- GINTARO
MIGRACIJA IR TELKINIŲ SUSIDARYMAS
-
- Parengė Dalia
Sirgedaitė
-
Ilgus amžius gintarą plovęs ir
nešęs lietaus, upių bei jūrų vanduo suformavo platų
gintaro paplitimo arealą. Gintaro telkiniai susidarė Pietų
Švedijoje, Sembos pusiasalyje, Pietų Anglijoje, Ukrainos,
Baltarusijos, Lenkijos,
Vokietijos, Danijos teritorijoje,
Kaliningrado srityje, Lietuvoje ir nedidelėje teritorijoje iki
Rygos įlankos. Už šio arealo ribų aptinkami tik pavieniai
gintaro radiniai, kurie ten nugabenti žmonių.
- Vėlyvajame eocene gintaro miško
vietoje susidarė pirminiai gintaro telkiniai. Vanduo pradėjo
juos ardyti ir nešti į upių deltų nuosėdas Sembos
pusiasalyje ir Pietų Švedijoje. Didžioji gintaro dalis
nusėdo kartu su upės neštu smėliu, moliu, medienos
nulaužomis priekinėje deltos dalyje, kur tekantis upės vanduo
susidurdavo su stovinčiu jūros vandeniu. Šioje zonoje
susidaręs deltos nuogulų užklotas gintaringas sluoksnis
išliko iki mūsų dienų. Senųjų gintaro kasėjų šios
uolienos vadinamos „mėlynąja žeme“ dėl glaukonito (iš
graikų k. glaukos - žalsvas, mineralas hidrožėrutis)
priemaišų, nuspalvinusių šį sluoksnį žalsvai pilka
spalva. Šioje radimvietėje randamas didžiausias kiekis
gintaro - nuo 0,5 iki 2,5 kilogramų kubiniame metre. Įvairiame
gylyje slūgsančio sluoksnio storis - 7-8 metrai. Visame jo
plote (vakarinėje Sembos pusiasalio dalyje) gintaro yra keli
šimtai tūkstančių tonų (apie 90% pasaulinių gintaro
atsargų).
- Oligoceno laikotarpyje pirminiai
gintaro telkiniai upių ir jūros srovių ardomi toliau,
plaunamas ir Sembos eoceninis telkinys. Šis į jūrą patekęs
gintaras pasklido labai dideliame plote: Vokietijoje, Lenkijoje,
Baltarusijoje, Ukrainoje.
- Neogeno laikotarpiu pirminių
gintaro telkinių daug neliko, tačiau jie vis dar ardomi.
Neogeninės upės per Sembos pusiasalį tekėjo į pietus kartu
nešdamos daug gintaro, kuris susitelkė Lenkijoje. Čia jo daug
iškasama buvo XVII-XVIII a.
Labai plačiai gintaras plito
kvartero periodu. Skandinavijoje susidarę ledynai šliauždami
visiškai sunaikino pirminių telkinių likučius, labai
smarkiai suardė visų laikotarpių gintaro telkinius ir
radimvietes. Atsitiktinių gintaro radinių ledyninėse
nuogulose aptinkama Baltijos jūros baseino, Baltarusijos bei
Ukrainos teritorijoje. Lietuvoje tokių radinių pasitaiko
dabartinių ežerų (Platelių, Lūksto, Vištyčio, Dusios)
pakrantėse ir buvusių prieledyninių baseinų nuogulose (prie
Kaltinėnų, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Širvintų,
Strėvos).
- Iš suardytų gintaringų nuogulų
Sembos pusiasalyje gintaras su ledyninėmis nuogulomis
daugiausia paplito dabartinėje Kaliningrado srityje ir
šiaurės rytų Lenkijoje, iš dalies Baltarusijoje bei
Ukrainoje. Iš nuogulų upių išplautas gintaras Dnepru
nukeliavo beveik iki Juodosios jūros.
- Poledynmečiu labai daug gintaro
išplovė Baltijos jūros srovės ir bangos, ardydamos Sembos
pusiasalio krantus. Ypač intensyviai šis procesas vyko
Litorinos jūros laikotarpyje (3500-3000 m. pr. Kr), kai jūros
lygis buvo 4-6 metrais aukštesnis už dabartinį.
Priekrantinės srovės išplautą gintarą gabeno į šiaurę,
klodamos jį ramesnėse ir gilesnėse įlankose bei paplūdimio
smėlyje. Viena didžiausių įlankų, nuo jūros atitverta
povandeninio gūbrio buvo tarp Pervalkos ir Klaipėdos,
šiaurinės Kuršių marių dalies vietoje. Dumblingo smėlio
nuogulose 6-15 m. gylyje čia susikaupė keliasdešimt
tūkstančių tonų gintaro, kuris XIX a. pab. buvo
eksploatuojamas ties Juodkrante. Panašių įlankų buvo ties
Šventąja, Liepoja ir kitur, kur dabar driekiasi pajūrio
durpynai ir ežerai. Šiek tiek gintaro randama iki Rygos
įlankos. Šiauriau jo pasitaiko labai nedaug.
- Vakariniame Baltijos pakraštyje
daugiausia gintaro susikaupė ledyno tirpsmo vandenų sąnašose
Jutlandijos pusiasalyje, iš kurio srovėmis jis pasiekė net
pietinius Anglijos krantus.
-
- Literatūra:
- 1. V. Katinas. Baltijos
gintaras.-V. 1983
;)
