|
GINTARAS
GINTARO
APDIRBIMAS
- Gintaro apdirbimu, labiausiai
papuošalų iš gintaro gamyba, žmonės užsiėmė jau prieš
13 tūkstančių metų. Apdirbant iš jo gaminami įvairios
paskirties skrituliai, rutuliai, itin dažnai - dekoratyviniai
galanterijos bei taikomosios dailės dirbiniai.
- Astrologai pataria gintarą
nešioti beveik visiems, išskyrus tiems, kurie gimę po
Jaučių ženklo. Labiausiai gintaras tinka Liūto ženklo
žmonėms.
- Žymiausias gintaro kūrinys –
„Gintaro kambarys“, kuris buvo sukurtas 1701 - 1709 m.
Prūsijoje ir 1716 m. padovanotas Rusijos carui Petrui I, o 1755
m. pervežtas į caro rezidenciją. Antrojo pasaulinio karo
metais „Gintaro kambarį“ išvežė į Kaliningradą. Kur
jis buvo paslėptas, iki šiol neišaiškinta.
- Lietuvos teritorijoje daugiausia
gintarinių meno dirbinių iš vėlyvojo akmens amžiaus (3000
m. pr. Kr.) rasta XIX a. pab. kasinėjant Kuršių marių dugną
ties Juodkrante. Surastas vadinamasis „Juodkrantės lobis“
iki šiol domina mokslininkus. 1882 m. šį lobį, kurį sudarė
gintaro žaliava ir 434 unikalūs neolito laikotarpio dirbiniai
aprašė Richardas Klebsas. Antrojo pasaulinio karo metais šis
lobis dingo.
-
- Parengta pagal
knygą “Palangos gintaro muziejus” (Vilnius, 1991 m. ,
knygos autoriai Antanas Tranyzas, Vladas Katinas, Romualdas
Budrys)
-
- Gintaro medžiagos savitumas
turėjo lemiamą reikšmę jo apdirbimo būdui. Senovės gintaro
meno pavyzdžių gausu daugelyje Europos muziejų. Ypač daug
jų Akvilėjos miesto muziejuose, nes tai buvo svarbus gintaro
apdirbimo ir prekybos centras. Ankstyvaisiais viduramžiais
gintaras naudotas vien utilitariniams religiniams tikslams: iš
jo buvo daromi rožančiai, kryželiai ir kt. Apdirbimo
meniškumui didelę reikšmę turėjo kunigaikščių ir didikų
noras kuo daugiau įsigyti meniškai vertingų dirbinių. 1544
m. hercogui Albrechtui (1490-1568) įsteigus Karaliaučiaus
universitetą, prie jo vėliau buvo įkurtas ir gintaro
rinkinių muziejus. 1563 m. Karaliaučiaus dvare dirbo pirmasis
samdomas gintaro meistras Štencelis Šmitas, kuris iš gintaro
gamino dvarui meniškai vertingus daiktus.
Šio laikotarpio meno kūrinių išlikę nedaug, tačiau tie,
kuriuos turime, yra muziejų puošmena. Jei XVI a. ir XVII a.
pradžioje meniškiausius dirbinius pagamindavo Karaliaučiaus
miesto meistrai, tai XVII a. pabaigoje pirmaujančią vietą
gintaro apdirbimo srityje užjau užėmė Dancigas. Meninis
gintaro apdirbimas ypač suklestėjo XVII a. ir XVIII a.
pradžioje. Tuo laikotarpiu meistrai jau mokėjo gintarą
tekinti, pjaustyti, raižyti ir šlifuoti. Kai kuriose
valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, buvo išleistas
įstatymas, kad gintarą tegalį apdirbti tik auksakaliai.
Šiuo laikotarpiu meniškais gintaro daiktais puošiami didikų
rūmai ir bažnyčios, jie tampa viena populiariausių dovanų
diplomatinių vizitų metu. Tokiu keliu yra iškeliavę kai
kurie gintaro dirbiniai, dabar saugomi Maskvos Ginklų rūmuose
ir Leningrado Valstybiniame Ermitaže.
Dauguma garsiųjų gintaro kūrinių yra pagaminta Dancigo
dirbtuvėse. Tai Lenkijos karaliaus Jono III Sobeskio karūna,
kuri išskobta iš vientiso gintaro gabalo, karaliui Vladislovui
IV dovanotas karinio jūrų laivo modelis ir kiti dirbiniai,
Maskvos Ginklų rūmų inventoriaus sąrašuose minima gintaro
taurė, kurią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
pasiuntinys Stanislovas Vienevskis 1648 m. padovanojo carui
Aleksejui Michailovičiui. Manoma, kad ji padaryta taip pat iš
vientiso gintaro. Ten pat saugomos patriarchų Filareto ir
Nikono lazdos, 1632 ir 1658 metais dovanotos Kuršo hercogo.
Beveik visi autoriai, rašę apie gintaro apdirbimą, rėmėsi
išimtinai vokiečių teiginiais, kad gintaro apdirbimo
monopolis priklausęs tik vokiečių miestų gildijoms. Tačiau
yra faktų, kad ir Lietuvos feodalinėje valstybėje gintaras
buvo apdirbamas ir naudojamas, Plintant amatams ir aiškėjant
atskirų medžiagų apdirbimo specifikai, IX-XIII a. Lietuvoje
atsirado meistrai gintarininkai. Mūsų protėvių sukurtos
gintaro apdirbimo tradicijos išliko per daugelį amžių ir
rado atgarsį netgi mūsų dienomis. Gintaro apdirbimo technika
pasikeitė labai nežymiai, nebent tik tai, kad laikui bėgant
apdirbama kruopščiau, dirbiniams suteikiamos taisyklingesnės
formos. Tokia istoriko A. Varno nuomonė, kuris tyrinėjo
gintaro apdirbimą ir jo naudojimą Lietuvoje IX-XIII amžiais.
Vienas iš svarbiausių gintaro apdirbimo centrų Lietuvoje nuo
seno buvo Palanga. Jau feodaliniais laikais čia kūrėsi
gintaro
dirbtuvės. Žemaičių pilies Teismo knygoje (saugoma Vilniaus
universiteto rankraštyne rašoma, kad 1661 m. teismo byloje
Palangos gintaro meistrams revizoriai paskyrė 100 auksinų
dydžio baudą. Tai liudija, kad jau XVII a. viduryje Palangoje
darbavosi meistrai gintarininkai. Minėtini ir Vilniaus XVIII a.
auksakalių padaryti relikvijoriai, kurie eksponuojami Gintaro
muziejuje. Restauruojant paaiškėjo, kad jie buvo puošti
gintaro intarpais, tačiau laikui bėgant gintaras ištrupėjo,
o keli likę gabalėliai gerokai sudūlėjo. Kad Vilniaus
auksakaliai gaudavo gintaro žaliavą, galima spręsti iš 1829
m. Vilniaus universiteto profesoriui J. Volfgangui rašyto J.
Pabrėžos laiško, kuriame klausiama, kokio gintaro
Universiteto gamtos kabinetui reikia - šlifuoto ar nešlifuoto.
Nurodomos ir nešlifuotų gintaro gabalėlių kainos, kurias
nustatė Palangos gintarininkai.
Gintaro apdirbimo ir naudojimo tradicijos Lietuvoje siekia
istorinius laikus. Dar vienas tokių liudijančių faktų yra
muziejuje
eksponuojamas restauruotas gintaro kryžius (altorėlis).
Manoma, kad jis sukurtas XVI a. pabaigoje, nes atlikimo
technologija bei meninių formų charakteristikos atitinka
būdingiausią to laikotarpio gintaro dirbinių bruožą -
metalo dirbinių formų imitavimą. Yra duomenų, jog šis
kūrinys priklausęs senajai Tytuvėnų bažnyčiai, o ją
perstačius - Tytuvėnų vienuolynui.
- Parengta pagal
knygą “Palangos gintaro muziejus” (Vilnius, 1991 m.,
- knygos autoriai
Antanas Tranyzas, Vladas Katinas, Romualdas Budrys)
-
- XVIII a. pabaigoje Lietuvą
įjungus į Rusijos imperiją, Palangos gintaro dirbtuvės
užėmė pirmaujančią vietą visos carinės
Rusijos gintaro pramonėje. Palangos gintaro dirbiniai kasmet
būdavo vežami į Odesos mugę, kuri trukdavo trejetą
mėnesių. Į ją suvažiuodavo pirkliai iš viso pasaulio.
Palangos meistrų dirbiniai pasaulinėje rinkoje turėjo didelę
paklausą ir sudarė rimtą konkurenciją Vokietijos meistrų
dirbiniams.
Rusija gamino apie 30 procentų visos pasaulinės gintaro
dirbinių produkcijos, jai priklausė antroji vieta pasaulyje.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Palangoje buvo apdirbama
vidutiniškai apie 20000 kg gintaro žaliavos per metus.
Apytikriais duomenimis, Palangos gintaro apdirbimo pramonėje
dirbo apie 300-500 darbininkų.
Pirmojo pasaulinio karo metais Palangos gintaro apdirbimo
dirbtuvės buvo sunaikintos, dalis žymesniųjų meistrų
persikėlė į Vokietijos (Karaliaučiaus) gintaro dirbtuves.
Lietuvos gintaro apdirbimo pramonei vystytis kliudė gintaro
žaliavos stoka ir priklausymas nuo Vokietijos. Turėdama
gintaro eksploatavimo monopolį, Vokietija žaliavos pardavimą
reguliavo savo interesų naudai. Todėl prieškarinės Lietuvos
gintaro pramonė buvo menkai išvystyta ir negalėjo konkuruoti
su Vokietijos gintaro apdirbimo prioritetu pasaulinėje rinkoje.
Viena didesnių gintaro apdirbimo pramonės dirbtuvių Palangoje
buvo pirklio Juliaus Remuso pastatytas gintaro fabrikas. Iki
1938 m. gaisro jis stovėjo, kur susikerta dabartinės Vytauto
ir Jūratės gatvės. Šiame fabrike apie 80 žmonių rankiniu
būdu gamino įvairius gintaro papuošalus. E. ir L. Gutmanų ir
brolių N. ir G. Kanų dirbtuvėse dirbo po 15-20 darbininkų;
kitos buvo žymiai mažesnės, turinčios po 5-10 darbininkų.
Palangoje, Klaipėdoje ir Kretingoje buvo nemaža pavienių
amatininkų, kurie turėdavo patentus įvairiems darbams,
tačiau versdavosi ir gintaro apdirbimu.
Vienas iš tokių buvo garsus gintaro meistras Vladas Žilius,
žemaičių pramintas ,,karuolininku". Jam priklausiusios
gintaro apdirbimo staklės, kuriomis nuo XIX a. antrosios pusės
Palangoje buvo apdirbamas gintaras, užima garbią vietą
Gintaro muziejaus ekspozicijoje. Šios staklės, daug metų
tarnavusios seniesiems mūsų krašto gintaro meistrams, yra
vienos iš nedaugelio pramoninio gintaro apdirbimo liudytojų.
Nelengvas buvo tai amatas: darbo metodai ir įrankiai
primityvūs, darbo sąlygos prastos. Gintaro dirbiniai nebuvo
aukšto meninio lygio - daugiausia apskriti karoliai, įvairios
sagės, kandikliai, dėžutės, kryželiai, rožančiai ir pan.
Beveik niekas negalvojo apie tinkamesnį gintaro žaliavos
panaudojimą atsižvelgiant į natūralias jo savybes.
Didžiausią gintaro eksporto dalį sudarė įvairių rūšių
karoliai, kandikliai, sagės ir rankogalių segtukai. Į Afrikos
ir Azijos šalis buvo eksportuojami karoliai, į Suomiją,
Švediją, Olandiją ir Prancūziją - kiti dirbiniai.
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos gintaro apdirbimo
pramonė beveik visiškai buvo panaikinta: žaliavų atsargos ir
įrengimai išvežti į Vokietiją, dalis specialistų iškelta
į Karaliaučiaus gintaro dirbtuves, o kita dalis, ypač žydų
tautybės, išžudyta.
Pirmaisiais pokario metais Kaune įkurta gintaro apdirbimo
artelė „Gintaras”. Tai buvo pirmoji pajėgesnė gintaro
apdirbimo dirbtuvė Respublikoje. 1946 m. Klaipėdos miesto
pramkombinatas įsteigė gintaro apdirbimo cechą. Tais pačiais
metais Lietuvos dailės fondo Klaipėdos kombinatas ,,Dailė”
įkūrė gintaro apdirbimo dirbtuvę. Kretingos pramkombinatas
vėliau organizavo gintaro cechą Palangoje, o Plungės
pramkombinatas - cechą Plungėje. 1947 m. Lietuvoje veikė
šešios gintaro apdirbimo dirbtuvės.
Nors vėliau dirbtuvių skaičius sumažėjo, tačiau gamybos
apimtis išaugo. Nuo 1957 m. Lietuvos gintaro apdirbimo
pramonėje įsigalėjo nauji gintaro apdirbimo būdai, įvestos
naujos techninės sąlygos, kurios leido maksimaliai
išryškinti gintaro medžiagos savybes ir panaudoti tobulesnę
technologiją. Siekdama toliau gerinti gintaro dirbinių kokybę
ir jų meninį lygį, 1973 m. Lietuvos Ministrų Taryba
nustatė, kad gintaro dirbinius Respublikoje gamins Vietinės
pramonės ministerijos meno verslų dirbinių ir suvenyrų
gamybos įmonių susivienijimas ,,Dovana” bei Dailės fondo
įmonės, taip pat Liaudies meno draugijos meistrai ir
dailininkai.
Įvairius ir meniškus gintaro dirbinius gamino Klaipėdos
,,Dailės” kombinatas. Per metus čia buvo apdirbama apie 7-8
tonas gintaro. Kombinate buvo sutelkti geriausi gintaro
specialistai-dailininkai profesionalai ir tautodailininkai,
sudarytos tinkamos darbo sąlygos, įsigyta naujų įrankių.
Gintaro muziejuje eksponuojami šiuolaikiniai Klaipėdos
,,Dailės” kombinato serijiniai dirbiniai, pagaminti pagal
dailininkų
A. Vertulienės, E. Augaitytės, A. Budrytės, J. Stumbro, P.
Balčiaus sukurtus etalonus. Mūsų gintaro meistrų papuošalai
ir suvenyrai turėjo didelę paklausą užsienio Šalyse: jie
buvo eksportuojami į Japoniją, JAV, Daniją, Vengriją ir
kitas šalis.
-
|
