Į medžio paviršių nuolat
sunkėsi lakių terpenų (skaidrus bespalvis pušų kvapo skystis,
kurio sudėtyje yra angliavandenilų mišinys, randamas sakuose)
prisotinti sakai. Čia juos veikė mažesnis slėgis, todėl jie
darėsi mažiau tirpūs, aplinkos temperatūros veikiami greitai
garavo lakieji terpenai. Tuose sakuose, kurie sunkėsi saulės
atokaitoje terpenai garavo greičiau. Iš jų dujų sakų masėje
susiformavo daugybė smulkių burbulėlių, todėl sakai
susidrumstė. Dujų burbulėliai skystuose sakuose šiek tiek
judėjo, jungėsi vieni su kitais, todėl susidarė pusiau
skaidrios, arba debesuotos, sakų zonos. Tirštesniuose sakuose
burbuliukai liko smulkūs, labai tankiai pabirę, todėl susidarė
drumstos, gelsvos arba net baltos sakų zonos. Medžių kamienais
klampūs sakai palengva slinko žemyn, skirtingų spalvų ir
drumstumo zonos maišėsi, sudarydamos įvairiausių raštų ir
spalvų gintarą.
Išgaravus didžiajai terpenų
daliai, sakų lydymosi temperatūra labai padidėjo, todėl
saulės šiluma jų jau neišlydė. Sakai prilipo prie kamienų ir
visiškai sukietėjo. Juose išliko visos per tekėjimą
susidariusios spalvos, matomos gintare. Labai smarkiai saulės
atokaitoje garuojantys sakai įgavo putų pavidalą, iš kurių
susiformavo dažnai aptinkamas poringas putų gintaras. Pavėsyje
besisunkiančių sakų terpenai garavo labai lėtai, todėl šie
sakai kietėjo iš lėto, jie išliko skaidrūs. Gintaro spalvai
įtakos turėjo ir oksidacijos procesas, kuris ypač intensyviai
vyko dėl šviesos, šilumos ir ozono poveikio. Oksidacijos
paveikto gintaro spalva yra daug tamsesnė nei vidinių formų
gintaro.
Šio etapo procesuose nedalyvavo
mikroorganizmai, organinės ir mineralinės rūgštys, sakų
neveikė drėgmė.
Vidinių gintaro formų sakai kito
truputį kitaip. Tai rodo gintaro fizinės savybės ir cheminė
sudėtis. Šios atmainos gintaras yra labai šviesus, kartais net
bespalvis, kadangi sakai nereagavo su deguonimi (nevyko
oksidacijos procesas). Iš sakų negaravo terpenai, todėl gintare
išlikę beveik visi lakūs komponentai, kurie reagavo su kitomis
sudėtinėmis dalimis, todėl šie sakai yra labai skaidrūs.
Gintarmedžiams nudžiūvus ir
supuvus, ant kamieno ir jo viduje buvę sakai pateko į miško
gruntą, kuriame nuo humuso ir mineralinių rūgščių dominavo
rūgšti aplinka. Čia jie organinių medžiagų ir dirvodaros
procesų veikiami patyrė įvairiausių fizinių ir cheminių
pakitimų. Dėl gero pralaidumo beveik iki apatinių dirvožemio
sluoksnių patekdavo atmosferinio deguonies, todėl čia vyravo
oksidacinės sąlygos. Dėl šilto klimato miško dirvožemyje
buvo gausu bakterijų ir grybų, kurie darė lemiamą poveikį
gintaro formavimuisi iš sakų. Šie mikroorganizmai buvo būtina
autooksidacijos sąlyga.
Šiame gintaro formavimosi etape
mineralinių ir organinių rūgščių veikiami keitėsi sakuose
likę terpenai, cheminės gintaro savybės, bet cheminė sudėtis
liko pastovi. Veikiant aplinkai bei vykstant įvairioms cheminėms
reakcijoms susidarė įvairios medžiagos, suteikusios gintarui
būdingą geltoną spalvą, aromatines medžiagas, atsparumą
cheminiams poveikiams, susiformavo gintaro rūgštis (CH2. COOH)2,
pagal kurią gintaras atskiriamas nuo kitų fosilinių sakų.
Keitėsi ir fizinės sakų savybės.
Miško grunte intensyviai oksidavosi jų paviršius ir formavosi
gintarą dengianti trapi bei tamsi dūlos plutelė.
Polimerizacijos metu didėjo sakų lyginamasis svoris, šviesėjo
sakų spalva (skirtinagai nei oksidacijos metu), didėjo lydymosi
temperatūra, mažėjo jų tirpimas įvairiuose tirpikliuose. Apie
vienas svarbiausių gintaro savybių - sakų kietumą ir klampumą
- šiame etape duomenų nėra. Manoma, kad sakai dar buvo trapūs,
nes gausiai randama gintarų gabalų nuolaužų.
Milijonus metų trukusiame sakų
kitimo etape vykę procesai ir veiksniai suformavo visas
svarbiausias gintaro sudėtines dalis bei savybes, atskiriančias
jį nuo kitų fosilinių sakų. Tik nuo šio momento
gintarmedžių sakai vadinami gintaru.
Gintaro dirvožemyje susidariusius
pirminius gintaro telkinius amžiais plovė vagas keitusios upės,
tekantis lietaus vanduo. Patekę į upes, gintaro gabalai dėl
nedidelio lyginamojo svorio, artimo vandens svoriui, lengvai
plaukė pasroviui. Plaukdamas vandenyje, gintaras atsitrenkdavo į
dugną arba į kitas kliūtis, zulinosi. Susidariusi dūlos
plutelė nusitrynė tik atsikišusiuose paviršiuose ir gumulų
kampuose, o visur kitur išliko sveika. Riedėdamas akmenuotu
dugnu, gintaras apsiskaldė, ilgesnieji gabalai sulūžinėjo.
Lūžio ar skilimo vietose paviršiai vėl oksiduotis nespėjo,
nes gintaro kelionė nuo Skandinavijos iki Sembos pusiasalio truko
tik nuo keleto iki keliolikos metų, todėl gintaringose
nuoguluose jie randami visai švieži. Tokio paviršiaus gintaro
gabalai yra būdingi visam Sembos telkiniui. Baltijos jūros
išmetamas gintaras, ypač didesnieji gabalai, smarkiai apzulinti,
suapvalinti, blausaus paviršiaus, beveik neturi dūlos plutelės.
Pagal šį požymį jis lengvai atskiriamas nuo iškasamojo
gintaro.
Į deltų nuogulas upių žiotyse
suneštas gintaras atsidūrė visai kitokioje aplinkoje. Čia buvo
daug organinės medžiagos, kuriai pūvant viršutinis nuosėdų
sluoksnis neteko deguonies, susidarė daug sieros vandenilio.
Oksidacinė aplinka pasikeitė į redukcinę (deguonies
atidavimas), kurios įtakoje gintaro sudėtinės dalys įgijo
specifinių savybių. Slūgsodamas gintaras įgavo dabartinį
kietumą ir ypač vertinamą klampumą. Ši savybė leidžia
gintarą lengvai drožti, gludinti ir svidinti.
Paskutiniojo gintaro susidarymo
etapo pakitimai buvo tik pirmųjų priedas. Pirmuosiuose etapuose
susiformavo visos pagrindinės gintaro fizinės ir cheminės
savybės. Ryškiausias jo pakitimas yra oksidacija. Deguonies
aplinkoje gintaras apsitraukia įvairaus storio dūlos plutele.
Ypač intensyviai ji susidaro ten, kur yra daug organinės
medžiagos. Net poliruotas gintaro paviršius įgauna oksidacijos
požymių - ilgainiui gelsta, tamsėja ir trūkinėja. Vandenyje
gintare ištirpsta dalis laisvos gintaro rūgšties.
Literatūra:
1.
V. Katinas. Baltijos gintaras.-V. 1983
