai mokėjusių šokinėti.
 
Dviuodegiai (Diplura) gintare randami labai retai. Aptikta rūšis yra labai artima šiandieninei rūšiai Campodea staphylius Westwood. Ji gyvena laibai drėgnose dirvos vietose, vengia šviesos.
 
Šeriauodegiai (Thysanura) gintare pasitaiko labai dažnai, daugiausia tropinės rūšys. Dominuoja vabzdžiai būdingi kalnų biotopui, gyvenantys tarp uolų ir akmenų, minta kerpėmis. Visi šeriauodegiai - naktiniai gyvūnai, mėgstantys drėgmę ir šilumą.
 
Sparnuotieji vabzdžiai
Sparnuotųjų vabzdžių gintare aptinkama labai nevienodai, nes jie gyvena įvairiose gyvenimo sąlygose.
 
Lašalai (Ephemeroptera) įdomūs tuo, kad jų lervos gyvena vandenyje ir tik virtusios vabzdžiu vakare išropoja į krantą. Beveik visos gintare rastos rūšys gyvena tekančiame vandenyje. Suaugę vabzdžiai trumpaamžiai, toli nuo upelių pakrančių neskrenda, gyvena tarp žolių ir krūmokšnių. Dominuoja Heptageniidae, Ametropodidae ir Leptophlebiidae šeimų vabzdžiai.
 
Žirgeliai (Odonata) randami labai retai, nes mėgsta atviras vietas (ežerus, pelkes, pievas), vengia miško, yra gana stambūs ir iš sakų pajėgiai išropoti. Lervos gyvena stovinčiame vandenyje. Suaugę žirgeliai skraido dieną, ypač per karščius. Daugiausia gintare rasta Agrionidae, Gomphidae ir Coenagriidae šeimų.
 
Tarakonai (Blattoptera) aptinkami gintare daugiausia yra tropinių ir subtropinių rūšių. Tai naktiniai, mėgstantys drėgmę ir šilumą vabzdžiai. Gausiausiai rasta Phyllodromiidae šeimos tarakonų.
 
Maldininkai (Mantoidea). Tai plėšrūs šilumamėgiai gyvūnai, mėgstantys atviras vietas ir žemaūgę augaliją (žoles, krūmokšnius).
 
Termitai (Isoptera) gintare aptinkami labai dažnai. Jie gyveno negyvuose spygliuočių medžiuose kolonijomis ir buvo pagrindiniai medienos ardytojai: beveik visi randami medienos gumulėliai yra termitų išmatos arba grauženos. Visi aptiktieji termitai - sparnuoti patinai ir patelės, rečiau randama darbininkų, kareivių. Į sakus termitai patekdavo skrisdami pavasarį. Jie nemėgsta oro ir šviesos, gyvena gerai izoliuotuose būstuose ir medžių viduje. Daugiausia aptikta Rhinotermitidae, Kalotermitidae, Termopsidae termitų šeimų.
 
Ankstyvės (Plecoptera). Šių gintare retai aptinkamų vabzdžių lervos gyvena srauniuose, labai šaltuose upeliuose. Suaugę vabzdžiai skraido retai, tupi prie upelių ant žolės ir medžių kamienų. Suaugę į gintarą pateko poilsio metu, o lervos naktį, kai išropodavo į krantą prieš virsdamos lėliuke. Gintare dominuoja Leuctra, Nemoura ir Perla gentys, labai būdingos kalnų sritims.
 
Tiesiasparniai (Orthoptera) yra dideli auhalėdžiai vabzdžiai, todėl gintare aptinkami labai retai. Gintare aptikti Gryllacrididae, Gryllidae ir Tettigoniidae šeimų tiesiasparniai būdingi Indijos-Malajų sričiai. Ypač jų gausu kalnuose, kur metinė temperatūra siekia 20-28° C.
 
Auslindos (Dermaptera). Gintare aptinkamos labai mėgstančios šilumą, gyvenačios drėgnose vietose, aktyvios tik naktį tropinės auslindų rūšys.
 
Embijos (Embioptera) aptinkamos retai. Gintare rasta embijų rūšis neturi sparnų, gyvena ilgai sausringo sezono srityse, mėgsta drėgmę ir šilumą, aktyvios tik naktį.
 
Šiengraužiai (Psocoptera). Gintare rastos daugiausia dabartinės holarktinės ir subtropinės rūšys, iš kurių dominuoja Psocus ir Caecilius gentys.
 
Lygiasparniai (Homoptera). Gintare jų randama labai daug, kartais ištisomis kolonijomis. Aptikta amarų, skydamarių, baltasparnių, blakučių ir cikadinių lygiasparnių.
Amarų (Aphidoidea) gintare aptikta labai nedaug. Dominuoja borealinė Germaraphis gentis, mėgusi medžių šakas ir kamieną. Iš skydamarių (Cocoidea) dominuoja Margarodidae individai. Daugiausia borealinės, rečiau subtropinės rūšys. Baltasparnių (Aleuroidea) ir blakučių (Psylloidea) aptinkama ypač retai. Iš cikadinių (Cicadidae) dominuoja gentys, gyvenusios ąžuoluose ir kituose žiediniuose augaluose. Ypač gausu lervos stadijos vabzdžių, vadinasi į sakus jie pateko pavasarį.
 
Blakės (Hemiptera) randamos dažnai, daugiausia iš Miridae ir Pentatomidae šeimų. Dauguma jų yra žolinių augalų kenkėjai. Randama ir vandeninių blakių rūšių (Hidrocorisae, Gerridae, Nepidae).
 
Tripsai (Thysanoptera) glaudžiai susiję su žoliniais ir žiediniais augalais. Dominuoja Thripidea šeima.
 
Vabalai (Coleoptera) yra viena iš gausiausių vabzdžių grupių gintare (aptikta 311 rūšių). Gausiausiai randama Helodidae šeimos vabalų. Gintare rasti vabalai mėgo lapuočius. Labai daug vabalų susiję su žoliniais žiediniais atvirų vietų augalais. Dominuoja vidutinio klimato vabalų rūšys.
 
Vėduokliasparniai (Strepsitera) aptinkami labai retai. Rasta Mengea tertiaria rūšis būdinga tropiniam klimatui.
 
Blusos (Aphaniptera). Gintare rasti vos keli egzemplioriai, parazituojantys ant vabzdžiaėdžių.
 
Kabasparnės (Megaloptera). Gintare rastos dviejų genčių (Corydalidae, Sialidae) lervos, gyvenančios tekančiame vandenyje. Jos skraido blogai, laikosi ant augalų, prie vandens.
 
Kupriukai (Rhaphidioptera). Tai plėšrūs, gyvenantys drėgnose vietose, ant medžių kamienų.
 
Tinklasparniai (Neuroptera) gintare aptinkami gana dažnai. Gausiausiai randama Neurorthidae vabzdžių. Dauguma rūšių - šilumamėgės, gyvena ant lapų, po žieve, minta erkėmis. Labai gausu jų lervų.
 
Skorpionmusės (Mecoptera) gintare aptinkamos retai. Tai šilto klimato vabzdžiai, aptinkami su žemaūge augmenija. Jos skraido prastai, daugiausia sutemus.
 
Apsiuvos (Trichoptera) aptinkamos itin gausiai. Tai - nejudrūs vabzdžiai, dieną slepiasi upelių ir ežerų pakrantėse tarp žolių, skraido tik sutemus. Dominuoja primityvi, jau nykstanti Polycentropidae šeima. Dauguma vabzdžių gyvena srauniuose kalnų upeliuose. Stovinčių vandenų šeimų aptinkama labai retai. 46% gintare rastų vabzdžių gyvena ir dabar.
 
Drugiai (Lepidoptera). Dominuoja Oecophoridae, Psychidae ir Yponomeutidae šeimos. Pirmosios dvi randamos tik mediena užterštame gintare.
 
Plėviasparniai (Hymenoptera) gintare aptinkami labai gausiai - 429 rūšys. Iš jų dominuoja skruzdėlės (Iridomyrex goepperti, Formica flori ir kt. borealinės rūšys). 44% skruzdėlių rūšių randama dabar. Dažnai viename gintaro gabale jų būna po keletą, nes jos buvo užlietos sakų, kai ropodavo medžių kamienais į viršūnes, kur buvo amarų kolonijos. Gintare rasta ir 20 rūšių bičių, daugiausia Anthophora ir Andrena genčių. Dominuoja borealinių rūšių bitės. Dauguma geluoninių gyvena atvirose vietose, pamiškėse, vengia tankumynų, mėgsta saulėkaitą.
 
Dvisparniai (Diptera) - gausiausias vabzdžių būrys, kuris sudaro daugiau nei pusę visų inkliuzų (61,4%). Iš jų dominuoja Nematocera šeimos muselės. Dauguma šeimų gyvena tankumynuose, drėgnose vietose, dažnai prie vandens, kur gausu pūvančių organinių medžiagų ir grybų. Kitų dvisparnių rūšių gintare nedaug.
 
KITI INKLIUZAI
Labai retai gintare randama ir kitų gyvūnų likučių ar jų veiklos pėdsakų. Rasta keletas smulkių kirminų, kelios sausumos moliuskų rūšys (Helix, Electrea, Hyalina ir kt gentys). Jos gyvena drėgnuose miškuose ant medžių kamienų su lygia, neapaugusia samanomis ir kerpėmis žieve, minta dumbliais.
1875 m. gintare rastas smulkus (4,5 cm) driežiukas, manoma, į gintarą patekęs jau negyvas. Jis artimiausias dabartinei Nucras tessellata rūšiai, gyvenančiai Pietų Afrikoje. Šis radinys buvo atiduotas į Karaliaučiaus gintaro rinkiniųmuziejų ir dingo.
Karaliaučiaus gintaro rinkiniuose buvo keletas paukščių plunksnų inkliuzų. Du iš jų pagal plunksnos sandarą priskirti Palaegithalus genčiai, artimai dabartinėms zylėms ir bukučiams, viena - genio (Picus) rūšiai. Šių paukščių gyvenimo būdas panašus - jie krauna lizdus senų medžių drevėse, aukštai nuo žemės.
Palangos gintaro muziejuje yra du unikalūs pavyzdžiai su smulkaus roplio (išnaros) likučiais.
Gintare gana dažnai randama įvairių žinduolių plaukų, kuokštais prilipusių prie sakų. Ištyrus jų struktūrą, nustatyta, kad tai smulkiųjų žinduolių - vovėrės ir miegapelės - plaukai. Kartais ant plaukų būna parazitinių vabzdžių kiaušinėlių. Gintare aptinkamos parazituojančios ant vabzdžiaėdžių blusos, vabalai odaėdžiai, gyvenantys gyvulių atliekose, kai kurie vabalai apsimetėliai, gyvenantys tik paukščių lizduose ir kt. rodo, kad gintaro muške gyveno daug ir įvairių žvėrių bei paukščių.
 
Literatūra: 
1. V. Katinas. Baltijos gintaras.-V. 1983
2. Palangos gintaro muziejus. Trumpas vadovas po ekspoziciją.-V.-1991