- Gintaro formą ir sandarą
daugiausia lėmė sakų talpyklų susidarymo vieta ir kaitos
pobūdis.
- Morfologinės gintaro atmainos
skirstomos į vidines,
susidariusias įvairiose medienos ir žievės dalyse bei paviršines,
kurios atsirado sakams išsiliejus į medžio paviršių.
Vidinės gintaro morfologinės atmainos - tai medieniniai,
požieviniai ir žieviniai sakų lęšiai. Vidinės
morfologinės atmainos gintaro sudaro apie 12%. Paviršinės
gintaro atmainos (apie 79%) - tai varvekliai, lašai,
kamieninės sakų patakos ir gruntinis gintaras.
- Morfologinių gintaro atmainų
retai pasitaiko gerai išlikusių. Dažniausiai randami tik jų
fragmentai, aplaužyti ir nuzulinti gintaro kelionių metu.
-
- Vidinės gintaro
morfologinės atmainos
-
- 1. Medieniniai
sakų lęšiai
- Medieniniai sakų lęšiai
susiforuodavo kamieno viduje esančiuose sakotakiuose. Didėjant
slėgiui sakotakiuose, suspausti sakai plėtė medienos
audinius, pažeisdavo sakotakių sieneles ir sakai lengvai
išsiliedavo. Medieniniai lęšiai - skaidrūs ir šviesūs, nes
juos sudarantys sakai buvo labai suslėgti ir izoliuoti nuo
išorės poveikio. Jų paviršiuje nėra jokių atspaudų,
viduje nerandama inkliuzų. Tai labai skaidrus, gelsvas, be
drumstumo priemaišų, ovalus, taisyklingų formų gintaras.
-
- 2. Požieviniai
sakų lęšiai
- Požieviniai sakų lęšiai
formuodavosi po žieve, kai slėgio veikiami trūkdavo tiek
išilginiai, tiek skersiniai sakotakiai. Sakai iš jų tekėdavo
po žieve, ją atplėšdavo nuo medienos ir ten susidarydavo
talpyklos. Požievinis gintaras, kaip ir medieninis, yra
skaidrus ir gelsvas, plonas (ne daugiau 3 cm), tačiau
požievinių lęšių paviršiuje visada yra brazdo plaušuoto
audinio atspaudų.
-
- 3. Žievinis
gintaras
- Žievinis gintaras yra susidaręs
storoje gintarmedžio žievėje, prasiskyrus jos plokštelėms.
- Šio tipo gintaras šviesus ir
skaidrus, savitos ir netaisyklingos formos, karpytais
pakraščiais, kuriuos suformavo prasiskyrusių žievės
plokštelių kontūrai. Būdingiausias žievinio gintaro
skiriamasis bruožas - žievės plokštelių atspaudai abiejose
pusėse: vienoje - iškilūs, kitoje - tokios pat formos
įdubę. Žievinės gintaro plokštelės būna nuo 5 iki 15 cm
ilgio, 4-7 cm pločio ir 0,5-3 cm storio. Organinių inkliuzų
jose nepasitaiko.
-
- Paviršinės
gintaro morfologinės atmainos:
-
- Gintaro varvekliai
- Gintaro varvekliai skirstomi į 2
grupes:
- Mikrovarvekliai - „gintaras
gintare“ - tai makrovarvekliuose užsikonservavusios pirmosios
ištekėjusių sakų porcijos - stambių varveklių užuomazgos.
Jas sudaro plonyčiai (1-3 mm storio) varvekliukai, dažniausiai
su lašu gale, pasitaiko ir su ištisa tokių lašelių
grandinėle. Panašios kilmės yra mikrolašai - skaidraus
gintaro lašeliai, atitrūkę nuo varveklių viršūnių.
- Makrovarvekliai - tai skaidrus,
sluoksniuotos struktūros gintaras, susidaręs sakams
periodiškai tekant iš sužalotos medžio vietos.
Makrovarvekliai - pagrindinė augalinių ir gyvūninių liekanų
talpykla, juose aptinkama daugiau kaip 95% visų inkliuzų.
- Varvekliai kabėjo ant nestorų
(2-8 cm skersmens) šakų, iš kurių ir tekėjo sakai. Labai
gausu varveklių, kurie buvo prisitvirtinę prie plokščių
paviršių - prie medžio liemens arba šakos pagrindo.
Gausiausiai aptinkama cilindro formos, 20 cm ilgio ir ilgesnių,
2-3 cm skersmens varveklių. Visai sveikų jų niekada
nerandama, daugiausia - fragmentai, kurie upėmis plukdant
gintarą sulūžo.
- Gintaro varvekliai - tai tik
skaidrus gintaras. Oksidacijos paveikta geltona gintaro spalva
tamsesnė už vidinių formų gintaro spalvą. Juose pasitaiko
dujų burbulėlių ir jų sankaupų, kartais užpildytų
vandeniu.
-
- Gintaro lašai
- Gintaro lašai - tai nuo
varveklių ir kamienų tekančių srovių atitrūkęs sakų
perteklius. Tai įdomiausia tiek savo formų įvairove, tiek
susidarymo procesais gintaro morfologinė atmaina. Išskiriami
skaidraus ir neskaidraus gintaro lašai.
- Skaidraus gintaro lašai yra
smulkūs ir skaidrūs kaip varvekliai. Didžiausias lašas
rastas 1,5 cm skersmens. Lašelių aptinkama gana retai, nes jie
buvo smulkūs ir oksidavęsi suiro dar pirminiuose telkiniuose,
miško grunte. Jie deformavęsi (daugiausia susiploję), nes
skysti lašai lašėdami nuo varveklių atsitrenkdavo į žemę.
- Neskaidraus gintaro lašams
būdingos labai įvairios morfologinės savybės. Tai visada
drumstas, nuo balsvos iki skaisčiai baltos spalvos iš labai
klampių sakų susidaręs gintaras. Pasitaiko ir putų pavidalo
gintaro lašų, jų spalva tolygi, be jokių raštų. Vidutinis
neskaidraus gintaro dydis - 2,5-3 cm, pasitaiko ir iki 5-10 cm.
-
- Kamieninis
gintaras
- Tai gausiausia ir įvairiausia
gintaro morfologinė atmaina (58%). Išsilieję kamieno
paviršiuje sakai sudarydavo dideles sankaupas, kurios palengva
tekėdavo žemyn. Saulės kaitinami jie daug kartų
išsilydydavo ir vėl sukietėdavo. Nuo kaitros išgaruodavo
lakiosios dalys, tačiau iš klampios sakų masės ne visos
dujos pajėgdavo išgaruoti. Sakams šliaužiant kamienu,
įvairių spalvų srovės susimaišydavo tarpusavyje, todėl
paviršinis gintaras yra labai įvairių spalvų. Kamieninio
gintaro aptinkama nuo kelių centimetrų dydžio gabalėlių iki
po keletą kilogramų sveriančių gabalų. Tipingiausi
kamieninio gintaro gabalai yra stori, skersiniame pjūvyje
išgaubti, ovalios priekinės dalies, išilgai gruoblėto
paviršiaus. Žiūrint iš šono, jie primena duonos kepalėlį.
Apatinė, įgaubtoji dalis, dažniausiai yra su ryškesniais
arba vos pastebimais pušies žievės atspaudais. Išgaubtas
paviršius yra labai įvairiai raižytas - dažniausiai
netaisyklingos formos grioveliais, susidariusiais sakams tekant
arba įvairios krypties plyšiais ir tuštumomis, likusiomis nuo
pušies žievės plokštelių, šakelių ir kt. liekanų. Daug
rečiau jų paviršius lygus arba raibuliuotas. Kartais sakuose
yra ir suanglėjusių žievės plokštelių likučių arba jų
atspaudų.
- Pasitaiko kamieninių plonų
lygių plokštelių, ilgų suploto cilindro pavidalo varveklių.
- Kamieninio gintaro gabalų forma
priklausė nuo kamienu tekėjusių sakų srovės pločio bei
formos, sakų klampumo, tekėjimo greičio, kamieno paviršiaus
pobūdžio ir kt. veiksnių.
-
- Literatūra:
- 1. V. Katinas. Baltijos
gintaras.-V. 1983
-
Iliustracijos iš
V. Katino leidinio „Baltijos gintaras“. V., 1983
