Gintaras pradėjo formuotis
prieš 55-40 mln. metų (kainozoinės eros ir paleogeno
laikotarpiu). Gintaringieji miškai augo pietinėje
dabartinės Skandinavijos pietinėje ir vidurinėje dalyje bei
gretimuose Baltijos jūros dugno plotuose. (Baltijos jūra
pradėjo formuotis maždaug prieš 13 tūkst. metų.) Šioje
teritorijoje augo spygliuočiai medžiai, kurie produkavo
gintarą.
- XIX a. ir XX a. pr. daugelis
mokslininkų, remdamiesi gintaro inkliuzų tyrinėjimais,
teigė, kad gintaringųjų miškų arealas yra gerokai
didesnis, kadangi gintaro luituose aptinkami vabzdžiai ir
augalai yra būdingi ir tropiniams kraštams, o skirtingų
klimato juostų flora ir fauna vienu metu toje pačioje
srityje egzistuoti negali.
- 1869 m. mokslininkas O. Heras,
aiškindamas tropinei ir vidutinei klimato juostai būdingų
augalų ir gyvūnų atsiradimą gintaro gabaluose, teigė, kad
gintaro miškai apėmė didžiulę kalnų sritį nuo
Skandinavijos iki Vidurio Europos, todėl į jūrą upių iš
visų šių sričių suneštame ir į vieną vietą suplautame
gintare yra skirtingų klimato juostų vabzdžių bei augalų.
- 1890 m. H. Konvencas savo
veikale „Monografija apie gintarus“ rašė, kad gintaro
miškai buvo tankūs, drėgni, tamsūs, kurių pietiniuose
pakraščiuose augo šilumamėgiai ir net tropiniai augalai.
Anot jo, beveik visi medžiai buvo ligoti. Juos žalojo
vabzdžiai, parazitiniai grybai, augalai ir įvairios
stichinės nelaimės (audros, perkūnija, gaisrai, griūvantys
medžiai). Nuolat žalojami medžiai produkavo labai daug
sakų, iš kurių formavosi gintaras.
- 1915 m. gintaro inkliuzų
tyrinėtojas V. Vyleris tirdamas gintaro gabalus su keliolika
ar net daugiau inkliuzų pastebėjo, kad kiekviename iš jų
yra ir tropinio, ir vidutinio klimato vabzdžių. Šį faktą
mokslininkas paaiškino tuo, kad gintaro susidarymo metu
tropinis klimatas pasikeitė į vidutinį, taigi tropinė
fauna yra reliktinė.
- 1942 m. gintaro gyvūnijos
apžvalgininkas K. Anderas, apibendrinęs ankstesnių
mokslininkų vabzdžių tyrimo duomenis, iškėlė hipotezę,
kad gintaro miškas augo kalnuose. Kalnų viršūnėse ir
šiaurinėje dalyje augo spygliuočiai, o papėdėse ir
pietinėje dalyje - šilumamėgiai medžiai, dėl to, anot
autoriaus, gintare randami skirtingoms klimato juostoms
būdingi vabzdžiai.
- Vėlesni gintaro tyrimai apie
inkliuzų rūšinę sudėtį įrodė, kad gintaro gabaluose
rasti ir tropinei, ir vidutinei klimato juostai būdingi
vabzdžiai ir augalai gyvavo greta ir tuo pačiu metu. Šį
faktą gintaro ir klimato tyrinėtojai paaiškino tuo, kad
gintaro susidarymo (paleogeno) laikotarpiu labai sunku
išskirti tokias klimato juostas, kurios būdingos šiandien.
Klimato tyrinėjimai rodo, kad paleogeno laikotarpiu
temperatūros skirtumai nebuvo labai ryškūs, todėl ir
neturėjo didelės reikšmės augalijos pasiskirstymui.
Gintaringojo miško augimo metu klimatas buvo šiltas
(vidutinė metinė temperatūra buvo apie +20° C) ir labai drėgnas.
Teigiama, kad jis buvo panašus į Viduržiemio jūros tipo
klimatą, kuriam būdingi ryškūs drėgni ir sausi metų
sezonai. Paleogeno laikotarpio Europos klimato tyrinėtojas V.
Sinycinas nurodė, kad dabartinėje Lenkijos ir Vokietijos
teritorijoje tuo metu buvo paplitusi visžalė augalija su
didele priemaiša subtropinių spygliuočių bei lapuočių
medžių. Ši juosta siekė ir Skandinaviją, kur dominavo
spygliuočių ir plačialapių lapuočių augalija.
Viduržiemio jūros augalai (sotvarai, mirtos, palmės) čia
buvo antroje vietoje, o spygliuočių buvo tiek vidutinio,
tiek subtropinio klimato rūšių. Šios aplinkybės ir
paaiškina įvairių rūšių gyvūnijos ir augalijos
egzistavimą kartu, bei jų kompleksinį buvimą gintaro
gabaluose. Dabartinės klimato juostos pradėjo ryškėti jau
pasibaigus gintaro formavimosi procesams.
- Didžioji gintaringojo miško
dalis augo žemame lygumų arba šiek tiek kalvotame reljefe,
kadangi gintaro gabaluose vyrauja stovinčiuose vandenyse ir
pelkėse gyvenančios vabzdžių rūšys. Tik labai maža
dalis inkliuzų rodo, kad gintaro miškas augo kalnuotoje
vietovėje. Manoma, kad tai galėjo būti labiausiai į
vakarus nutolusi gintaro miško arealo dalis.
- Gintaro miško areale buvo gausu
pelkių, didelių gilių ežerų, daugybė upių ir upelių.
Dirvožemis buvo panašus į dabartinio tropinio miško
dirvožemio tipą. Gintaro miškas augo ant karbonatinių ir
smėlingų uolienų grunto. Dirvožemyje buvo daug humuso,
tačiau kartu jis buvo gerai aeruojamas (vėdinamas) ir
drenuojamas (sausinamas). Miško paklotę sudarė medienos
puvenos, lapai ir spygliai be ištisinio samanų kilimo.
Šilto ir drėgno klimato sąlygomis šios liekanos labai
greitai iro, irimo produktus išnešiodavo atmosferos
krituliai. Iki apatinių dirvožemio sluoksnių
prasiskverbiantis atmosferos deguonis sąlygojo oksidacijos
procesus.
- Manoma, kad gintaro miškas buvo
panašus į dabartinės Pietryčių Azijos subtropikų miškus
- vietomis labai tankus ir tamsus. Juose augo labai daug ir
įvairių rūšių medžių, krūmų bei augalų. Tai ir
milžiniško aukščio (50-80 m.) sekvojos, ąžuolai,
kaštainiai, daug spygliuočių, gausu klevų, fikusų,
kiparisinių šeimos spygliuočių, smulkių medžių ir
krūmokšnių, žemaūgių palmių ir lianų. Samanos,
paparčiai ir žoliniai augalai telkėsi miško
pakraščiuose. Gintarmedžiai augo grupėmis, aukštesnėse
vietose, nemaža dalis įsimaišiusi tarp kitų medžių. Jie
augo miškų pakraščiuose, upių ir ežerų pakrantėse,
kalnų atšlaitėse. Dėl to gintare kartu su miško augalais
randama ir upėse bei ežeruose gyvenančių vabzdžių.
Šiltas ir labai drėgnas klimatas skatino intensyvų grybų
ir kitų sporinių augalų augimą, kurie įtakojo sakų
kitimą
- Gintaro miškuose gyveno labai
daug įvairių rūšių vabzdžių, paukščių ir
žinduolių.
-
- Literatūra:
- 1. V. Katinas. Baltijos
gintaras.-V. 1983
-
Iliustracija iš V.
Katino leidinio „Baltijos gintaras“, 1983
