- GINTARAS.
AR ŽINAI?
-
- Gintaro kilmės
aiškinimas
-
- Parengė Dalia
Sirgedaitė
-
Gintaro kilmės aiškinimai
aptinkami dar senovės žmonių sukurtose legendose ir
padavimuose. Pirmoji tiesioginė užuomina apie augalinę
gintaro kilmę aptinkama senovės Romos poeto Ovidijaus
kūrinyje „Metamorfozės“. (Radusios žuvusio jaunuolio
Fajetono kūną šaltoje šiaurės upės pakrantėje, motina
Klimenė ir seserys Heliadės iš sielvarto virto topoliais, o
į jūrą upės nuneštos jų ašaros - gintaru.)
- Pirmąjį mokslinį gintaro
susidarymo išaiškinimą pateikė Senovės Romos mokslininkas
Plinijus Vyresnysis (23-79 m. pr. Kr. g.) savo veikale „Historia
naturalis“. Jis teigė, kad gintaras yra šiaurėje augančių
spygliuočių medžių sakai, vandens sunešti į jūrą ir ten
sukietėję. Šią išvadą jis pagrindė tuo, kad degdamas
gintaras skleidžia pušies sakų kvapą, jame kartais galima
rasti vabzdžių ir augalų liekanų. Veikale Plinijus
Vyresnysis citavo ir kitų mokslininkų požiūrį į gintaro
susidarymą: Demonstratas manė, kad gintaras susidarė iš
lūšies šlapimo; Nikėjas teigė, kad gintaras yra saulės
spindulių koncentratas, susidarantis jūros vandenyje; anot
Akarubijaus, gintaras iškyla iš saulės įkaitinto dumblo
Cefizijo ežere prie Atlanto vandenyno.
- Viduramžiais gintaras ir jo
kilmė tyrinėta mažai. XIII a. filosofas ir gamtininkas
Albertas Didysis (1193-1580) veikale apie mineralus ir uolienas
rašė, kad gintaras yra gagato (akmens anglies pasikeitimo
produktas) skaidri atmaina.
- 1546 m. garsus vokiečių
mineralogas ir gydytojas G. Agrikola paneigė organinę gintaro
kilmę ir tvirtino, kad gintaras yra skystas bitumas (nafta),
išsiliejęs iš žemės gelmių ir sukietėjęs ore. Šiai
nuomonei pritarė ir pirmosios monografijos apie gintarą (1551
m.) autorius, Prūsijos hercogo Albrechto gydytojas A.
Aurifaberis, teigdamas, kad gintaras - tai bitumas, dėl
požeminės šilumos ir saulės spindulių poveikio išsiliejęs
į žemės paviršių ir čia sukietėjęs. Panašios nuomonės
laikėsi ir dauguma to meto mokslininkų: A. Kircher (1655), K.
Peucerus (1555), S. Goebel (1558), I. Pomarius (1587), J.
Wigandi (1590), A. Gelnitius (1614), I. Thilo (1663).
Neorganinės gintaro kilmės šalininkai neigė organinę
gintaro kilmę aiškindami, kad gintaro radimo vietose neauga
dideli ir sakingi spygliuočių miškai ir iš sakų gintaro
pagaminti neįmanoma.
- Kita mokslininkų grupė pritarė
dar Plinijaus Vyresniojo padarytai išvadai, kad gintaras yra
augalinės kilmės. 1551 m. Ch. Encelius teigė, kad gintaras
susidarė iš spygliuočių sakų, A. Caesalpinus (1596)
gintarą taip pat laikė spygliuočių sakais, kurie žiemą
sukietėjo, pateko į jūrą ir veikiami vandens pakito. A.
Libavius (1601) manė, kad gintaras susidarė ir iš sakų, ir
iš naftos.
- Kai kurie mokslininkai neigė ir
organinę, ir neorganinę gintaro kilmę. 1557 m. italų
filosofas ir fizikas J. Kardanas aiškino, kad gintaras
susidarė iš banginių putų. Pietų jūrose šios
sukietėjusios putos virto ambra (vaškinė, kvepianti
medžiaga), o šiaurinėse - gintaru. 1730 m. šiai nuomonei
pritarė Menerofilas, teigdamas, kad gintaras susidarė iš
jūros putų, kurios saulės spindulių veikiamos koaguliavo
(sukrešėjo).
- XVII a. II p. mokslininkų
išvada, kad gintaras atsiradęs iš naftos paneigiama, nes
gintaras buvo aptiktas ir gilesniuose žemės sluoksniuose,
kartu su medienos liekanomis. Nepaisant to, kai kurie
mokslininkai, įtakojami G. Agrikolos autoriteto, savo
veikaluose vis dar teigė, kad gintaro kilmė yra neorganinė.
1677 m. monografijos apie gintarą autorius, medicinos
profesorius P. J. Hartmanas įrodinėjo, kad gintaras yra
medienos sausos destiliacijos produktas , susimaišęs su
druska. Kuo daugiau druskos, tuo gintaras baltesnis. 1736 m. F.
Hofmanas buvo panašios nuomonės. Jis aiškino, kad gintaras
susidaręs kaip distiliatas iš fosilinės medienos, veikiamos
požeminės šilumos. Viršutiniuose sluoksniuose prie jo
prisijungdavo sieros rūgštis ir jis koaguliuodavo,
išsiskirdamas drebučiais, kurie vėliau sukietėdavo.
- N. Zendelis 1742 m. savo
monografijoje apie gintaro inkliuzus teigė, kad gintaras
susidaręs iš dūmų ir rūgšties garų, kurie jungdamiesi su
oru kondensavosi ir veikiami saulės sukietėjo.
- 1757 m. M. Lomonosovas, remdamasis
to meto kalnakasybos duomenimis, pritarė Plinijaus Vyresniojo
organinei gintaro kilmės teorijai. Anot M. Lomonosovo, gintaras
susidarė, kai dėl žemės drebėjimo nusileidusią žemyn
miško vietą užliejo jūra, medžiai išvirto, juos kartu su
sakais užnešė dumblas ir smėlis, ilgainiui mineralinės
sultys įsiskverbė į sakus, sukietino juos ir pavertė
gintaru.
- Pirmasis organinę gintaro kilmę,
stebėdamas augalų ir vabzdžių liekanas gintare, moksliškai
pagrindė K. Linėjus 1778 metais.
- Nepaisant pirmųjų mokslinių M.
Lomonosovo ir K. Linėjaus organinių gintaro kilmės įrodymų,
buvo ir tokių, kurie teigė, kad gintaras susidarė iš bičių
medaus, kuris su medžiais pateko į dirvą ir veikiamas sieros
rūgšties sukietėjo (Ž. L. Biufonas, 1783 m.), K. Žirtaneris
1787 m. rašė, kad gintaras yra augalinis aliejus, suneštas
didžiųjų miško skruzdžių ir veikiamas skruzdžių
rūgšties sukietėjęs, būta aiškinimų, kad gintaras
susidarė iš nežinomų jūros gyvūnų taukų.
- Galutinai augalinę gintaro kilmę
pagrindė mokslininkai J. Jonas (J. F. John), J. Aikė (J.
Aycke), G. Berentas (G. Berendt), H. Gepertas (H. Goepert), H.
Konvencas (H. Conwentz) ir kt. Jie įrodė, kad gintare randamų
augalų ir gyvūnų liekanos yra iš tiesiogiai gintarą
produkavusio miško.
-
- Literatūra:
- 1. V. Katinas. Baltijos
gintaras.-V. 1983
