|
- PIRMOSIOS
LIETUVIŠKOS KNYGOS APIE GINTARĄ
-
- P. MATULAITIS:
„GINTARAS LIETUVIŲ ŽEMĖJE. KAUNAS, 1922.
-
- IŠLEIDO „VARPO“
BENDROVĖS SPAUSTUVĖ
- Leidinio tekstas
netrumpintas. Originalo kalba netaisyta
-
- I. GINTARAS [1]
 1.
Akademikas Teodoras Keppenas (O nachoždenii jantaria v
predielah Rossii. Žurnal Ministerstva Nar. Prosv. čast
CCLXXVIII. 1893 g. Jul SPB. Pusl. 336-342) paduoda gintaro
pavadinimus įvairių tautų kalbose.
Pasak Pliniaus skytai vadiną sakrium; prūsai - sackis (sakai),
su kuo sutikę Difenbachas (Origines Europaeae (1861, p. 446) ir
K. Mullenhofas (Deutsche Altartumskunde, Bd. 1. 1870 p. 480),
kas tinką Aigypto vardui sacal lygiam myrui (rūkalui). Graikai
vadiną elektron, iš čia kilęs Sibirijos gyventojų alatir ir
latir iš bendro lietuvių žodžio gintaras. Švedų raf, lygus
danų rav-steen, islandų rafr, anglų to rap - griebti, prie
savęs traukti. Suomiai ir estai vadiną meri-kivi - jūrų
akmuo, sutinkąs su arabų gazer el-bahr, livų (senovės
kalbos) elm, elmas, iš čia pas slavus, kurdus, arabus kilęs
žodis almaz; nors Miklošicas žodį almaz laikąs grynai
arabišku. Arabai gintarą vadiną kahruba, taip pat ir kurdai;
armėnai - sath ir bazmaguni akn. Kalmikai - huva, mongolai -
huba, manžurai - hoba, visi kilę iš kinų hu-po - gintaras.
Rusų - jantar kilo iš gintaras. Vokiečių Bernstein.
-
- Kuris lietuvis ar lietuvaitė
nežino stebuklingo gintaro? Lietuvių, Prūsų, Žemaičių
senagalys rado pajūriuose ir ėmė garbinti šią deivės
Jūratės gražiausią dovaną. Pirma keleto tūkstančių metų
prieš Kristaus gimimą iš artimo Palestinai šilto krašto
Fienikijos jūrininkai pirkliai apilenkė visą turtingą
Europą ir, pakliuvę Parūsnėn, rado pas gyventojus gintarą
ir jį iškeitę ant varinių kardų, (kalavijų) indų ir
papuošalų, nuvežė Babilonijon, Ninevijon ir Graikijon kaip
didžiausią brangenybę. Visas pasaulis gintarą priėmė su
didžiausia garbe ir pagarba.
- Rytų didžiūnai ir puikios jų
moterys tesipuošė gintaro žėrinčiais, nudailintais
gabalėliais ir trupinėliais, arba didžiausiose iškilmėse
rūkė savo dievaičiams, belaukdami iš jų didžiausių
malonių: radynose (gimtuvėse) palaiminimo, prieš karą
laimėjimo, mirštant laimingos kelionės.
- Parūsnėje gi jo būta
kiekvienoje bakužėje ir Lietuvos dievaičiai buvo įpratę
uostyti degančio gintaro kvapą, mažiau už tai žadėdami,
kaip už skrudantį ant aukuro ožį.
- Fienikai tiek gintaro išveždavo
iš Parūsnės, kad elektronas liko žinomas Indijoje,
Persepoly, Tyre, Bizantijoje, Atėnuose, Romoje ir kitur.
- Už ką gintaras taip yra
garbinamas?
- Gintaras žėri gražia žarija,
raminančia rūstybę, geidulius, nerimastį, kaip ramina ugnis
ramutė; priglaustas prie pliko kūno gintaras jo neerzina, bet
ramiai, švelniai glostyte glosto; gintaras visada buvo
skaistus, švarus ir iš kartos karton eidamas nesenėjo, bet
darėsi vis gražesnis, vis brangesnis, primindamas senai jį
nešiojusius artimus žmonės, rodos dabar ramiais spinduliais
tebekibirkščiuojančius iš gintaro trupinio.
- Apsirgs kas geltlige - dažnai
težiūri į geltoną gintarą ir liga išnyks, žmogus
pasveiks, jis gindavęs nuo visokių įtarimų ir blogų akių.
- Elektros pajėga žmonijoje
iškilo iš gintaro ypatybių sužinojimo: patrintas vilnoniu
daiktu gintaras pritraukia prie savęs kitus daiktus; du gintaro
gabalai, patrinti vienu vilnoniu daiktu, šalinasi vienas nuo
kito. - Rodos kažkokia jaučianti galybė glūdi gintaro
gabaluose. Kas čia - ar elektra, ar magnetybė?
- Be to gintaras nei išaugąs, nei
padarytas; kažin kokia galybė iš jūros slaptos yščios
išvėmė ir žmogaus pakojėse sudėjo - šia tau imk! Žmogus
ima brangią dovaną, bet iš ko, už ką, iš kur - stebuklas,
slapta. Tai deivė davė. Deivės gi dovana ne žmogaus dovana:
joje reiškiasi deivės malonė, jos gražybė ir galybė. -
Kaip negarbinti!
- Taip lietuviai gintarą išmanė,
taip jiems pritarė visas pasaulis.
- Taip esant, suprastinti Aleks.
Gumbolto žodžiai:
- „Gintaro prekyba besiplėsdama
duoda ryškiausį pavyzdį tam, kaip meilė kurio viena
tolimųjų kraštų daikto gali praplėsti vidujinį ir
tarptautinį susisiekimą ir susipažinimą su tolimiausiais
pasaulio kraštais. Gintaras pirmasai sudarė ryšį tarp
Ledinio vandenyno krantų ir Adriatikos jūrų bei Ponto“.
-
- II. KAS YRA
GINTARAS, IŠ KO RADOSI
-
- Gintaras ne naugė (metalas), ne
akmuo, ne druska ne skrudoklis (suakmenėjęs anglis).
Cheminiai ištyrus, gintaro sudėtis išreiškiama formula
rūšies Cn-H2n (CO2H)2 (vokietis Klebsas paduoda gintaro
tokią cheminę sudėtį: C - 78,07%, H - 9,88 % O - 11,74 %, S
-2,26-0,42 % ir pelenų 0,19 %; gi sakų sudėtis be pelenų
tokia: : C - 78,55%, H - 9,64 % O - 11,81 %.); įkaitintas
skaidosi į H2O+CnH2n (C2O2); gintaras tirpsta karštame
aitėre, balzamuose (aliejuose), dega liepsna su tirštais
dūmais t. y. nepilnai. Tokių pat ypatybių visi žinomi
pušių, eglių, maumedžio, slyvų ir kitoniškų sakuojančių
medžių sakai. Sakai netirpsta nei vandeny, nei rukštyse; bet
tirpsta balzamuose, aitėruose; pušių sakai terpentine,
gintaras tirptų gintariniame terpentine, kad jis būtų
išlikęs. Gintaro gabaluose labai retai randami smarkiai
garuojančio to skystimo krislai taip maži, kad neužtenka
laboratorijos tyrinėjimams. Sakų ir gintaro svoris
1,065-1,077, t. y. vargiai didesnis už vandens svorį. Kaip
kiti sukietėję sakai ir gintaras labai trupus, koliai
minkštas labai jautrus prie šilumos ir šviesos spindulių:
įvairių saulės spindulių susibūrimai su įvairiais šilimos
laipsniais spalvoja sakus įvairiomis spalvomis - geltonai,
rausvai, raudonai, balsvai ir juodai; to būta ir su gintaru.
Visi sakai ir gintaras labai sunkiai praleidžia elektros
srovę, bet ar šiaip ar taip prielektruoti, ilgam ją
(elektrą) laiko.
- Iš visų pusių gintaras panašus
į sakus; bet ir skiriasi nuo jų tiek, kiek pušies sakai
skiriasi nuo eglės, vyšnios ar kitoniškų sakų; vieni
medžiai labai sakingi, kiti mažai, nes vieni medžiai
išleidžia iš žaizdų daug gyvasakių, kiti maža;
gintarmedžio būta labai sakingo, nes randami labai dideli
gintaro gabalai: po vieną ir du kumščiu didumo, svarumo po 30
ir 50 gramų ir lig 1 kilogramo; kitų medžių gyvasakių
sunkiai (skystimas - balzamai) išgaruoja ir negreit gyvasakiai
kietėja ir virsta sakais; gintarinių gyvasakių labai greit
kietėta. Aš turiu gintaro gabalą 20 gramų svarumo, kumščio
didumo, kuris suklostytas klastais, sluoksniais, labai kietai
sukibusiais; iš to spėjama, kad gyvasakių dėtasi kasdien po
sluoksnį jau ant sustingusio vakarykščio sluoksnio: kad
sluoksniai neilgam buvo minkšti ir glitūs spėjama iš to, kad
juose maža teįkliuvo vabzdžių, trupinių ar kita ko. Pušių
gyvasakiai kelių dienų, visos vasaros supuola vienan gabalan,
pilni vabzdžių, mūsių, skrudėlių (skruzdžių), dulkių.
Gintaro tekėta labai šiltame ore, nes naktimis - truputį orui
atvėsus - tvirtėta; gintarlaikio naktys negalėjo būti
šaltesnės, kaip dienos, daugiau kaip 40 C laipsnių, nes
būtų buvę šalnos, ko nebūta, kadangi su gintarmedžiais
augta ir veistasi karštų kraštų augalų: palmių,
laurų, bambukų, magnolijų ir kitų.
- Tuo būdu gintaro esama kažin
kokio medžio - gintarmedžio - sakų; sakai sustingo iš
gyvasakių, buvusių labai sakinguose medžiuose, kurie augo
karštame krašte atskirais medžiais ir ištisais medynais.
Gintarlaikį mokslininkai sužinojo iš liekanų pačiame
gintare sveikiausiame būde; ten išsilaikė mūsės, uodai, mašalai,
augalų lapagaliai, žiedų dulkės, bakterijos, sėklos ir
kitoniškų anų laikų liudininkų. Be to žemėse iškasama su
gintaro gabalais ir skeveldrų suskrudusio medžio, žievės,
vaisių, gyvulių kaulų, dantų, ragų.
- Tyrinėjant gi augalus ir gyvulius
ir žinant, kokioje sietuvoje gali gyventi panašūs augalai ir
gyvuliai, jau nesunku įspėti, kokių būta aplinkybių -
klimato, oro, šilimos, drėgmės - tuomet, kada augta
gintarmedžių.
- Geriausiai tai visa ištyrę
vokietis Konvencas ir kiti mokslininkai, visi aiškiai aprašo
geologinį laikotarpį, kada augę gintarmedžiai (F.
Kaunhowen, der Bernstein in Ostpreussen. Jahrbuch der Koenigl.
Preuss. Geol. Landesanstalt für 1913.
H. Conventz, Monographie der baltischen Bernsteinbaume. Danzig
1890 m.), „Taip vadinamas Zemlando (Parūsnės - Prūsų) melsvažemis,
rašo prof. G. Potanijė („Pasaulis ir žmogus“.
II-tomas, III ir IV skyrius 426-430 pusės), kur randamas
gintaras, medžių skeveldros su jūrų gyvulių liekanomis,
kaip šit: sraigėmis (varlių kaušeliais), akulų dantimis ir
panašiais, yra daug jaunesnės kilmės kaip gintaro laikas.
Spigliuočių medžių, leidusių gintarinius gyvasakius,
gintarinio miško, augta ant kreidinių sluoksnių
griuvesių-trupinių (trečiosios - mezozoinės amžinasties
(gadynės) pabaigoje). Jūra suplaudus melsvažemį ir
atsidūrus užtatai Zemlandijoje jau antrojoje savo vietoje“.
- Iš šio pasakymo išvestina yra,
kad prof. Potanije ir kai kurie kiti mano mėlynžemį susimetus
ne Zemlandijoje, bet kažin kur kitur; Lietuvos pakraštino
pakliūta tiktai jūrai suplaudus.
- Kiek čia tiesos, išvysime
paskiau. Dabar gi pasinerkim geologijos jaunan laikotarpin, kada
augo ant mėlynžemio gintarmedžiai. Tai bus prieš 1 ar 2
milionu metų nuo mūsų laikų.
-
- III. PIRMOJI
GINTARO GIMTINĖ IR JOS GEOGRAFIJA
-
- Iš trečiosios ar Mezozoinės
žemės rutulio amžinasties (gadynės) [Kad
skaitytojas lengviau prisimintų melsvažemį visoje žemės
žieves sluoksnių eilėje, čia trumpai pakartojama viršesnių
sluoksnių eilė.
- Ketvirtoji kenozojinė arba
mūsiškė amžinastis (ėra), sudėta iš sluoksnių,
laikotarpiais vadinamu:
- 12. Samplovų arba Aliuvijaus,
mūsų akyse suplaunamų į dyražemius.
- 11. Užplūdų arba Diliuvijaus
sugrobtasis. Šiuodu sluoksniu kloja ilgą tarpą, vadinamą
Pasturtrečiu (tretiniu) arba Terciariu, suklotu iš:
- Jaunagalio: d) Pleioceno, c)
Mioceno;
- Senagalio: b) Oligoceno, a)
Eoceno.
- Trečioji arba Mezozojinė
amžin.
- 10. Kreidinis laikotarpis,
skirstomas:
- Jaunagalys: f) Senonas, e)
Turonas, d) Kenomanas;
- Senagaiys: c) Veltas
viršutinis, b) Veltas tyrasis, a) Neokomas.
- 9. Jūratinis laikotarpis,
skirstomas:
- Balsvoji arba Malma: b) Titonas,
a) Papėdinis;
- Sartoji arba Dogeris: c)
Viršutinis, b) Vidurinis, d) Papėdinis;
- Juodoji arba Liasas: c)
Viršutinis, b) Vidurinis, d) Papėdinis.
- Trečioji arba Mezozojine amž.
- Triasinis laikotarpis: f)
Retinis klostas, e) Juvavinis klostas d) Karnius klostas,c)
Norininis klostas, b) Virglorinis ar Pvekoaro klostas, a)
Margojo smiltnagio klostas.
- Antroji arba Paleozojinė amž.
- 7. Diasinis arba Perminis
laikotarpis, skirstomas: c) Viršutinis klostas, 2)
Varinešiai klostas, d) Raudonis klostas.
- 6. Skrudoklinis arba
Akmenanglinis: b) Tyrųjų skrudoklių klostas, a) Skrudoklių
su kalkėmis klostas.
- 5. Devoninis laikotarpis: c)
Viršutinis Devonas, b) Vidurinis Devonas, d) Papėdinis
Devonas.
- 4. Silurinis laikotarpis: b)
Viršutinis klostas, a) Papėdinis
- 3. Kembridžinis laikotarpis: c)
Viršutinis klostas, b) Vidurinis klostas, c) Papėdinis
klostas.
- Pirmoji arba Arkainė
amžinastis iš:
- 2. Sluoksniuotų kietųjų
akmenų ir
- 1. Lydytinių kietųjų akmenų
- Sluoksniai, klostai ir pluoštai
čia išrodyti tokioje kilimo eilėje, kokioje turėtų
gulėti suklostyti žemės plutoje, kad nuo pat plutos
tirštėjimo ir kietėjimo pradžios visur vienodos būtų
buvę sąlygos.
- Tam gi niekur nebuvus, bene
kiekvienoje vietoje eilėse trūksta ne vien keleto klostų,
bet kartais ištisų laikotarpių ir amžinasties. Bet visur
yra pirmoji arkainė amžinastis, kaip visų amžinasčių
papėdis.
- Arkainiai sluoksniai, spėjama
ir dabar storyn kraunasi, bekietėjant žemės rutulio vidury
sulydytai iš visokių akmenų ugniuotai tešlai magma
vadinamai.], kreidinis
laikotarpis buvo slenkstis į mūsų laikų sausažemių
susiradimą. Galingi, dažni ir platūs žemės plutos
kilnojimai kreidinio laikotarpio senagaly kiek aprimsta,
iškilus Alpėms, Karpatams, Apenynams, Graikijai, Kaukazui,
Gimalajui, Kordilierams ir daugeliui kitų ryškiausių
dabartinių didžiųjų kalnų bruožų. Visos lygumos tarp
minėtų kalnakūbrių dar buvo seklių jūrų padugnėje. Bet
ir ketvirtosios amžinasties (gadynės) pradžioje - ypač
tretinio (terciaro) laikotarpio senagaly (Eoceno ir Oligoceno)
žemės pluta tebesikėlė, dažnai prakiurdama ugniakalniais ir
savo liekanas maišė su seklių jūrų nuosėdomis. Kaip tiktai
tuo laiku skendo didžiulis sausažemis, jungęs dabartinę
šiaurinę Europą per Atlanto vandenyną su šiaurine Amerika;
jam skęstant, iš po vandenų kėlėsi vietos, dabar užimamos
Sacharos, Viduržemio jūros, vidurinės Europos, Vokietijos,
Baltijos jūros, Švedijos ir Lietuvos su Latvija, Estija,
Suomija.
- Kaip tiktai toje vietoje, kur iš
vakarų sausažemis skendo, iš rytų sausažemis sausėjo, t.
y. ten, kur dabar Švedija ir Norvegija ir būta mėlynosios
žemės sluoksnio gimtinės, kur auga gintarinių miškų.
Mėlynoji žemė, randama Anglijoje, Švedijoje, susidėjo
negilių (100-200 metrų gilumo) jūrų padugnėje ir
išsinėrė iš vandenų salomis eoceno ir oligoceno laikais,
kaip tai parodo suakmenėjusios jūrų ir sausažemių gyvulių
ir augalų liekanos.
- Oligoceno metu būta labai drėgno
oro; dažnai nuolaidžių šlaitų salos nežymiai nėrėsi
negilių ežerų ir užvingių sūriuose vandenyse, kuriuose
sėdo sluoksniai sūdoklio, druskos, molio, skalos arba
margelio. Oras buvo pilnas šuto, ikaitinto patropikinio saulės
karščio (J. Abromeit 1906 metais Prūsų botanikų
sąjungoje pranešė, kad metinė temperatūra buvusi + 20° C;
(dabar gi + 3° C), t. y. kaip dabar Afrikos šiaurėje).
Mažos ir didelės salos buvo apžėlę labai tankiais miškais
taip mišriais, kad rodos čia buvo subėgę iš karštų
šalių palmės, laurai, magnolijos, čiabuviai nevystanti
ąžuolai, bukai ir iš šaltašalių spigliuoti medžiai,
kurių skaičiuje daugiausia būta gintarinės pušies (Pinus
succinifera); ir Picea Englezi, tai grynuose medynuose, tai
mišriai su kitais medžiais. Iš Hepperto, Kaspario ir Konvenco
raštų matyti, kad anų miškų gyvenimas buvo labai panašus
į mūsiškių miškų gyvenimą ir labai artimas dabartinės
šiaurinės Amerikos ir Japonų jūrų pakrančių.
- Amžinas perkūnas iš juodų
debesių žėrė žaibus mėlyname rūke ir skaldė uolas,
medžius, dažnai pastaruosius uždegdamas ir gaisrus
paleisdamas per tankius miškus. Gintarpušys ir jų kaimynai
jau buvo pulti kempinių (Polypouis), kapoti genių, rinkusių
iš medžių drūnių žievėdžius vabalus; daugybė
paukščių slankstėsi tarp medžių, traukydami visur
išdraikytus voratinklius; ore siautė musės ir medžiojo
velnio žirgai ir kiti tinklasparniai ir stačiasparniai. Anuose
miškuose braidė, giliai grimsdami šlapioje žemėje milžinai
mastodontai dabartinių dramblių protėviai, briedžiai, elniai
ir tripirštis arklys (Mesohippus). Iš jų šaipėsi medžiais
šokinėjusios bezdžionės siauranosės.
- Anie miškai buvo pilni riksmų,
klyksmų, bliovimų, bet nebuvo nei gaidos, nei žodžio, nes
nei lakštingalos nei žmogaus nebūta: rojus be Adomo.
-
- IV. KAS BUVO
PASKIAU
-
- Mėlynosios žemės (Mėlynoji
žemė randama dvejopo būdo ir negalima jos užvien laikyti:
mėlynasis šlynas, tinkąs puodams lipdyti - tai apatinis
(pagrindinis) kembrinio laikotarpio sluoksnis, ir mėlynasis
smėlys - tai silurijos sluoksniai ir vėlyvesnių laikotarpių,
taip vadinami glaukonitiniai smėliai, kur mikroskopas padeda
surasti daugybę apvaliukų šaknakojų gyvuliukų (Glauconiae).
Glaukonitinių smėlių daugiau randama žalios barvos. Arti
Kauno, Nemuno padugnėje ir pakrančiuose, vandens aukštumoje
prasideda žalsvasai glaukonitinis smėlys, po jo turi gulėti
fosforiniai sluoksniai. Vilniuje šie sluoksniai Pohuliankoje
guli nuo paviršiaus per 74,5m. Žiūr. Geologičeskija
Izsliedovanija v gub. Vilenskoj, Grodn., Min. Volynskoj i siev.
časti Polskago. Materialy dlia geologii Rossii, Kniazia A.
Gedrojca. SPB. 1894 g. ) laikotarpio rūstumas buvo dar
rūstesnis dėl jo nepastovumo: žemės plutos tai drebėta, tai
palengvėl kilnotasi; salos grimsdo vandenyse, tai iš vandenų
kitose vietose išlįsdavo jauni kalnai ir platūs sausažemiai;
iš neaukštų salų, arba iš vandenų stačiai liepsnojo ir
dūmavo ugniakalnių pakaušiai; tarp jų švirkštė sūrių ir
karštų verdančių vandenų geizerai; jų sūrymai upeliais
tekėjo ir klojo klotis ant kločių akmenines uolas iš
sūdoklio, druskos, skalos, vandenio bangos iš visokių pusių
plovė molius; šlynus į indubus, kur augo po didžiuliais
medžiais ir tankiais krūmais žolės, samanos, kerpės ant
dulkančių storais sluoksniais pabirų ir pakritų; tokie
indubai, pakilus arti jų kalnui, patys dar giliau dubo ir
vandenų srovės užplaudavo ant jų iš viršaus kietus, storus
molio ar smėlio su skalos trupiniais storumo keliolikos ir
kelių dešimčių metrų luitus. Po jų prislėgtos ir aklinai
užkimštos tverelienos (žolės, medžiai ir gyvulių kaulai)
kaito ir skurdo be liepsnos ir dūmų; čia darėsi sartasai ir
tamsusai skrudoklis (rudasai akmeninis anglis), kurį dabar
randame šulinius bekasdami.
- Žemės paviršius kitėjo visgi
vienon pusėn: dabartiniai sausažemiai ryškiau ir ryškiau
krovėsi, dabartinis Atlanto vandenynas darėsi vis platesnis ir
gilesnis; žemės rutulio poliai vis daugiau ir daugiau vėso,
tiek, kad Plioceno laikotarpyje prasidėjo šaltas klimatas su
žiemomis, sniegais ir ledais.
- Karštašalių augalai ir gyvuliai
nyko šiaurėje, arba slinko ekvatoriaus pusėn. Mūsų
kraštuose atkirsti nuo vandenynų didžiuliai ir maži ežerai
prėskėjo, upių vandenys skystėjo ir skaistėjo.
- Dar nepasibaigus trečiajai
Mezozoinei amžinasčiai (gadynei) iš vandenų sutvirtejusiam
jaunam sausažemiui buvo žadėtas nykimo likimas: buvęs per
visą oligoceno laikotarpį sausažemis dabartinėje
Skandinavijoje, Baltijos jūroje, Suomijoje ir Lietuvos
šiaurės vakaruose, žemei bedrebant, iš ugniakalnių bazaltui
bevirstant, ėmė slūgti ir jūros vandenys jį palaidojo ilgam
laikui. Šios jūros būta negilesnės kaip 200 metrų;
Britanijos mėlynojoje žemėje nėra didžių gilumų liekanų,
kaip jų nėra ir gintaro mėlynojoje žemėje. Su žeme
pasinėrė, žinoma, visi sausažemio gyvuliai - mastodontas,
bezdžionės, didžiulis elnias ir augalai su gintarinėmis
pušimis - Picea Englezi, Pinus sucinifera, palmė, bambukas ir
kita. Jūros padugnėj ant gintarinio mėlynoje plono sluoksnio,
pilno gintaro ir medžio gabalų susiklostė molingas
glaukonitinis (moliuotas) smėlio sluoksnis, labai panašus į
silūro glaukonitus. Šiame sluoksny daug jūros vandenų
gyvulių, kas reiškia, kad jo susimesta jūros padugny.
- Vėliau ant glaukonitinio smėlio
guli baltos skalos sluoksnis; spėjama, jūrai nusekus, arba
sūriam didžiuliam ežerui susidarius.
- Ant pastarojo baltojo sluoksnio,
sūrioms nuosėdoms nusėdus ir dugnui vandenio paviršiuje
pasirodžius, sugula žaliasis storas klostas.
V.
MOKSLININKŲ DISKUSIJOS
- Mėlynajame, baltajame ir
žaliajame gintaro sluoksniuose yra gabalai ir lizdai, bet kaip
skeveldros, pakliuvę iš netolimų kitų vietų. Vien tiktai
mėlynajame sluoksnyje gintaras glūdi savo prigimtoje vietoje.
Smulkaus, moliuoto glaukonitinio smėlio sluoksniai yra
Britanijoje ir arti Paryžiaus, bet jame gintaro maža,
trupiniai iš kitur atnešti. Iš to geologai išveda, iš jų
ir vokiečių profes. M. Neimairas, V. Uligas (Istorija Zemli
prof. M. Neimanas, perdirbta prof. V. Uligo ir rusų kalbon
versta V. V. Lomanskio ir A. N. Nečajevo. Petrap. 1900 m. II
tomas 419-421 pusės), kad gintaro miškų augta ne tiktai
Skandinavijoje, buvusiame sausažemy dabartinės Baltijos jūros
vietoje, bet ir Lietuvoje (Zemlandijoj). Kiti gi geologai, kaip
šit d-ras profes. G. Potanijė (Vselannaja i Čeloviek. II
tomas, III-IVskyr. 426-430 pusės) įrodinėja juos augus
Skandinavijoj, dabartinėje Suomijoje; Lietuvoje gi mėlynasis
sluoksnis su gintaru likęsjūrų suplautas, kuriose pasinėręs
gintarinis sausažemis oligaceninio laikotarpio pusėje.
Kuri iš šių dviejų eilių mokslininkų arčiau tiesos -
sunku išspręsti; bet kad trečios eilės mokslininkai, kaip
profesorius Konas iš Braslavo (Rastenije II tomas; 48 pusės)
netiesą sako, būk Zemlandijoje atsidūręs mėlynasai
sluoksnis su gintaru vargiai ledumečiu (diliuvijaus metu).
Gabalai mėlynosios žemės su gintaru ledumečiu buvo nustumti
toli nuo Zemlandijos, net pagirių kraštan, Silezijon.
Poznaniun ir Meklemburgo pietinin kraštan. Tai gabalai, lizdai,
bet ne visas ištisas sluoksnis su visa eile po jo ir ant jo
kitais tvarkingai suklostytais sluoksniais, kaip guli
Zemlandijoje ir visame Pabaltijos krašte, kaip randame dažnai
bekasant duobes žemiau jūros vandens paviršiaus (Kunigaikštis
A. Giedraitis aukščiau minėtame veikale smulkiai aprašė
gintaro kasimą Lomžos krašte, ypačiai pietų pašlaitėse
Mozurų kalnų - tarp Lomžos, Ostrolenkos, Plocko. Kad ir kaip
norėta akad. Teod. Keppeno ir kun. A. Giedraičio išrodyti
Mazurijoje prigimtą gintaro vietą esant, bet jiems pasisekė
išrodyti tiktai tiek, kiek pirmasai, didžiausias ledų
virtimas iš šiaurių į pietus pastūmė iš Baltijos jūrų
ir iš Zemlandijos t. y. nuo Karaliaučiaus mėlynosios žemės
su gintaro gabalais ir su skrudoklio medžio, žievės,
kankorėžiais ir su kita, kas buvo mėlynojoje žemėje. Visur
gintaras randamas lizdais, kaip lizdais išdraskytas
melsvažemis su moliu, žvyriu, apvalytais akmenimis ir dažnai
pridengtas aliuvialiniais smėlio, molio, žvyrimio,
sluoksniais, suplaustais iš kalnų pašlaičių.
Tie patys tyrinėtojai liūdija - ir teisingai - kad Lietuvos
kreidinis klostas buvo ledų nuplėštas ir nustumtas anapus
Suvalkų, Gardino paralelio ir išbarstytas paliai 53° šiaur.
paralelio. Jeigu kreidą ledai nunešė, tai juo labiau turėjo
nunešti ant kreido gulėjusius oligeceno klostus).
Ledynai, tiesa, giliai arė žemę; jie ardami kreidinius,
jūros, net devono ir kai kur silūro sluoksnius, žinoma,
būtų nepalikę oligoceną sluoksniu Baltijos jūroje, kuri iš
priešistorinių laikų iš dienos dienon bangomis
tebeišplaudžia mėlynžemį su gintaru. Matyti, jis jūroje
sugulęs tebeguli ištisas, bet ne gabalais, kaip randama kur ne
kur ledų nuspirtus.
- Tada kyla klausimas, kaip būtų
pasilikęs mėlynžemio sluoksnis Baltijos jūros padugnėje ir
Zemlandijoje sveikas, kadangi ledumečio ledynai taip daug
jaunesnių sluoksnių nudrožė ir nuspyrė taip toli (nuo
mūsų ligi Kievo ir toliau), kad prie Žagarės, Joniškio,
Biržų išėjo paviršiun devono uolos, prie Papilės - jūros
sluoksniai, prie Panevėžio - devono, vietomis net silūro
sluoksniai?
- Gerai visiems yra žinoma, kad
oligocenas turėjo klotis ne tiktai ant silūro, devono, jūros,
kreido sluoksnių, bet ir ant trečiasekio
(tretinių-terciarinių) senagalinių sluogsnių.
- Šis klausimas išrišamas
nekitaip, kaip spėjant, kad ledumetis ledų kalnus kėlė iš
Skandinavijos mūsų kraštan ir toliau į pietus per Baltijos
jau buvusią jūrą, kurios padugnėje glūdėjo ledų
sukaustytas melsvažemis su gintaru. T. y. Baltijos sausažemis
įdubo ir vandeniu apsidengė prieš ledų užgriovimą;
ledumečiui prasidėjus, jūra užušalo kiaurai lig dugno ir
ledų kalnai griuvo, dugno nesiekdami, bet peržengę Baltijos
suledėjusią indubą ir užtikę sausažemį, jį arė lig
silūro sluoksnių gilumos.
- Baltijos jūroje ir jos
pakrančiuose išbarstyti didžiuliai akmenys be smailų kampų,
išvisų pusių apvalyti liudija, kad jie yra palikti ne pirmyn
ledams einant, bet atgal grįžtant, kada akmenys huvo ilgai ir
smarkiai ritinėti ir vandens galąsti.
-
- VI. KAIP GINTARAS
RENKAMAS IR APDIRBAMAS
-
- Prūsai, lietuviai ir kurai
begyvendami nuo nebeatmenamų laikų Baltijos pakrančiais
gaudydavo ir rinkdavo gintarą. Sakau gaudydavo, nes tiktai
smulkius gintaro trupinius bangos išmeta su žvirgždu
sausumon, kur maži vaikai juos surenka, radę, dantimis
krimstelėja, kad atskyrtų nuo tokios pat išvaizdos kietų
akmenukų ir, sukrovę kišenėn, neša gintaro dirbtuvėms
parduoti. Čia tuos trupinius dar trupina smulkiau ir prie
kaitros 250-300° C sulydę (pasak Klebso, gintaras lydomas
karštyje 375° C: pasak. Konwenco ir Helmo tam užtenka
karščio 250-300° C. ) presuoja ir formuoja kaip norint.
Arba sutirpina karštuose spirite ar aitėruose.
- Kitoniškai dedasi su didesniais
gintaro gabalais. Gabalas, jau kokių 20-50 gramų didumo,
bangų pakrantin padugne nešamas susitraukia seklioje žemėje,
nuo jos atšoksta, pasvirsta vandeny ir sulaukia bangos atgal
nuo kranto atplaukiant; su ja ir gabalas nuo kranto nutolsta.
Taip besisupdami, gabalai, nutilus audrai, sugula dugno
indubose, prie akmenų, tarp augalų.
- Kad juos sugautų, visaip
elgiamasi.
- 1. Žvejai sužievoję kur arti
kranto daug akmenų, įdubų ar žolės, sustoja su laivu, nuogi
pasineria ir rankomis gintarą graibo. Tai vargingas darbas,
sveikatai pavojingas, bet užtat ir seniausias, darbas retai
vartojamas.
- 2. Žvejai, apsiavę riebiai
išteptais iš vien batais su kelnėmis ligi krūtinės,
įbridę didelėje audroje į vandenį, su tinkliniais samčiais
mėgina sugauti gintaro gabalus, bangos nešamus nuo kranto
gilumon; arba dviem laiveliais ištempia kūlinį tinklą ir
velka jį pakrantin, kad sugautų gintaro gabalus.
- Šis būdas irgi labai sunkus:
bangos arti kranto labai nelygios, verpete susuka tinklus ir
išmeta su laivais ir žvejais ant kranto; ar nuneša gilumon be
to tinklai užkliūva už didelių akmenų ir žlunga.
- 3. Dabar prasimanė gintarui
gaudyti sunaudoti garo mašiną: garlaivis su geležiniais
kibirais ramiame ore semia jūros dugno žemę, ją perkelia
kitan garlaivio galan ir vėl išmeta vandenin; čia darbininkai
kibiruose renka gintaro gabalus. Darbas apsieina gana brangiai,
bet nesunkus ir nepavojingas.
- 4. Iš žemių kasti gyventojai
įsimanė jau XIV amžiuje. Žemę grąžtais graižant ar
kitaip, sužino mėlynžemio sluogsnį; jis guli žemiau už
jūrų vandens paviršių; ties Ingurių ežeru Dundangune aš
jį mačiau labai negiliai 1,5 metro gilumoje jauname šile.
Suradus mėlynžemį, rausiamas lig jo šulnys; ten
nusileidžiama su kastuvais žmonių ir mėlynžemį urvuodami,
renka gintaro gabalus.
- Šis būdas brangus, nes žemės
grąžymas ir šulnių kasimas dažnai apvilia: nors prisirausia
prie mėlynžemio, bet jame gintaro nesti. Darbas čia metamas,
kitur pradedamas. Bet kartais taip pasitaiko mėlynžemy surasti
duobė, kuri apmoka 10 ir daugiau bandymų, Surasti gintaro
gabalai patenka pratusiems gintaro žinovams ir meistrams,
dažniausiai dirbtuvių šeimininkams. Atskiri meistrai negali
išlaikyti varžytynių su turtingais dirbtuvių savininkais,
nes gintarui apdirbti brangios mašinos: diržiniai piūklai
lentelėmis piaustyti, tekinti, šlifuoti prietaisai, daugiausia
gi karšti presai trupiniams gniaužyti.
- Kitą kart gintarą dailindavo
rankos darbu ir neskirstydavo taip stropiai rūšimis. Bet dabar
kas kita: yra gintarų kirbinės to paties ilgumo, spalvos ir
rupumo, bet labai skirtingos kainos - nuo 2 ligi 10 auksinų
gramas; gniaužtas gi iš trupinių gintaras tris kart ir
keturius kart pigesnis už saviradį. Dabar gintaro yra 5
šitokios rūšys:
- 1. Sukcinitas - tai
skaistus, trupus, geltonas su dūminiais taškais;
- 2. Glesitas - tai rusvas ar
sartas, aptemęs, nepramatomas;
- 3. Stantenitas - juodas,
labai trupus;
- 4. Bekkeritas - tamsus
sumatomas, standesnis, tvirtesnis kaip Stant.,
- 5. Alingitas - balsvas ar
rausvas su dūminiais taškais (keršas) (Kun.
A. Giedraitis duoda žinias, kaip Mozurijoje gintaras
skirstomas:
- 1 - Blanker - skaistus, iš
visų pusių pramat.;
- 2 - Sliuks - retas, gražiai
geltonas;
- 3 - Cacko - kaip sliuksas,
smulkiais trupiniais;
- 4 - Fernec - labai trupus;
- 5 - Gorkovec - randamas
aukštuose sausose vietose;
- 6 - Gruntinis akmuo - geresnės
vertės ir didesniais gabalais;
- 7 - Knoch - batlas ir kietas;
- 8 - Liepsnelė (plomyk) -
liepsnos palšos;
- 9 - Šiemas - smulkus,
paplokščias, trupus.
- Gabalai randasi 1-2 kilogramų
gilumoje 6-7 metrų. Bobro, Narevos upynuose. Rečiau ir
pripuolamai gintaro trupiniai randami Dnipero pietų pusės
upyne, lig pat Juodosios jūros. Tai vis ledumečio srovynų
nunešti ir išbarstyti ir Mozurų pietinių pašlaisčių.
- Imant ištaisyto gintaro kainą 5
auksinai už gramą, skiriant 3 auks. išdirbimui, 0,5 auks.
(10%) uždarbio, lieka kaina žaliam gintaro gramui 1,5 auks.
Tai laimė, jeigu žvejai gauna tokią kainą, dažniausiai jie
tegauna 0,5 auks. ir mažiau.
- Uždarbis menkas prie labai
sunkaus ir vilingo darbo, kada gintaras gaudomas rudens
pašėlusių audrų pragare, kada leduotas sunkus vanduo
aukščiau iškelia gintaro nemažus gabalus.
- Pasipuošusi gintaro
vilkstinėmis, sagutėmis, braslietais moteris žinote
nežinote, kad gintarų žvejai kasdien nuo ledų sustingusiais
rūbais bebarškėdami pašėlusių bangų verpetuose, iškelia
akis dangun, šnibžda pamėlynavusiomis lūpomis poterius ir
dažnai sustoja širdis tvaksėjus, beminint namie likusius
vaikus, žmoną, senus tėvus.
- Daug jo Baltijos padugnėje, be
galo daug jo mums lietuviams išgulėjo 1-2 milionų metų. Bet
šykščiai jį jūros aikvoja ir jo kiekvieną pūdą parduoda
už gyvą tvirtą, drąsų žmogų.
- Taip yra brangus daiktas Jūratės
kaip sako lietuvių pasakos.
-
- VII. GINTARAS
TEISIŲ ŽVILGSNIU
-
- Visur jūrų vandenys yra
valstybės pakrantėse plaukymas, žvejojimas, čia ir gintaro
gaudymas visur apmokamas valstybės iždui už apsaugojmą,
tvarką ir kitas garantijas.
- Anot prof. Ad. Bezzenbergerio (Die
Kurische Nehrung und ihre Bewohner. Von Dr. Ad. Bezzenberger
Stuttgart. 1889 ), Kryžiuočių vyriausybė buvusi
nustačiusi Prūsijoje gintarui savo grasą, arba regaliją.
Vyriausybė savo teisę gintaru pramoniauti tai duodavus
gyventojams už paskirtą duoklę, tai pati vyriausybė per
valdininkus pramoniaudavus. Gintaro rinkimas ir suradimas irgi
būdavęs nevienodas: tai rinkti turėję teisę pakrančių
gyventojai, tai tyčia tam skiriami baudžiauninkai ir vergai,
kuriems už sėkmingą darbą 1415 metais buvo nustatytas
paviržės - padienio uždarbio didumo. Superkant žaliąjį
gintarą buvo vertinama sulig valgomos druskos didumu: gintaro
gabalui mokėta tokio didumo druskos gabalu. Priežiurai
pakrančiais buvo paskirti žvalgai raiti ir pėsti; ant jų
buvę valdininkai su vyriausiuoju Klaipėdoje.
- Nuo 1623 metų Prūsijos
Kurfirstas nustatęs tvirtą gintaro priežiūrą ir tvarką.
Klaipėdos viršininkui būta pavesta žvalgyba, baudžiauninkai
ir gintaro priėmimas, skirstymas ir kainojimas. Kiekviena
gintaro tona buvo siunčiama Karaliaučiun, kur kasmet vieną
kart ir pats viršininkas atvykdavęs su apyskaitomis. Griežtai
buvo draudžiama Klaipėdoje, Palangoje ir kitur gintaru
pirkliauti, „žydams, škotams, lietuviams ir vokiečiams“ [Tai
lietuviams ir vokiečiams iš toli atėjusiems Prūsijon
(pakrantėn)].
- Gintaro pirkliai buvo sulaikomi,
pristatomi Gedoniškin, Karaliaučiun, Elbingon, Stalupėnuosna
ir Kolbergan, kur jie turėjo įgyti teises ar bausmę eiti.
- Ši tvarka tęsėsi ligi 1811
metų, kada gintaro regalija buvo išnuomota turtininkų
konsorciumui - bendrovei; pakraščių valdininkai ir žvalgai
perėjo bendrovės tarnybon. 1837 m. bendrovės kontraktui
išėjus, gintaro suradimo teisė buvo išnuomojama pakraščių
gyventojams ir nuo 1867 metų nusistatė dabartinė tvarka.
- Dabar Prūsijoje ir Maž.
Lietuvoje tebeveikia 1867 metų tvarka, kuria visiems gintarą
leidžiama iš jūros rinkti, gaudyti, bet ne kasti sausažemy,
tai žemės savininko teisė. Vistiek kur kieno ir kaip surastas
gintaras turi būti parduodamas tiktai valdžiai, kaip jos
regalijos objektas. Iždinės, policijos ir savivaldybės
įgaliotos gintarą priiminėti, sverti, kainoti ir nustatyta
taksa paviržį išmokėti. Visoje Prūsijoje kas met gaunama
gintaro arti 200.000 kilogramų (12000 pūdų). Supirktą
gintarą vyriausybė perrenka: įdomesnius visokiais
žvilgsniais gabalus krauna didžiausiam visame pasauly gintaro
muzėjun Karaliaučiuje, likusį gi parduoda gintaro
pramoninkams ir dirbtuvėms.
- Lietuva dabar turi jūros kranto
20 kilometrų tokiose vietose, kur bangos muša iš Baltijos
vidurio ir kur augta gintarmedžių ant mėlynžemio. Čia
gintaro gaudymas užimtų ir dabar, kaip kitkart būta,
nepaskutinę vietą. Bet tam nebėra žmonių (gintarą
kasinėti galima apie Palangą durpynus aikvojant, nes po
durpių turėtų būti nemaži gintaro sluoksniai, todel kad
durpynai remiasi ant melsvažemio (labai seni) ir durpynai
susimeta pajūrio įdubose, kur rudeniop bangos užliedavo ir
išmesdavo nesunkius daiktus, draug ir gintarą). Palangos
žvejai taip nususo Prūsų viešpatavimo metu, kad jie stinga
sveikų laisvų burių, tinklų; negali jie įgyti brangių
šikšninių rūbų ir kitų prietaisų. Kas svarbiausia, tai
gintaro prekyba pakliuvo į netikras rankas, nesant taksos,
siūloma kuo pigiausiai.
- 1921 m. gruodžio 17 d. liko
valdžios patvirtinti, „Žuvies ir Gintaro Akcinės Bendrovės
įstatai“ su kapitalu 1 miliono auks. Jos steigėjai: Palangos
Žvejų bendrovė, Dr. J. Šliupas ir kiti. Platūs ir gražūs
Bendrovės sumanymai drąsina mus laukiančius Lietuvoje gintaro
pramonės atgijimo.
- Laukiamas irgi valdžios
nusistatymas, einant St. Seimo įžengiamąjį straipsnį apie
krašto turtų nusavinimą.
|
