- Archeologai yra išaiškinę, kad gintaras
pradėtas naudoti dar paleolito laikais. Akmens amžiuje kai
kuriose valstybėse jis atliko pinigų funkciją. Tatjana
Jasinskaja publikacijoje „Saulė ant delno“, (http://www.jura.lt
) rašo, kad „neįmantrios išvaizdos vėriniai ir
apyrankės baltų šeimose buvo perduodami palikuonims iš
kartos į kartą kaip didžiulė vertybė. Nuo Baltijos
pakrančių šiaurės auksas nukeliaudavo į Romos imperiją,
Artimuosius Rytus, tolimąją Kiniją bei Japoniją, kur
nepaprastomis sukcinito savybėmis žavėjosi vietiniai
gydytojai. Nuo seno gintarui buvo priskiriama gydomoji galia.
Dar antikos laikais gintaras, ypač gintaro rūgštis, naudota
farmakologijoje.
- Gintaru buvo malšinamas ausų,
akių, skrandžio ir dantų skausmas, juo gydė reumatą.
Gintaras šiandien naudojamas gydant šlapimo pūslės,
skrandžio ligas, bronchitą.
- Kadangi degdamas gintaras
skleidžia malonų kvapą, jį jau mūsų protėviai naudojo
gamindami kvepiančiuosius mišinius.
- Dabar, kai kosmetologijoje ir
ypač medicinoje pamažu, bet tvirtai grįžtama prie
ekologiškai švarių organinių medžiagų, kurias dovanojo
pati gamta, didėja ir gintaro bei jo sudėtinių dalių
populiarumas vaistų, mitybos priedų, kosmetikos preparatų
gamyboje.
- Kaliningrade (Rusija), Lodzėje,
Krokuvoje (lenkija) veikia gydomosios ir kosmetikos gamybos
linijos, kur preparatams gaminti naudojamas ir gintaras.
- Baltarusių minerologas Albertas
Bogdasarovas nepoliruotus gintaro vėrinius rekomenduoja naudoti
gydant žmones, ypač vaikus su pažeista skydliaukės funkcija,
nukentėjusius per Černobylio katastrofą.
-
-
- Laima Vaičiulytė
-
- Lietuva - gintaro kraštas. Toks
įprastas teiginys net neverčia susimąstyti, kas slypi po juo,
kaip su juo susiję krašto gyventojai. Atsakyti į šiuos
klausimus daug kuo padeda mus pasiekę istoriniai šaltiniai.
- Dažnai, vos tik sunegalavus, iškart
griebiamasi vaistų, ir tik vienas kitas žmogus naudoja
paprastesnes, galinčias padėti profilaktikos priemones ar
gydymo priemones.
- Seniausiais laikais, kai prie
Baltijos jūros pradėjo kurtis gyvenvietės, pakrantėse
gintaro būdavo daug daugiau, negu dabar. Šviesi, saulę
primenanti, gelsvų atspalvių, rankoje šilumą skleidžianti,
lengvesnė už akmenį medžiaga domino žmones nuo seno. Imta
manyti, kad ji gali apsaugoti juos nuo blogųjų dvasių.
Tikriausiai iš šio tikėjimo ir kilo pavadinimas „gint -
aras“ („ginti“, „saugoti“). Taip žiloje senovėje
atsirado amuletai, kurių randama pajūryje buvusiose gyvenvietėse.
- Prieš du tūkstančius metų
nusidriekė Gintaro kelias per Europą. Juo gintaras keliaudavo
net iki dabartinės Graikijos ir Italijos. Senovės Romoje už
gintaro gabaliuką buvo galima nusipirkti vieną vergą. Tikėta,
kad gintaras, nešiojamas ant kaklo, apsaugo nuo gerklės ligų,
padeda išlaikyti šviesų protą (senovės Romoje gyvenęs žymus
to meto gydytojas Kalistratas (Calistratus) rašė, kad gintaro
milteliai, sumaišyti su medumi, gydo gerklės, akių, ausų
ligas, o geriami su vandeniu padeda nuo pilvo skausmo). Romėnės
moterys ne tik pačios nešiodavo gintaro karolius, bet ir ir jų
vaikai, kad „bloga akis“ nenužiūrėtų. Norėdamos ilgiau
išlaikyti jaunatvišką išvaizdą, gintaro gabaliukus moterys
nešiodavosi delnuose.
- Po Kristaus gimimo, bažnyčiose
gintarą, kartu su kvapiosiomis medžiagomis naudojo ir
smilkalams. Padedantis susikaupti degančio gintaro kvapas išgrynindavo
aplinką ne vien tik bažnyčiose. Juo aprūkydavo ir patalpas,
kuriose gulėdavo ligoniai. Tokiu būdu oras būdavo
dezinfekuojamas, sumažėdavo galimybė užsikrėsti įvairiomis
ligomis kitiems, o taip pat pagreitindavo sveikimą.
- Viduramžiais gintarinius karolius
nešiodavo sergantieji gelta, kad „gintaro geltonumas ištrauktų
nesveiką geltonumą iš kūno“. Gintaro apyrankės mažindavo
sąnarių ir raumenų skausmą. Tik po to, kai šis gydymo būdas
nebepadėdavo, žmonės kreipdavosi į vaistinę. Farmacininkai
tvirtindavo, kad kuo smulkesnis gintaras, tuo geriau jis padeda,
lengviau organizmas „ištraukia“ gydančiąją medžiagą. Dėl
šios priežasties gintaras pradėtas smulkinti, malti. Gintaro
miltelių vaistininkai įmaišydavo į trinamuosius tepalus, iš
jų darydavo ištraukas. Yra ne vienas aprašymas, kad medaus,
rožių aliejaus ir gintaro miltelių mišinys būdavo skiriamas
skydliaukės ligomis sergantiems pacientams. Tikėta, kad toks
mišinys gali išgelbėti net nuo maro.
- Viduramžių vaistinėse gintaro
ekstraktas (Extractum succini) būdavo skiriamas nusilpusių žmonių
organizmui stiprinti, žaizdoms, sumušimams tepti, o gintaro
aliejus (Oleum succini) - trinti skaudamas kūno vietas.
- Prieš Pirmąjį pasaulinį karą
Lietuvoje ir carinėje Rusijoje buvo populiarios gintaro užpiltinės,
padedančios nuo daugelio ligų bei stiprinančios kūną.
Norint paruošti tokią tinktūrą, gintaro gabaliukai būdavo
sumetami į tamsaus stiklo butelį, užpilami degtine ir laikomi
šiltai keletą savaičių.
- Dar keletas to meto patarimų ir
„persergėjimų“, išlikusių iki mūsų dienų:
- Gintaro karolius privalo nešioti
auklės, kad apsaugotų save ir vaikus nuo užkrečiamų ligų.
- Norint palengvinti vaikams dantų
dygimą, reikia duoti pakramtyti gintaro karolius, žinoma,
atsargiai, stebint, kad vaikas jų neprarytų ir nepaspringtų.
- Gydant skaudančią ausį, reikia
pasmilkyti gintaru. Gintaras deginamas, leidžiant dūmams
pasiekti ausį ir dar geriau - jos vidų.
- Seniau daug kas tikėdavo, kad
gintarinis rožančius gelbsti nuo „piktų dvasių ir netyrų
minčių“.
- Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs
mokslo pakilimas suaktyvino ir eksperimentus su gintaru. Imta
labiau domėtis jo chemine sudėtimi, ieškoti įvairesnių
gintaro pritaikymų žmonių gyvenime būdų. Jau keletą dešimtmečių
Rusijoje atliekami gintaro gydomųjų savybių tyrinėjimai.
Paaiškėjo, kad gintaro rūgštis, kurios būna nuo 3 iki 8
procentų skaidriame gintare, iš tikrųjų yra
biostimuliatorius, kuris aktyvina žmogaus organizmą. Atlikta
daug bandymų ir pasiekta gerų rezultatų derinant gintaro rūgštį
su augaliniais preparatais, gautais iš vaistažolių. Pamažu
tokios profilaktikos bei gydymo priemonės tampa vis populiaresnės.
Bet kuriuo atveju, naudojant gintaro preparatus, būtina
pasitarti su gydytoju.
