• Atkurtų grafų Tiškevičių rūmų terasos vazų vaizdai

• 2010–2011 m. projektas „Palangos gintaro muziejaus reprezentacinių rūmų restauracija ir jų pritaikymas šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams“

Du Europoje pripažinti meistrai – parko kūrėjas Eduardas Andrè (1840–1911) ir rūmų architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas (1841–1924) Palangoje prie Baltijos jūros dovanojo mums unikalų gamtos ir kultūros jungties kūrinį – grafų Tiškevičių naująją rezidenciją, kurią kultūros istorikai vadina Baltijos kultūrinio paveldo perlu. Nedaug trūko, kad šis harmoningas kūrinys per karo ir pokario įvykius būtų pražuvęs. Laimei, apleistu ir išdraskytu rezidencijos pastatu ir parku buvo laiku pasirūpinta. Ypač svarbus pokariu buvo Dailininkų sąjungos vadovės Liudos Vaineikytės vaidmuo ­ jai pavyko įtikinti Maskvą ir gauti leidimą bei lėšų hitlerinių ir stalininių komendantūrų nusiaubtame rūmų pastate Dailininkų kūrybos ir poilsio namams įkurti. Vėliau pastatas perėjo į muziejininkų rankas.

Palangoje pagal vokiečių architekto F. H. Schwechteno projektą 1896–1897 m. pastatyti neoklasicistiniai U raidės formos grafų Tiškevičių rūmai 1908 m. buvo išplėsti: prie rūmų žiemos sodo pristatyta grafų koplyčia, kuri yra vientiso rūmų ansamblio dalis, suprojektuota to paties autoriaus. Architektas F. H. Schwechtenas, kurdamas rūmų terasų brėžinius, suprojektavo ir mažosios architektūros detales, kurios turėjo puošti prieš didįjį parterį esančią rūmų šiaurinę terasą. 1897 m. rugpjūčio 20 d. rūmų terasos brėžinyje buvo siūloma taip puošti reprezentacinę terasą: jos kampiniuose taškuose numatyti žibintai, o tarp jų – vazos. Vidurinės terasos šonuose buvo suprojektuotos dvi deivių skulptūros. Bet antrame terasos projekte 1897 m. rugsėjo 3 d. vidurinės terasos šonuose skulptūrų jau nebeliko, o vietoj jų buvo siūlomi žibintai ir vazos. Nauja tai, kad apatinėje terasos dalyje buvo suprojektuota nišoje pastatyti sfinkso figūrėlę.

1897 m. rugpjūčio 20 d. rūmų terasos brėžinys.	1897 m. rugsėjo 3 d. terasos projektas	1900 m. balandžio 19 d. dviejų skirtingų vazų brėžiniai
Nuotraukos iš LDM archyvo

Grafams Tiškevičiams, matyt, priimtinesnis buvo antras terasos dekoravimo būdas. Tai liudija 1900 m. balandžio 19 d. dviejų skirtingų vazų brėžiniai ir 1900 m. balandžio 20 d. žibinto eskizas. Tačiau šis F. H. Schwechteno antrasis sumanymas įgyvendintas tik iš dalies. Kaip matyti iš ikonografinės medžiagos, galutiniame rūmų terasos variante atsisakyta žibintų, o vietoj sfinkso vidurinės terasos apačioje įkurdinta liūto skulptūra, kuri išliko iki šių dienų.

Neturime tikslių duomenų, kada šiaurinė terasa buvo papuošta dviejų rūšių vazomis. Išlikusi ir naujai surasta ikonografinė medžiaga leidžia teigti, kad tai galėjo būti tarp 1905–1907 metų. Štai Palangos fotografės Paulinos Mongirdaitės apie 1901, 1903, 1904 metus išleistuose atvirukuose su grafų Tiškevičių rūmais ant šiaurinės terasos vazų dar nėra. Tačiau apie 1906 m. išleistame atviruke užfiksuojamos šiaurinės terasos mažosios architektūros detalės – vazos. Apie 1907 m. išleistuose atvirukuose su grafų Tiškevičių rūmais tartum ieškoma žiūrėjimo taško, kuris leistų matyti ne tik rūmus, bet ir šiaurinės terasos pagrindiniu akcentu tapusias vazas. 1907 m. išleistuose P. Mongirdaitės atvirukuose galima suskaičiuoti 24 vazas. Kad šiaurinė rūmų terasa visa buvo papuošta vazomis, liudija viena fotografija, kurioje matomi rūmai dar be koplyčios. 1908 m. pastačius grafų Tiškevičių koplyčią, rūmų vaizdas pasikeičia. Tai liudija ir nauji atvirukai. Jie patvirtina faktą, kad šiaurinė terasa papuošta dviejų dydžių 24 vazomis: 8 didelėmis ir 16 mažesnių. Šiaurinės terasos dekoravimas vazomis nepakitęs galėjo išlikti nuo 1907 iki 1914 metų. Per Pirmąjį pasaulinį karą, vokiečių laivynui bombarduojant iš jūros, grafų Tiškevičių rūmai buvo stipriai apgriauti. Tąkart negrįžtamai prarasta dalis vazų. Po Pirmojo pasaulinio karo grafai grįžo į rezidenciją ir stengėsi atkurti apgriautus rūmus. Apie 1920 m. likviduota nemažai karo padarinių. Tačiau, kaip liudija ikonografinė medžiaga, nebebuvo atkurtos visos iki 1914 m. buvusios mažosios architektūros vazos. Greičiausiai tam nemažai įtakos turėjo ir žemės reforma: buvo nuspręsta nacionalizuoti dvarininkų, bažnyčių ir vienuolynų žemę, o buvusiuose dvaruose pradėti kurti liaudies ūkius ir komunas, bet ši reforma greitai sustabdyta, išstūmus bolševikus iš Lietuvos.

Tarpukario Lietuvoje nuo 1919 m. buvo įvykdyta žemės ūkio reforma, kuria siekta panaikinti baudžiavos liekanas, įtvirtinti kapitalistinius santykius. Radikalios reformos įstatymas parengtas 1920 m. liepos mėn., o Seime priimtas 1922 m. vasario 15 dieną. Jame nustatyta didžiausia nenusavinama žemės norma (80 ha), o normą viršijanti žemė, savininkams išmokant kompensacijas, paimama į fondą, iš kurio dalijama pirmiausia savanoriams, paskui ­ valstiečiams, kurie turėdavę šią žemę išsipirkti per 36 metus. Žemės gavo apie 38 700 bežemių ir 26 300 mažažemių (norinčiųjų buvo beveik dukart daugiau). 1934 m. buvo sumažinti išperkamieji mokesčiai arba atidėtas jų mokėjimas. Žemės reforma dvarininkijai sudavė mirtiną smūgį, tai prisidėjo prie Lietuvos dvarų žlugimo. Buvo aišku, kad dvarininkai bankrutuos praradę didžiulius nuosavos žemės plotus. Matyt, dėl šios priežasties ir Palangos grafai Tiškevičiai galėjo skirti mažiau lėšų estetinei rūmų ir parko aplinkai, kuri iki žemės reformos buvo nepriekaištinga. Greičiausiai dėl šios priežasties atsisakyta atkurti trūkstamas šiaurinės terasos vazas.

Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, grafienė Antanina Tiškevičienė norėjo rūmus parduoti. Tai patvirtina, kad po įvykdytos žemės reformos išlaikyti didelį dvarą tapo neįmanoma. Dėl rūmų pardavimo buvo deramasi su Lietuvos valdžios atstovais. Rūmus ketino įsigyti valstybė kaip vasaros rezidenciją Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Grafienė principingai nenuleido kainos, o valstybės derybininkai tokios sumos neturėjo, tad rūmai liko neparduoti. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, grafai pasitraukė į Vakarus, o rūmai liko be šeimininkų. Juose šeimininkavo tai nacių, tai sovietų komendantūros, kurios pastatą išplėšė ir nugyveno. Po karo rūmai atrodė siaubingai: puošnus pastatas tapo vaiduokliu. Dar likę mažosios architektūros kūriniai iš šiaurinės terasos pradėjo dingti. Ilgainiui unikali Palangos grafų Tiškevičių rezidencija tapo landyne. Kai kurie vietos gyventojai pavertė rūmus neoficialiu tvartu, kuriame buvo laikomi gyvuliai ir naminiai paukš­čiai.

Palangiškė dailininkė Liuda Vaineikytė, pokariu tapusi Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininke, nenorėjo susitaikyti su unikalaus pastato išniekinimu, tad pasiūlė buvusiuose grafų Tiškevičių rūmuose įkurdinti SSRS Dailininkų sąjungos kūrybos ir poilsio namus. Nuo 1950 m. buvo pradėta rūmų rekonstrukcija, kuri baigta 1957 metais. Kelios išlikusios šiaurinės terasos mažosios vazos buvo vėl pastatytos ant baliustrados. Deja, didžiųjų vazų nebebuvo.

Taip Palangos istorinis parkas ir grafų Tiškevičių rūmai, kuriuose nuo 1963 m. rugpjūčio 3 d. pradėjo veikti Palangos gintaro muziejus, buvo išsaugoti. 1994 m. Palangos botanikos parko direktoriui Antanui Sabeckui pas Palangos gyventoją Antaną Sabaliauską pavyko aptikti didžiąją vazą. Šis sakėsi vazą radęs šiukšlyne. Už 2000 Lt palangiškis sutiko vazą parduoti. Taip atsirado galimybė atkurti visas trūkstamas terasos puošybos detales. Tačiau dėl finansinių priežasčių sumanymas atidėtas.

2010–2011 m., įgyvendinant Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Palangos gintaro muziejaus reprezentacinių rūmų restauracija ir jų pritaikymas šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams“, trūkstamos vazos buvo atkurtos, senosios – restauruotos, vykdomi kiti tvarkybos darbai. Rūmų terasoje parko lankytojai vėl galės pamatyti didžiąsias istorines vazas, kuriose vaizduojami ne antikiniai kareiviai (taip iki šiol teigta parko vazas aprašančioje literatūroje ir kultūros vertybių registre esančio paminklo aprašuose), o dešimt antikos herojų ir aštuonios sirenos. Tai, kad ten būta mitų apie Heraklį sankaupos, išsiaiškinta tik vykdant vazų atkūrimo projektą.

A. Valužio nuotraukos Daugiau nuotraukų >

Vazų reljefuose matome Satyrą, kuris vaizduojamas su vyno ąsočiu. (Tai vienas iš skiriamųjų šios mitinės būtybės bruožų. Satyrai įkūnija geidulį. Ankstesniame antikos mene satyrai vaizduojami pusiau žmonėmis, pusiau ožiais su kanopomis ir ausimis.) Deivė Jolė vazose vaizduojama du kartus. Pirmą kartą ją matome apsirengusią lengvu drabužiu, išryškinančiu grakštaus kūno linijas. Antrą kartą ji pavaizduota palenkta galva ir apnuoginta krūtine. Svarbiausias legendos personažas Heraklis vazose pavaizduotas tris kartus: iš pradžių jaunas, dar be barzdos, su lazda rankoje, apsisiautęs liūto kailį. Antrą kartą Heraklį matome su barzda, pasisukusį į deivę Jolę, o virš jo galvos grėsmingai iškelta Dejaneiros kuoka. Trečią kartą Heraklis pavaizduotas su Hermio skeptru, įremtu į jo kairį šoną. Visais atvejais Heraklis yra pasisukęs į deivę Jolę. Meleagras vaizduojamas apnuogintas su nuleistu deglu rankose. (Antikoje jaunuolio ar genijaus rankose laikomas deglas yra akivaizdus mirties – užgesusios gyvybės – simbolis.) Dejaneira, kaip ir Jolė, vaizduojama du kartus. Pirmą kartą ji vaizduojama šalia brolio Meleagro. Antrą kartą – su lazda virš Heraklio galvos, o prie jos kojų guli pantera, klastos simbolis. Hermis vaizduojamas sparnuotas ir bebarzdis, apsiavęs aukštakulniais batais, apsirengęs chitonu, su skeptru, paleistu iš rankų. Jis lydi mirusio Heraklio sielą į Olimpo kalną. Hermio atributas – stebuklingas skeptras, kuriuo jis užmigdo žmones, bet gali juos ir pažadinti. Vazos apačioje pavaizduotos 8 sirenos ­ pomirtinio pasaulio mūzos, gražiosios jūros nimfos. (Sirenos – būtybės su moters galva ir krūtine. Paprastai vaizduojamos ant antkapinių paminklų, vazų.) Tai – mirtinai pavojingo suvedžiojimo ir prievartinio sunaikinimo simbolis. Tokią mažosios plastikos kūrinių simboliką nuo šiol vėl galime matyti rūmų terasoje.